Charizma — gyrius žmogui ar garbė Dievui?

„VALDOVAS turi pranokti savo pavaldinius ne tik gerumu, bet ir mokėjimu tarsi pakerėti juos“, — rašė Ksenofontas, garsus graikų karvedys. Šiandieną tokį gebėjimą „pakerėti“ dauguma pavadintų charizma.

Žinoma, ne visi žmonių valdovai turi charizmą. Tačiau tie, kurie turi, panaudoja savo sugebėjimus įkvėpti atsidavimą ir manipuliuoti žmonėmis savo tikslams. Turbūt garsiausias mūsų amžiaus pavyzdys buvo Adolfas Hitleris. „[1933 metais] daugumos vokiečių akimis Hitleris turėjo — arba netrukus būtų turėjęs — tikro charizmatinio vado aureolę, — rašo Viljamas L. Šajeris knygoje The Rise and Fall of the Third Reich. — Jie sekė juo aklai tarsi jis būtų turėjęs dievišką galią dvylikai audringų metų.“

Religijos istorija taip pat pilna charizmatinių vadovų vardų; jie įkvėpdavo žmones atsiduoti jiems, tačiau užtraukdavo savo pasekėjams nelaimių. „Būkite atsargūs, kad niekas jūsų nesuklaidintų, — perspėjo Jėzus, — nes daugelis žmonių ateis su mano vardu ir sakys: ‛Aš Kristus’, ir daug ką suklaidins“ (Mato 24:4, 5, Phillips). Netikri charizmatiniai kristūs pasirodydavo ne tik pirmajame amžiuje. Aštuntajame mūsų amžiaus dešimtmetyje Džimas Džonsas pasiskelbė „Liaudies bažnyčios mesiju“. Buvo sakoma, kad jis yra „charizmatinis bažnyčios veikėjas“, turintis „nepaprastą galią žmonėms“; 1978 metais Džonsas sukurstė masiškiausias savižudybes istorijoje.a

Aišku, charizma gali būti pavojinga dovana. Tačiau Biblijoje kalbama apie kitokią dovaną, arba dovanas, gaunamas visų iš Dievo ir naudingas visiems. Graikiškai ta dovana įvardijama žodžiu chaʹri·sma, randamu Biblijoje 17 kartų. Vienas graikų kalbos žinovas apibūdina tą žodį kaip ‛savanorišką ir neužtarnautą dovaną, kažką, duodamą žmogui veltui bei nepelnytai, iš Dievo malonės; tai, ko niekada negalima įsigyti arba turėti savo paties pastangomis’.

Tad pagal Raštą, chaʹri·sma yra dovana, gauta dėl Dievo neužtarnauto gerumo. Kokias dovanas maloniai mums duoda Dievas? Ir kaip mes galime jomis naudotis jo šlovei? Aptarkime tris dieviškąsias dovanas.

Amžinasis gyvenimas

Visų didžiausia dovana, be abejo, yra amžinasis gyvenimas. Paulius rašė romiečių susirinkimui: „Atpildas už nuodėmę — mirtis, o Dievo malonės dovana [chaʹri·sma] — amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 6:23). Verta pažymėti, kad „atpildas“ (mirtis) yra tai, ką mes uždirbame — ne savo noru, bet dėl nuodėmingos prigimties. O Dievo duodamas amžinasis gyvenimas yra visiškai neužtarnautas ir mes niekada negalėtume jo užsidirbti savo pačių pastangomis.

Amžinojo gyvenimo dovaną reikia branginti ir ja dalytis. Mes galime padėti žmonėms pažinti Jehovą, tarnauti jam ir taip būti apdovanotiems amžinuoju gyvenimu. Apreiškimo 22:17 sakoma: „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‛Ateik!’ Ir kas girdi, teatsiliepia: ‛Ateik!’ Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens.“

Kaip galėtume vesti kitus prie šio gyvybės vandens? Daugiausia veiksmingai naudodami Bibliją savo tarnyboje. Aišku, kai kuriose pasaulio vietose žmonės retai skaito arba mąsto apie dvasinius dalykus; tačiau visada yra galimybė ‛pažadinti kieno nors ausį’ (Izaijo 50:4). Todėl mums tikrai nereikia abejoti veiklia Biblijos galia, nes „Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas“ (Žydams 4:12, Brb red.). Ar Biblijos praktine išmintimi, paguoda bei viltimi, ar gyvenimo tikslo paaiškinimu — vienaip ar kitaip Dievo Žodis gali paliesti širdį ir parodyti žmonėms gyvenimo kelią (2 Timotiejui 3:16, 17).

Be to, biblinė literatūra padeda mums tarti: „Ateik!“ Pranašas Izaijas išpranašavo, kad šiuo dvasinės tamsybės metu „užteka Viešpats“ savo tautai (Izaijo 60:2, ŠvR). Sargybos bokšto bendrijos leidiniai atspindi tą Jehovos palaiminimą ir kasmet atveda tūkstančius žmonių prie Jehovos — dvasinės šviesos Šaltinio. Leidiniuose neiškeliami žmonės. Sargybos bokšto pradžioje paaiškinama, kad jo „tikslas yra išaukštinti Jehovą Dievą kaip Suverenųjį visatos Viešpatį... Jis skatina tikėti dabar viešpataujančiu Dievo Karaliumi Jėzumi Kristumi, kurio pralietas kraujas suteikia žmonijai galimybę pasiekti amžinąjį gyvenimą“.

Viena krikščionė, kuriai daugelį metų labai sekasi visalaikėje tarnyboje, kalba, kaip Sargybos bokštas ir Atsibuskite! padeda žmonėms suartėti su Dievu: „Kai manieji Biblijos studijuotojai pradeda skaityti ir mėgti Sargybos bokštą bei Atsibuskite!, greitai daro pažangą. Matau, kad tie žurnalai yra neįkainojama priemonė, padedanti žmonėms pažinti Jehovą.“

Tarnybos privilegijos

Timotiejus buvo krikščionis mokinys, gavęs kitą dovaną, kuri verta ypatingo dėmesio. Apaštalas Paulius jam pasakė: „Nepamiršk tavyje esančios malonės dovanos [chaʹri·sma], kuri tau buvo suteikta pranašo ištarme kartu su vyresniųjų rankų uždėjimu“ (1 Timotiejui 4:14). Apie kokią dovaną kalbama? Apie Timotiejaus paskyrimą keliaujančiuoju prižiūrėtoju — tarnybos privilegiją, į kurią jis turėjo žiūrėti atsakingai. Ten pat randame Pauliaus paraginimą Timotiejui: „Užsiiminėk skaitymu, raginimu, mokymu. Žiūrėk savęs ir mokymo, būk pastovus tai darydamas! Taip išgelbėsi save ir savo klausytojus“ (1 Timotiejui 4:13, 16, Brb red.).

Šiandieną vyresnieji taip pat turi branginti savo tarnybos privilegijas. Anot Pauliaus, jie tai gali daryti, be kita ko, ‛žiūrėdami savo mokymo’. Užuot sekę pasaulio charizmatiniais vadovais, jie atkreipia dėmesį į Dievą, o ne į save. Jų Pavyzdys, Jėzus, buvo puikus mokytojas ir, be abejo, patraukli asmenybė, tačiau jis nuolankiai teikė garbę savo Tėvui. „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs“, — skelbė jis (Jono 5:41; 7:16).

Jėzus šlovino savo dangiškąjį Tėvą mokydamas iš Dievo Žodžio (Mato 19:4-6; 22:31, 32, 37-40). Panašiai ir Paulius pabrėžė, jog prižiūrėtojams būtina ‛mokant tvirtai laikytis patikimo žodžio’ (Titui 1:9, NW). Tvirtai pagrįsdami savo kalbas Raštu, vyresnieji iš esmės sakys taip kaip Jėzus: „Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu“ (Jono 14:10).

Kaip vyresnieji gali ‛tvirtai laikytis patikimo žodžio’? Savo kalbose bei sueigų užduotyse sutelkdami dėmesį į Dievo Žodį, aiškindami ir pabrėždami minimas Rašto eilutes. Įspūdingos iliustracijos arba juokingi anekdotai, ypač perdėti, gali nukreipti klausytojų dėmesį nuo Dievo Žodžio į paties oratoriaus gabumus. O Biblijos eilutės pasieks širdis ir sužadins klausytojus (Psalmių 18:8-10; 118:40; palygink Luko 24:32). Tokiomis kalbomis mažiau atkreipiamas dėmesys į žmogų ir didesnė šlovė tenka Dievui.

Vyresnieji tampa veiksmingais mokytojais ir mokydamiesi vieni iš kitų. Kaip Paulius padėjo Timotiejui, taip vyresnieji gali padėti vienas kitam. „Kaip geležis galanda geležį, taip žmogus aštrina savo draugą“ (Patarlių 27:17, Brb red.; Filipiečiams 2:3). Vyresniesiems naudinga dalintis mintimis ir pasiūlymais. Vienas neseniai paskirtas vyresnysis pasakė: „Patyręs vyresnysis skyrė laiko parodyti man, kaip jis parengia viešąją kalbą. Ruošdamasis jis įtraukia retorinius klausimus, palyginimus, pavyzdžius arba trumpus patirties atvejus, taip pat kruopščiai parinktas Rašto ištraukas. Iš jo išmokau paįvairinti savo kalbas, kad jos nebūtų sausos, monotoniškos.“

Visiems, turintiems tarnybos privilegijų — vyresniesiems, tarnybiniams padėjėjams arba pionieriams — reikia vertinti savo dovaną. Prieš pat savo mirtį Paulius priminė Timotiejui ‛vėl uždegti jame esančią Dievo dovaną [chaʹri·sma]’ — kažkokią savo ypatingą dvasios dovaną (2 Timotiejui 1:6, Brb red.). Izraelitų namuose židinio anglys dažnai tik rusendavo. Jie galėdavo pažarstydami ‛jas vėl uždegti’, kad liepsnotų ir būtų daugiau šilumos. Taip ir mes esame skatinami atiduoti širdį ir jėgas savo užduotims užsidegdami kaip ugnis, kad ir kokią dvasinę dovaną būtume gavę.

Dvasinės dovanos, kuriomis reikia dalintis

Meilė Romos broliams paskatino Paulių parašyti: „Aš trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų [chaʹri·sma] jums sustiprinti, tai yra drauge („savitarpiškai“, NTP) pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu“ (Romiečiams 1:11, 12). Pauliaus požiūriu, mūsų gebėjimas sustiprinti kitų tikėjimą savo kalba yra dvasios dovana. Dalijantis tokiomis dvasinėmis dovanomis palaikomas tikėjimas ir pasiguodžiama tarpusavyje.

O to tikrai reikia. Gyvendami šioje blogoje sistemoje, visi jaučiame vienokią ar kitokią įtampą. Tačiau reguliariai vienas kitą padrąsindami lengviau ištversime. Dvasinei stiprybei palaikyti svarbus yra savitarpiškumas — ir duodant, ir gaunant. Aišku, kartkartėmis mums visiems reikia padrąsinimo, bet mes dar galėtume ir stiprinti vienas kitą.

Būdami pastabūs ir matydami kai kuriuos bendratikius prislėgtus, ‛galime paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo’ (2 Korintiečiams 1:3-5). Graikiškas žodis „paguoda“ (pa·raʹkle·sis) tiesiogiai reiškia „atsistoti šalia ko nors“. Jei mes prireikus esame šalia pasisiūlydami padėti savo broliui ar seseriai, be abejo, ir patys susilauksime tokios meilingos paramos, kai reikės (Ekleziasto 4:9, 10; palygink Apaštalų darbų 9:36-41).

Didelę naudą taip pat duoda vyresniųjų ganytojiški apsilankymai. Nors kartais jie ateina duoti reikiamų patarimų iš Rašto, dauguma ganytojiškų aplankymų skirti padrąsinti, ‛paguosti širdis’ (Kolosiečiams 2:2). Kai prižiūrėtojai lankosi norėdami taip sustiprinti tikėjimą, tikrai perduoda dvasinę dovaną. Panašiai kaip Paulius, jie supras, kad šis savitas davimas teikia pasitenkinimą, ir ‛ilgėsis’ savo brolių (Romiečiams 1:11, NTP).

Apie tokį atvejį papasakojo vienas Ispanijos vyresnysis: „Rikardas, 11-metis berniukas, atrodo, mažai domėjosi sueigomis bei apskritai susirinkimu. Todėl aš paprašiau Rikardo tėvų leisti aplankyti jų sūnų ir jie mielai sutiko. Jie gyveno kalnuose; ten reikėjo važiuoti maždaug valandą nuo mano namų. Matyt, Rikardui patiko, kad aš jam rodau dėmesį, ir jis iš karto sureagavo. Netrukus jis tapo nekrikštytu skelbėju bei veikliu susirinkimo nariu. Iš prigimties drovus berniukas pasidarė laiminga draugiška asmenybė. Kai kurie susirinkimo žmonės klausinėjo: ‛Kas pasidarė Rikardui?’ Jiems atrodė, kad mato Rikardą pirmą kartą. Prisimindamas tą lemtingą ganytojišką aplankymą, jaučiuosi gavęs daugiau negu Rikardas. Jis įeina Karalystės salėn švytinčiu veidu ir skuba prie manęs pasisveikinti. Džiugu matyti jo dvasinę pažangą.“

Be abejo, tokie ganytojiški aplankymai būna labai laiminami. Tokie aplankymai derinasi su Jėzaus prašymu: „Ganyk mano aveles“ (Jono 21:16). Žinoma, ne tik vyresnieji gali duoti tokių dvasinių dovanų. Kiekvienas susirinkimo narys gali skatinti kitus mylėti ir daryti gerus darbus (Žydams 10:23, 24). Kaip alpinistai į kalną kopia susirišę viena virve, taip ir mes esame drauge sujuosti dvasiniais saitais. Be abejo, tai, ką mes darome bei sakome, turi poveikį kitiems. Kandi pastaba ar negailestinga kritika gali susilpninti mus vienijančius saitus (Efeziečiams 4:29; Jokūbo 3:8). O apgalvoti padrąsinantys žodžiai bei meilinga parama gali padėti mūsų broliams įveikti savo sunkumus. Taip mes dalinsimės amžiną vertę turinčiomis dvasinėmis dovanomis (Patarlių 12:25).

Daugiau atspindėti Dievo garbę

Aišku, jog kiekvienas krikščionis turi charizmos. Mums duota neįkainojama amžinojo gyvenimo viltis. Mes taip pat turime dvasinių dovanų, kuriomis galime dalintis vieni su kitais. Mes galime stengtis įkvėpti arba paskatinti ir kitus žmones siekti gerų tikslų. Kai kurie turi papildomų dovanų — tarnybinių privilegijų. Visos tos dovanos yra neužtarnauto Dievo gerumo įrodymas. Kadangi kiekviena dovana yra gauta iš Dievo, mes iš tikrųjų neturime dingsties didžiuotis (1 Korintiečiams 4:7).

Kaip krikščionims, mums vertėtų paklausti savęs: ‛Ar aš panaudosiu visą savo charizmą Jehovos — „kiekvieno gero davinio ir tobulos dovanos“ Davėjo garbei? (Jokūbo 1:17) Ar aš seksiu Jėzumi ir tarnausiu kitiems pagal savo sugebėjimus bei aplinkybes?’

Mintį apie tą mūsų pareigą apaštalas Petras apibendrina taip: „Tarnaukite vieni kitiems kaip geri visokeriopos Dievo malonės tvarkytojai, sulig kiekvieno gautąja dovana [chaʹri·sma]. Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tegul tarnauja pagal Dievo teikiamus sugebėjimus, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų pašlovintas Dievas“ (1 Petro 4:10, 11, Brb red.).

[Išnaša]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 23 puslapyje]

Corbis-Bettmann

UPI/Corbis-Bettmann