Koks Dievo požiūris į krikščioniškojo pasaulio garbinimo formas?

„NE KIEKVIENAS, kuris man šaukia: ‛Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: ‛Viešpatie, Viešpatie, argi mes... nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!’ Tuomet jiems pareikšiu: ‛Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!’“ (Mato 7:21-23)

Per savo šventąjį Žodį, Šventąją Bibliją, Dievas paaiškino, kokia yra jo valia. Ar krikščionijos bažnyčios vykdo Dievo valią? O gal jos priklauso prie tų, kuriuos Jėzus pavadino ‛nedorėliais’?

Kraujo liejimas

Naktį prieš savo Mokytojo mirtį Petras vos nepradėjo ginkluoto konflikto su Jėzaus suimti atsiųstu kareivių būriu (Jono 18:3, 10). Bet Jėzus nutildė konfliktą ir perspėjo Petrą: „Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mato 26:52). Tas aiškus įspėjimas yra pakartotas Apreiškimo 13:10. Ar krikščionijos bažnyčios laikėsi jo? O gal ir joms tenka atsakomybė už nuolat vykstančius karus įvairiose žemės vietose?

Per Antrąjį pasaulinį karą religijos vardu buvo nužudyta šimtai tūkstančių serbų ir kroatų. „Kroatijoje, — sakoma leidinyje The New Encyclopædia Britannica, — vietinis fašistinis režimas ėmėsi ‛rasinio gryninimo’ politikos, kuri pranoko net nacistų vykdytus žiaurumus. ... Buvo paskelbta, kad trečdalis serbų turi būti ištremta, trečdalis atversta į Romos Katalikų tikėjimą ir trečdalis išnaikinta. ... Katalikų dvasininkų dalinis bendradarbiavimas vykdant šiuos žiaurumus smarkiai pablogino po karo bažnyčios ir valstybės santykius.“ Nesuskaitoma daugybė žmonių buvo priversti priimti katalikybę arba mirti; tūkstančiams kitų nebuvo net leista pasirinkti. Ištisų kaimų gyventojus — vyrus, moteris ir vaikus — suvarydavo į jų pačių stačiatikių bažnyčias ir išžudydavo. O ką galima pasakyti apie priešiškas komunistines pajėgas? Ar jos irgi buvo religijos remiamos?

„Kai kurie kunigai dalyvavo kare revoliucinių jėgų pusėje“, — pranešama knygoje History of Yugoslavia. „Į partizanų būrius net priimdavo šventikus ir iš Serbų Stačiatikių, ir iš Romos Katalikų bažnyčių“, — pareiškiama knygoje Yugoslavia and the New Communism. Dėl religinių nesutarimų ir toliau kurstomos karo aistros Balkanuose.

O Ruandoje? Katalikiškojo tarptautinių santykių instituto generalinis sekretorius Janas Lindenas žurnale The Month pripažino: „Vienos grupės afrikiečių teisėms ginti Londone tyrimo duomenimis, nustatyti keli atvejai, kai vietinės Katalikų, Anglikonų ir Baptistų Bažnyčios vadovai vienaip ar kitaip buvo prisidėję prie liaudies kariuomenės vykdomų žudynių. ... Nėra jokių abejonių, kad didelė dalis parapijose žinomų krikščionių dalyvavo žudynėse.“ Liūdna, kad kova tarp vadinamųjų krikščionių ir toliau tebevargina Centrinę Afriką.

Ištvirkavimas ir svetimavimas

Pagal Dievo Žodį, vienintelė garbinga galimybė seksui yra santuoka. „Tebūna visų gerbiama santuoka, — sakoma Biblijoje, — ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas“ (Žydams 13:4). Ar bažnyčios vadovai laikosi šio Dievo mokymo?

Anglikonų Bažnyčia Australijoje 1989 metais išleido oficialų seksą liečiantį dokumentą, kuriame sakoma, jog seksas prieš santuoką nėra nuodėmė, jeigu partneriai vienas kitam yra pasižadėję. Visai neseniai Anglikonų Bažnyčios vadovas Škotijoje pareiškė: „Bažnyčia neturėtų smerkti meilės ryšių kaip nuodėmingų ir blogų. Bažnyčia turi pripažinti, kad svetimavimas yra paveldėto nuodėmingumo pasekmė.“

Pietų Afrikos Respublikoje daugelis dvasininkų atvirai palaiko homoseksualizmą. Pavyzdžiui, 1990-aisiais viename Pietų Afrikos Respublikos žurnale You buvo pacituoti žymaus anglikonų dvasininko žodžiai: „Raštas neįpareigoja amžiams. ... Aš manau, kad bažnyčios požiūris ir politika homoseksualių žmonių atžvilgiu keisis.“ (Sugretink Romiečiams 1:26, 27.)

Pagal knygą 1994 Britannica Book of the Year, seksas pasidarė pagrindinė tema Amerikos bažnyčiose, ypač tokie klausimai kaip „pasiskelbusiųjų gėjais ir lesbietėmis įšventinimas į dvasininkus, religinis homoseksualistų teisių supratimas, ‛gėjų santuokų’ palaiminimas bei homoseksualinio gyvenimo būdo pateisinimas ar pasmerkimas“. Dauguma pagrindinių religijų toleruoja dvasininkus, kovojančius už didesnę seksualinę laisvę. Pagal knygą 1995 Britannica Book of the Year, 55 Episkopalinės Bažnyčios vyskupai pasirašė deklaraciją, „pritariančią homoseksualistų įšventinimui į dvasininkus ir jų veiksmams“.

Kai kurie dvasininkai palaiko homoseksualizmą sakydami, kad Jėzus niekada nesmerkė jo. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Jėzus Kristus pasakė, kad Dievo Žodis yra tiesa (Jono 17:17). Tai reiškia, kad jo požiūris į homoseksualizmą buvo toks pat kaip Dievo, o jis išreikštas Kunigų 18:22, kur skaitome: „Nesugulsi su vyriškiu kaip su moteriške, nes tai baisus bjaurumas.“ Be to, ištvirkavimą ir svetimavimą Jėzus paminėjo tarp „blogybių, [kurios] išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Morkaus 7:21-23). Graikiškas žodis, reiškiantis ištvirkavimą, yra platesnės reikšmės už tą, kuris išverstas žodžiu „svetimavimas“. Jis apibrėžia visas lytinių santykių formas ne teisėtoje santuokoje, įskaitant homoseksualizmą (Judo 7). Jėzus Kristus taip pat perspėjo savo pasekėjus nepakęsti jokio tariamojo krikščionio mokytojo, kuris nelaiko ištvirkavimo dideliu nusižengimu (Apreiškimas 1:1; 2:14, 20).

Kai religijos vadovai kovoja, kad dvasininkais būtų įšventinami homoseksualistai ir lesbietės, kokį poveikį tai turi jų bažnyčių nariams, ypač jaunuoliams? Ar tai nėra paskatinimas užsiimti seksu ne santuokoje? Dievo Žodis, priešingai, ragina krikščionis ‛sergėtis palaidumo’ (1 Korintiečiams 6:18). Jeigu taip nusideda bendratikis, jam suteikiama meilinga pagalba, kad jis atgautų Dievo palankumą (Jokūbo 5:16, 19, 20). O jei ta pagalba atmetama? Biblijoje sakoma, kad jeigu tokie asmenys neatgailaus, jie „nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Korintiečiams 6:9, 10).

„Draudžiantys tuoktis“

„Ištvirkavimui išvengti“, — sakoma Biblijoje, — „verčiau tuoktis negu degti“ (1 Korintiečiams 7:2, 9). Nepaisant to išmintingo patarimo, iš daugumos dvasininkų reikalaujama, kad jie liktų viengungiai, tai yra nevedę. „Jeigu kunigas, vienuolis ar vienuolė ima lytiškai santykiauti, — aiškinama Nino Lo Belo knygoje The Vatican Papers, — celibato įžadas nepažeidžiamas. ... Atleidimą už turėtus lytinius santykius galima gauti sąžiningai prisipažinus prie klausyklos, tačiau jokio kunigo santuokos Bažnyčia paprasčiausiai nepripažintų.“ Ar toks mokymas davė gerų ar blogų vaisių? (Mato 7:15-19)

Nėra abejonių, kad daugelio kunigų gyvenimas yra moraliai tyras, tačiau didelio skaičiaus — ne. Pagal knygą 1992 Britannica Book of the Year, „apie Romos Katalikų Bažnyčią pranešama, kad ji turėjo sumokėti 300 milijonų dolerių už teismines bylas, iškeltas dvasininkams dėl jų palaido seksualinio elgesio“. Vėliau tos pačios knygos 1994 metų leidime sakoma: „Daugelio dvasininkų mirtis nuo AIDS aiškiai parodė, kad yra kunigų homoseksualistų ir kad pernelyg daug... homoseksualistų buvo patraukti tapti kunigais.“ Nenuostabu, jog Biblijoje sakoma, kad ‛draudimas tuoktis’ yra ‛demonų mokslas’ (1 Timotiejui 4:1-3). „Kai kurių istorikų požiūriu, — rašo Piteris de Rosa knygoje Vicars of Christ, — [dvasininkų celibatas] turbūt daugiau pakenkė elgesio normoms negu kokia nors kita Vakarų pasaulio institucija, įskaitant prostituciją. ... [Tai] daro daugiausia gėdos krikščionybės vardui. ... Priverstinis celibatas visada skatino veidmainiavimą dvasininkų tarpe. ... Kunigas gali nupulti tūkstantį kartų, bet vesti bažnyčios kanonas jam neleidžia.“

Apsvarsčius Dievo požiūrį į Baalo garbinimą, nesunku suprasti, kaip jis žiūri į susiskaldžiusias krikščionijos bažnyčias. Paskutinė Biblijos knyga visas klaidingo garbinimo formas vadina vienu vardu — „Didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“. „Joje, — priduriama Biblijoje, — buvo rasta pranašų ir šventųjų, ir visų žemėje nužudytųjų kraujo“ (Apreiškimas 17:5; 18:24, NW).

Todėl visus, kurie nori būti tikraisiais jo garbintojais, Dievas skatina: „Išeik iš Babelės, mano tauta, kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų!.. Vieną dieną ją apniks negandos — mirtis, gedulas, badas, ir ji bus sudeginta ugnimi, nes galingas Viešpats Dievas, kuris pasmerkė ją“ (Apreiškimas 18:4, 8).

Dabar kyla klausimas: kur turi eiti asmuo, palikęs klaidingą religiją? Kokia garbinimo forma Dievui priimtina?

[Rėmelis/iliustracija 5 puslapyje]

Stabmeldystė

Baalo garbinime buvo naudojami stabai. Izraelitai bandė sujungti Jehovos garbinimą su Baalo garbinimu. Jie net atsigabeno stabų į Jehovos šventyklą. Dievo požiūris į stabų garbinimą buvo aiškiai parodytas tada, kai jis paskatino sunaikinti Jeruzalę ir jos šventyklą.

Dauguma krikščionijos bažnyčių yra pilnos stabų — ar tai būtų kryžiai, paveikslai, ar Marijos statulos. Be to, daugelis bažnyčios lankytojų yra mokomi prieš tuos atvaizdus lenktis, klauptis ar žegnotis. O tikriesiems krikščionims liepiama ‛sergėtis stabmeldystės’ (1 Korintiečiams 10:14). Jie nebando naudotis materialiais daiktais Dievui garbinti (Jono 4:24).

[Šaltinio nuoroda]

Musée du Louvre, Paris

[Rėmelis 7 puslapyje]

„Reikia, kad vyskupas būtų be kaltės“

ŠIS posakis yra iš Titui 1:7, pagal Naująjį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Testamentą (vertė J. Skvireckas). Kitame vertime (ŠR) skaitome: „Vyskupas... turi būti nepeiktinas.“ Žodis „vyskupas“ kyla iš graikiško žodžio, kurio reikšmė „prižiūrėtojas“. Vyrai, kurie yra paskirti vadovauti tikrųjų krikščionių susirinkimui, turi laikytis pagrindinių Biblijos normų. Jeigu jie to nedaro, tai turi būti pašalinti iš prižiūrėtojo pareigų, nes jie nebėra „kaimenės pavyzdys“ (1 Petro 5:2, 3). Ar krikščionijos bažnyčios griežtai laikosi šio reikalavimo?

Knygoje „Aš rūpinuosi tavo santuoka“ (anglų k.) Dr. Everetas Vortingtonas nurodo, jog JAV, Virdžinijos valstijoje, buvo apklausta 100 pastorių. Daugiau kaip 40 procentų iš jų prisipažino, jog turėjo vienokių ar kitokių aistringų ryšių su asmenimis, kurie nėra jų santuokiniai partneriai. Daugelis tų pastorių svetimavo.

„Per paskutinį dešimtmetį, — pažymi Christianity Today, — bažnyčia ne kartą buvo sukrėsta, ­atskleidus kai kurių garbingiausių jos vadovų amoralų elgesį.“ Straipsnis „Kodėl svetimaujantiems ­pastoriams neturėtų būti leista vėl būti pastoriais“ metė iššūkį įprastai tvarkai krikščionijoje — ­greitai sugrąžinti bažnyčios vadovus į jų ankstesnes pareigas po to, kai jie buvo „apkaltinti seksualiniu nusižengimu“.