Kaip pirmajame amžiuje žydų gyvenamuose kraštuose plito krikščionybė

JERUZALĖJE apie 49 m. e. m. įvyko reikšmingas susitikimas. Iš Biblijos pasakojimo sužinome, kad jame dalyvavo pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenės šulai Jonas, Petras ir Jėzaus įbrolis Jokūbas. Dar du paminėtieji — apaštalas Paulius su savo palydovu Barnabu. Susirinkusieji svarstė, kaip pasiskirstyti tą didžiulę teritoriją, kurioje turėjo skelbti evangeliją. Paulius rašo: „[Jie] padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie — pas žydus“ (Galatams 2:1, 9).a

Kaip reikia suprasti tokį susitarimą? Ar kad vieni gerąją naujieną skelbs žydams ir prozelitams, kiti — pagonims? O gal tai buvo tik geografinis teritorijos pasidalijimas? Pamėginkime išsiaiškinti. Mums reikia kai kurių žinių apie ano meto žydų diasporą — tautos dalį, išsibarsčiusią už Palestinos ribų.

Žydų tauta pirmajame amžiuje

Kiek žydų pirmajame amžiuje gyveno išeivijoje? Daugelis mokslininkų, atrodo, sutinka su leidinyje Atlas of the Jewish World daroma tokia išvada: „Tikslius skaičius nustatyti būtų sunku, bet turimi duomenys leidžia manyti, kad prieš 70 [m. e. m.] Judėjoje žydų gyveno pustrečio milijono, o kituose Romai pavaldžiuose kraštuose — gerokai per keturis milijonus. [...] Galima teigti, kad žydai bendrai imant sudarė maždaug dešimtąją dalį imperijos gyventojų, o ten, kur buvo susibūrusios gausiausios jų bendruomenės, rytinių provincijų miestuose, galbūt net ketvirtadalį ar dar daugiau.“

Didžiausios žydų kolonijos susibūrė Sirijoje, Mažojoje Azijoje, Babilonijoje ir Egipte, tai yra rytiniuose Romos imperijos kraštuose, mažesnės — europinėje jos dalyje. Kai kas iš pirmųjų Jėzaus sekėjų žydų, kurių vardai mums gerai žinomi, buvo augę išeivijoje. Štai Barnabas buvo kiprietis, Priscilė ir Akvilas kilę iš Ponto, o paskui gyvenę Romoje, Apolas — iš Aleksandrijos, Paulius — iš Tarso (Apaštalų darbų 4:36; 18:2, 24; 22:3).

Diasporos žydai anaiptol nebuvo atitrūkę nuo savojo krašto gyvenimo. Pavyzdžiui, į Jeruzalę jie siųsdavo metinį mokestį — šitaip prisidėdavo prie šventyklos išlaikymo ir Dievo garbinimo. Istorikas Džonas Barklėjus teigia: „Esama įrodymų, jog išeivių bendruomenės šį mokestį mokėdavo labai pareigingai, turtingieji aukodavo ir papildomai.“

Daug pasako ir tas faktas, kad į Jeruzalę švęsti metinių švenčių suplaukdavo dešimtys tūkstančių piligrimų. Štai Apaštalų darbų 2:9-11, kur kalbama apie 33-iųjų Sekmines, minimi žydai, atkeliavę iš Partijos, Medijos, Elamo, iš Mesopotamijos, Kapadokijos, Ponto, Azijos, Frygijos, Pamfilijos, Egipto, Libijos, Romos, Kretos ir Arabijos.

Jeruzalės šventyklos vyresnybė su išeiviais ryšius palaikė laiškais. Yra žinoma, kad Įstatymo mokytojas Gamalielis, minimas Apaštalų darbų 5:34, siuntė laiškus į Babiloniją bei kitus tolimus kraštus. O štai apie 59 m. e. m., kai suimtas Paulius buvo atgabentas į Romą, tenykščiai žydų vadovai jam pareiškė: „Mes nesame gavę apie tave iš Judėjos laiškų, ir niekas iš brolių nebuvo atvykęs su blogomis žiniomis ar kalbomis apie tave.“ Iš to galima daryti išvadą, kad Romoje gyvenantys žydai dažnai sulaukdavo laiškų ir pranešimų iš tėvynės (Apaštalų darbų 28:17, 21).

Išeiviai skaitė Septuagintą — tuo laiku turėtą hebrajiškųjų Biblijos knygų vertimą į graikų kalbą. Viename šaltinyje teigiama: „Iš visko sprendžiant, visoje diasporoje žydai skaitė LXX [Septuagintą] ir pripažino ją savo šventaisiais raštais.“ Tuo pačiu vertimu remdavosi ir pirmieji krikščionys mokydami Rašto tiesų.

Vadovaujančioji krikščionių taryba Jeruzalėje, aišku, žinojo visą padėtį. Geroji naujiena jau buvo pasiekusi tautiečius Sirijoje — jos miestuose Damaske, Antiochijoje ir dar toliau (Apaštalų darbų 9:19, 20; 11:19; 15:23, 41; Galatams 1:21). Broliai, susirinkę į pasitarimą 49-aisiais, tikriausiai kalbėjo apie didesnę veiklą. Pažiūrėkime, ką iš Biblijos sužinome apie krikščionybės plitimą žydų ir prozelitų gyvenamuose kraštuose.

Paulius skelbia tautiečiams keliaudamas po svečius kraštus

Apaštalas Paulius nuo pat pradžių buvo pašauktas nešti Jėzaus Kristaus vardo „tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams“b (Apaštalų darbų 9:15, kursyvas mūsų). Po minėto pasitarimo Jeruzalėje Paulius ir toliau skelbė žydams, kur tik nukeliaudavo. (Žiūrėkite rėmelį 14 puslapyje.) Tai leidžia manyti, kad teritorijos pasidalijimas veikiausiai buvo geografinis. Paulius su Barnabu iškeliavo skleisti krikščionybės mokslo į vakarus, o kiti pasiliko skelbti Palestinoje ir didelėse žydų kolonijose rytiniuose kraštuose.

Babilone bei gretimose Partijos, Medijos, Elamo srityse irgi gyveno nemažai žydų. Vieno istoriko teigimu, „žydų kolonijų būta visuose kraštuose Tigro ir Eufrato lygumoje, nuo Armėnijos iki Persijos įlankos, taip pat į šiaurės rytus iki Kaspijos jūros ir iki Medijos rytuose“. Remiantis Encyclopaedia Judaica, jų tuose kraštuose gyveno 800000 ar dar daugiau. I m. e. a. žydų istorikas Juozapas Flavijus rašo, kad dešimtys tūkstančių jo tautiečių iš Babilono keliaudavo į Jeruzalę švęsti metinių švenčių.

Gal piligrimų iš Babilono buvo ir tarp pasikrikštijusių per 33-iųjų Sekmines? Nėra šito pasakyta, bet būryje susirinkusiųjų tą dieną pasiklausyti apaštalo Petro būta atvykėlių iš Mesopotamijos (Apaštalų darbų 2:9). Yra žinoma, kad apie 62—64 metus apaštalas Petras lankėsi Babilone. Iš ten jis parašė Pirmąjį savo laišką, o gal ir Antrąjį (1 Petro 5:13). Babilonas su gausiomis tenykštėmis žydų kolonijomis tikriausiai priklausė prie teritorijos, paskirtos Petrui, Jonui ir Jokūbui per susitikimą, minimą Laiške galatams.