„Gerai paliudijo apie Dievo Karalystę“

 1. Kuo ir kodėl neabejoja Paulius su broliais?

DIDELIS krovininis laivas, puoštas Dzeuso dvynių atvaizdu, iš Maltos salos plaukia į Italiją. Juo keliauja ir kalinys Paulius su tikėjimo broliais Luku ir Aristarchu (Apd 27:2). Dabar maždaug 59-ieji. Kitaip nei laivo įgula, šie evangelizuotojai nesitiki Dzeuso dvynių – Kastoro ir Polideuko – apsaugos (Apd 28:11, išn.). Jų Dievas yra Jehova. Jau anksčiau jis apreiškė, kad Paulius turės vykti į Romą ir stoti Cezario akivaizdon (Apd 23:11; 27:24).

2, 3. Kokiu maršrutu plaukė Pauliaus laivas ir kas apaštalą visą kelionę palaikė?

² Tris dienas laivas prastovi Sirakūzuose – gražiame Sicilijos mieste, konkuruojančiame net su Atėnais ir Roma. Tada leidžiasi link Regijaus, esančio pačioje Italijos „bato“ noselėje. Paskui, genamas pietų vėjo, kaipmat įveikia apie 320 kilometrų ir jau antrą dieną atvyksta į Puteolus (netoli dabartinio Neapolio) (Apd 28:12, 13).

³ Pauliaus kelionė eina į pabaigą. Roma, kur teks stoti prieš imperatorių Neroną, jau visai netoli. Nuo pat kelionės pradžios „visokios paguodos Dievas“ globojo savo ištikimą tarną (2 Kor 1:3). Kaip matysime, Jehova Pauliaus niekada neapleido ir apaštalo misionieriškas uolumas neišblėso.

4, 5. a) Koks svetingumas Pauliui ir jo draugams buvo parodytas Puteoluose ir kodėl apaštalui romėnai suteikė tiek laisvės? b) Kaip geras krikščionių elgesys gali padėti net kalėjime?

⁴ Puteoluose Paulius su draugais rado bendratikių ir šie „paprašė septynias dienas pas juos pasilikti“ (Apd 28:14). Už nuoširdų svetingumą, be abejo, buvo su kaupu atlyginta dvasinėmis dovanomis – misionieriai juos, be abejo, labai padrąsino. Ir mes sekime tų Puteoluose gyvenusių krikščionių svetingumo pavyzdžiu. O kodėl saugomam kaliniui buvo duota tiek laisvės? Turbūt Paulius pelnė didelį jį saugojusių romėnų kareivių pasitikėjimą.

⁵ Mūsų laikais krikščionys irgi neretai įgyja pareigūnų pasitikėjimą. Yra buvę atvejų, kai kalėjime ar net koncentracijos stovykloje dėl savo pavyzdingo elgesio jie gavo išskirtinių teisių ar lengvatų. Štai Rumunijoje vienas vyras, 75 metams įkalintas už plėšikavimą, pradėjo studijuoti Dievo Žodį ir labai pasikeitė. Dėl to kalėjimo pareigūnai be jokios sargybos siųsdavo jį į miestelį nupirkti, ko reikia. Geras krikščionių elgesys ne tik pelno pareigūnų pasitikėjimą, bet ir teikia šlovę Jehovai (1 Pt 2:12).

6, 7. Kaip Romos krikščionys parodė brolišką meilę Pauliui?

⁶ Iš Puteolų Paulius su draugais Apijaus keliu tikriausiai nuėjo apie 50 kilometrų iki Kapujos. Keliaudami tuo garsiuoju į Romą vedančiu keliu, grįstu dideliais sustingusios lavos luitais, jie galėjo gėrėtis nuostabiais Italijos gamtovaizdžiais, o tam tikrose kelio atkarpose atsiverdavo ir Viduržemio jūros toliai. Tas kelias ėjo pro Pontiną – pelkėtą vietovę maždaug 60 kilometrų iki Romos, – kur buvo įsikūrusi Apijaus prekyvietė. Kai broliai Romoje išgirdo apie Paulių su draugais, išėjo jų pasitikti. Viena jų dalis atkeliavo iki pat Apijaus prekyvietės, o kita pasiliko laukti prie Trijų Tavernų, už kokių 50 kilometrų nuo Romos, kur keliautojai paprastai sustodavo pailsėti. Kokią nepaprastą meilę parodė romiečių bendruomenė! (Apd 28:15)

⁷ Apijaus prekyvietė toli gražu nepanėšėjo į ramią vietelę nuvargusiam keliautojui kojas pailsinti. Anot romėnų poeto satyriko Horacijaus, čia susiburdavo „daugybė jūrininkų ir storžievių smuklininkų“. Geriamas vanduo buvo prastas, nešvarus, todėl ten ruošto maisto Horacijus nevalgydavo. Nepaisydami visų nepatogumų broliai džiugiai laukė Pauliaus ir jo draugų, kad galėtų palydėti juos į Romą.

 8. Kodėl Paulius, išvydęs brolius, dėkojo Dievui?

⁸ „Juos išvydęs, Paulius dėkojo Dievui ir įgavo drąsos“ (Apd 28:15). Kaip gera buvo susitikti su brangiais bendratikiais! Kai kuriuos iš jų apaštalas gal net pažinojo asmeniškai. O kodėl jis dėkojo Dievui? Žinojo, kad meilė yra Dievo dvasios vaisius (Gal 5:22). Šventoji dvasia ir šiandien skatina krikščionis mielai aukotis vienas kito labui ir vienas kitą drąsinti (1 Tes 5:11, 14).

 9. Ko galime pasimokyti iš brolių, atėjusių pasitikti Pauliaus?

⁹ Šventosios dvasios raginami broliai ir sesės svetingai priima rajono prižiūrėtojus, misionierius ir kitus visalaikius tarnus, su atsidavimu tarnaujančius Jehovai. Pasvarstyk, ar pats negalėtum plačiau atverti širdies ir parodyti svetingumo rajono prižiūrėtojui ir jo žmonai? Gal norėtum su jais drauge pasidarbuoti tarnyboje? Darydamas gera patirsi daug džiaugsmo, panašiai kaip broliai, ėję pasitikti Pauliaus. Galime tik įsivaizduoti, kaip juos įkvėpė apaštalo ir jo bendražygių ugdantys pasakojimai (Apd 15:3, 4).

10. Kokiomis sąlygomis Paulius buvo kalinamas Romoje ir ko jis iškart ėmėsi ten atvykęs?

¹⁰ Kai Paulius su broliais atkeliavo į Romą, jam „buvo leista gyventi vienam, saugomam kareivio“ (Apd 28:16). Tuos, kuriems skirdavo tokį lengvesnį kalinimo režimą, paprastai grandine prirakindavo prie sargybinio, kad nepabėgtų. Tačiau, net grandinėmis prirakintas, Paulius toliau uoliai skelbė Karalystės žinią. Po varginančios kelionės pailsėjęs vos tris dienas, jis susikvietė žydų įtakinguosius, norėdamas jiems prisistatyti ir papasakoti, dėl ko atsidūrė Romoje.

11, 12. Kaip Paulius kreipėsi į žydus ir kodėl?

¹¹ „Vyrai! Broliai! – pradėjo Paulius. – Nors niekuo nenusikaltau tautai ar protėvių papročiams, buvau iš Jeruzalės perduotas kaip kalinys į romėnų rankas. Jie mane apklausė ir norėjo paleisti, nes nebuvo už ką bausti mirtimi. Žydai tam prieštaravo, tad man teko šauktis Cezario, – bet ne dėl to, kad būčiau norėjęs kuo nors apkaltinti savo tautą“ (Apd 28:17–19).

¹² Paulius kreipėsi į savo tautiečius „broliai“. Šitaip norėjo parodyti esąs vienas iš jų ir išvengti išankstinio nusistatymo jo atžvilgiu (1 Kor 9:20). Be to, paaiškino Cezario šaukęsis ne tam, kad apkaltintų savo tautiečius, o tam, kad Cezaris išnagrinėtų jo bylą. Vietiniai žydai apie šią bylą nieko nebuvo girdėję (Apd 28:21). Kaip galėjo būti, kad Judėjos žydai apie Paulių jiems nepranešė? Viename veikale aiškinama: „Pauliaus laivas Italijos krantus po žiemos tikriausiai pasiekė vienas pirmųjų, tad žydų vadovų atstovai iš Jeruzalės dar negalėjo būti atvykę, negalėjo būti atėjęs ir laiškas apie Pauliaus bylą.“

13, 14. Kaip Paulius pradėjo plėtoti temą apie Karalystę ir kaip galime sekti jo pavyzdžiu?

¹³ Tada Paulius ėmė plėtoti temą apie Karalystę. Jis tarė: „Užtat ir paprašiau jūsų, kad susitiktume ir pasikalbėtume, juk šia grandine esu surakintas dėl Izraelio vilties“ (Apd 28:20). Ta viltis, aišku, buvo neatsiejama nuo Mesijo ir jo Karalystės, apie kurią skelbė krikščionių bendruomenė. Pauliaus žodžiai sužadino svečių smalsumą. „Manome, kad verta pasiklausyti, kokios tavo pažiūros, – sakė žydų įtakingieji, – mat apie šią atskalą žinome tik tiek, kad jai visur prieštaraujama“ (Apd 28:22).

¹⁴ Kai pasitaiko galimybė paskelbti gerąją naujieną, stenkimės kalbėti žmogui tai, kas paskatintų jį susimąstyti, iškelkime įdomių klausimų. Gerų pasiūlymų galime rasti mūsų leidiniuose, pavyzdžiui, biuletenyje Mūsų tarnyba ir gyvenimas, knygoje Lavink mokymo įgūdžius Teokratinės tarnybos mokykloje ir brošiūroje Lavink skaitymo ir mokymo įgūdžius. Jeigu juose pateiktais pasiūlymais ir patarimais naudosimės, tapsime geresniais mokytojais.

15. Kokių keturių dalykų pasimokome iš Pauliaus kalbos pas jį atėjusiems žydams?

¹⁵ Paskirtą dieną vietiniai žydai dar gausesniu būriu atėjo pas apaštalą į namus. „Paulius nuo ryto iki vakaro jiems aiškino ir gerai paliudijo apie Dievo Karalystę ir apie Jėzų, pateikdamas įtikinamų įrodymų tiek iš Mozės Įstatymo, tiek iš Pranašų“ (Apd 28:23). Pauliaus kalba mums yra geras pavyzdys keturiais aspektais. Pirma, kalbėdamas jis susitelkė į Dievo Karalystę. Antra, norėdamas pasiekti klausytojų širdis, stengėsi kalbėti įtikinamai. Trečia, argumentavo remdamasis šventaisiais raštais. Ketvirta, buvo pasiaukojamos dvasios – apie Karalystę liudijo „nuo ryto iki vakaro“. Kaip apaštalo liudijimas klausytojus paveikė? „Vieni tikėjo tuo, ką jis sakė, kiti ne.“ Kilo nesutarimas ir visi ėmė skirstytis (Apd 28:24, 25a).

16–18. Kodėl Pauliaus nestebino žydų abejingumas ir kaip neturėtume reaguoti, kai žmonės Karalystės žinios klausyti nenori?

¹⁶ Toks žydų elgesys Pauliaus nestebino. Juk turėjo pasitvirtinti šventųjų raštų žodžiai. Be to, tokios žmonių reakcijos į jo skelbiamą žinią apaštalas sulaukė jau ne pirmą kartą (Apd 13:42–47; 18:5, 6; 19:8, 9). Todėl Paulius jiems tiesiai pareiškė: „Taikliai šventoji dvasia jūsų protėviams kalbėjo per pranašą Izaiją: ‘Eik pas šią tautą ir sakyk: „Girdėti girdėsite, bet nesuvoksite. Žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitų žmonių širdys atbuko“’“ (Apd 28:25b–27). Originalo kalbos žodis, čia išverstas žodžiu „atbuko“, pažodžiui reiškia „surambėjo“, „aptuko“. Į tokią širdį žinia apie Karalystę negalėjo įsiskverbti. Kaip liūdna!

¹⁷ Galiausiai Paulius pasakė: „Išgelbėjimas nuo Dievo yra siųstas kitoms tautoms; jos tikrai įsiklausys“ (Apd 28:28; Ps 67:2; Iz 11:10). Apaštalas pats matė, kaip kitataučiai reagavo į Karalystės žinią, tad toks tvirtinimas tikrai nebuvo per drąsus (Apd 13:48; 14:27).

¹⁸ Taigi, jei gerosios žinios žmonės nenori klausytis, neužsigaukime. Juk kelią į gyvenimą atras tik nedaugelis (Mt 7:13, 14). Džiaukimės, kai tiesą branginantys žmonės įsilieja į tikrųjų Dievo tarnų gretas, plačiai atverkime jiems savo širdis (Lk 15:7).

19. Kaip Paulius prisitaikė prie esamų aplinkybių?

¹⁹ Lukas savo pasakojimą baigia labai teigiama, malonia gaida: „Paulius ištisus dvejus metus gyveno išsinuomotame būste ir mielai priimdavo visus, kas pas jį užeidavo. Jis be jokios baimės ir netrukdomai skelbė jiems apie Dievo Karalystę ir mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų“ (Apd 28:30, 31). Koks nepaprastas svetingumo, tikėjimo ir uolumo pavyzdys!

20, 21. Kokių vaisių davė Pauliaus uoli tarnyba Romoje?

²⁰ Vienas iš tų, kuriuos Paulius mielai priimdavo, buvo Onesimas, iš Kolosų nuo savo šeimininko pabėgęs vergas. Jis tapo Kristaus sekėju ir apaštalo „ištikimu ir mylimu broliu“. Paulius jį vadino „savo vaiku“ (Kol 4:9; Fm 10–12). Reikia manyti, Onesimas buvo Pauliui tikra paguoda ir padrąsinimas.a

²¹ Pauliaus geras pavyzdys įkvėpė daugelį. Filipiečiams jis rašė: „Dėl to, kas man nutiko, geroji naujiena dar labiau išplito. Apie tai, kad esu įkalintas dėl Kristaus, sužinojo visi pretorijonai ir daugelis kitų, be to, dauguma Viešpačiui tarnaujančių brolių dėl mano pančių įgijo pasitikėjimo ir įsidrąsinę be baimės skelbia Dievo žodį“ (Fil 1:12–14).

22. Ką dar nuveikė apaštalas Paulius, kalėdamas Romoje?

²² Kalėdamas Romoje Paulius parašė keletą svarbių laiškų, dabar įeinančių į Šventąjį Raštą.b Pirmojo amžiaus krikščionims tie laiškai buvo labai naudingi. Skaitydami juos naudos pasisemiame ir mes – apaštalo Pauliaus duoti pamokymai tebėra labai aktualūs (2 Tim 3:16, 17).

23, 24. Kokiomis aplinkybėmis krikščionys nepraranda džiaugsmo ir drąsos skelbti gerąją naujieną? Pateik pavyzdį.

²³ Dvejus metus iškalėjęs Cezarėjoje ir dvejus metus Romoje, Paulius buvo paleistas, nors apie tai Apaštalų darbų knygoje nerašoma (Apd 23:35; 24:27).c Visus tuos ketverius nelaisvės metus jis džiaugsmo neprarado ir nepraleido progų skelbti Dievo žodį. Šiandien daugelis Jehovos tarnų, įkalintų už tikėjimą, irgi nepraranda džiaugsmo ir drąsiai dalijasi su kitais gerąja žinia. Vienas pavyzdys – Adolfas, Ispanijoje kalėjęs dėl krikščioniško neutralumo. Vienas pareigūnas jam pasakė: „Niekaip negalime atsistebėti. Tavo gyvenimą padarėme nepakeliamą, tačiau kuo tau buvo sunkiau, tuo daugiau šypsojaisi ir tuo maloniau su mumis kalbėjai.“

²⁴ Adolfas pelnė tokį kalėjimo prižiūrėtojų pasitikėjimą, kad tie palikdavo jo kameros duris atviras. Pas jį užsukdavo sargybiniai, norėdami sužinoti ką nors iš Biblijos. Vienas netgi užeidavo Biblijos paskaityti, o Adolfas tuo metu stebėdavo, ar kas neina pro šalį. Kalinys „saugojo“ sargybinį! Tegu puikus tokių liudytojų pavyzdys ir mus skatina įsidrąsinti ir be baimės skelbti gerąją naujieną net sunkiomis aplinkybėmis.

25, 26. Kokie Jėzaus žodžiai išsipildė mažiau kaip per trisdešimt metų ir kas pasakytina apie mūsų laikus?

²⁵ Apaštalų darbų knyga užbaigiama pasakojimu apie tai, kaip apaštalas Paulius, būdamas namų arešte, skelbia apie Dievo Karalystę visiems, kas pas jį ateidavo. Pirmajame skyriuje skaitėme, kokią užduotį Jėzus pavedė savo sekėjams: „Kai ant jūsų nusileis šventoji dvasia, jūs gausite galios ir būsite mano liudytojai Jeruzalėje, visoje Judėjoje, Samarijoje ir iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8). Nuo tada nepraėjus nė trims dešimtmečiams Karalystės žinia buvo paskelbta „visai kūrinijai po dangumi“ (Kol 1:23).d Kokia akivaizdi Dievo dvasios veikmė! (Zch 4:6)

²⁶ Šiandien ta pati dvasia įgalina žemėje gyvenančius Kristaus brolius ir jų bendradarbius iš „kitų avių“ gerai paliudyti apie Dievo Karalystę 240 šalių (Jn 10:16; Apd 28:23). Ar tu irgi uoliai prisidedi prie šio darbo?