Kaip atpažinti ir nugalėti visokį dvasinį silpnumą

PAGAL GRAIKŲ MITOLOGIJĄ, ACHILAS BUVO DRĄSIAUSIAS GRAIKŲ karys, dalyvavęs Trojos kare — žygyje prieš Trojos miestą. Legendoje pasakojama, kad dar visai mažą Achilą motina panardino į Stikso upę. Taip jis tapo nesužeidžiamas, išskyrus vietą, už kurios jį laikė — priežodžiu tapusį Achilo kulną. Pario, Trojos karaliaus Priamo sūnaus, paleista strėlė pataikė tiesiai į tą vietą ir užmušė Achilą.

Krikščionys yra Kristaus kariai ir dalyvauja dvasinėje kovoje (2 Timotiejui 2:3). Apaštalas Paulius aiškina: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Taip, mūsų priešai yra ne kas kita, kaip Šėtonas Velnias ir demonai (Efeziečiams 6:12).

Akivaizdu, jog kova būtų nelygi, jei negautume pagalbos iš Jehovos Dievo, pavadinto „karžygiu“ (Išėjimo 15:3, Brb red.). Kad apsisaugotume nuo baisių priešų, mums duotas dvasinių ginklų rinkinys. Todėl apaštalas skatino: „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas“ (Efeziečiams 6:11).

Jehovos Dievo teikiama ginkluotė, be jokios abejonės, yra geriausios kokybės ir gali atlaikyti bet kokias dvasines atakas. Tik pažvelk į Pauliaus pateiktą sąrašą: tiesos juosta, teisumo šarvai, gerosios naujienos batai, didelis tikėjimo skydas, išgelbėjimo šalmas ir dvasios kalavijas. Ar gali kas nors tikėtis geresnių ginklų? Taip apsiginklavęs krikščionis karys turi visas galimybes laimėti, nepaisant didžiulio jėgų skirtumo (Efeziečiams 6:13-17, Brb red.).

Nors Jehovos duoti dvasiniai ginklai yra puikiausios kokybės ir teikia mums saugumą, nelaikykime to savaime suprantamu dalyku. Prisiminę tariamai nepažeidžiamą Achilą, pagalvokime: galbūt ir mes turime silpnąją vietą — dvasinį Achilo kulną? Tada, netikėtai užklupti, žūtume.

Ištirk savo dvasinę ginkluotę

Puikiai fiziškai pasirengęs dukart olimpinis čiuožimo čempionas per treniruotę staiga suklupo ir mirė. Netrukus po to laikraštyje The New York Times pasirodė skatinanti susimąstyti naujiena: „Kasmet 600000 amerikiečių ištinka širdies priepuoliai. Pusė jų nejaučia jokių išankstinių simptomų.“ Aišku, savijauta dar nenurodo sveikatos būklės.

Taip pat yra ir su dvasine gerove. Biblija pataria: „Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų“ (1 Korintiečiams 10:12). Nusilpti galima net turint pačią geriausią dvasinę ginkluotę. Taip yra todėl, kad mes gimėme nuodėmėje, o nuodėminga ir netobula prigimtis gali lengvai palaužti mūsų ryžtą vykdyti Dievo valią (Psalmių 51:5, Brb red.). Kad ir geri mūsų norai, klastinga širdis gali apgauti: ji išgalvoja netikrus pasiaiškinimus ir pasiteisinimus, skatina mus nepastebėti savo silpnėjimo ir raminti save, jog mūsų dvasinė būklė gera (Jeremijo 17:9; Romiečiams 7:21-23).

Be to, gyvename pasaulyje, kur gėrio ir blogio sąvokos dažnai painiojamos bei iškraipomos. Asmuo pats nustato, kas gera, o kas bloga. Tokią mąstyseną skatina reklama, populiarios pramogos bei žiniasklaida. Akivaizdu, kad, būdami neatsargūs, ir mes pradėsime taip mąstyti, o mūsų dvasinė ginkluotė ims silpti.

Kad nepatektume į tokią pavojingą padėtį, turime atkreipti dėmesį į Biblijos patarimą: „Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save!“ (2 Korintiečiams 13:5) Taip elgdamiesi, galėsime išsiaiškinti bet kokias silpnybes ir imtis būtinų priemonių joms šalinti, kol priešai jų dar nepastebėjo ir nepradėjo puolimo. Tad kaip mums ištirti save? Kokių požymių turime ieškoti?

Atpažinti požymius

Sumažėjęs uolumas asmeniškai studijuoti — tai vienas bendras požymis, nurodantis, kad dvasiškai silpstama. Kai kurie mano, jog turėtų daugiau studijuoti, tačiau, atrodo, neturi tam laiko. Kai gyvenimas labai įtemptas, į tokią blogą padėtį patekti nesunku. Tačiau blogiausia štai kas: žmonės dažnai mano, jog nieko tokio neatsitiko, nes, kai tik gali, jie perskaito biblinius leidinius ir nueina į kai kurias krikščioniškas sueigas.

Toks protavimas — savęs apgaudinėjimas. Tai panašu į žmogų, kuris mano esąs per daug užsiėmęs, kad galėtų atsisėsti ir tinkamai pavalgyti. Todėl paskubomis jis tik ką nors užkanda. Nors žmogus ir nebus alkanas, tačiau anksčiau ar vėliau jam gali sutrikti sveikata. Taip ir su vertingu dvasiniu maistu: reguliariai jo negaunant, mūsų dvasinėje ginkluotėje greitai atsiras silpnų vietų. Nuolat veikiami pasaulietiškos propagandos bei pažiūrų, galime neatlaikyti mirtinų Šėtono atakų.

Kitas dvasinio silpnumo požymis — išnykęs skubumo jausmas mūsų dvasinėje kovoje. Taikos metu kareivis nejaučia tokios įtampos ir pavojaus, kaip mūšyje. Todėl jis nemano, jog turi būti pasirengęs. Staiga iškviestas į kovą, jis tikrai nebus pasiruošęs. Taip yra ir dvasiniu požiūriu. Leisdami nusilpti skubumo jausmui, galime tapti nepasiruošę atremti užgriūsiančias atakas.

Tad kaip mums nustatyti, ar nepatekome į tokią situaciją? Užduokime sau keletą klausimų, nušviesiančių tikrąją padėtį: ar eiti tarnybon aš trokštu taip pat, kaip ir iškylauti? ar sueigoms ruošiuos taip pat noriai, kaip ir einu apsipirkti ar žiūriu televizorių? ar aš vis dar galvoju apie siekius ir galimybes, kurių atsisakiau tapęs krikščionimi? ar pavydžiu kitiems vadinamojo patogaus gyvenimo? Šie susimąstyti verčiantys klausimai padės atpažinti bet kokias mūsų dvasinės ginkluotės silpnąsias vietas.

Kadangi mūsų apsauginė ginkluotė dvasinė, svarbu, kad Dievo dvasia laisvai veiktų mūsų gyvenime. Tai matoma iš to, kaip savo elgesiu atspindime Dievo dvasios vaisius. Ar greitai susierzini ar net nuliūsti, kai kiti padaro arba pasako tai, kas tau nepatinka? Ar tau sunku priimti patarimą, o gal manai, jog kiti nuolat tave kritikuoja? Ar labai pavydi kitiems žmonėms duotų palaimų ir jų pasiekimų? Ar sunku tau sugyventi su kitais, ypač su aplinkiniais? Nuoširdi savianalizė padės suvokti, ar tavo gyvenimas pripildytas Dievo dvasios vaisių, ar slapta pasireiškia kūno darbai (Galatams 5:22-26; Efeziečiams 4:22-27).

Tinkamos priemonės dvasiniam silpnumui nugalėti

Viena yra atpažinti dvasinio silpnumo požymius, o kita — imtis priemonių ištaisyti padėtį. Liūdna, tačiau daugelis linkę atsiprašinėti, teisintis, sumenkinti problemą ar net ją paneigti. Tai lyg eiti mūšin, turint ne visą ginkluotę! Taip elgiantis, Šėtono atakos lengvai mus pažeis. Verčiau imkimės tinkamų priemonių kuo greičiau ištaisyti bet kokius pastebėtus trūkumus. Ką galime daryti? (Romiečiams 8:13; Jokūbo 1:22-25)

Kovodami dvasinę kovą, tai yra stengdamiesi valdyti protą ir širdį, turime kaip galėdami saugoti savo dvasines jėgas. Prisimink, kad tarp dvasinių ginklų yra „teisumo šarvai“, apsaugantys mūsų širdį, ir „išgelbėjimo šalmas“, apsaugantis mūsų protą. Ar laimėsim, ar pralaimėsim, priklausys nuo to, kaip veiksmingai išmoksime naudotis šiomis priemonėmis (Efeziečiams 6:14-17, Brb red.; Patarlių 4:23; Romiečiams 12:2).

Kad tinkamai dėvėtume „teisumo šarvus“, turime nuolat tikrinti save, ar mylime teisingumą ir nekenčiame neteisybės (Psalmių 45:8; 97:10, Brb red.; Amoso 5:15). Gal mūsų moralės normos smunka kaip ir pasaulio? Gal anksčiau mus piktinę dalykai — realiame gyvenime, televizijos ar kino ekranuose, knygose ir žurnaluose — dabar džiugina? Mylėdami teisingumą, suvoksime, jog pasaulyje šlovinama laisvė ir žmonių išmintis iš tikrųjų tėra užmaskuotas amoralumas ir puikybė (Romiečiams 13:13, 14; Titui 2:12).

Užsidėti „išgelbėjimo šalmą“ reiškia nuolat prisiminti nuostabias ateities palaimas ir nepasiduoti pasaulio blizgesiui bei žavesiui (Žydams 12:2, 3; 1 Jono 2:16). Toks požiūris padės labiau siekti dvasinių tikslų, o ne materialinio pelno ar asmeninės naudos (Mato 6:33). Todėl norėdami įsitikinti, ar šis ginklas tinkamoje vietoje, turime nuoširdžiai savęs paklausti: kokie mano siekiai? ar turiu konkrečių dvasinių tikslų? ką darau, kad juos pasiekčiau? Ar esame pateptieji krikščionys, ar „milžiniškos minios“ nariai, turime sekti Pauliaus pavyzdžiu; jis pasakė: „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą“ (Apreiškimas 7:9; Filipiečiams 3:13, 14).

Aprašęs dvasinių ginklų rinkinį, Paulius perspėja: „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais. Be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius“ (Efeziečiams 6:18). Čia nurodomi du tinkami žingsniai, kuriuos galime žengti norėdami nugalėti dvasinį silpnumą ar apsisaugoti nuo jo: išsiugdyti gerus santykius su Dievu bei artimus ryšius su bendrakrikščionimis.

Išsiugdę įprotį kreiptis į Jehovą „visokeriopomis maldomis“ (išpažindami nuodėmes, melsdami atleidimo, prašydami vadovavimo, dėkodami už palaimas, nuoširdžiai šlovindami) ir „kiekvienu metu“ (viešai, vienumoje, asmeniškai, spontaniškai), suartėsime su juo. O tai — didžiausia apsauga, kurią galime gauti (Romiečiams 8:31; Jokūbo 4:7, 8).

Be to, esame skatinami melstis „užtardami visus šventuosius“, tai yra melstis už bendrakrikščionis. Savo maldose galime paminėti kitų šalių dvasinius brolius, patiriančius persekiojimų bei įvairių išbandymų. O kaip su tais krikščionimis, su kuriais kasdien dirbame ir bendraujame? Kaip ir Jėzus meldėsi už savo mokinius, taip ir mums dera už juos melstis (Jono 17:9; Jokūbo 5:16). Tokios maldos mus suartina ir sustiprina atlaikyti „piktojo“ atakas (2 Tesalonikiečiams 3:1-3, Šventasis Raštas, vertė A. Vėlius).

Galiausiai, nuolat prisiminkime meilingą apaštalo Petro perspėjimą: „Visų dalykų galas arti. Todėl būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis. Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Petro 4:7, 8). Netobulumai — tiek kitų žmonių, tiek mūsų pačių — gali gana lengvai paveikti mūsų širdis bei protus ir tapti suklydimo bei suklupimo priežastimi. Šėtonas gerai žino šią žmogiškąją silpnybę. Skaldyk ir valdyk — tai vienas iš jo gudrių metodų. Todėl karšta tarpusavio meile uždenkime tokias nuodėmes ir ‛nepalikime vietos velniui’ (Efeziečiams 4:25-27).

Dabar metas stiprėti dvasiškai

Ką darai pastebėjęs savo susivėlusius plaukus ar susisukusį kaklaraištį? Tu tikriausiai kuo greičiau susitvarkai. Tik nedaugelis numotų ranka, sakydami, kad tokia išvaizda neturi reikšmės. Tad taip pat greitai taisykime ir savo dvasines silpnybes. Matydami mūsų netvarkingą išvaizdą, žmonės gali imti žiūrėti į mus nepalankiai, o nešalindami dvasinių ydų susilauktume Jehovos nepritarimo (1 Samuelio 16:7).

Jehova meilingai mums suteikė viską, ko reikia, kad su šaknimis išrautume bet kokią dvasinę silpnybę ir išliktume dvasiškai stiprūs. Per krikščionių sueigas, biblinius leidinius, subrendusius ir rūpestingus bendrakrikščionis jis nuolat teikia priminimus bei patarimus. Nuo mūsų priklauso, ar priimsime ir pritaikysime juos. Tam reikia pastangų ir savidrausmės. Tačiau prisiminkime nuoširdžius apaštalo Pauliaus žodžius: „Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad kitus mokydamas pats nepasidaryčiau atmestinas“ (1 Korintiečiams 9:26, 27).

Būkime budrūs ir niekuomet neleiskime atsirasti dvasiniam Achilo kulnui. Verčiau nuolankiai ir drąsiai darykime tai, kas būtina, kad atpažintume ir nugalėtume bet kokią dvasinę silpnybę.

[Anotacija 19 puslapyje]

„PATIKRINKITE PATYS SAVE, AR LAIKOTĖS TIKĖJIMO. IŠTIRKITE SAVE!“ (2 Korintiečiams 13:5)

[Anotacija 21 puslapyje]

„BŪKITE SANTŪRŪS IR BLAIVŪS, KAD GALĖTUMĖTE MELSTIS. VISŲ PIRMA TURĖKITE APSČIAI MEILĖS VIENI KITIEMS, NES MEILĖ UŽDENGIA NUODĖMIŲ GAUSYBĘ“ (1 Petro 4:7, 8).

[Rėmelis/iliustracija 20 puslapyje]

PAKLAUSK SAVĘS...

◆ Ar ruoštis sueigoms aš mėgstu taip pat, kaip ir eiti apsipirkti ar žiūrėti televizorių?

◆ Ar pavydžiu kitiems vadinamojo patogaus gyvenimo?

◆ Ar greitai susierzinu, kai kiti padaro arba pasako tai, kas man nepatinka?

◆ Ar man sunku priimti patarimą, o gal manau, jog kiti nuolat mane kritikuoja?

◆ Ar man sunku sugyventi su kitais?

◆ Ar mano moralės normos smunka kaip ir pasaulio?

◆ Ar turiu konkrečių dvasinių tikslų?

◆ Ką darau, kad pasiekčiau savo dvasinius tikslus?

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 18 puslapyje]

Achilas: From the book Great Men and Famous Women; romėnų kareiviai ir 21 puslapis: Historic Costume in Pictures/Dover Publications, Inc., New York