Nerungtyniaukime tarpusavyje – puoselėkime santarvę

 1. Ką žmonės daro veikiami lenktyniavimo dvasios?

PASAULYJE šiandien daugelis žmonių yra pagauti savanaudiškos lenktyniavimo dvasios. Verslininkai griebiasi visokių aferų norėdami žūtbūt pranokti konkurentus. Atletai žaloja varžovus, kad tik laimėtų rungtynes. Jaunuoliai, stodami į prestižinį universitetą, sukčiauja per egzaminus, kad išstumtų kitus kandidatus. Tokie „kūno darbai“ Dievo tarnams, aišku, nepritinka (Gal 5:19–21). Deja, būna, kad vienas kitas krikščionis nejučiomis pradeda kurstyti bendruomenėje lenktyniavimo dvasią. Tai labai pavojinga, kelia grėsmę mūsų brolijos vienybei.

 2. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

² Šiame straipsnyje aptarsime, kokios dvi ydos skatina žmogų su kitais varžytis. Pakalbėsime apie kelis bibliniais laikais gyvenusius Dievui ištikimus vyrus ir moteris, kurie prieš kitus nesiaukštino. Pirma sutelkime dėmesį į savo elgesio motyvus.

 3. Apie ką mums vertėtų pamąstyti?

³ Retkarčiais vertėtų pamąstyti, ko iš tikrųjų siekiame. Pasvarstyk: ar tarnyboje darbuojuosi norėdamas įtikti Jehovai? o gal stengiuosi pasirodyti prieš bendratikius? gal manau viską sugebantis geriau už kitus arba mėginu kurį nors nurungti? Pažiūrėkime, kas apie tai sakoma Dievo Žodyje.

 4. Kodėl svarbu paisyti pamokymo, užrašyto Galatams 6:3, 4?

⁴ Biblijoje patariama su kitais nesilyginti. (Perskaityk Galatams 6:3, 4.) Kodėl? Viena vertus, jeigu manome esą pranašesni už bendratikį, tikriausiai pradėsime pūstis. O jeigu atrodo, kad kitiems neprilygstame, galime labai nusivilti. Tiek vienu, tiek kitu atveju negalėtume vertinti savęs nuosaikiai (Rom 12:3). Graikijoje gyvenanti Katerinab sako: „Aš lygindavau save su sesėmis, kurios man atrodė gražesnės, gabesnės skelbėjos ir populiaresnės tarp draugių, todėl jaučiausi niekam tikusi.“ Atminkime, kad Jehova mus prie savęs patraukė ne dėl to, kad esame išvaizdūs, mokame gražiai kalbėti ar patinkame kitiems. Jam svarbiausia, kad jį mylime ir noriai paklūstame jo Sūnui (Jn 6:44; 1 Kor 1:26–31).

 5. Ko tave pamoko brolio Chjuno patirtis?

⁵ Taip pat gerai būtų pagalvoti: „Ar aš esu ramus, taikus žmogus? O gal priešgyna?“ Štai Pietų Korėjoje gyvenantis Chjunas pavydėjo atsakingas pareigas bendruomenėje einantiems broliams, laikė juos savo varžovais. Jis pasakoja: „Tuos brolius menkinau, vis nesutikdavau su jų nuomone.“ Prie ko tai privedė? „Mano negatyvus požiūris paveikė ir kitus, bendruomenėje ėmė stigti vienybės“, – pripažįsta Chjunas. Laimei, keli draugai padėjo jam susiprotėti. Brolis pasitaisė ir šiandien pats yra rūpestingas ganytojas. Taigi visi turime siekti tarpusavio santarvės ir nepasiduoti polinkiui varžytis.

 6. Kokios dvi ydos, remiantis Galatams 5:26, verčia žmogų rungtyniauti su kitais?

⁶ Perskaityk Galatams 5:26. Kokios ydos skatina žmogų rungtyniauti su kitais? Viena iš jų – tuščiagarbiškumas. Tuščiagarbis elgiasi išdidžiai ir savanaudiškai. Kita blogybė – pavydas. Pavyduolis trokšta to, ką turi kitas žmogus, ir yra pasiruošęs tai iš jo atimti. Pavydas neretai pasireiškia neapykanta. Saugokimės, kad tokios ydos neįsišaknytų mūsų širdyje.

 7. Su kuo galima palyginti tuščiagarbiškumą ir pavydą?

⁷ Tuščiagarbiškumą ir pavydą galima palyginti su lėktuvo degalų teršalais. Lėktuvas gal ir pakils į orą, tačiau jeigu teršalai užkimš degalų tiekimo vamzdelius, varikliai užges ir orlaivis suduš. Panašiai gali nutikti ir Dievo tarnui. Jeigu leistųsi užvaldomas garbėtroškos ir pavydo, jis pats dvasiškai žlugtų ir kitiems pakenktų (Pat 16:18). Ką tad daryti, kad taip nenutiktų?

 8. Ką turime daryti, kad netaptume garbėtroškos?

⁸ Kad netaptume garbėtroškos, turime atminti šį Pauliaus pamokymą: „Nieko nedarykite iš noro visus pranokti ar iš tuščiagarbiškumo – nuolankiai laikykite kitus aukštesniais už save“ (Fil 2:3). Jeigu kitus laikysime aukštesniais už save, nepavydėsime jiems talentų ir gebėjimų, nesistengsime jų pranokti. Džiaugsimės, kad bendratikiai naudoja savo gabumus Jehovos šlovei. Ir savo pačių talentais nesididžiuosime. Vertinsime gerąsias brolių ir sesių savybes. Taip puoselėsime bendruomenėje santarvę ir vienybę.

 9. Kaip galime kovoti su polinkiu pavydėti?

⁹ Kas padės išsisaugoti pavydo ir noro atrodyti geresniems už kitus? Kuklumas. Jeigu suvokiame savo galimybių ribas, nesipūsime, o stengsimės mokytis iš tų, kurie už mus gabesni. Tarkim, jeigu kuris nors brolis iš mūsų bendruomenės sako įkvepiančias viešąsias kalbas, galėtume jo pasiteirauti, kaip jas ruošia. Jeigu kuri nors sesė skaniai gamina valgį, paprašykime ir mus pamokyti. O jeigu kuris nors bendratikis lengvai susidraugauja su kitais, gal patartų ir mums, kaip susirasti draugų. Stenkimės vienas iš kito mokytis. Tai padės išsisaugoti pavydo ir lavinti įvairius įgūdžius.

10. Už ką efraimiečiai priekaištavo Gideonui?

¹⁰ Prisimink, kas kartą nutiko tarp Gideono ir vyrų iš Efraimo giminės. Gideonas su 300 savo karių Jehovos remiami nugalėjo nepalyginti didesnę priešo kariuomenę. Tokia pergale bet kuris kovotojas būtų galėjęs didžiuotis. Tada pas Gideoną atėjo Efraimo giminės vyrai, bet ne pagirti jo, o išbarti, kad į žygį juos pakvietė ne iškart (Ts 8:1). Regis, jie buvo labai įsižeidę ir pernelyg susirūpinę savo giminės garbe, todėl nematė kai ko daug svarbesnio – kad Gideono pergalė pelnė šlovę Jehovos vardui ir apsaugojo tautą.

11. Kaip Gideonas reagavo į Efraimo vyrų priekaištus?

¹¹ Efraimo vyrams Gideonas nuolankiai pasakė: „Ką palyginti su jumis nuveikiau?“ Tada priminė, kad Jehova ir jiems kovoje suteikė pergalę. Taigi, „taip jam kalbant, jie nusiramino“ (Ts 8:2, 3). Gideonas nusižemino, kad tik išsaugotų santarvę.

12. Ko pasimokome iš pasakojimo apie Gideoną ir efraimiečius?

¹² Ko iš šio pasakojimo pasimokome? Kad turėtume labiausiai rūpintis ne savo reputacija, o tuo, kas teikia šlovę Jehovos vardui. Gideonas – puikus pavyzdys jums, šeimų galvos ir vyresnieji. Jeigu namiškis ar bendratikis supyko dėl kokio nors jūsų poelgio, pamėginkite į tą situaciją pažvelgti jo akimis. Taip pat pagalvokite, už ką galėtumėte jį pagirti. Čia jums labai padės nuolankumas, ypač jeigu manote, kad žmogus pyksta be rimto pagrindo. Tačiau santarvė yra daug svarbiau už asmenines ambicijas.

13. Dėl ko Onai buvo labai sunku ir kas jai padėjo?

¹³ Daug galima pasimokyti ir iš Onos. Jos vyras Elkana ją labai mylėjo – labiau nei savo kitą žmoną Peniną. Tačiau „Penina vaikų turėjo, o Ona buvo bevaikė“. Todėl Penina nuolat tyčiojosi iš Onos, „norėdama ją įskaudinti“. Oną tai labai žeidė, „ji raudodavo ir nieko nevalgydavo“ (1 Sam 1:2, 6, 7). Tačiau ji nekeršijo. Tiesiog išliedavo širdį Jehovai ir vylėsi jo pagalbos. Nežinome, ar Peninos požiūris ilgainiui pasikeitė. Tačiau tikrai žinome, kad Ona galiausiai atgavo dvasios ramybę ir, kaip rašoma Biblijoje, „daugiau jos veidas nebebuvo liūdnas“ (1 Sam 1:10, 18).

14. Ko pasimokome iš Onos?

¹⁴ Ko iš Onos galime pasimokyti? Jeigu kas nors ima prieš tave aukštintis ir kurstyti tavo pavydą, atmink, kad tik nuo tavęs priklauso, kaip reaguosi. Nelaikyk to žmogaus savo varžovu. Neatsakyk blogu už bloga ir stenkis išsaugoti santarvę (Rom 12:17–21). Net jeigu tas žmogus nesusipranta, bent jau pats išsaugosi vidinę ramybę.

15. Ką galime pasakyti apie Apolą ir Paulių?

¹⁵ Taip pat prisiminkime Apolą ir apaštalą Paulių. Abu šie vyrai puikiai išmanė šventuosius raštus. Abu buvo geri mokytojai. Abu padėjo daugeliui žmonių tapti Jėzaus Kristaus sekėjais. Tačiau jie nelaikė vienas kito konkurentais.

16. Koks žmogus buvo Apolas?

¹⁶ Apolas kilo iš Aleksandrijos – miesto, kuriame mokėsi daugelis to meto šviesuolių. Jis ne tik gerai išmanė Raštus, bet, iš visko sprendžiant, buvo puikus oratorius (Apd 18:24). Kai kuriems Korinto bendruomenės nariams jis patiko labiau už kitus mokytojus, net už apaštalą Paulių (1 Kor 1:12, 13). Ar Apolas tuo didžiavosi? Tikrai ne. Kiek vėliau Paulius pats įkalbinėjo jį sugrįžti į tą miestą (1 Kor 16:12). Apaštalas nebūtų to daręs, jeigu būtų matęs, kad Apolas bendruomenėje siekia sau garbės. Savo talentus Apolas panaudojo kilniam tikslui – skelbti gerąją naujieną ir stiprinti broliją. Akivaizdu, jis buvo nuolankus vyras. Biblijoje pasakojama, kad Akvilas su Priscile „pasikvietė jį pas save ir aiškiau išdėstė Dievo kelią“ (Apd 18:24–28). Apolas neužsigavo, kai ši pora pasisiūlė jį daugiau pamokyti.

17. Kaip Paulius padėjo bendratikiams išsaugoti vienybę?

¹⁷ Paulius nebijojo, kad Apolas pasirodys už jį geresnis, ir džiaugėsi šio brolio uolumu. Apaštalas buvo nuolankus, kuklus, supratingas. Laiške Korinto bendruomenei jis papeikė tuos, kurie jį aukštino sakydami „Aš esu Pauliaus“. Jis nesiekė pagyrų ir garbę už nuveiktus darbus teikė Jehovai ir Jėzui (1 Kor 3:3–6).

18. Kokį pavyzdį bendratikiams parodė Apolas ir Paulius, kaip rašoma 1 Korintiečiams 4:6, 7?

¹⁸ Ko pasimokome iš Apolo ir Pauliaus? Jeigu mums sekasi evangelizacijos darbas ir mūsų studijuotojai apsisprendžia krikštytis, atminkime, kad tokią sėkmę laiduoja Jehova. Apolo ir Pauliaus pavyzdys taip pat rodo, kad atsakingas pareigas einantys broliai gali daug prisidėti prie bendruomenės vienybės. Ganytojai ją palaiko, jeigu visus savo patarimus grindžia Dievo Žodžiu ir kreipia kitų dėmesį ne į save, o į Jėzaus Kristaus paliktą pavyzdį. Tokie nuolankūs broliai verti nuoširdaus pagyrimo. (Perskaityk 1 Korintiečiams 4:6, 7.)

19. Ką visi galime daryti? (Žiūrėk rėmelį „Neįžiebk konkuravimo dvasios“.)

¹⁹ Visi iš Dievo esame gavę kokį nors talentą ar gebėjimą. Naudokime šias dovanas „patarnauti vienas kitam“ (1 Pt 4:10). Ir nemanykime, kad mažai ką galime nuveikti. Mūsų geri darbai, kad ir nedideli, yra tarsi dygsneliai, iš kurių susideda tvirta drabužio siūlė. Taigi, stenkimės šalinti iš savo širdies net menkiausią polinkį lenktyniauti su kitais ir visomis išgalėmis sergėkime bendruomenės santarvę ir vienybę (Ef 4:3).