„Atvyk į Makedoniją“

1–3. a) Kaip šventoji dvasia vadovavo Pauliui ir jo bendražygiams? b) Ką dabar aptarsime?

BŪRELIS moterų iš Makedonijos miesto Filipų traukia netoliese tekančio Gángio link. Kaip pratusios, susėda paupy pasimelsti Izraelio Dievui. Jehova visa tai mato (2 Met 16:9; Ps 65:2).

² Tuo tarpu už 800 kilometrų į rytus nuo Filipų keletas vyrų iškeliauja iš Listros, miesto Galatijos pietuose. Po kelių dienų jie prieina romėnų grįstkelį, vedantį į vakarus, į tankiausiai gyvenamą Azijos provincijos regioną. Tie vyrai – Paulius, Silas ir Timotiejus – ketina traukti šiuo keliu į Efezą ir kitus miestus skelbti gerosios naujienos apie Jėzų Kristų. Tačiau šventoji dvasia juos kažkaip sulaiko, vykti į Aziją neleidžia. Kodėl? Jėzus nori, kad Paulius su bendražygiais keliautų per Mažąją Aziją ir Egėjo jūrą prie Gangio upės.

³ Pauliaus ir jo draugų kelionė į Makedoniją buvo išties nepaprasta. Skaitydami, kaip Jėzus naudodamasis šventąja dvasia juos vedė, sužinosime daug vertingų dalykų. Tad apžvelkime kai kuriuos epizodus iš antrosios Pauliaus misionieriškos kelionės, prasidėjusios maždaug 49 metais.

4, 5. a) Kas Pauliui ir jo draugams nutiko netoli Bitinijos? b) Kur misionieriai nusprendė keliauti ir kaip viskas susiklostė?

⁴ Kadangi dvasia neleido vykti į Aziją, Paulius su draugais pasuko į šiaurę, ketindami gerąją naujieną skleisti Bitinijos miestuose. Tikriausiai jie ne vieną dieną keliavo blogais keliais per retai gyvenamas Frygijos ir Galatijos provincijas. Bet jiems artėjant prie Bitinijos, Jėzus, naudodamasis šventąja dvasia, vėl juos sustabdė (Apd 16:6, 7). Keliauninkai turbūt jautėsi sutrikę. Jie žinojo, ką ir kaip turi skelbti, bet nebežinojo kur. Beldė į Azijos duris – veltui. Mėgino žengti į Bitiniją – irgi veltui. Tačiau Paulius nenusiminė ir ryžto belsti toliau neprarado. Tolesnis misionierių sprendimas, tiesa, gali pasirodyti keistokas. Vyrai pasuka vakarų kryptimi ir, vieną po kito aplenkdami nemažai miestų, nukeliauja penkis su puse šimto kilometrų iki Troadės. Šis uostamiestis buvo tarsi vartai į Makedoniją (Apd 16:8). Paulius beldžia trečiąkart, ir štai durys plačiai atsiveria!

⁵ Evangelistas Lukas, Troadėje prisidėjęs prie Pauliaus grupės, rašo: „Naktį Paulius regėjime išvydo makedoną, stovintį priešais ir jį kviečiantį: ‘Atvyk į Makedoniją ir padėk mums!’ Po to regėjimo mes padarėme išvadą, kad Dievas pašaukė mus skelbti gerąją naujieną tenykščiams“ (Apd 16:9, 10).a Pagaliau Pauliui paaiškėja, kur su gerąja naujiena keliauti. Kaip apaštalui turėjo būti smagu, kad pusiaukelėje nepasidavė ir negrįžo atgal! Ketvertas nedelsdamas išplaukė laivu į Makedoniją.

6, 7. a) Ko pasimokome iš pasakojimo apie Pauliaus kelionę? b) Kuo galime neabejoti?

⁶ Ko šis pasakojimas mus pamoko? Atkreipk dėmesį, kada Dievo dvasia ėmė vadovauti Pauliui. Apaštalas jau buvo kelyje į Azijos provinciją ir tik tada dvasia jį sulaikė. Vėliau, kai Jėzus paliepė keisti kryptį, jis taip pat buvo kelyje, arti Bitinijos. Galiausiai į Makedoniją Jėzus Paulių nukreipė irgi kelyje, beįžengiantį į Troadę. Jėzus yra bendruomenės galva, taigi gali panašiai vadovauti ir mums (Kol 1:18). Tarkim, jau kurį laiką mąstai apie pionieriaus tarnystę arba apie galimybę persikelti ten, kur trūksta Karalystės skelbėjų. Labai tikėtina, kad Jėzus per šventąją dvasią ims tave vesti tada, kai pats ryžtingai žengsi savo tikslo link. Kaip vairuotojas gali pasukti į dešinę arba į kairę tik jeigu automobilis rieda, taip ir mus, norinčius tarnyboje nuveikti daugiau, Jėzus kryptingai veda tik tada, jeigu judame pirmyn – siekiame, ko užsibrėžę.

⁷ O jeigu stengiesi, tačiau, rodos, vis atsimuši į sieną? Ar nuleisi rankas ir manysi, kad Dievo dvasia tau nevadovauja? Pauliui, kaip matome, irgi ne viskas ėjosi sklandžiai. Visgi jis nepasidavė, ir galiausiai vienos durys plačiai atsivėrė. Tad neabejok: jeigu ištvermingai ieškai „plačių durų našiai dirbti“, tavo pastangos nenueis veltui (1 Kor 16:9).

 8. a) Papasakok apie Filipus. b) Kokių vaisių davė tai, kad Paulius nuėjo į vieną „maldos vietą“?

⁸ Atvykęs į Makedonijos kraštą, Paulius su bendražygiais patraukė į Filipus. Tenykščiai gyventojai labai didžiavosi turį Romos pilietybę, o romėnų kariuomenės veteranams, įsikūrusiems Filipuose, šis miestas buvo tarsi maža Italija – Romos atžala, pasodinta Makedonijoje. Už miesto vartų šalia upės misionieriai rado „maldos vietą“.b Šabo dieną jie ten nuėjo ir pamatė keletą moterų, susirinkusių garbinti Dievo. Greta prisėdę ėmė su jomis kalbėtis. Tarp klausytojų buvo ir moteris, vardu Lidija. „Jehova atvėrė jos širdį, ir ji įsiklausė į tai, ką Paulius kalbėjo.“ Tai, ką išgirdo, paskatino Lidiją, taip pat jos namiškius krikštytis. Paskui moteris įkalbėjo Paulių ir jo palydovus pas ją apsistoti (Apd 16:13–15).c

 9. Kaip šiandien daugelis seka Pauliaus pavyzdžiu ir ką gera patiria?

⁹ Kiek buvo džiaugsmo, kai Lidija ir jos namiškiai pasikrikštijo! Ir kaip džiaugėsi Paulius, kad sutiko su bendražygiais persikelti į Makedoniją ir kad Jehova per juos atsakė į tų dievobaimingų moterų maldas. Taip ir šiandien įvairaus amžiaus skelbėjai – tiek sutuoktinių poros, tiek vieniši – ryžtasi vykti ten, kur trūksta evangelizuotojų. Nors neretai juos pasitinka sunkumai, visa nustelbia džiaugsmas, kai žmonės, tokie kaip Lidija, nuoširdžiai priima Biblijos tiesą. Gal ir tu nepabūgęs pokyčių galėtum persikelti į derlingesnę teritoriją? Tikrai patirsi daug gera. Štai Aronas, būdamas dvidešimties su viršum, išsikėlė į vieną Centrinės Amerikos šalį. Jis sako: „Tarnyba šioje svečioje šalyje padeda man dvasiškai augti ir stiprinti draugystę su Jehova. Ir tarnyba šauni – vedu aštuonerias Biblijos studijas!“ Tikriausiai panašiai pasakytų ne vienas svečioje šalyje tarnaujantis skelbėjas.

10. Kaip demonai mėgino trukdyti Pauliui ir jo draugams?

¹⁰ Šėtonas, be abejo, netvėrė pykčiu matydamas, kad geroji naujiena skinasi kelią ten, kur jis ir jo demonai iki šiol veikė nekliudomai. Tad nieko keista, kad netrukus piktosios dvasios ėmė misionieriams visaip trukdyti. Šiems beeinant į aną maldos vietą viena demono apsėsta tarnaitė, savo šeimininkams daug uždirbanti pranašavimais, pradėjo sekti iš paskos šaukdama: „Šitie žmonės yra aukščiausiojo Dievo vergai ir skelbia jums apie išgelbėjimo kelią!“ Versdama merginą šaukti tokius žodžius, ta dvasia tikriausiai norėjo visiems įteigti, kad jos pranašavimai ir Pauliaus mokymai yra iš to paties šaltinio, ir taip užgožti Kristaus sekėjų skelbiamą žinią. Tačiau Paulius demoną išvarė ir mergina liovėsi pranašavusi (Apd 16:16–18).

11. Kas atsitiko, kai Paulius išvarė iš tarnaitės demoną?

¹¹ Pamatę, kad daugiau nebegalės lengvai pelnytis, merginos šeimininkai baisiai įpyko. Jie čiupo Paulių su Silu ir nusitempė į turgavietę, kur magistratai (Romai atstovaujantys valdininkai) rengdavo teismus. Apeliuodami į nacionalistinius ir patriotinius tų pareigūnų jausmus, jie teigė: „Šitie žmonės kelia mūsų mieste didelę sumaištį. Jie yra žydai ir skelbia papročius, kurių mums nevalia priimti ar laikytis, juk esame Romos piliečiai.“ Aniems tokio kaltinimo pakako. „Minia sukilo prieš suimtuosius. Magistratai nuplėšė jiems drabužius ir įsakė nuplakti rykštėmis“, o paskui nuvedė pas kalėjimo prižiūrėtoją. „Šis įkalino juos galinėje kalėjimo patalpoje ir įtvėrė jų kojas į šiekštą“ (Apd 16:19–24). Kalėjimo durims užsidarius, Paulius ir Silas atsiduria tamsoje – vos galėjo vienas kitą matyti. Tačiau Jehovos akys visaregės (Ps 139:12).

12. a) Koks buvo pirmųjų krikščionių požiūris į persekiojimą? b) Kokią taktiką Šėtonas naudoja prieš Dievo tarnus?

¹² Jėzus savo sekėjams buvo pasakęs: „Jeigu persekiojo mane, persekios ir jus“ (Jn 15:20). Paulius su draugais žinojo, kad ir Makedonijoje gali visko tikėtis, todėl to persekiojimo nelaikė Jehovos nemalonės ženklu. Jie suprato, kad tai Šėtono pykčio proveržis. Piktojo taktika ir dabar panaši. Neretai mokykloje ar darbe priešiškai nusiteikę žmonės ima šmeižikiškomis kalbomis kurstyti prieš mus neapykantą. Kai kuriose šalyse patiriame religinių fanatikų įniršį. Teismuose jie kaltina, neva keliame neramumus mokydami papročių, nepriimtinų „tradicinėms tikyboms“. Pasitaiko, kad mūsų bendratikius sumuša ir įkalina. Jehovos akys visa tai mato (1 Pt 3:12).

13. Kodėl kalėjimo prižiūrėtojas susirūpino savo išgelbėjimu?

¹³ Po tokio išpuolio Paulius ir Silas tikriausiai jautėsi sukrėsti. Tačiau jiedu netruko atsigauti ir jau vidurnaktį „meldėsi ir giedojo Dievui“. Staiga kyla didelis žemės drebėjimas. Kalėjimo prižiūrėtojas pabunda ir mato: visos durys atlapos! Kaliniai tikriausiai bus pabėgę! Žinodamas, kokia bausmė jo laukia, „išsitraukė kalaviją ir jau ketino nusižudyti“. Bet štai Paulius sušunka: „Nedaryk sau nieko bloga! Mes visi esame čia!“ Prižiūrėtojas sutrikęs jų klausia: „Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ Aišku, išgelbėjimas priklausė ne nuo Pauliaus ar Silo. Tad jiedu pasakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tada būsi išgelbėtas“ (Apd 16:25–31).

14. a) Kaip Paulius ir Silas padėjo kalėjimo prižiūrėtojui? b) Kokį atlygį už ištvermę juodu gavo?

¹⁴ Ar kalėjimo prižiūrėtojo klausimas buvo nuoširdus? Paulius tuo neabejojo. Tas kitatautis vyras nebuvo su šventaisiais raštais susipažinęs ir, kad galėtų tapti krikščioniu, pirmiausia turėjo sužinoti pagrindines tiesas, įsitikinti jų tikrumu. Paulius ir Silas negaišdami laiko paskelbė jam Jehovos žodį. Tikriausiai jie tai darė taip entuziastingai, kad pamiršo ir apie kirčių žaizdas, ir apie skausmą. Tačiau kalėjimo prižiūrėtojas žaizdas pamatė ir jas apiplovė. Paskui, kaip rašoma, su visais saviškiais buvo pakrikštytas. Koks atpildas Pauliui ir Silui už tai, kad su džiaugsmu ištvėrė išmėginimus! (Apd 16:32–34)

15. a) Kaip daugelis liudytojų seka Pauliaus ir Silo pavyzdžiu? b) Kodėl verta į paskirtas teritorijas eiti vis iš naujo?

¹⁵ Panašiai ir šiandien dėl tikėjimo į kalėjimus patekę Jehovos liudytojai sėkmingai skelbia gerąją naujieną. Štai vienoje šalyje, kur mūsų veikla buvo uždrausta, net 40 procentų liudytojų tiesą išgirdo kalėjime (Iz 54:17). Atkreipkime dėmesį, kad anas prižiūrėtojas susimąstė po to, kai įvyko žemės drebėjimas. Panašiai yra ir šiandien. Ne vienas žmogus, kuris anksčiau į Karalystės žinią neatsiliepė, ištiktas kokios nors nelaimės susimąstė ir į tą žinią įsiklausė. Tad kantriai darbuokimės mums paskirtose teritorijose – gal atsiras proga kokiam žmogui padėti.

16. Kaip pasikeitė Pauliaus ir Silo situacija?

¹⁶ Kitą rytą magistratai įsakė Paulių ir Silą paleisti. Tačiau Paulius tarė: „Mus, Romos piliečius, nenuteistus viešai nuplakė ir įmetė į kalėjimą, o dabar slapčia nori mumis atsikratyti? Na jau ne! Tegul ateina ir patys mus išveda.“ Sužinoję, kad tie vyrai yra Romos piliečiai, magistratai išsigando, nes buvo pažeidę jų pilietines teises.d Viskas apsivertė aukštyn kojom. Magistratai, pirma mokinius nuplakdinę, dabar turėjo viešai jų atsiprašyti. Jie maldavo Paulių ir Silą išvykti iš Filipų. Šiedu sutiko, tačiau prieš išvykdami dar kurį laiką pasiliko su naujais bendratikiais ir juos stiprino.

17. Ko iš Pauliaus ir Silo galėjo pasimokyti krikščionys Filipuose?

¹⁷ Jeigu Paulius ir Silas būtų iškart pasisakę turį Romos pilietybę, plakimo, ko gero, būtų išvengę (Apd 22:25, 26). Tačiau tokiu atveju krikščionims Filipuose, galimas dalykas, būtų susidaręs įspūdis, kad jie bijo dėl Kristaus vardo nukentėti ir naudojasi savo padėtimi. Romos pilietybės neturinčių, įstatymo neginamų krikščionių tikėjimas dėl to galbūt būtų susilpnėjęs. Taigi nepabūgę bausmės Paulius ir jo bendražygis Silas parodė, kad Kristaus sekėjai nebijo dėl evangelijos nukentėti. Vis dėlto paskui misionieriai pasakė apie savo pilietybę, ir magistratai buvo priversti viešai pripažinti pasielgę neteisėtai. Šis teisinis precedentas galėjo juos sulaikyti nuo blogo elgesio su Pauliaus bendratikiais ateityje.

18. a) Kaip krikščionių bendruomenės prižiūrėtojai seka Pauliumi? b) Kaip mes giname ir įtvirtiname teisę skelbti gerąją naujieną?

¹⁸ Šiandien bendruomenių prižiūrėtojai irgi rodo bendratikiams sektiną pavyzdį. Tai, ko iš jų tikisi, ir patys stengiasi daryti. Kaip ir apaštalas Paulius, krikščionys gerai apgalvoja, kada ir kaip derėtų pasinaudoti tam tikra įstatymo teikiama apsauga. Kartais prireikia kreiptis į savo šalies ir netgi tarptautinius teismus, tačiau šitaip nesiekiame kokių nors socialinių reformų, – norime apginti savo teisę laisvai garbinti Dievą. Štai ir Paulius, praėjus maždaug dešimtmečiui nuo anų įvykių, Filipų bendruomenei dėkojo už paramą „ginant ir įtvirtinant teisę skelbti gerąją naujieną“ (Fil 1:7). Bet jeigu teismo nutartis ir nebūtų mums palanki, neprarandame ryžto toliau skleisti gerąją naujieną visur, kur tik veda Dievo dvasia (Apd 16:10).