Mūsų Dievas „labai gailestingas“

 1. Kaip apibūdintum gailestingą žmogų?

KOKĮ žmogų galima pavadinti gailestingu? Turintį gerą širdį, atjautų, supratingą. Jėzus tai pabrėžė alegorijoje apie samarietį. Šis, pamatęs kelyje sumuštą žydą, nepraėjo pro šalį, nors pats buvo kitos tautybės. Jis nelaimėlio pagailėjo ir suteikė pagalbą (Lk 10:29–37). Jėzaus papasakota alegorija rodo, koks atjautus yra mūsų dangiškasis Tėvas Jehova. Jis mus myli ir kasdien elgiasi su mumis gailestingai.

 2. Ką dar reiškia būti gailestingam?

² Gailestinga yra ir parodyti malonę prasižengusiam asmeniui, jo nebausti. Jehova dažnai mūsų šitaip pagaili. Psalmininkas rašė, kad „ne pagal mūsų nuodėmes jis mums atmoka“ (Ps 103:10). Jehova gailestingai elgiasi netgi tada, kai nusikaltusį žmogų tenka drausminti.

 3. Kokius klausimus aptarsime?

³ Šiame straipsnyje aptarsime tris klausimus: 1) kodėl Jehova elgiasi gailestingai? 2) ar griežtai drausminti yra negailestinga? ir 3) kaip mes galime rodyti gailestingumą? Pasigilinkime, kaip Dievo Žodis į šiuos klausimus atsako.

 4. Kodėl Jehova elgiasi gailestingai?

⁴ Jehova mus myli. Paulius rašė, kad Dievas yra „labai gailestingas“. Apaštalas turėjo omenyje, kad tik iš didžios malonės Jehova suteikia pateptiesiems dangiškąjį pašaukimą (Ef 2:4–7). Apie mūsų Dievo kilniaširdiškumą Dovydas giedojo: „Geras Jehova visiems, ir apie jo gailestingumą liudija visi darbai“ (Ps 145:9). Dievas žmones myli, tad jų pagaili, kai tik tam yra pagrindas.

 5. Kodėl Jėzus geriausiai žino, koks jo Tėvas gailestingas?

⁵ Koks Jehova mums gailestingas, geriausiai žino jo viengimis Sūnus. Jiedu buvo šalia ištisus žmonijos gyvavimo tūkstantmečius (Pat 8:30, 31). Jėzus daug sykių matė, kaip Jehova pagaili nusidėjusio žmogaus (Ps 78:37–42). Ir tarnaudamas žemėje jis ne kartą kalbėjo apie šią taurią savo Tėvo savybę.

 6. Kokiu pavyzdžiu Jėzus pailiustravo savo Tėvo gailestingumą?

⁶ Alegorijoje apie sūnų palaidūną Jėzus nutapė gražų didžiai gailestingo mūsų dangiškojo Tėvo paveikslą. Tas sūnus paliko namus, iškeliavo svetur ir „ten palaidai gyvendamas savo turtą iššvaistė“ (Lk 15:13). Vėliau jis labai gailėjosi taip pasielgęs, nusižemino ir grįžo į namus. Kaip gi tėvas jį sutiko? Jėzus pasakė: „Tėvas jau iš tolo jį pamatė. Gailesčio apimtas jis atbėgo, apkabino sūnų ir pabučiavo.“ Savo jaunėlio jis nebarė, jam atleido ir mielai priėmė atgal. Pražuvėlis buvo labai nusikaltęs, tačiau nuoširdžiai atgailavo ir susilaukė atleidimo. Jehova yra toks pat gailestingas. Ši Jėzaus alegorija atskleidžia, kad mūsų dangiškasis Tėvas yra pasiruošęs atleisti, jeigu tik dėl savo nuodėmių nuoširdžiai atgailaujame (Lk 15:17–24).

 7. Kaip Jehovos gailestingumas siejasi su jo išmintimi?

⁷ Jehova labai išmintingas. Tačiau tai nereiškia, kad jis vadovaujasi vien šalta logika. Biblijoje rašoma, kad „išmintis iš aukštybių [...] pilna gailestingumo ir gerų vaisių“ (Jok 3:17). Dievas myli savo vaikus ir žino, kad elgdamasis su jais gailestingai pasieks daug gera (Ps 103:13; Iz 49:15). Jeigu jis nebūtų gailestingas, netobuli žmonės neturėtų jokios vilties. Jehova tai puikiai supranta. Tačiau jis ir nenuolaidžiauja. Jis aiškiai mato, kada yra, o kada nėra pagrindo asmens pasigailėti.

 8. Kas kartais yra tiesiog būtina ir kodėl?

⁸ Pavyzdžiui, kokia yra Jehovos nuostata, jeigu jo tarnas ima sąmoningai nuodėmiauti? Tai suprantame iš šių apaštalo Pauliaus žodžių: „Rašau, kad nebebendrautumėte su tokiu“ (1 Kor 5:11). Neatgailaujantis nusidėjėlis turi būti atskirtas nuo bendruomenės. Taip apsaugomi kiti krikščionys ir parodoma pagarba šventoms Dievo normoms. Tačiau kai kurie mano, kad atskirti žmogų nuo bendratikių yra negailestinga. Ar tikrai? Pakalbėkime apie tai.

9, 10. Kodėl, remiantis Hebrajams 12:5, 6, neatgailaujantis nusidėjėlis atskiriamas nuo bendruomenės? Pailiustruok pavyzdžiu.

⁹ Jeigu sueigoje išgirstame pranešimą, kad toks ir toks nebėra Jehovos liudytojas, be abejo, nuliūstame. O jei mus su tuo asmeniu siejo labai artimas ryšys, gal net susimąstome, ar tikrai nebuvo kitos išeities kaip jį atskirti. Gal atrodo, kad tai kietaširdiška? Tačiau pagalvok: argi būtų išmintinga ir meilinga nuodėmę darančio asmens neprotinti ir nedrausminti? (Pat 13:24) Aišku, ne. Atskirtas nuo bendruomenės jis gali atsitokėti ir imti taisytis. Daugelis sunkiai nusidėjusių krikščionių pripažįsta, kad tokia griežta bausmė jiems padėjo atsipeikėti ir grįžti iš klystkelio į Jehovos tėvišką glėbį. (Perskaityk Hebrajams 12:5, 6.)

¹⁰ Pailiustruokime tai pavyzdžiu. Piemuo pastebi, kad viena avis sunegalavo. Paaiškėja, kad liga užkrečiama. Ką jis daro? Idant infekcija kaimenėje neplistų, tą avį tenka laikyti atskirame aptvare. Tačiau avys yra jaukūs, bendruomeniški gyvuliai ir nemėgsta būti atskirtos vienos nuo kitų. Taigi, ar tai reiškia, kad piemuo su ta avele elgiasi negailestingai? Tikrai ne. Jis gerai žino, kad liga gali persiduoti kitoms avims, tad norėdamas apsaugoti kaimenę, sergančiąją atskiria. (Palygink su Kunigų 13:3, 4.)

11. a) Kodėl atskirtas asmuo yra tarsi pasiligojusi avis? b) Kas padeda atskirtajam dvasiškai sveikti?

¹¹ Sunkiai nusidėjęs asmuo yra tarsi pasiligojusi Dievo kaimenės avis. Jis serga dvasine prasme (Jok 5:14). O ši liga yra užkrečiama, todėl kai kada tokį asmenį tenka atskirti nuo bendruomenės. Jehova taip yra nurodęs, nes myli savo kaimenę, be to, tikisi paskatinti nusidėjėlį atgailauti. Atskirtasis gali lankyti sueigas ir jose semtis naudos iš krikščioniško mokymo programos. Jam prieinami ir mūsų leidiniai, taip pat internetinės televizijos laidos. Vyresnieji matydami žmogaus pažangą gali retkarčiais duoti asmeninių patarimų, kad jis greičiau atsigautų ir grįžtų į Jehovos liudytojų bendruomenę.b

12. Jeigu nusidėjėlis neatgailauja, ką vyresnieji jo paties labui daro?

¹² Svarbu pabrėžti: nuo bendruomenės atskiriami tik neatgailaujantys asmenys. Vyresnieji supranta, kad atsakomybė spręsti tokias bylas labai didelė. Jie stengiasi sekti Jehovos pavyzdžiu, o jis visada drausmina nuosaikiai (Jer 30:11). Šie broliai myli bendratikius ir tikrai nedarys nieko, kas jiems būtų dvasiškai žalinga. Tačiau jeigu akivaizdu, kad asmuo nenori taisytis, kaimenės ganytojams tenka jį atskirti. Tai daroma visų bendratikių ir paties nusidėjėlio labui.

13. Kodėl Korinto krikščionys turėjo pašalinti vieną vyrą iš bendruomenės?

¹³ Prisiminkime, ką apaštalas Paulius Korinto bendruomenei prisakė daryti su vienu neatgailaujančiu nusidėjėliu. Šis ištvirkavo su tėvo žmona. Tiesiog pasibaisėtina! Jehova senovėje buvo izraelitams davęs aiškų nurodymą: „Jeigu vyras sugultų su savo tėvo žmona, jis užtrauktų tėvui gėdą. Abu paleistuvius nubausite mirtimi“ (Kun 20:11). Suprantama, Mozės Įstatymas jau nebegaliojo ir bendruomenė neturėjo teisės skirti nusidėjėliui mirties bausmės. Tačiau Paulius paliepė krikščionims pašalinti jį iš savo tarpo. To vyro palaidas gyvenimas darė blogą poveikį ir kitiems bendruomenės nariams, kai kurie netgi nebelaikė jo elgesio nuodėme (1 Kor 5:1, 2, 13).

14. Kaip ir kodėl Paulius parodė gailestingumą vyrui, pašalintam iš Korinto bendruomenės? (2 Korintiečiams 2:5–8, 11)

¹⁴ Kiek vėliau Paulius sužinojo, kad anas atskirtasis nuoširdžiai atgailavo ir labai pasikeitė. Nors šis žmogus buvo užtraukęs bendruomenei didelę gėdą, apaštalas vyresniesiems parašė, kad nedera su juo elgtis per griežtai. Paulius nurodė: „Dabar mielai jam atleiskite ir jį paguoskite.“ Apaštalas buvo susirūpinęs, „kad pernelyg didelis liūdesys jo nesugniuždytų“. Jis atjautė atgailaujantį vyrą ir būgštavo, kad iš didelio nusiminimo jis gali pulti į neviltį. (Perskaityk 2 Korintiečiams 2:5–8, 11.)

15. Kaip vyresniesiems dera elgtis su nusidėjusiu bendratikiu?

¹⁵ Vyresniesiems dera sekti Jehovos gailestingumo pavyzdžiu. Tiesa, į nuodėmę žiūrėti pro pirštus nedera ir nusidėjusį bendratikį gali tekti griežtai sudrausminti. Tačiau jeigu tik yra pagrindas, ganytojai parodo jam gailestingumą.

16. Kaip, remiantis Patarlių 21:13, Jehova žiūri į negailestingus žmones?

¹⁶ Bet Jehovos gailestingumo pavyzdžiu turi sekti visi krikščionys, ne vien vyresnieji. Nebūkime kietaširdžiai, antraip Dievas neišklausys mūsų maldų. (Perskaityk Patarlių 21:13.) Jeigu bendratikis skausmo kupina širdimi šaukiasi pagalbos, neatsukime jam nugaros. Juk Biblijoje pasakyta: „Kas nerodo gailestingumo, tam teismas bus negailestingas“ (Jok 2:13). Nepamirškime, kad mes patys jau ne kartą esame susilaukę atleidimo, ir stenkimės būti gailestingi. Ypač atjautūs turime būti bendratikiui, kuris atgailavo dėl savo blogų darbų ir grįžo į bendruomenę.

17. Kaip Dovydas rodė gailestingumą?

¹⁷ Gailestingumo galime mokytis iš Dievo tarnų, apie kuriuos pasakojama Biblijoje. Verta dėmesio, kaip Dovydas elgėsi su Sauliumi. Nors šis ne sykį mėgino jį nužudyti, Dovydas nekeršijo (1 Sam 24:9–12, 18, 19).

18, 19. Paaiškink, ar Dovydas visada elgėsi gailestingai.

¹⁸ Tačiau Dovydui pagailos kartais pristigdavo. Kai šiurkštuolis Nabalas jo vyrams nepagarbiai atšovė neketinantis sušelpti maistu ir pavarė juos nuo savęs, Dovydas labai užsirūstino ir jau buvo pasiruošęs nužudyti ne tik Nabalą, bet ir visus jo šeimynos vyrus. Laimei, supratingoji Nabalo žmona Abigailė suskubo veikti ir atkalbėjo Dovydą nuo kraujo praliejimo (1 Sam 25:9–22, 32–35).

¹⁹ Kitąsyk pranašas Natanas Dovydo paklausė, ką reikėtų daryti turtuoliui, pagrobusiam vargingo kaimyno vienintelę avelę. Karalius perpykęs sušuko: „Kaip gyvas Jehova, žmogus, kuris taip padarė, turi mirti!“ (2 Sam 12:1–6). Dovydas gerai išmanė Mozės Įstatymą ir žinojo, kad pavogęs avį žmogus nenusipelno mirties bausmės, tik turi šeimininkui keturgubai atlyginti (Iš 22:1). Tačiau buvo pasirengęs skirti negailestingą nuosprendį. Tada Natanas tiesiai pasakė, kokius sunkius nusikaltimus padarė pats karalius. Pagalvok, kas būtų buvę, jeigu Jehova būtų teisęs Dovydą taip, kaip šis norėjo nuteisti aną turtuolį. Tačiau Dievas pasielgė su juo itin gailestingai (2 Sam 12:7–13).

20. Ko pasimokome iš Dovydo istorijos?

²⁰ Taigi, pykčio pagautas Dovydas buvo pasirengęs įvykdyti Nabalui ir jo vyrams mirties nuosprendį. Taip pat ir turtuoliui, apie kurį kalbėjo Natanas. Apmąstant pastarąjį nutikimą galbūt kyla klausimas, kaip šis geraširdis vyras galėjo taip negailestingai pasmerkti žmogų myriop. Turėkime omenyje, kad tuo metu Dovydo sąžinė buvo sutepta, jis buvo dvasiškai pasiligojęs. O vienas iš dvasinio negalavimo požymių – negailestingumas. Jėzus savo sekėjus įspėjo: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu patys būsite teisiami“ (Mt 7:1, 2). Tad atminkime, kad Jehova yra „labai gailestingas“, ir stenkimės sekti jo pavyzdžiu, nesileiskime įniršio užvaldomi.

21, 22. Iš ko matysis, kad esame gailestingi?

²¹ Gailestingumas nėra pasyvus jausmas. Jis skatina imtis veiksmų. Tad stenkimės įžvelgti, kam iš namiškių, bendratikių ar kitų žmonių reikia pagalbos. Gal galėtume tarti kam nors paguodos žodį? Arba suteikti praktinę pagalbą – nupirkti maisto ar padaryti kitokią paslaugą? Gal draugiško palaikymo reikia į bendruomenę sugrįžusiam asmeniui? O gal pasitaiko proga pasidalyti su kuo nors paguodos žinia iš Biblijos? Visais šiais būdais galime parodyti gailestingumą (Job 29:12, 13; Rom 10:14, 15; Jok 1:27).

²² Tad stenkimės būti jautrios širdies ir gailestingi. Tada Jehova – mūsų gailestingasis Tėvas – labai džiaugsis.