Biblijos knyga Nr. 50: Filipiečiams

Rašytojas: Paulius

Parašymo vieta: Roma

Baigta rašyti: apie 60—61 m. e. m.

REGĖJIME pašauktas skelbti gerosios naujienos Makedonijoje, apaštalas Paulius su bendražygiais Luku, Silu ir jaunuoju Timotiejumi nedelsdami pakluso. Iš Troadės (Mažoji Azija) jie laivu atplaukė į Neapolį, o iš čia tuojau nuėjo į Filipus, apie 15 kilometrų krašto gilumon per kalnų perėją. Filipai, pasak Luko, buvo „pirmasis [„svarbiausias“, NW] šitos Makedonijos dalies miestas“ (Apd 16:12). Taip jis pavadintas Makedonijos karaliaus Pilypo II (Aleksandro Didžiojo tėvo) garbei, kuris 356 m. p. m. e. tą miestą užėmė. Vėliau jį užkariavo romėnai. 42 m. p. m. e. ten vyko garsūs mūšiai, kurie padėjo Oktavianui (vėliau tapusiam Augustu Cezariu) labai sustiprinti savo pozicijas. Pažymėdamas pergalę jis Filipus paskelbė Romos kolonija.

² Atvykęs į naują miestą Paulius pagal savo įprotį pirmiausia skelbdavo žydams. Tačiau pirmą sykį atkeliavęs į Filipus apie 50 m. e. m., rado jų nedaug. Ir sinagogos, matyt, jie neturėjo, nes maldos vieta buvo už miesto prie upės. Pauliaus skelbimo veikla greitai davė vaisių: viena iš pirmųjų atsivertė purpuru prekiaujanti judėjų prozelitė Lidija. Ji noriai priėmė tiesą apie Kristų ir įkalbėjo keliauninkus apsistoti jos namuose. „Ji tiesiog mus privertė“, — rašo Lukas. Tačiau netrukus Paulius ir Silas susidūrė su priešininkais, buvo nuplakti rykštėmis ir įmesti į kalėjimą. Ten jiems bebūnant kilo žemės drebėjimas. Kalėjimo viršininkas bei jo namiškiai, klausydamiesi Pauliaus su Silu, įtikėjo. Kitą dieną paleisti jiedu užsuko pas Lidiją, pasimatė su broliais, drąsino juos ir iškeliavo toliau. Išmėginimai, patirti įkuriant naują bendruomenę Filipuose, ilgam liko Pauliaus atmintyje (Apd 16:9-40).

³ Po kelerių metų, per trečiąją misionierišką kelionę, Pauliui vėl pasitaikė galimybė aplankyti Filipų bendruomenę. Paskui, praėjus maždaug dešimčiai metų po bendruomenės įkūrimo, paskatintas nuoširdžios filipiečių meilės, Paulius parašė jiems įkvėptą laišką, kuris išsaugotas Šventajame Rašte ir pavadintas tos apaštalo mylimos bendruomenės vardu.

⁴ Kad laišką tikrai parašė Paulius, kaip tvirtinama pirmoje eilutėje, pripažįsta Biblijos komentatoriai, ir ne be pagrindo. Polikarpas (69?—155? m. e. m.) laiške filipiečiams užsimena, kad Paulius buvo jiems rašęs. Laišką cituoja ir nurodo, kad jis rašytas Pauliaus, ankstyvieji Biblijos komentatoriai Ignotas, Irenėjas, Tertulianas ir Klemensas Aleksandrietis. Jis paminėtas II m. e. a. Muratorio fragmente ir visuose kituose ankstyvuosiuose kanonuose; taip pat greta kitų aštuonių Pauliaus laiškų jis yra Česterio Bičio papiruse Nr. 2 (P⁴⁶), datuojamame maždaug 200 m. e. m.

⁵ Parašymo vietą ir laiką galima nustatyti gana tiksliai. Paulius rašė būdamas kalinys, sergimas romėnų kareivio, o aplink jį virė krikščioniška veikla. Laišką jis baigė ištikimųjų iš ciesoriaus šeimynos sveikinimais. Tie faktai rodo, kad laiškas išsiųstas iš Romos (Fil 1:7, 13, 14; 4:22; Apd 28:30, 31).

⁶ O kada laiškas parašytas? Atrodo, Paulius buvo jau kažkiek išbuvęs Romoje, nes žinia apie jį ir jo įkalinimo priežastis buvo pasklidusi tarp imperatoriaus sargybinių bei kitų. Be to, praėjo laiko, kol iš Filipų (apie 1000 kilometrų) su dovana Pauliui atvyko Epafroditas, kol žinios apie jo ligą Romoje pasiekė Filipus ir kol atgarsiai apie liūdesį dėl to iš Filipų atėjo iki Romos (Fil 2:25-30; 4:18). Kadangi pirmą kartą Paulius kalėjo Romoje apie 59—61 m. e. m., šį laišką jis tikriausiai parašė apie 60 ar 61 m. e. m., praėjus metams ar daugiau po atvykimo į tą miestą.

⁷ Skausmai, patirti „gimdant“ dvasinius vaikus Filipuose per tiesos žodį, jų meilė ir dosnumas, lydėję Paulių daugelyje kelionių ir vargų, taip pat Jehovos malonių gausa pradėjus misionieriaus darbą Makedonijoje — visa tai labai sustiprino Pauliaus ir filipiečių abipusės meilės saitus. Jų maloni dovana, paskui teiravimasis apie Epafroditą, taip pat gerosios naujienos plitimas Romoje, paskatino Paulių parašyti jiems širdingą, meilės kupiną ir padrąsinimo teikiantį laišką.

KUO VERTINGA

¹² Koks vertingas mums Laiškas filipiečiams! Mes tikrai trokštame Jehovos pritarimo ir norime būti giriami krikščionių prižiūrėtojų taip, kaip Paulius pagyrė Filipų bendruomenę. Tai gali išsipildyti, jei sekame puikiu filipiečių pavyzdžiu ir laikomės su meile duotų Pauliaus patarimų. Turime, kaip ir filipiečiai, būti dosnūs, noriai padėti bendratikiams, kai juos užklumpa sunkumai, ir prisidėti ginant bei stiprinant gerąją naujieną (1:3-7). Privalome ‘gyventi viena dvasia, visi kaip vienas kovoti už Evangelijos tikėjimą’, spindėti tarsi žiburiai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje. Jeigu taip elgiamės ir mąstome apie tai, kas rimta, galėsime būti džiaugsmas broliams, kaip kad filipiečiai tapo džiaugsmo vainiku apaštalui Pauliui (1:27; 2:15; 4:1, 8).

¹³ „Visi būkite mano sekėjai“, — sako Paulius. Kaip galime juo sekti? Viena, būti patenkinti bet kokiomis aplinkybėmis. Ar buvo turtingas, ar beturtis, Paulius išmoko nesiskųsdamas tenkintis savo būkle, kad tik galėtų uoliai ir su džiaugsmu darbuotis Dievo tarnyboje. Be to, kiekvienas turėtume rodyti švelnius jausmus dievobaimingiems bendratikiams. Su kokiu nuoširdžiu džiaugsmu Paulius kalbėjo apie Timotiejaus ir Epafrodito tarnystę! Ir koks artimas jautėsi filipiečiams, į kuriuos kreipėsi „mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike“! (3:17; 4:1, 11, 12; 2:19-30)

¹⁴ Kaip dar galime sekti Pauliumi? ‘Verždamiesi į tikslą’. Visi, mąstantys ‘apie tai, kas rimta’ (NW), labai domisi, ką nuostabaus Jehova yra numatęs padaryti danguje ir žemėje, kur ‘kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažins: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“’ Filipiečiams duotas paraginimas skatina visus, puoselėjančius viltį amžinai gyventi valdant Dievo Karalystei, siekti to tikslo. Vis dėlto Laiškas filipiečiams pirmiausia skirtas tiems, kurie bus „dangaus piliečiai“ ir kurie karštai trokšta, kad jų kūnas taptų ‘panašus į [Kristaus] garbingąjį kūną’. Tad ‘pamiršdami, kas už jų, ir siekdami to, kas priešakyje’ (Brb), tegu jie visi seka apaštalu Pauliumi: veržiasi pirmyn, ‘į tikslą, siekia laimikio aukštybėse’ — šlovingo paveldo dangaus Karalystėje! (4:8; 2:10, 11; 3:13, 14, 20, 21)