Jehovos Žodis gyvas
Laiškų galatams, efeziečiams, filipiečiams ir kolosiečiams apžvalga
APAŠTALAS Paulius išgirdęs, jog kai kurie krikščionys duodasi judaizmo šalininkų nukreipiami nuo tyro garbinimo, parašo įtaigų laišką „Galatijos bendruomenėms“ (Gal 1:2, Jr). Šiame laiške, datuojamame apie 50—52 m. e. m., yra ir konkrečių nurodymų, ir griežtų įspėjimų.
Dar po kokių dešimties metų Paulius, laikomas Romoje kaip „Kristaus Jėzaus kalinys“, siunčia laiškus Efezo, Filipų ir Kolosų bendruomenėms. Savo bendratikiams duoda gerų patarimų ir meilingai juos padrąsina (Ef 3:1). Į šias Biblijos knygas — Pauliaus laiškus galatams, efeziečiams, filipiečiams ir kolosiečiams — pasigilinti verta ir mums (Hbr 4:12).
KAIP „ŽMOGUS NUTEISINAMAS“?
Kadangi judaizmo šalininkai gudriai taikosi Paulių apjuodinti, šis, gindamas savo apaštalystę, papasakoja kai ką iš savo biografijos (Gal 1:11—2:14). Jų klaidingus mokymus Paulius užginčija sakydamas: „Žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, o tik tikėjimu į Jėzų Kristų“ (Gal 2:16).
Apaštalas toliau aiškina, kad Kristus ‘atpirko esančius įstatymo valdžioje’ ir išvadavo juos, dovanojo jiems krikščionišką laisvę. Galatijos tikinčiuosius Paulius primygtinai ragina: „Stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 4:4, 5; 5:1).
Atsakymai į klausimus:
3:16-18, 28, 29. Ar su Abraomu sudaryta sandora tebegalioja? Taip, galioja. Įstatymo sandora tiktai papildė Dievo sandorą su Abraomu, bet jos nepakeitė. Todėl Abraomo sandora liko galioti net kai Įstatymas buvo ‘panaikintas’ (Ef 2:15). Šios sandoros pažadai pildosi tikrajai Abraomo „ainijai“ — Kristui Jėzui, svarbiausiam palikuoniui, ir visiems, kurie ‘priklauso Kristui’.
6:2. Kas vadinama „Kristaus įstatymu“? Šis įstatymas — tai visa, ko Jėzus mokė, visi jo priesakai, o ypač įsakymas ‘mylėti vienam kitą’ (Jn 13:34).
6:8. Kaip mes ‘sėjame Dvasiai’? Tai darome leisdamiesi dvasios vadovaujami visuose gyvenimo keliuose. Sėti dvasiai taip pat reiškia noriai imtis tokios veiklos, per kurią šventosios dvasios gaunama.
Ko pasimokome:
1:6-9. Jei bendruomenėje atsiranda problemų, krikščionių vyresnieji turi nedelsdami jas spręsti. Klaidingus samprotavimus jie galės greit nuneigti logiškai argumentuodami ir remdamiesi Šventuoju Raštu.
2:20. Išpirka kiekvienam iš mūsų yra asmeniška dovana nuo Dievo. Taip ir turėtume į ją žiūrėti (Jn 3:16).
5:7-9. Blogos draugijos gali ‘sukliudyti laikytis tiesos’. Išmintingai darome, jei tokių draugijų šalinamės.
6:1, 2, 5. „Dvasios žmonės“ gali padėti mums nešti tokias naštas, kaip nerimą arba sunkumus, atsirandančius dėl to, kad nejučiomis ‘žengėme klaidingą žingsnį’ (NW). O savo dvasinės atsakomybės naštą turime nešioti patys.
‘VISA SUVIENIJAMA KRISTUJE’
Tema, kurią Paulius gvildena Laiške efeziečiams, — krikščionių vienybė. Čia apaštalas kalba, jog Dievas sumanė, „amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje“. Toliau jis dar pamini, kad Kristus ‘dovanų duoda žmones’ (NW), idant padėtų visiems pasiekti „tikėjimo vienybę“ (Ef 1:10; 4:8, 13).
Krikščionys, norėdami šlovinti Dievą ir palaikyti vienybę, privalo „apsivilkti nauju žmogumi“ ir ‘paklusti vieni kitiems dėl Kristaus baimės’. Jie taip pat turi apsiginkluoti visais dvasiniais ginklais, kad išsilaikytų „prieš velnio klastas“ (Ef 4:24; 5:21; 6:11).
Atsakymai į klausimus:
1:4-7. Kaip suprasti, kad pateptieji krikščionys buvo iš anksto paskirti — dar gerokai anksčiau, nei gimė? Jie buvo iš anksto paskirti kaip visuma, kaip grupė, o ne kiekvienas asmeniškai. Tai įvyko prieš atsirandant nuodėmingų žmonių pasauliui. Pranašystę, užrašytą Pradžios 3:15, Dievas paskelbė tada, kai dar nebuvo užsimezgusi nė vieno netobulo žmonių palikuonio gyvybė, ir, kaip matome iš tų žodžių, jau buvo numatęs, kad kai kurie Kristaus sekėjai valdys su juo danguje (Gal 3:16, 29).
2:2. Kodėl šio pasaulio dvasia prilyginama orui ir kaip pasireiškia jos galia? „Pasaulio dvasia“ — nepriklausomybės ir maišto dvasia — tvyro visur, kaip ir oras, kuriuo kvėpuojame (1 Kor 2:12). Jos galia pasireiškia tuo, kad yra paveiki, skverbiasi įkyriai ir nepaliaujamai.
2:6. Kaip pateptieji krikščionys gali būti danguje, kol dar gyvena žemėje? „Dangumi“ šiuo atveju vadinamas ne žadėtasis būsimas paveldas, o prakilni dvasinė padėtis, — jie juk yra „paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia“ (Ef 1:13, 14).
Ko pasimokome:
4:8, 11-15. Jėzus Kristus „nusivedė sugautus belaisvius“, tai yra išplėšė kai kuriuos žmones iš Šėtono valdžios ir davė juos dovanų krikščionių bendruomenei, kad ją ugdytų. Mes galime su meile ‘augti visais atžvilgiais Kristuje’ paklusdami atsakingų brolių vadovavimui ir palaikydami bendruomenėje nustatytą tvarką (Hbr 13:7, 17).
5:22-24, 33. Žmona turi ne tik būti klusni vyrui, bet ir jį gerbti. Pagarbą ji rodo savo „švelnia ir taikinga dvasia“, taip pat kalbėdama palankiai apie savo sutuoktinį kitiems ir stengdamasi prisidėti prie to, kad jo sprendimai duotų kuo geresnių vaisių (1 Pt 3:3, 4; Tit 2:3-5).
5:25, 28, 29. Kaip kad vyras „maitina“ save, taip turi rūpintis ir žmona — atsižvelgti į jos fizinius, emocinius, dvasinius poreikius. Vyrui dera žmoną globoti: skirti jai pakankamai laiko, švelniai su ja kalbėti ir elgtis.
6:10-13. Kad įstengtume atsilaikyti prieš demonų pajėgas, naudokimės visa iš Dievo gauta dvasine ginkluote.
„ŽENKIME TOLIAU TA PAČIA LINKME“
Pauliaus laiškas filipiečiams tiesiog alsuoja meile. „Dabar meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu“, — rašo apaštalas. Nenorėdamas, kad broliai imtų pernelyg pasitikėti savimi, jis ragina: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 1:9; 2:12).
Paulius skatina brandžius krikščionis siekti „laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia“. Paskui dar priduria: „Kad ir kiek nuėję, ženkime toliau ta pačia linkme“ (Fil 3:14-16).
Atsakymai į klausimus:
1:23. Kokie du dalykai Paulių traukė ir kodėl jis sakė „verčiau man mirti“? Aplinkybės Paulių blaškė tarp gyvenimo ir mirties, — jį traukė ir viena, ir antra (Fil 1:21). Nors apaštalas nesako, ką pasirinktų, leidžia suprasti, jog labiau pageidauja „iškeliauti“ (Brb) — „mirti ir būti su Kristumi“ (Fil 3:20, 21; 1 Tes 4:16). Pauliaus ‘iškeliavimas’ turėjo reikšti, kad Kristui „čia jau esant“ jis gaus Jehovos paruoštą apdovanojimą (Mt 24:3, NW).
2:12, 13. Kaip Dievas skatina mus „ir trokšti, ir veikti“? Jehovos šventoji dvasia mūsų širdyje ir sąmonėje gali įkvėpti dar didesnį troškimą atsidėti tarnybai. Taigi ‘darbuodamiesi savo išganymui’ susilaukiame pagalbos.
Ko pasimokome:
1:3-5. Nors ir nepasiturintys, filipiečiai savo dosnumu rodė sektiną pavyzdį (2 Kor 8:1-6).
2:5-11. Nuolankumas, kaip žinome iš Jėzaus pavyzdžio, nėra silpnumo požymis, bet, priešingai, — moralinė stiprybė. Nuolankiuosius išaukština pats Jehova (Pat 22:4).
3:13. ‘Už savęs’ galbūt palikome daug žadančią karjerą, šeimos materialinę sėkmę, netgi dideles nuodėmes, dėl kurių atgailavome ir ‘buvome nuplauti’ (1 Kor 6:11). Visa tai pamirškime, kitaip sakant, liaukimės perkratinėję mintyse tuos dalykus ir ‘veržkimės pirmyn’.
‘TVIRTĖKITE TIKĖJIMU’
Laiške kolosiečiams Paulius užginčija netikrų mokytojų skleidžiamas klaidingas idėjas. Jis aiškina, kad išgelbėjimas priklauso ne nuo to, ar asmuo laikosi Įstatymo reikalavimų, bet ar ‘ištveria tikėjime’. Paulius kolosiečius skatina: „Gyvenkite [Kristuje], būdami jame įsišakniję ir ant jo statydamiesi, tvirtėdami tikėjimu.“ O kokie turi būti krikščioniškos tvirtybės vaisiai? (Kol 1:23; 2:6, 7)
„Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, — rašo Paulius ir dar pamoko: — Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms.“ Toliau jis sako apie kitus, ne bendruomenės narius: „Išmintingai elkitės su svetimaisiais“ (Kol 3:14, 15, 23; 4:5).
Atsakymai į klausimus:
2:8. Kokių „pasaulio pradmenų“ Paulius perspėjo saugotis? Čia jis turėjo omenyje pagrindinius Šėtono valdomo pasaulio elementus — kas jį sudaro ir kuo jame įprasta vadovautis, ko siekti (1 Jn 2:16). Tarp tokių dalykų yra ir šio pasaulio filosofija, materializmas, neteisinga religija.
4:16. Kodėl laiškas laodikiečiams nėra įtrauktas į Bibliją? Viena galima priežastis — laiškas nebūtų aktualus šiais laikais. O gal jame buvo kai kas pakartota iš kitų kanoninių laiškų.
Ko pasimokome:
1:2, 20. Išpirka, neužtarnautos Dievo malonės dovana, gali apvalyti mūsų sąžinę nuo kaltės ir suteikti vidinę ramybę.
2:18, 23. „Tariamas nusižeminimas“ — jei kas nors, stengdamasis padaryti kitiems įspūdį, dedasi nuolankus ir galbūt atsisako tam tikrų materialinių dalykų arba vargina savo kūną — tėra požymis, kad asmuo „pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais“.