Dvyliktas perskyrimas
Turtuolis pragare
JEIGU hades yra paprastai bendru mirusiųjų kapu, tai kodėl Biblija kalba apie tai, kad koks tai turtuolis patyrė kentėjimus hadeso ugnyje? Ar tai parodo, kad hades, arba bent jo dalis, yra ugninių kančių vieta?
Pragaro ugnies šalininkai užsispyrusiai nurodo į šitą pranešimą, kaip į aiškų įrodymą tam, kad iš tikrųjų egzistuoja kančių pragaras, kuris laukia piktųjų. Tai darydami, jie, vienok, nekreipia dėmesio tokių aiškių ir nevienkartinių biblinių pareiškimų, kaip, pavyzdžiui: „Siela, kuri nusideda, ta mirs.“ (Ezechielio 18:4, 20) ir „Gyvieji žino, kad mirs, bet nirusieji nieko nežino“ (Mokytojo 9:5). Aišku, kad šitie pareiškimai nepalaiko kankinimo idėjos dėl „vargšių sielų“ ugniniame pragare.
Biblijos mokslas atžvilgiu mirusiųjų stovio, pastatė, todėl, krikščionybės pasaulio šventikus į nepatogią padėtį. Ta pati gi knyga Biblija, kuria jie, neva tai remiasi, prieštarauja jų mokymams. Tačiau sąmoningai ar nesąmoningai, jie jaučiasi priverstais imtis už Biblijos ir atrasti joje ką nors, kad įrodytų savo pažiūrą, prie ko, jie save ir kitus daro aklais atžvilgiu tiesos. Dažnai tai daroma sąmoningai.
Iš kitos pusės, nuoširdūs tiesos ieškotojai nori žinoti, kas teisinga. Jie suvokia, kad jie tik apgaudinėtų save, jeigu jie atmestų Dievo Žodžio dalis ir tuo pat metu pareikštų, kad jie stato savo tikėjimą ant kitų dalių. Jie nori sužinoti, ką kalba, iš tiesų, Biblija atžvilgiu mirusiųjų stovio. O kad įsigytų pilną apžvalgą, jie nori sužinoti reikšmę to, kas pasakyta atžvilgiu turtuolio, kuris kentė kančias pragare ir kaip tai derinasi su kitu Biblijos turiniu.
Jėzus Kristus kalbėjo apie tam tikrą turtuolį ir taip pat apie elgetą, kurį vadino Lozoriumi. Jo žodžiai randami Luko 16: 19-31 ir skamba šitaip:
„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį.
„Mirė taipogi turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‛Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje.’ Abraomas atsakė: ‛Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius — tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus.’ Tas vėl tarė: ‛Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius, — tegul juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.’ Abraomas atsiliepė: ‛Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ O anas atsakė: ‛Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų.’ Tačiau Abraomas tarė: ‛Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusiųjų prisikeltų.“
Atkreipk dėmesį į tai, kas pasakyta apie turtuolį. Kodėl jis kentėjo pragare? Ką jis padarė? Jėzus nesakė, kad turtuolis vedė blogą gyvenimą. Visa, ką Jėzus pasakė, buvo tai, kad žmogus buvo turtingu, gerai apsirengusiu ir puotavo prabangiškai. Ten, tiesa, duodama užuomina į rimtą turtuolio apsileidimą atžvilgiu elgetos Lozoriaus. Turtuolis neužjautė jo. Bet ar šita klaida atskyrė jį pakankamai nuo Lozoriaus?
Pagalvok apie tai, ką Jėzus pasakė atžvilgiu Lozoriaus. Ar yra kas nors pranešime, kas duotų mums pagrindą padaryti išvadą, kad, jeigu padėtis būtų atvirkščia, tai ar Lozorius būtų buvęs užjaučiančiu žmogumi? Ar mes skaitome, kad Lozorius būtų įsigijęs sau gerą reputaciją savo darbais dėl Dievo kas atvedė jį prie to, kad jis pateko į „Abraomo prieglobstį“, t. y. į Dievo palankumo padėtį? Jėzus nepasakė to. Jis paprastai apibūdino Lozorių kaip liguistą elgetą.
Taigi, ar protinga padaryti išvadą, kad visi liguisti elgetos mirštant gaus Dievo palaimas, kai tuo tarpu visi turtingieji žmonės pateks į kančių vietą pilnutinėje sąmonėje? Nei kiek. Elgetavimas pats savaime nėra Dievo palankumo požymiu. Atvirkščiai, Biblijoje randamas prašymas: „Skurdo ir turto neduok man“ (Patarlių 30:8). O apie savo laiką karalius Dovydas rašė: „Aš buvau jaunas, o dabar susenau, ir nemačiau teisiojo palikto ir jo palikuonių, prašančių duonos“ (Psalmyno 36:25 [37:25, NP]).
Jeigu mes suprantame Jėzaus žodžius paraidine (t. y. tiesiogine) prasme, tai mums reikėtų padaryti dar ir kitas išvadas, kurios padarytų šitą palyginimą iš tikrųjų keistu, pavyzdžiui, kad tie, kurie gėrisi dangiškąja laime, gali matyti kenčiančius pragare ir kalbėti su jais, kad vanduo ant piršto galo neišgaruoja pragaro ugnyje ir kad, neatsižvelgiant į dideles kančias pragare, vienas tik vandens lašas suteiktų kenčiančiajam palengvinimą.
Ar tau atrodytų protinga suprasti tai paraidine arba tiesiogine prasme? O gal tu galvoji, atvirkščiai, kad tai, ką pasakė Jėzus, neturėtų būti suprasta paraidiniai? Ar galima kokiu nors būdu įsitikinti?
KAS „TURTUOLIS“ IR KAS „ELGETA“
Peržiūrėsime mes kontekstą. Į ką kreipėsi Jėzus? Luko 16:14 sakoma: „Visa tai girdėjo godūs pinigų fariziejai ir šaipėsi iš Jėzaus“.
Kadangi Jėzus kalbėjo dalyvaujant fariziejams, tai ar Jis pasakojo tada tikrą atsitikimą, ar panaudojo Jis paprastai palyginimą? Kas liečia metodą, kaip Jėzus mokė žmonių minias, mes skaitome: „Ir be palyginimų Jis jiems nekalbėjo“ (Mato 13:34). Todėl pranešimas apie turtuolį ir Lozorių turėtų būti palyginimu.
Šitas palyginimas, matomai, buvo paskirtas fariziejams. Kaip klasė, jie buvo panašūs turtuoliui. Jie mylėjo pinigus, pagarsėjusią padėtį ir malonius titulus. Jėzus pasakė apie juos: „Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmąsias kėdes sinagogose, mėgsta sveikinimus turgaus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos „rabi, rabi“ (Mato 23:5-7).
Fariziejai žiūrėjo su paniekinimu į kitus, ypatingai į mokesčių rinkėjus, prostitutes ir kitus žmones, turėjusius nusidėjėlių reputaciją (Luk. 18:11, 12) Kada kartą valdininkai, pasiųsti, kad areštuotų Jėzų, sugrįžo su tuščiomis rankomis, todėl, kad Jo mokslas padarė jiems stiprų įspūdį, fariziejai pasakė: „Gal jau ir jūs leidotės suvedžiojami? Ar tiki Jį bent vienas iš fariziejų ar vyresnybės? Nebent tos prakeiktos padugnės, neišmanančios įstatymo“ (Jono 7:47-49).
Palyginime elgeta Lozorius gerai vaizduoja, tokiu būdu, tuos paprastus žmones, kuriuos fariziejai niekino, bet kurie padarė atgailą ir tapo Jėzaus Kristaus pasekėjais. Jėzus parodė, kad šitie paniekinti nusidėjėliai, jeigu jie darytų atgailą, tai jie patektų į Dievo palankumo padėtį, kai tuo tarpu fariziejai ir kiti žymūs religiniai vadai, kaip klasė, turėtų nepasisekimą. Jis pasakė: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Betgi jūs, nors tai matote, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo“ (Mato 21:31, 32).
MIRTIS „ELGETOS“ IR „LOZORIAUS“
Ką reiškė tada mirtis „elgetos“ ir Lozoriaus“? Mums ne būtinai reikia galvoti, kad čia kalbama apie paraidinę mirtį. Sutinkamai su tuo, kad Biblija naudoja šitą žodį, mirtis gali taip pat vaizduoti didelį pasikeitimą atskirų asmenų padėtyje. Apie žmones, kurie gyvena prieš Dievo valią, sakoma, pavyzdžiui, kad jie „mirę pagal nusikaltimus ir nuodėmes“. Bet jeigu jie patenka į Dievo pripažintą padėtį, kaip (Jėzus Kristus) Jėzaus Kristaus mokiniai, tai apie juos sakoma, kad jie buvo „prikelti“ (Efeziečiams 2:1, 5; Kolosiečiams 2:13). Tuo pat metu šitie gyvi žmonės tampa „mirusiais“ dėl nuodėmės. Mes skaitome: „Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 6:11).
Kadangi „turtuolis“ ir „Lozorius“ Jėzaus palyginime aiškiai simbolinės figūros, tai logiška, kad taip pat ir jų mirtis turi simbolinę reikšmę. Tačiau kokia prasme jie mirė?
Raktą atsakymui į šitą klausimą mes randame tame, ką Jėzus pasakė betarpiškai prieš tai, kai Jis padarė įžangą į palyginimą: „Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą — svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taipogi svetimauja“ (Luko 16:18). Gal būt, rodosi, kad šitas pareiškimas neturi nieko bendro su palyginimu. Bet tai ne taip.
Pasiremiant Mozės įstatymu, Izraelio tauta buvo sąjungoje su Dievu, ir todėl apie ją galima buvo pasakyti, kad ji buvo Jam žmona. Pas Jeremijo 3:14 Dievas, pavyzdžiui, remiasi nacija, kaip neištikima žmona: „Sugrįžkite, vaikai — atsimetėliai, sako Viešpats (Jehova, NP). Todėl, kad Aš susituokiau su jumis.“ Kada vėliau atėjo Jėzus, judėjams buvo duota proga tapti Jo „sužieduotinės“ dalimi. Todėl Jonas Krikštytojas pasakė savo mokiniams: „Jūs patys galite man paliudyti, jog esu sakęs: Aš ne Mesijas! Aš siųstas būti tik Jo pirmtaku. Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, iš visos širdies džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta. Jam (Jėzui) skirta augti, o man — mažėti“ (Jono 3:28-30).
Tam, kad taptų Kristaus „sužieduotinės“ dalimi, judėjai turėjo būti išlaisvinti iš įstatymo, kuris darė juos, kalbant vaizdžiai, žmona atžvilgiu Dievo. Be tokio išsilaisvinimo jie negalėjo patekti į santuokinius ryšius su Kristumi, kadangi tai būtų buvęs svetimavimas. Žodžiai laiške Romiečiams 7:1-6 patvirtina tai:
„Argi nežinote, broliai, — aš kalbu išmanantiems įstatymą, — jog įstatymas viešpatauja žmogui, kol jis gyvena? Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo surišta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, rišusio ją su vyru. Taigi ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, bus žmona kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, būdama žmona kitam, nebėra svetimautoja.
„Šitaip, mano broliai, ir jūs esate per Kristaus kūną mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam — prikeltajam iš numirusiųjų — ir kad mes visi duotume vaisių Dievui. ... O dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išsivadavę nuo jo, kad tarnautume (Dievui) atnaujinta dvasia, o ne pasenusia raide“.
Nežiūrint į tai, kad Jėzaus Kristaus mirtis buvo pagrindu judėjų išlaisvinimui nuo įstatymo, jau iki Jo mirties, padariusieji atgailą, galėjo įeiti į privilegijuotus ryšius su Dievu kaip Jo Sūnaus mokiniai. Paskelbta Jono Krikštytojo ir Jėzaus žinia ir atliktas jų darbas atvėrė judėjams duris įsigijimui Dievo palankumo ir vilčiai dangiškajam paveldėjimui, kaip Kristaus sužieduotinės nariams. Jėzus Pats pasisakė taip: „Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mato 11:12).
Tokiu būdu, pravestas Jono Krikštytojo ir Jėzaus Kristaus darbas ir paskelbta jų žinia privedė prie visiško pasikeitimo simbolinio „turtuolio“ ir simbolinio „Lozoriaus“ padėtyje. Abi klasės mirė jų praeities padėties atžvilgiu. Padariusi atgailą, „Lozoriaus“ klasė pasiekė Dievo palankumo padėties, o klasė „turtuolio“ pateko į Dievo nemalonę, todėl, kad jis nedarė atgailos. Kartą „Lozoriaus“ klasė kreipėsi į fariziejus ir į kitus religinius vadovus, kad gautų dvasinių „trupinių“. Bet Jėzus patenkino tuo, kad skelbė jiems tiesą, jų dvasinius poreikius. Sulygindama dvasinį maistą, parūpintą Jėzaus, su tokiu religinių vadovų maistu, Biblija praneša: „Minios stebėjosi Jo mokslu, nes Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mato 7:28, 29). Iš tikrųjų, įvyko pilnutinis pasikeitimas. Pasirodė, kad religiniai judaizmo vadovai nieko neturėjo, ką jie būtų galėję pasiūlyti „Lozoriaus“ klasei.
33-siais mūsų eros metais, penkiasdešimtinės dieną abiejų klasių padėties pasikeitimas buvo įvykdytas (atliktas). Tuo metu naujoji sąjunga pakeitė senąją įstatymo sąjungą. Tie žmonės, kurie padarė atgailą ir priėmė Jėzų, tada buvo pilnutinai išlaisvinti iš senosios įstatymo sąjungos. Jie mirė atžvilgiu jos. Tą penkiasdešimtinės dieną pasirodė taip pat nedviprasmiškai, kad Jėzaus Kristaus mokiniai buvo išaukštinti žymiai virš fariziejų ir kitų žymių religinių vadovų. Ne religiniai judaizmo vadovai, bet tie mokiniai gavo Dievo dvasią, kuri davė jiems sugebėjimą kalbėti apie „didžius Dievo darbus“ gimtąja kalba tų žmonių, kurie gyveno dideliame nuotolyje vienas nuo kito (Apaštalų darbų 2:5-11). Koks tai buvo nuostabus Dievo palaimos ir pritarimo įrodymas! „Lozoriaus“ klasė iš tikrųjų pateko į pripažintą padėtį tuo, kad ji tapo dvasine didesnio Abraomo, Jehovos, sėkla. Tai buvo pavaizduota per „prieglobstį“ (Sulygink Jono 1:18).
Nepadarę atgailos fariziejai ir kiti žymūs religiniai vadovai numirė atžvilgiu jų ankstyvesnės padėties, kuri rodėsi palankia. Jie buvo „pragare“. Kadangi jie pasiliko nepadarę atgailos, tai jie buvo atskirti nuo ištikimųjų Jėzaus mokinių lyg tai „neperžengiama bedugne“. Tai buvo nepakeičiamo, teisingo Dievo teisminio nuosprendžio „bedugnė“. Apie tai mes skaitome Biblijoje: „Tavo likimai — didi bedugnė“ (Psalmyno 35:7 [36:6, NP]).
KENTĖJIMAI „TURTUOLIO“
„Turtuolio“ klasė patyrė taip pat kentėjimus. Kokiu būdu? Per Dievo ugnines teismines žinias, kurios buvo paskelbtos Jėzaus mokinių.
Jie žūtbūtinai stengėsi padaryti galą šitam skelbimui. Kada Jėzaus Kristaus apaštalai stojo gynybon prieš aukščiausiąjį žydų teismą, kuris buvo sudarytas iš žymių religinių asmenų, „jie (teisėjai) baisiai įširdo ir norėjo juos užmušti.“ (Apaštalų darbų 5:33). Vėliau gynybinė mokinio Stepono kalba sukėlė tokias pat kančias šito teismo nariams. „Jie baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis“ (Apaštalų darbų 7:54).
Šitie religiniai vadovai troško, kad Jėzaus mokiniai ateitų ir „pavilgytų jų liežuvį“. Jie norėjo, kad „Lozoriaus“ klasė paliktų Dievo palankumo „prieglobstį“ ir skelbtų savo žinią be to, kad jiems padarytų nepatogumus. Panašiu gi būdu jie norėjo, kad „Lozoriaus“ klasė suminkštintų arba sušvelnintų Dievo žinią, kad jų „penki broliai“, jų religiniai sąjungininkai, nepatektų į „kančių vietą“. Taip, jie nenorėjo, kad kas nors iš jų kolegų patirtų kentėjimus dėl teisminių žinių.
Bet kaip tai parodė Jėzus Savo palyginime, nei „turtuolio“ klasė, nei jo religiniai sąjungininkai nebūtų buvę išlaisvinti iš kankinančių pasėkų žinios, kurią skelbė „Lozoriaus“ klasė. Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalai atsisakė suminkštinti žinią. Jie atsisakė perstoti mokę pasiremdami Jėzaus vardu. Jie atsakė aukščiausiam judėjų teismui: „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių “ (Apaštalų darbų 5:29).
Jeigu religiniai „turtuolio“ sąjungininkai norėtų išvengti šito kankinimo, tai šita būtų galima jiems. Pas juos buvo „Mozė ir pranašai“, t. y. inspiruotas Šventasis Raštas, parašytas Mozės ir kitų senovės amžių pranašų. Nė karto šitie inspiruoti Raštai nenurodė į paraidinę kančių vietą po mirties, bet juose buvo viskas, kas buvo reikalinga, kad pažintų Jėzų kaip pažadėtą Mesiją arba Kristų (Pakartoto Įstatymo 18:15, 18, 19; 1 Petro 1:10, 11). Taigi, jeigu „turtuolio“ klasė ir jo „penki broliai“ atkreiptų dėmesį į „Mozę ir pranašus“, tai jie priimtų Jėzų kaip Mesiją. Tokiu būdu jie galėtų pasiekti Dievo palankumo ir gauti apsaugą nuo Dievo teisminės žinios kankinančių pasėkų.
KRIKŠČIONYBĖS PASAULIUI REIKĖTŲ ŽINOTI
Krikščionybės pasaulio šventikams vargu ar yra priežastis nežinoti šito Jėzaus palyginimo paaiškinimo. Vedantysis protestantų komentaras, The Interpreter‘s Bible atkreipia dėmesį į panašų paaiškinimą. Jis pabrėžia, kad daugelis aiškintojų Jėzaus žodžiuose mato alegorinį papildymą, spėjamą susidūrimą tarp ankstyvosios krikščionybės ir pravoslavų judaizmo. Turtuolis ir jo broliai vaizduoja netikinčius judėjus. Jėzus pareiškė, kad jie užsispyrusiai nenorėjo daryti atgailos, nežiūrint į akivaizdžius Biblijos įrodymus apie Jį, ir nusakė, kad Jo prisikėlimas nepadarytų įspūdžio jiems. Įsivaizduojama, kad Lukas ir jo skaitytojai suprato šituos žodžius tokia arba panašia prasme.“ Ir katalikų Jeruzalem Bible pripažįsta išnašoje prie Luko 16-to perskyrimo, kad tai yra „palyginimas pasakojimo formoje be jokio ryšio su kokiais nors istoriniais asmenimis.“
Ryšium su tokiais faktais, mes teisėtai galime paklausti: Kodėl krikščionybės pasaulio šventikai nepripažino, nors prieš savo bažnyčių narius, kad tai palyginimas? Kodėl tie, kurie žino, kad Biblija nemoko apie žmogaus sielos nemirtingumą ir toliau tebeaiškina akivaizdų palyginimą paraidine prasme? Ar tai nėra nesąžininga? Ar jie neparodo nepagarbą Dievo Žodžiui, sąmoningai nuslėpdami faktus?
Palyginimas apie turtuolį ir Lozorių turi dėl mūsų šiandieną svarbias pamokas. Ar mes kreipiame dėmesį į inspiruotą Dievo Žodį? Ar mes trokštame sekti juo, kaip atsidavę Jėzaus Kristaus mokiniai? Kas atsisako daryti tai — kaip judėjų fariziejai —, tas neišvengs kankinančių Dievo teisminės žinios pasėkų prieš jį. Ištikimieji Dievo tarnai ir toliau skelbs tiesą ir bebaimiškai demaskuos religinius klaidingus mokymus.
Kokia tavo pažiūra šituo atžvilgiu? Ar tu galvoji, kad jau laikas nutraukti tokį demaskavimą, galvodamas, kad kiekvienoje religijoje yra kai kas gero? O gal tu pasipiktinęs tuo, kad krikščionybės pasaulis savo klaidingais mokymais apie mirusiuosius vaizduoja Dievą klaidingoje šviesoje? Ar tu nori, kad Dievo vardas būtų apvalytas nuo negarbės ir gėdos, kas buvo užtraukta ant Jo per klaidingus mokymus? Ar tu norėtum, kad nebūtų gailimasi jėgų, stengiantis išlaisvinti žmones su sąžininga širdimi iš religinės apgaulės vergijos? Jeigu taip, tai tu atrasi Dievo ketinimą atžvilgiu mirusiųjų ir gyvųjų aukščiausiame laipsnyje esant raminančiu ir paguodžiančiu.