Nepasiduokime!

„Darykime gera ir nesiliaukime [„nepasiduokime“, NW], nes savu laiku pjausime, jei nebūsime pailsę“ (GALATAMS 6:9, J. Skvirecko vert.).

1, 2. a) Kaip medžioja liūtas? b) Kieno medžiokle ypač suinteresuotas Velnias?

LIŪTAS medžioja įvairiai. Kartais jis pasalūniškai tyko savo grobio prie vandens šaltinių arba pagrindinių takų. Tačiau kartais, kaip sakoma knygoje Portraits in the Wild, liūtas „tiesiog naudojasi palankia situacija — pavyzdžiui, staiga užpuola miegantį zebriuką“.

² Mūsų „priešas velnias“, pasak apaštalo Petro, „kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Petro 5:8). Žinodamas, kad jam liko mažai laiko, Šėtonas labiau negu bet kada slegia žmones norėdamas atitraukti juos nuo tarnavimo Jehovai. Tačiau šis „riaumojantis liūtas“ ypač suinteresuotas Jehovos tarnų medžiokle (Apreiškimas 12:12, 17). Jo medžioklės metodai yra panašūs į tuos, kuriais gyvūnijos pasaulyje naudojasi liūtas. Kuo?

3, 4. a) Kokiais metodais naudojasi Šėtonas medžiodamas Jehovos tarnus? b) Kokie kyla klausimai turint omenyje tai, kad dabar yra „kritiški laikai, kai sunku gyventi“?

³ Kartais Šėtonas užpuola iš pasalų — persekiojimais arba opozicija tikėdamasis palaužti mūsų ištikimybę, kad nustotume tarnavę Jehovai (2 Timotiejui 3:12). Bet kitais atvejais, panašiai kaip liūtas, Velnias tik naudojasi palankia proga. Jis laukia, kada mes neteksime drąsos ar nuvargsime, ir tada bando pasinaudoti mūsų prislėgta dvasine būsena, kad priverstų pasiduoti. Mes neturime būti lengvas grobis!

⁴ Tačiau mes gyvename pačiu sunkiausiu žmonijos istorijos laikotarpiu. Šiais „kritiškais laikais, kai sunku gyventi“, daugelis iš mūsų kartais gali netekti drąsos arba jaustis prislėgti (2 Timotiejui 3:1, NW). Tad kaip mes galime nepailsti tiek, kad taptume lengvu Velnio grobiu? Taip, kaip mums laikytis įkvėpto apaštalo Pauliaus patarimo: „Darykime gera ir nesiliaukime [„nepasiduokime“, NW], nes savu laiku pjausime, jei nebūsime pailsę“? (Galatams 6:9, J. Skvirecko vert.).

Kai kiti apvilia mus

 5. Nuo ko pailso Dovydas, tačiau ko jis nedarė?

⁵ Bibliniais laikais net ištikimiausieji Jehovos tarnai jausdavosi prislėgti. „Aš pailsau bedūsaudamas, — rašė psalmininkas Dovydas. — Aptvindau kas naktį savo lovą, savo ašaromis aplaistau savo patalą. Nuo širdgėlos aptemo mano akys.“ Kodėl Dovydas taip jautėsi? „Dėl visų mano prispaudėjų“, — jis paaiškino. Žeidžiantys kitų žmonių poelgiai sukėlė Dovydui tokį širdies skausmą, kad jam liejosi ašaros. Tačiau Dovydas nepasitraukė nuo Jehovos dėl to, ką kiti žmonės jam padarė (Psalmių 6:6-9, NTP).

 6. a) Kaip mus gali paveikti kitų žodžiai arba veiksmai? b) Kaip kai kurie pasidarė lengvu Velnio grobiu?

⁶ Panašiai ir mes dėl kitų žmonių žodžių arba veiksmų galime pailsti iš didelio širdies skausmo. „Neapgalvota kalba sužeidžia lyg koks kardas“, — sakoma Patarlių 12:18 (ŠvR). Kai neapgalvotai kalba krikščionis brolis arba sesuo, „kardas“ gali ‛sužeisti’ giliai. Žmogus gali įsižeisti, jausti slaptą pagiežą. Ypač taip būna tuomet, kai manome, kad su mumis pasielgė negerai arba neteisingai. Mums gali būti sunku kalbėtis su įžeidėju; mes galbūt net sąmoningai vengiame susitikti jį ar ją. Būdami prislėgti apmaudo, kai kurie pasidavė ir nustojo lankę krikščionių sueigas. Liūdna, kad tuo jie ‛palieka vietos velniui’ suteikdami progą pagauti juos kaip lengvą grobį (Efeziečiams 4:27).

 7. a) Kaip mes galime išvengti būti žaislu Velnio rankose, kai kas nors nuvilia arba įžeidžia mus? b) Kodėl turime nebūti pagiežingi?

⁷ Kaip galime išvengti būti žaislu Velnio rankose, kai kiti nuvilia arba įžeidžia mus? Mes privalome stengtis nejausti pagiežos. Geriau imkis iniciatyvos susitaikyti arba išspręsti reikalus kuo greičiau (Efeziečiams 4:26). Kolosiečiams 3:13 esame skatinami: „Atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą.“ Ypač dera atleisti, jei tas, kuris įžeidė, pripažįsta savo klaidą ir nuoširdžiai apgailestauja. (Palygink Psalmių 31:3-5 ir Patarlių 28:13.) Tačiau mums padės tai, jei turėsime omenyje, kad atleisti nereiškia pateisinti ar sumenkinti kitų padarytas skriaudas. Atleisti reiškia atsikratyti pagiežos. Pagieža yra sunki našta. Ji užvaldo mūsų mintis, atima džiaugsmą. Ji netgi gali turėti poveikį mūsų sveikatai. Priešingai, jei atleidžiame, kai tinkama, mes patys turime naudos. Kaip ir Dovydas, niekada neatsisakykime Jehovos ir nesišalinkime nuo jo dėl to, ką kiti žmonės pasakė ar padarė mums!

Kai mes nusižengiame

 8. a) Kodėl kai kurie kartais jaučiasi ypač kalti? b) Koks yra pavojus, jei mes esame tiek apimti kaltės jausmo, kad nuleidžiame rankas?

⁸ „Mes visi dažnai nusižengiame“, — sakoma Jokūbo 3:2. Kada taip atsitinka, visai natūralu jaustis kaltam (Psalmių 37:4-9). Kaltės jausmas gali būti ypač stiprus, jei kovojame su kūniška silpnybe ir vis jai pasiduodame.a Viena krikščionė, kuriai teko taip kovoti, pasakė: „Aš nebenorėjau toliau gyventi nežinodama, ar padariau neatleistiną nuodėmę, ar ne. Maniau, jog geriau nebesistengti Jehovos tarnyboje, nes tikriausiai vis tiek man jau nėra vilties.“ Jei mes esame tiek apimti kaltės jausmo, kad nuleidžiame rankas, tai suteikiame progą veikti Velniui ir jis gali greitai ja pasinaudoti! (2 Korintiečiams 2:5-7, 11). Reikia turėti nuosaikesnį požiūrį į kaltę.

 9. Kodėl reikia tikėti Dievo gailestingumu?

⁹ Kai nusidedame, natūralu jausti didesnę ar mažesnę kaltę. Tačiau kartais kaltės jausmas lydi nuolatos, nes krikščionis mano, kad jis niekada nebus vertas Dievo malonės. Bet Biblija šiltai mus patikina: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jono 1:9). Ar yra koks nors rimtas pagrindas manyti, jog Dievas to nepadarys mūsų atveju? Atsimink, savo Žodyje Jehova sako, kad jis yra „pasiruošęs atleisti“ (Psalmių 86:5, NW; 129:3, 4). Kadangi jis negali meluoti, tai padarys taip, kaip žadama jo Žodyje, jei ateiname pas jį su atgailaujančia širdimi (Titui 1:2, NTP).

10. Koks širdingas nuraminimas, liečiantis kovą su kūniška silpnybe, buvo išspausdintas sename Sargybos bokšte?

¹⁰ Ką tau reikia daryti, jei kovoji su silpnybe, bet vis nupuoli? Nepasiduok! Pasikartojantis nuopuolis nebūtinai anuliuoja tavo padarytą pažangą. Šio žurnalo 1954 metų vasario 15 d. numeryje (anglų k.) buvo toks širdingas nuraminimas: „Mes [galbūt] matome, kad suklumpame ir nupuolame daugelį kartų dėl kokio nors blogo įpročio, kuris labiau, negu mes manėme, buvo įsišaknijęs mūsų ankstesniame gyvenime. ... Nenusimink. Nenuspręsk, jog tu padarei neatleistiną nuodėmę. Šėtonas kaip tik ir nori, kad taip samprotautumei. Tai, kad tu sielvartauji ir pyksti ant savęs, jau savaime įrodo, jog nenuėjai per daug toli. Niekada nepailsk nuolankiai ir nuoširdžiai artintis prie Dievo siekdamas, kad jis tau atleistų, apvalytų ir padėtų. Eik pas jį kaip vaikas eina pas savo tėvą, kai jam bėda, kad ir kaip dažnai dėl tos pačios silpnybės; Jehova maloningai suteiks pagalbą dėl neužtarnauto savo gerumo ir jei esi nuoširdus, jis padės įsisąmoninti, kad tavo sąžinė švari.“

Jei manai, jog tu nedarai pakankamai

11. a) Kaip reikėtų žiūrėti į dalyvavimą Karalystės skelbimo darbe? b) Su kokiais jausmais, kylančiais dėl dalyvavimo toje tarnyboje, kovoja kai kurie krikščionys?

¹¹ Karalystės skelbimo darbas užima svarbią vietą krikščionio gyvenime ir džiugu yra dalyvauti jame (Psalmių 39:9). Tačiau kai kurie krikščionys jaučiasi labai kalti, kad negali daryti daugiau toje tarnyboje. Dėl tokio kaltės jausmo netgi galime netekti džiaugsmo ir pasiduoti, įsivaizduodami, jog Jehova mano, kad mes niekada nedarome pakankamai. Pagalvok apie jausmus, su kuriais kai kurie kovoja.

„Ar žinote, koks laiką atimantis dalykas yra skurdas? — rašė viena krikščionė, kuri su vyru augina tris vaikus. — Aš privalau taupyti, kiek tik begaliu. Tai reiškia gaišti laiką vaikščiojant po padėvėtų rūbų parduotuves, prie atpigintų prekių lentynų ar net siuvant rūbus. Aš taip pat praleidžiu valandą dvi per savaitę tvarkydama talonus [maistui su nuolaida] — juos karpydama, rūšiuodama bei pirkdama už juos. Kartais aš jaučiuosi labai kalta darydama šiuos darbus, nes manau, kad turiu skirti tą laiką lauko tarnybai.“

„Aš maniau, jog tikriausiai nemyliu Jehovos pakankamai, — paaiškino viena sesuo, turinti keturis vaikus ir netikintį vyrą. — Todėl iš visų jėgų tarnavau Jehovai. Nors ir labai stengiausi, bet visada maniau, kad to nepakanka. Matote, aš niekada nevertinau savęs, todėl negalėjau įsivaizduoti, kaip Jehovai gali būti priimtinas mano tarnavimas jam.“

Krikščionė, kuriai teko palikti savo visalaikę tarnybą, pasakė: „Man buvo nepakenčiama mintis, jog aš nebevykdau savo įsipareigojimo tarnauti Jehovai visą laiką. Negalite įsivaizduoti, kokia buvau nusivylusi! Aš ir dabar verkiu prisimindama tai.“

12. Kodėl kai kurie krikščionys jaučiasi kalti negalėdami daryti daugiau tarnyboje?

¹² Visiškai natūralu norėti tarnauti Jehovai tiek, kiek įmanoma (Psalmių 85:12). Na, bet kodėl kai kurie jaučiasi kalti negalėdami daryti daugiau? Vieniems tai susiję su bevertiškumo jausmu galbūt dėl nemalonios gyvenimo patirties. Kitais atvejais netinkamas kaltės jausmas gali kilti dėl nerealaus požiūrio, ko Jehova tikisi iš mūsų. „Aš maniau, jog jei nedirbu, kol išsenku, tai nedarau pakankamai“, — pridūrė viena krikščionė. Todėl ji nustatė sau ypač aukštas normas, o po to net jausdavosi esanti dar kaltesnė, jei negalėdavo jų įvykdyti.

13. Ko Jehova tikisi iš mūsų?

¹³ Ko Jehova tikisi iš mūsų? Paprastai sakant, Jehova tikisi, kad mes tarnausime jam iš visos širdies darydami, ką leidžia mūsų aplinkybės (Kolosiečiams 3:23). Tačiau gali būti didelis skirtumas tarp to, ką mes norėtume padaryti ir ką realiai galime nuveikti. Mes galbūt esame apriboti tokių veiksnių kaip amžius, sveikata, fizinė ištvermė ar šeimyninės pareigos. Tačiau kai darome visa, ką pajėgiame, mes galime būti tikri, kad tarnaujame Jehovai iš visos širdies — nei daugiau, nei mažiau negu kas nors kitas, kuriam sveikata ir aplinkybės leidžia būti visalaikėje tarnyboje (Mato 13:18-23).

14. Ką daryti, kai tau reikia pagalbos nustatyti, kiek gali realiai tikėtis iš savęs?

¹⁴ Tad kaip tau nustatyti, ko gali realiai tikėtis iš savęs? Tau galbūt reikėtų aptarti tą klausimą su pasitikėjimo vertu subrendusiu draugu krikščioniu, galbūt vyresniuoju ar patirtį turinčia seserimi, kuri žino tavo pajėgumą, apribojimus bei tavo šeimynines pareigas (Patarlių 15:22). Atsimink, kad Dievo akyse tavo, kaip asmens, vertė nėra matuojama pagal tai, kiek tu nuveiki lauko tarnyboje. Jehovai visi jo tarnai yra brangūs (Agėjo 2:7, NW; Malachijo 3:16, 17). Tu gali daryti skelbimo darbe daugiau ar mažiau už kitus, bet tol, kol stengiesi kiek galėdamas, Jehova yra patenkintas, ir nereikia jaustis kaltam (Galatams 6:4).

Kai daug iš mūsų reikalaujama

15. Kokiais atžvilgiais daug reikalaujama iš susirinkimo vyresniųjų?

¹⁵ „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, — pasakė Jėzus, — bus daug reikalaujama“ (Luko 12:48, NTP). Žinoma, „daug reikalaujama“ iš tokių susirinkimo tarnų kaip vyresnieji. Panašiai kaip Paulius, jie atiduoda save susirinkimo labui (2 Korintiečiams 12:15). Jie turi ruoštis kalboms, atlikti ganytojiškus aplankymus, svarstyti teisminius atvejus — visa tai daryti neapleisdami savo šeimyninių pareigų (1 Timotiejui 3:4, 5). Kai kurie vyresnieji taip pat užimti Karalystės salių statyboje, tarnaudami Ryšių su ligoninėmis komitete ir dirbdami savanoriais per asamblėjas bei kongresus. Kaip gali šie sunkiai dirbantys, atsidavę vyrai, slegiami tokios pareigų naštos, nepailsti?

16. a) Kokį praktišką patarimą Jetras davė Mozei? b) Kokią savybę turėdamas, vyresnysis galės dalytis tam tikromis pareigomis su kitais?

¹⁶ Kai Mozė, kuklus ir nuolankus vyras, pervargo spręsdamas kitų problemas, jo uošvis Jetras pasiūlė praktišką išeitį: pasidalinti kai kuriomis pareigomis su kitais kvalifikuotais vyrais (Išėjimo 18:17-26; Skaičių 12:3). „Nuolankieji pasižymi išmintimi“, — sakoma Patarlių 11:2 (ŠvR). Būti kukliam reiškia pripažinti savo ribotumą. Kuklus vyras nevengia patikėti savo įgaliojimų kitiems ir nesibijo, kad jis lyg ir praras priežiūros privilegiją, jei pasidalins tam tikromis pareigomis su kitais kvalifikuotais vyrais (Skaičių 11:16, 17, 26-29).b Priešingai — jis stengsis padėti jiems daryti pažangą (1 Timotiejui 4:15).

17. a) Kaip susirinkimo nariai gali palengvinti vyresniųjų naštas? b) Kaip aukojasi vyresniųjų žmonos ir kaip galime parodyti joms, kad mes tai vertiname?

¹⁷ Susirinkimo nariai gali daug padaryti, kad palengvintų vyresniųjų naštas. Suprasdami, kad vyresnieji turi rūpintis savo pačių šeimomis, kiti be reikalo negaišins jų ir neatitrauks dėmesio. Jie taip pat vertins noringas aukas vyresniųjų brolių žmonų, kurios nesavanaudiškai dalijasi savo vyrais su susirinkimu. Viena trijų vaikų motina, kurios vyras tarnauja vyresniuoju, paaiškino: „Vi̇̃ena, dėl ko aš niekada nesiskundžiu, yra papildoma namų ūkio našta, kurią aš noriai nešu, kad mano vyras galėtų tarnauti vyresniuoju. Aš žinau, kad Jehova gausiai laimina mūsų šeimą už vyro tarnavimą, ir nepavydžiu to, ką jis atiduoda. Tačiau dėl vyro užimtumo man iš tikrųjų dažnai tenka daugiau dirbti kieme ir daugiau skirti laiko mūsų vaikų auklėjimui.“ Liūdna, kaip pastebėjo ši sesuo, jog kai kurie, užuot vertinę ją dėl papildomos naštos, parodo nejautrumą, pavyzdžiui, tokiomis pastabomis: „Kodėl tu ne pionierė?“ (Patarlių 12:18). Daug geriau pagirti kitus už tai, ką jie daro, užuot kritikavus dėl to, ko jie negali padaryti! (Patarlių 16:24; 25:11).

Nes pabaiga dar neatėjo

18, 19. a) Kodėl ne laikas nustoti bėgus lenktynėse dėl amžinojo gyvenimo? b) Kokį patarimą Jeruzalės krikščionims Paulius davė pačiu laiku?

¹⁸ Kai bėgikas žino, kad jis yra netoli ilgos distancijos pabaigos, jis nepasiduoda. Jo kūnas galbūt vos betveria — išsekęs, perkaitęs ir išsunktas — bet taip arti finišas, jog ne laikas sustoti. Panašiai ir mes, krikščionys, bėgame lenktynėse dėl gyvenimo dovanos ir esame labai arti finišo linijos. Dabar ne laikas nustoti bėgti! (Palygink 1 Korintiečiams 9:24; Filipiečiams 2:16; 3:13, 14.)

¹⁹ Pirmojo amžiaus krikščionys buvo panašioje padėtyje. Maždaug 61 m. e. m. apaštalas Paulius rašė krikščionims Jeruzalėje. Laikas buvo besibaigiąs — sugedusi „karta“, atskalūniška žydų daiktų sistema, beveik ‛praėjo’. Krikščionys Jeruzalėje turėjo būti ypač budrūs ir ištikimi; jiems reikėjo bėgti iš miesto, kai tik pamatys jį supamą kariuomenės (Luko 21:20-24, 32). Todėl pačiu laiku nuskambėjo įkvėptas Pauliaus patarimas: ‛Nepailskite ir nesuglebkite dvasia’ (Žydams 12:3). Apaštalas Paulius pavartojo čia du vaizdingus veiksmažodžius: ‛pailsti’ (kaʹmno) ir ‛suglebti’ (e·klyʹo·mai). Pagal vieną biblistą, šie graikiški žodžiai buvo „Aristotelio pavartoti kalbant apie bėgikus, kurie atsipalaiduoja ir suglemba po to, kai perbėga finišo liniją. [Pauliaus laiško] skaitytojai dar tebedalyvavo lenktynėse. Jie privalėjo nepasitraukti pirma laiko. Jie turėjo neleisti sau nusilpti ir suglebti iš nuovargio. Čia ir vėl skamba raginimas būti ištvermingiems susidūrus su sunkumais.“

20. Kodėl Pauliaus patarimas yra savalaikis ir mums šiandien?

²⁰ Koks savalaikis yra Pauliaus patarimas mums šiandien! Susidurdami su didėjančiais sunkumais, mes galbūt kartais jaučiamės kaip išsekęs bėgikas, kuriam linksta keliai. Tačiau būdami taip arti finišo linijos, mes turime nepasiduoti! (2 Kronikų 29:11). To kaip tik ir laukia mūsų Priešininkas, „riaumojantis liūtas“. Dėkui Jehovai, pasirūpinusiam priemonėmis, kurios duoda „pailsusiam jėgos“ (Izaijo 40:29). Kokios jos ir kaip mes galime pasinaudoti jomis, bus aptariama kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Koks tavo atsakymas?

◻ Kaip galime nepasiduoti, kai kiti apvilia ar įžeidžia mus?

◻ Koks nuosaikus požiūris į kaltę padės mums nepasiduoti?

◻ Ko Jehova tikisi iš mūsų?

◻ Kaip susirinkimo vyresnieji, būdami kuklūs, išvengs pervargimo?

◻ Kodėl Pauliaus patarimas iš Žydams 12:3 yra savalaikis ir mums šiandien?