Laiką ir metą nustato Jehova

„Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia“ (APAŠTALŲ DARBAI 1:7).

 1. Kaip Jėzus atsakė į laiką liečiančius savo apaštalų klausimus?

TIEMS, kurie ‛dejuoja ir šaukia dėl bjaurysčių, daromų’ krikščionijoje bei visoje žemėje, tikrai dera klausti, kada ši blogoji sistema baigsis ir bus pakeista Dievo teisingu naujuoju pasauliu (Ezechielio 9:4, Brb red.; 2 Petro 3:13). Prieš pat Jėzaus mirtį ir jam prisikėlus apaštalai klausė jo apie būsimus laikus (Mato 24:3; Apaštalų darbai 1:6). Tačiau atsakydamas Jėzus nenurodė, kaip apskaičiuoti datas. Kartą jis kalbėjo jiems apie sudėtinį ženklą, o kitą sykį pasakė, jog ‛ne jų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia’ (Apaštalų darbai 1:7).

 2. Kodėl galima teigti, kad Jėzus ne visada žinojo savo Tėvo nustatytų pabaigos laiko įvykių tvarkaraštį?

² Nors Jėzus yra viengimis Jehovos Sūnus, jis ne visada žinojo Tėvo numatytų įvykių tvarkaraštį. Pranašystėje apie paskutines dienas Jėzus nuolankiai pripažino: „Tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“ (Mato 24:36). Jėzus buvo pasiruošęs kantriai laukti Tėvo nurodymo, kada tiksliai pradėti naikinti šią blogąją daiktų sistemą.a

 3. Ko galime pasimokyti iš Jėzaus atsakymų į klausimus apie Dievo tikslą?

³ Iš Jėzaus atsakymų į klausimus apie Dievo tikslo išsipildymo laiką, galime padaryti dvi išvadas. Pirma: Jehova turi savo tvarkaraštį; antra: jį nustato jis vienas, o jo tarnai neturi tikėtis tikslios išankstinės informacijos apie jo laiką ir metą.

Jehovos laikas ir metas

 4. Kokia graikiškų žodžių, Apaštalų darbų 1:7 išverstų „laikas“ ir „metas“, reikšmė?

⁴ Kas turima omenyje sakant „laikas“ ir „metas“? Jėzaus žodžiai, užrašyti Apaštalų darbų 1:7, liečia du laiko aspektus. Graikiškas žodis, išverstas žodžiu „laikas“, reiškia „laiko trukmę“, tam tikrą laiko tarpą (ilgą ar trumpą). „Metas“ yra vertimas žodžio, nurodančio konkretų ar paskirtą laiką, ypatingą metą, arba laikotarpį, su tam tikrais būdingais požymiais. Apie šiuos du originalo žodžius V. E. Vainas sako: „Remiantis Apaštalų darbų 1:7, ‛Tėvas savo paties valdžia nustatė’ tiek laiką (chronos) — laikotarpių trukmę, tiek metą (kairos) — tam tikrais įvykiais pasižyminčias epochas.“

 5. Kada Jehova pasakė Nojui apie savo tikslą sunaikinti sugedusį pasaulį ir kokią dvejopą užduotį įvykdė Nojus?

⁵ Prieš Tvaną Dievas nustatė 120 metų ribą pasauliui, kurį sugadino žmonės bei sukilę materializavęsi angelai (Pradžios 6:1-3). Dievobaimingajam Nojui tuomet buvo 480 metų (Pradžios 7:6). Tada jis buvo bevaikis ir dar 20 metų nesusilaukė vaikų (Pradžios 5:32). Tik daug vėliau, kai Nojaus sūnūs suaugo ir vedė, Dievas pasakė jam apie savo tikslą pašalinti blogį nuo žemės (Pradžios 6:9-13, 18). Nors Nojui buvo patikėta dvejopa užduotis — statyti laivą ir skelbti savo amžininkams, Jehova neatskleidė jam savo tvarkaraščio (Pradžios 6:14; 2 Petro 2:5).

 6. a) Kaip Nojus parodė, jog nustatyti laiką paliko Jehovai? b) Kaip galime sekti Nojaus pavyzdžiu?

⁶ Per dešimtmečius — galbūt net per pusę šimtmečio — „Nojus padarė viską, ką Dievas jam įsakė“. Nojus tai darė su „tikėjimu“ — nežinodamas tikslios datos (Pradžios 6:22, Brb red.; Žydams 11:7). Apie tikslų įvykių laiką Jehova jam pasakė likus tik savaitei iki Tvano pradžios (Pradžios 7:1-5). Visiškas pasitikėjimas bei tikėjimas Jehova padėjo Nojui negalvoti apie laiką ir palikti tai Dievui. Koks tikriausiai jis buvo dėkingas, jausdamas Jehovos apsaugą per Tvaną ir galėdamas vėliau išlipti iš laivo į išvalytą žemę! Turėdami viltį panašiai išsigelbėti, ar neparodytume tokio pat tikėjimo Dievu?

7, 8. a) Kaip atsirado tautos bei pasaulinės galybės? b) Kaip Jehova ‛nustatė aprėžtus laikus ir žmonių apsigyvenimo ribas’?

⁷ Po Tvano dauguma Nojaus palikuonių atmetė tikrąjį Jehovos garbinimą. Norėdami pasilikti vienoje vietoje, jie ėmė statyti miestą ir bokštą, kad galėtų klaidingai garbinti. Jehova nusprendė, jog laikas įsikišti. Jis sumaišė jų kalbą ir „juos išsklaidė [iš Babelio] po visą žemės paviršių“ (Pradžios 11:4, 8, 9, Brb red.). Vėliau iš kalbinių grupių susidarė tautos; kai kurios iš jų užvaldė kitas tautas ir tapo regioninėmis ir net pasaulinėmis galybėmis (Pradžios 10:32).

⁸ Siekdamas įgyvendinti savo tikslą, Dievas kartais nustatydavo šalių ribas bei laiką tam tikrai tautai viešpatauti mažoje teritorijoje ar kaip pasaulinei galybei (Pradžios 15:13, 14, 18-21; Išėjimo 23:31; Pakartoto Įstatymo 2:17-22; Danieliaus 8:5-7, 20, 21). Apaštalas Paulius paminėjo tai kalbėdamas Atėnuose išsilavinusiems graikams; apie Jehovos laiką ir metą jis pasakė: ‛Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, ... iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas’ (Apaštalų darbai 17:24, 26).

 9. Kaip Jehova ‛pakeičia laikus ir metus’, turint omenyje karalius?

⁹ Tai nereiškia, kad Jehova yra atsakingas už visus tautų vykdomus politinius nukariavimus bei perversmus. Tačiau jis gali įsikišti, kai mano, jog to reikia jo tikslui įgyvendinti. Todėl pranašas Danielius, turėjęs liudyti apie Babilono pasaulinės galybės žlugimą bei jos pakeitimą Medijos ir Persijos pasauline galybe, apie Jehovą pasakė: „Jis pakeičia laikus ir metus, pašalina ir įstato karalius, teikia išminties ir supratimo“ (Danieliaus 2:21, Brb red.; Izaijo 44:24—45:7).

‛Artinosi metas’

10, 11. a) Prieš kiek metų Jehova buvo numatęs išlaisvinti Abraomo palikuonis iš vergijos? b) Kas rodo, jog izraelitai tiksliai nežinojo, kada bus išlaisvinti?

¹⁰ Daugiau kaip keturis šimtus metų iš anksto Jehova tiksliai numatė, kada pažemins Egipto pasaulinės galybės karalių ir išvaduos Abraomo palikuonis iš vergijos. Atskleisdamas savo tikslą Abraomui Dievas pažadėjo: „Žinok ir iš anksto patirk, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savam krašte; juos pavergs ir slėgs per keturis šimtus metų. Bet aš teisiu tą tautą, kuriai jie turės vergauti; ir po to jie išeis su dideliu lobiu“ (Pradžios 15:13, 14). Apžvelgdamas Izraelio istoriją sinedriono akivaizdoje, Steponas nurodė tą 400 metų laikotarpį ir pasakė: „Artinantis metui pažado, kurį Dievas buvo davęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte, kol Egipte ėmė viešpatauti kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą“ (Apaštalų darbai 7:6, 17, 18).

¹¹ Šis naujasis faraonas padarė izraelitus vergais. Mozė tada dar nebuvo parašęs Pradžios knygos, tačiau, tikėtina, kad Jehovos pažadai Abraomui buvo perduodami žodžiu ar raštiškai. Net jei taip ir buvo, izraelitų turimų žinių nepakako apskaičiuoti tikslios išvadavimo iš priespaudos datos. Dievas buvo numatęs išlaisvinimo laiką, bet kenčiantys izraelitai, matyt, to nežinojo. Mes skaitome: „Praėjus daug laiko, mirė Egipto karalius. Izraelio vaikai vaitojo dėl vergystės ir šaukė, ir jų šauksmas pasiekė Dievą. Dievas išgirdo jų vaitojimą ir atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Ir Dievas pažvelgė į Izraelio vaikus, ir ėmė jais rūpintis“ (Išėjimo 2:23-25, Brb red.).

12. Kaip Steponas nurodė, jog Mozė norėjo paskubinti Jehovos laiką?

¹² Kad Izraelio išlaisvinimo laikas nebuvo tiksliai žinomas, galima suprasti ir iš Stepono pateiktos apžvalgos. Kalbėdamas apie Mozę jis pasakė: „Kai jis sulaukė keturiasdešimties metų, jam kilo mintis aplankyti savuosius brolius izraelitus. Kartą, pamatęs vieną skriaudžiamą tautietį, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį. Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas per jį suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato“ (Apaštalų darbai 7:23-25). Mozė mėgino veikti 40 metų anksčiau Dievo nustatyto laiko. Steponas nurodė, jog Mozei teko laukti dar 40 metų, kol Dievas ‛per jį suteikė izraelitams išgelbėjimą’ (Apaštalų darbai 7:30-36).

13. Kuo mūsų padėtis panaši į izraelitų prieš jų išvadavimą iš Egipto?

¹³ Nors ‛artinosi metas pažado’ ir tą tikslų laiką Dievas buvo nustatęs, Mozei bei visam Izraeliui reikėjo parodyti tikėjimą. Jie turėjo laukti Jehovos paskirto laiko, matyt, neturėdami galimybės jo iš anksto apskaičiuoti. Mes irgi įsitikinę, kad mūsų išvadavimas iš dabartinės blogosios daiktų sistemos artėja. Žinome, jog gyvename „paskutinėmis dienomis“ (2 Timotiejui 3:1-5). Tad ar neturėtume būti pasiruošę rodyti tikėjimą bei laukti Jehovos nustatytos didžiosios dienos? (2 Petro 3:11-13) Tada, kaip Mozė bei izraelitai, galėsime giedoti Jehovos garbei šlovingą išlaisvinimo giesmę (Išėjimo 15:1-19).

„Atėjus laikui“

14, 15. Iš kur žinome, kad Dievas nustatė laiką savo Sūnui ateiti į žemę, ir ko laukė pranašai ir net angelai?

¹⁴ Jehova tiksliai nustatė, kada jo viengimis Sūnus turės pasirodyti žemėje kaip Mesijas. Paulius rašė: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui“ (Galatams 4:4). Taip išsipildė Dievo pažadas atsiųsti Sėklą — „[„Šilo“, NW], kuriam paklus tautos“ (Pradžios 3:15, Brb red.; 49:10, Brb red.).

¹⁵ Dievo pranašai — net angelai — laukė „laiko“, kai Mesijas turės pasirodyti žemėje ir taps įmanoma išgelbėti nuodėmingą žmoniją. „Šito išganymo, — pasakė Petras, — ieškojo ir jį tyrinėjo pranašai, kurie ir pranašavo apie jums skirtąją malonę. Jie nagrinėjo, kurį ir kokį laiką nurodė juose veikianti Kristaus Dvasia, išpranašavusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę. ... Į tuos dalykus geidžia pažvelgti net angelai“ (1 Petro 1:1-5, 10-12).

16, 17. a) Kokia Jehovos pranašystė padėjo pirmojo amžiaus žydams laukti Mesijo? b) Kaip Danieliaus pranašystė turėjo įtakos Mesijo laukiantiems žydams?

¹⁶ Per pranašą Danielių — nepajudinamo tikėjimo vyrą — Jehova paskelbė pranašystę apie „septynias dešimtis savaičių“. Pirmojo amžiaus žydams ta pranašystė turėjo padėti suprasti, kad greit pasirodys pažadėtasis Mesijas. Pranašystėje, be kita ko, buvo sakoma: „Nuo duoto įsakymo vėl statyti [„atstatyti“, Brb red.] Jerusalę iki Kristui vadui bus septynios savaitės ir šešios dešimtys dvi savaitės“ (Danieliaus 9:24, 25). Žydų, katalikų bei protestantų mokslininkai iš esmės sutinka, kad čia kalbama apie metines „savaites“. Tos 69 „savaitės“ (483 metai), minimos Danieliaus 9:25, prasidėjo 455 m. p. m. e., kai persų karalius Artakserksas įgaliojo Nehemiją ‛atstatyti Jerusalę’ (Nehemijo 2:1-8). Jos baigėsi po 483 metų — 29 m. e. m., kai Jėzus buvo pakrikštytas ir pateptas šventąja dvasia — taigi tapo Mesiju, arba Kristumi (Mato 3:13-17).

¹⁷ Ar pirmojo amžiaus žydai žinojo, kada tiksliai prasidėjo tų 483 metų laikotarpis, nėra aišku. Bet, Jonui Krikštytojui pradėjus savo tarnybą, ‛žmonės buvo apimti lūkesčio ir visi mąstė širdyse apie Joną, ar kartais jis ne Kristus’ (Luko 3:15, Brb red.). Kai kurie biblistai sieja tuos lūkesčius su Danieliaus pranašyste. Metju Henris šią eilutę komentavo taip: „Čia sakoma..., jog, matydami Jono tarnybą bei krikštą, žmonės buvo paskatinti galvoti apie Mesiją ir laukti jo greit pasirodant. ... Danieliaus išpranašautos septyniasdešimt savaičių ėjo į pabaigą.“ Prancūzų autorių Viguru, Bakveso ir Brasako leidinyje Manuel Biblique sakoma: „Žmonės žinojo, kad septyniasdešimt Danieliaus nurodytų metinių savaičių artėjo prie galo; niekas nesistebėjo Jono Krikštytojo skelbimu, jog prisiartino Dievo karalystė.“ Žydų mokslininkas Aba Hilelis Silveris rašė, jog, remiantis tų laikų „populiaria chronologija“, „Mesijo buvo laukiama apie antrąjį pirmojo m. e. amžiaus ketvirtį“.

Sekti įvykius, o ne skaičiuoti laikus

18. Nors Danieliaus pranašystė padėjo žydams suvokti, kada tikėtis Mesijo pasirodymo, kas labiausiai įtikino, kad Jėzus — Mesijas?

¹⁸ Nors, remdamiesi chronologija, žydų tautos žmonės ir nuvokė Mesijo pasirodymo laiką, vėlesni įvykiai rodo, jog dauguma iš jų nepatikėjo, kad Jėzus — Mesijas. Likus mažiau negu metams iki savo mirties, Jėzus paklausė mokinių: „Kuo mane laiko žmonės?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų“ (Luko 9:18, 19). Nėra duomenų, ar Jėzus, norėdamas įrodyti esąs Mesijas, kada nors citavo pranašystę apie tas simbolines savaites. Bet kartą jis pasakė: „Aš turiu aukštesnį liudijimą negu Jono: tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas, — patys darbai, kuriuos aš darau, — liudija apie mane, kad mane yra siuntęs Tėvas“ (Jono 5:36). Jėzaus skelbimas, jo stebuklai bei jo mirtį lydėję įvykiai (netikėta tamsa, šventyklos uždangos plyšimas ir žemės drebėjimas) labiau nei kokia atskleista chronologija liudijo jį esant Dievo siųstąjį Mesiją (Mato 27:45, 51, 54; Jono 7:31; Apaštalų darbai 2:22).

19. a) Iš kur krikščionys galėjo žinoti apie artėjantį Jeruzalės sunaikinimą? b) Kodėl Jeruzalę palikusiems krikščionims vis dar reikėjo didelio tikėjimo?

¹⁹ Po Jėzaus mirties pirmiesiems krikščionims irgi nebuvo pasakyta, kaip apskaičiuoti būsimąjį žydų daiktų sistemos galą. Tiesa, Danieliaus pranašystėje apie simbolines savaites buvo paminėtas tos sistemos sunaikinimas (Danieliaus 9:26b, 27b). Bet tai turėjo įvykti pasibaigus „septynioms dešimtims savaičių“ (455 m. p. m. e.—36 m. e. m.). Kitaip sakant, pirmiesiems pagonims tapus Jėzaus pasekėjais 36 m. e. m., Danieliaus knygos 9-as skyrius krikščionims nebedavė jokių chronologinių gairių. Iš įvykių, o ne pagal chronologiją, jie turėjo suvokti, kad žydų sistemos galas arti. Tie Jėzaus išpranašauti įvykiai ėmė artėti prie kulminacijos nuo 66 m. e. m., kai Romos legionai puolė Jeruzalę, o paskui atsitraukė. Ištikimiems, dėmesingiems Jeruzalės bei Judėjos krikščionims tai buvo proga ‛bėgti į kalnus’ (Luko 21:20-22). Neturėdami chronologinių kelrodžių, tie pirmieji krikščionys nežinojo, kada bus sunaikinta Jeruzalė. Kokio tikėjimo jiems reikėjo, kad paliktų savo namus, ūkius bei dirbtuves ir gyventų už Jeruzalės ribų maždaug ketverius metus iki 70 m. e. m., kol Romos armija grįžo ir sunaikino žydų sistemą! (Luko 19:41-44)

20. a) Kuo mums naudingi Nojaus, Mozės bei pirmojo amžiaus Judėjos krikščionių pavyzdžiai? b) Ką apsvarstysime kitame straipsnyje?

²⁰ Kaip Nojus, Mozė bei pirmojo amžiaus Judėjos krikščionys, mes šiandien laiką ir metą patikimai galime atiduoti į Jehovos rankas. Mūsų įsitikinimas, kad gyvename pabaigos laiku ir kad artėja išvadavimas, priklauso ne nuo chronologinio apskaičiavimo, o nuo tikrų gyvenimo įvykių, rodančių Biblijos pranašysčių išsipildymą. Be to, nors gyvename Kristaus dalyvavimo metu, mums reikia tikėti ir būti budriems. Turime gyventi nekantriai laukdami džiugių Rašte nusakytų įvykių. Tai kito straipsnio tema.

[Išnaša]

Pakartojimas

◻ Ką apie Jehovos laiką ir metą pasakė Jėzus savo apaštalams?

◻ Prieš kiek laiko Nojus sužinojo, kada prasidės Tvanas?

◻ Kas rodo, jog Mozė ir izraelitai tiksliai nežinojo, kada bus išlaisvinti iš Egipto?

◻ Kuo mums naudingi Biblijos pavyzdžiai, liečiantys Jehovos nustatytą laiką ir metą?

[Iliustracija 11 puslapyje]

Tikėdamas Nojus laiką paliko nustatyti Jehovai