Biblijos knyga Nr. 49: Efeziečiams

Rašytojas: Paulius

Parašymo vieta: Roma

Baigta rašyti: apie 60—61 m. e. m.

ĮSIVAIZDUOK, kad esi kalėjime. Čia atsidūrei dėl persekiojimo už uolią misionierišką veiklą. Kadangi nebegali keliauti ir lankyti bei stiprinti bendruomenių, ką darysi? Ar negalėtum rašyti laiškus tiems, kas iš tavęs išgirdo gerąją naujieną ir tapo krikščionimis? Jie tikriausiai nori žinoti, kaip tau einasi, ir, ko gero, tikisi būti pastiprinti. Išties, taip ir yra. Taigi tu imiesi plunksnos. Būtent tą darė apaštalas Paulius, pirmą kartą kalėdamas Romoje, apie 59—61 m. e. m. Jis buvo šaukęsis ciesoriaus ir, laukdamas teismo bei prižiūrimas sargybos, turėjo šiek tiek laisvės. Laišką efeziečiams Paulius parašė iš Romos turbūt 60 ar 61 m. e. m. ir pasiuntė jį per Tichiką, lydimą Onesimo (Ef 6:21; Kol 4:7-9).

² Paulius save pristato pačiais pirmaisiais laiško žodžiais ir keturis kartus tiesiai arba netiesiogiai pasako esąs „kalinys Viešpatyje“ (Ef 1:1; 3:1, 13; 4:1; 6:20). Tad ginčų dėl laiško autorystės neturėtų kilti. Česterio Bičio papiruse Nr. 2 (P⁴⁶), datuotame maždaug 200 m. e. m., yra 86 lapai iš vieno kodekso su Pauliaus laiškais. Tarp jų — ir Laiškas efeziečiams. Taigi aišku, kad jis tuo laiku buvo priskirtas prie šio apaštalo laiškų.

³ Kad laiškas parašytas Pauliaus ir skirtas efeziečiams, patvirtina ir ankstyvosios bažnyčios istorikai. Štai Irenėjas, gyvenęs II m. e. a., citavo Efeziečiams 5:30; jis rašė: „Palaimintasis Paulius Laiške efeziečiams sako, kad mes esame jo kūno nariai.“ Irenėjo amžininkas Klemensas Aleksandrietis citavo Efeziečiams 5:21 (Brb): „Todėl ir Laiške efeziečiams jis rašo: pakluskite vieni kitiems dėl Dievo baimės.“ Origenas, rašydamas III m. e. a. pirmoje pusėje, rėmėsi Efeziečiams 1:4: „Bet ir apaštalas Laiške efeziečiams vartoja tą pačią kalbą sakydamas: kuris išsirinko mus prieš pasaulio sutvėrimą.“a Dar vienas ankstyvosios krikščionybės istorikas, Eusebijas (apie 260—342 m. e. m.), Laišką efeziečiams priskiria Biblijos kanonui, ir dauguma kitų to laiko teologų remiasi juo kaip įkvėptų Raštų dalimi.b

⁴ Česterio Bičio papiruse, Vatikano rankraštyje Nr. 1209 ir Sinajaus rankraštyje žodis „Efeze“ iš 1 skyriaus 1 eilutės praleistas, dėl to neaišku, kam laiškas skirtas. Šis faktas, taip pat tai, kad nėra sveikinimų konkretiems asmenims Efeze (nors Paulius ten darbavosi trejus metus), davė pagrindo spėlionėms, jog laiškas buvo skirtas siųsti kažkur kitur arba adresuotas Mažosios Azijos bendruomenėms, įskaitant Efezo. Tačiau daugumoje kitų rankraščių žodis „Efeze“ yra, ir, kaip minėjome, ankstyvosios bažnyčios rašytojai pripažino, kad tai laiškas efeziečiams.

⁵ Laiško paskirtį geriau suprasime žinodami, koks buvo įvykių fonas. Pirmajame mūsų eros šimtmetyje Efezas garsėjo raganavimu, magija, astrologija ir vaisingumo deivės Artemidės kultu.c Aplink šitos deivės statulą iškilo didinga šventykla, laikoma vienu iš septynių senovės pasaulio stebuklų. XIX amžiuje ten atlikus kasinėjimus paaiškėjo, kad ji buvo pastatyta ant maždaug 73 metrų pločio ir 127 metrų ilgio platformos. Pati šventykla buvo apie 50 metrų pločio ir 105 metrų ilgio. Joje stovėjo 100 marmurinių kolonų (kiekviena maždaug 17 metrų aukščio), o stogas buvo dengtas didelėmis baltomis marmurinėmis plytelėmis. Teigiama, kad marmuro blokams sujungti vietoj kalkių buvo naudojamas auksas. Šventykla traukė keliautojus iš viso pasaulio, tad per šventes čia suplūsdavo šimtai tūkstančių žmonių. Efezo sidabrakaliai pardavinėdami keliauninkams sidabrines Artemidės šventyklėles gerai uždirbdavo.

⁶ Paulius per antrąją misionierišką kelionę buvo trumpam apsistojęs Efeze skelbti žodžio, o išvykdamas paliko ten Akvilą su Priscile, kad šie tęstų jo darbą (Apd 18:18-21). Į tą miestą jis grįžo per trečiąją kelionę ir ten apie trejus metus skelbė bei daugelį mokė „Kelio“ (Apd 19:8-10; 20:31). Apie Pauliaus triūsą Efeze A. E. Beilis knygoje Daily Life in Bible Times rašo: „Paulius užsiimdavo savo amatu nuo saulėtekio iki 11 valandos ryto (Apd 20:34, 35), tai yra iki tol, kol Tiranas baigdavo savo pamokas; paskui nuo 11 iki 16 valandos skelbdavo žodį salėje, rengdavo pasitarimus su padėjėjais, [...] dar vėliau eidavo skelbti po namus ir tai paprastai trukdavo nuo 16 valandos iki nakties (Apd 20:20, 21, 31). Įdomu, kada jis rasdavo laiko valgyti ir miegoti?“ (1943, p. 308).

⁷ Taip uoliai skelbdamas Paulius aiškino, jog nedera garbinti atvaizdus. Tai sukėlė jų dirbėjų ir pardavinėtojų, tokių kaip sidabrakalys Demetrijas, įtūžį ir kilus sąmyšiui Paulius turėjo iškeliauti kitur (Apd 19:23—20:1).

⁸ Taigi būdamas kalėjime apaštalas mąstė, kokius sunkumus patiria Efezo bendruomenė, kuri gyveno apsupta pagonių dievų garbintojų, šalia baimę keliančios Artemidės šventyklos. Paulius parašė, kad pateptieji krikščionys yra „šventykla“, kurioje Jehova gyvena savo dvasia, ir tokio tinkamo palyginimo jiems iš tiesų reikėjo (Ef 2:21). Efeziečiams įkvėpimo bei paguodos teikė atskleista „šventoji paslaptis“ (NW), kad Dievas visa ko sutvarkymo dėlei per Jėzų Kristų atkurs taiką ir vienybę (1:9, 10). Paulius pabrėžia, jog žydai ir pagonys yra viena Kristuje. Jis ragina visus sutarti, būti vieningus. Taigi dabar galime suprasti, kokia šio laiško paskirtis, vertė ir kieno jis įkvėptas.

KUO VERTINGA

¹⁶ Laiškas efeziečiams paliečia kone kiekvieną krikščioniško gyvenimo sritį. Šiandien žmoniją vargina visokios problemos ir didėja nusikalstamumas, dėl to teisingi ir praktiški Pauliaus patarimai labai naudingi visiems, kas nori gyventi dievobaimingai. Kaip vaikai turi elgtis su tėvais, o tėvai — su vaikais? Kokios vyro pareigos žmonai, o žmonos — vyrui? Ką privalo daryti bendruomenės nariai, kad išliktų vieningi ir tyri šiame sugedusiame pasaulyje? Paulius duoda patarimų visais šiais klausimais ir atskleidžia, ką reiškia apsivilkti nauja krikščioniška asmenybe. Tyrinėdamas Laišką efeziečiams kiekvienas gali įgyti tikrą supratimą, kokia asmenybė Dievui patinka ir yra ‘sutverta pagal Dievą teisume ir tiesos šventume’ (4:24-32; 6:1-4; 5:3-5, 15-20, 22-33).

¹⁷ Laiške, be to, parodoma, koks skiriamų pareigų bendruomenėje tikslas: ‘aprūpinti šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui’, kad jie taptų dvasiškai subrendę. Kai visi noriai bendradarbiauja, krikščionis gali ‘su meile augti visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, — Kristuje’ (4:12, 15).

¹⁸ Laiškas efeziečiams pirmųjų krikščionių bendruomenei buvo labai naudingas — padėjo jai geriau suprasti Kristaus „šventąją paslaptį“. Iš laiško paaiškėjo, kad „pagonys kartu su [tikinčiais] žydais“ kviečiami būti „paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją“. Kitataučius ir žydus skirianti siena — „įsakymų Įstatymas“ — buvo panaikinta, ir dabar per Kristaus kraują visi tapo šventųjų bendrapiliečiais ir Dievo namiškiais. Visiškai priešingai nei pagoniška Artemidės šventykla, jie buvo drauge statomi ant Kristaus Jėzaus, kad taptų „šventa šventykla Jehovai“ (NW), — namais, kuriuose savo dvasia gyventų Dievas (3:4, 6; 2:15, 21).

¹⁹ Turėdamas omenyje „šventąją paslaptį“, Paulius dar kalbėjo apie Dievo „sutvarkymą [...] iš naujo suburti Kristuje visa, kas danguje [tuos, kurie išrinkti būti dangaus Karalystėje] ir kas žemėje [tuos, kurie valdant Karalystei gyvens žemėje]“ (NW). Taigi didingas Dievo tikslas atkurti taiką ir vienybę dabar — visų svarbiausias. Dėl to Paulius meldė už efeziečius, kurių širdies akis Dievas apšvietė, kad jie galėtų suvokti, kokia yra viltis, į kurią jie pašaukti, bei pamatyti, „koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas“. Šie žodžiai tikriausiai labai sustiprino jų viltį. Įkvėptas Laiškas efeziečiams ir šiandien stiprina krikščionių bendruomenę, kad ‘visame kame būtume pripildyti visos Dievo pilnybės’ (1:9-11, 18; 3:19).

[Išnašos]