Tavo entuziazmas tarnyboje teneblėsta

 1. Koks garbingas darbas mums teikia daug džiaugsmo?

KOKIA garbė ir laimė būti Jehovos liudytoju, vadintis paties Dievo vardu! Suprantame, kad turime būti to vardo verti, todėl uoliai skelbiame žmonėms gerąją naujieną ir juos mokome. Kiekvienam, kurio širdis „pasirengusi priimti tiesą, vedančią į amžiną gyvenimą“, stengiamės padėti tapti Dievo tarnu (Apd 13:48). Evangelizacijos darbas mums teikia daug džiaugsmo, lygiai kaip Jėzui. Sykį, mokiniams papasakojus, kiek gera tarnyboje nuveikė, jis „apimtas šventosios dvasios ėmė džiūgauti“ (Lk 10:1, 17, 21).

 2. Iš ko matysis, kad į tarnybą žiūrime atsakingai?

² Mums patikėta užduotis labai atsakinga. Apaštalas Paulius tai pabrėžė laiške savo jaunajam bendražygiui Timotiejui. „Žiūrėk, kaip elgiesi ir kaip mokai, nuolat tuo rūpinkis, – rašė jis ir pridūrė: – taip išgelbėsi ir save, ir savo klausytojus“ (1 Tim 4:16). Kadangi esame Dievo Karalystės valdiniai, viskas, ką darome, turi derintis su mūsų skelbiamomis tiesomis ir teikti Jehovai garbę (Fil 1:27). Apaštalas taip pat paragino Timotiejų žiūrėti, kaip moko kitus. Evangelizacijos darbas gelbsti gyvybes, todėl tarnybai privalu pareigingai ruoštis ir maldoje prašyti Jehovą mūsų pastangas laiminti.

 3. Kaip kai kuriose vietovėse žmonės reaguoja į žinią apie Karalystę? Pateik pavyzdį.

³ Tačiau net jeigu labai stengiamės, ne visada pasiekiame norimų rezultatų. Galbūt mūsų vietovėje daugumos žmonių Biblija tiesiog nedomina. Panašiai buvo broliui Georgui Lindalui. Jis vienui vienas skelbė gerąją žinią Islandijoje nuo 1929 iki 1947 metų. Georgas keliavo po visą šalį, išplatino dešimtis tūkstančių leidinių, tačiau į tiesos kelią nestojo nė vienas vietinis gyventojas. Brolis rašė: „Atrodo, kai kurie tiesiog nusistatę prieš tiesą, kiti jai išvis abejingi.“ Vėliau į pagalbą atvyko keli Gileado mokyklą baigę misionieriai. Tačiau ir jų pastangos negreitai davė vaisių – tik po devynerių metų Jehovai pasiaukojo ir pasikrikštijo pirmieji islandai.b

 4. Kaip jaučiamės, jeigu geroji žinia žmonių nedomina?

⁴ Mums nesmagu, jeigu geroji naujiena žmonių nedomina. Panašiai ir apaštalas Paulius jautėsi matydamas, kad jo tautiečiai nepripažįsta Jėzaus žadėtuoju Mesiju. „Labai liūdžiu ir nepaliauja skaudėti man širdį“, – rašė jis (Rom 9:1–3). Tikriausiai ir tu nusiminei, jeigu tavo mokinys nedarė pažangos ir studijas teko nutraukti. O gal išgyveni dėl to, kad nė vienas tavo studijuotojas taip ir nepasikrikštijo? Ar turėtum save kaltinti ir daryti išvadą, kad Jehova tavo tarnybos nelaimina? Šiame straipsnyje aptarsime, 1) kas iš tikrųjų laikytina sėkme tarnyboje ir 2) ko tikėtis būtų nerealu.

 5. Kodėl ne viskas mums pavyksta taip, kaip tikimės?

⁵ Apie žmogų, kuris stengiasi vykdyti Dievo valią, Biblijoje rašoma: „Visa, ką jis daro, jam sekasi“ (Ps 1:3). Tai nereiškia, kad kaskart sulauksime tokių rezultatų, kokių tikimės. Tiek mums, tiek kitiems labai trukdo įgimtas netobulumas ir gyvenimo vargai (Job 14:1). Be to, priešininkai kartais sudrumsčia ramybę ir sutrikdo mūsų veiklą (1 Kor 16:9; 1 Tes 2:18). Kaip tad savo tarnų pastangas vertina Jehova? Kad tai suprastume, apžvelkime kelis Biblijos principus.

 6. Kodėl Jehova vertina mūsų tarnystę?

⁶ Jehova vertina mūsų pastangas ir ištvermę. Kad ir kaip žmonės reaguotų, Jehovai svarbiausia mūsų pastangos, uolumas ir meilė. Paulius rašė: „Dievas juk nėra neteisingas, jis nepamirš jūsų darbų ir meilės, kurią jo vardui parodėte ir teberodote tarnaudami šventiesiems“ (Hbr 6:10). Jis tikrai atmena visus mūsų gerus darbus, net jeigu nepasiekiame norimų rezultatų. Turėk mintyje ir šiuos padrąsinamus apaštalo Pauliaus žodžius: „Žinokite, kad dėl Viešpaties triūsiate ne veltui“ (1 Kor 15:58).

 7. Ką suprantame iš Pauliaus atsako tiems, kurie prieš jį aukštinosi?

⁷ Paulius buvo ypač gabus misionierius. Jis ne viename mieste įsteigė krikščionių bendruomenes. Tačiau verta dėmesio, ką jis rašė skeptikams, reiškusiems abejones dėl jo apaštališkojo pašaukimo. Ar gyrėsi, kiek jo mokinių tapo krikščionimis? Ne. Paulius tepasakė: „Aš daug daugiau plušau“ (2 Kor 11:23). Taigi nepamirškime, kad Jehovai svarbiausia ne rezultatai, o mūsų nuoširdžios pastangos ir ištvermė.

 8. Kuo turėtume labiausiai džiaugtis?

⁸ Mūsų tarnyba Jehovą džiugina. Kartą Jėzus siuntė 70 mokinių skelbti žinios apie Karalystę. Iš tarnybos jie grįžo džiaugdamiesi ir papasakojo: „Viešpatie, dėl tavo vardo mums netgi demonai paklūsta.“ Tačiau Jėzus pasakė: „Džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums paklūsta, – džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10:17–20). Jis numatė, kad tarnyboje mokiniams ne visada eisis taip gerai. Mes netgi nežinome, ar žmonės, kuriems Jėzaus mokiniai tąkart skelbė gerąją naujieną, įtikėjo. Kad ir kokie buvo tarnybos rezultatai, mokiniai turėjo labiausiai džiaugtis dėl to, kad jų pastangas vertina pats Jehova.

 9. Kas Galatams 6:7–9 pažadėta visiems, kurie ištvermingai tarnauja Jehovai?

⁹ Jeigu darbuojamės ištvermingai, gausime amžino gyvenimo dovaną. Stropiai sėdami tiesos sėklas ir prižiūrėdami želmenis darome tai, „kas patinka dvasiai“, ir leidžiame jai laisvai veikti. Tad ir toliau nepaliaukime daryti gera ir nepailskime, net jeigu nepavyksta nė vieno žmogaus patraukti į tiesos kelią. Žinokime, kad už uolų darbą mums bus atlyginta amžinu gyvenimu. (Perskaityk Galatams 6:7–9.)

10. Kas lemia žmonių reakciją?

¹⁰ Žmonių reakciją lemia jų širdies nuostata. Jėzus tai paaiškino palyginime apie sėjėją. Jo beriamos sėklos krito šen ir ten, tačiau užaugo tik tos, kurios pateko į gerą žemę (Lk 8:5–8). Kaip dirvožemis būna įvairus, taip ir žmonės į „Dievo žodį“ reaguoja skirtingai (Lk 8:11–15). Nuo mūsų nepriklauso, kokį derlių duos pasėta Karalystės sėkla. Tai lemia klausytojų širdies nuostata. Turime tiesiog stengtis vykdyti mums pavestą užduotį. Apaštalas Paulius rašė, kad „kiekvienas gaus savo atlygį, pagal [...] triūsą“, o ne pagal rezultatus (1 Kor 3:8).

11. Kodėl Jehovos akyse Nojus buvo geras skelbėjas? (Žiūrėk viršelio iliustraciją.)

¹¹ Senovėje taip pat nedaug kas įsiklausydavo į Dievo tarnų žodžius. Štai „teisumo skelbėjas Nojus“ tikriausiai ne vieną dešimtmetį visiems kalbėjo, ką Jehova ketina daryti (2 Pt 2:5). Jis, aišku, vylėsi, kad žmonės susimąstys ir susipras. Vis dėlto, atsižvelgdamas į savo statomo laivo dydį galėjo nuvokti, kad tokių bus nedaug (Pr 6:15). Juolab kad Jehova buvo tik tiek pažadėjęs: „Tu pats, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos sueisite į laivą“ (Pr 6:18). Tame smurtingame pasaulyje Nojaus skelbiamus perspėjimus ignoravo visi iki vieno (Pr 7:7). Ar tai reiškia, kad Nojus buvo blogas skelbėjas? Tikrai ne. Dievo akyse – jis ištikimas tarnas, atlikęs visa, kas liepta (Pr 6:22).

12. Kodėl Jeremijas nepristigo jėgų pranašauti?

¹² Jeremijas irgi ne vieną dešimtmetį pranašavo abejingiems ir priešiškiems tautiečiams. Jį taip slėgė priešininkų plūdimasis ir įžeidinėjimai, kad vienu metu jau ketino nieko nebeskelbti (Jer 20:8, 9). Tačiau Jeremijas nepasidavė. Kas teikė jam jėgų? Pranašas nepamiršo dviejų svarbių dalykų. Pirma, kad Dievas suteiks tautai ateitį, kokios ji viliasi (Jer 29:11). Antra, Jeremijas žinojo, kad atstovauja pačiam Jehovai ir kalba jo vardu (Jer 15:16). Mes irgi šiame niūriame pasaulyje skelbiame žmonėms apie šviesią ateities viltį. Be to, šią žinią perduodame paties Dievo vardu. Turėdami visa tai omenyje išsaugome vidinį džiaugsmą, kad ir kaip žmonės reaguotų.

13. Ką suprantame iš Jėzaus palyginimo, užrašyto Morkaus 4:26–29?

¹³ Mokinys dvasiškai auga palaipsniui. Jėzus tai pailiustravo kalbėdamas apie tą patį sėjėją. (Perskaityk Morkaus 4:26–29.) Pasėliai auga palengva ir sėjėjas to pagreitinti negali. Panašiai ir tu ne iš karto pamatysi savo tarnybos rezultatus. Mokinio dvasinis augimas vyksta palaipsniui, nepriversi jo daryti dvasinę pažangą greičiau. Tad nenusimink, jeigu tai trunka ilgiau nei tikėjaisi. Evangelizuotojui, kaip ir žemdirbiui, reikia kantrybės (Jok 5:7, 8).

14. Pateik pavyzdį, liudijantį, kad mūsų tarnyba kai kuriose vietovėse rezultatų duoda ne iškart.

¹⁴ Kad mūsų tarnyba kai kur rezultatų duoda tik po daugelio metų, patyrė ir seserys Gledis ir Rubi Alen. Jos 1959 metais pradėjo tarnauti pionierėmis viename Kvebeko provincijos mieste (Kanada).c Ten dėl žmonių baimės ir katalikų bažnyčios spaudimo žinios apie Karalystę niekas nesiklausė. Gledis prisimena: „Vaikščiojome nuo durų prie durų nesulaukdamos nė menkiausio atsako ištisus dvejus metus! Žmonės prieidavo prie durų ir pažvelgę pro [...] langelį tiesiog užtraukdavo žaliuzes. O mes nenuleidome rankų.“ Ilgainiui gyventojų požiūris pasikeitė ir kai kurie pradėjo studijuoti Bibliją. Dabar tame mieste veikia trys krikščionių bendruomenės (Iz 60:22).

15. Ką apie mokinių ruošimo darbą suprantame iš 1 Korintiečiams 3:6, 7?

¹⁵ Studijuotojo ugdymas – visos bendruomenės darbas. Kad Biblijos studijuotojas taptų Jėzaus mokiniu, reikia visos bendruomenės pastangų. (Perskaityk 1 Korintiečiams 3:6, 7.) Kodėl taip sakome? Tarkim, skelbėjas, kuris palieka susidomėjusiam žmogui kokį nors lankstinuką ar žurnalą, neturi galimybės jo vėl aplankyti, todėl paprašo kitą skelbėją pagalbos. Šis pradeda studijas ir į jas kviečiasi vis kitus bendratikius. Kiekvienas iš jų vienaip ar kitaip prisideda prie mokinio dvasinio augimo. Taigi tiesos sėklą laisto visi broliai ir sesės. Todėl, kaip Jėzus pasakė, derliumi gali džiaugtis ir sėjėjas, ir pjovėjas (Jn 4:35–38).

16. Kodėl savo tarnyba gali džiaugtis net jeigu tavo galimybes riboja sveikata ar amžius?

¹⁶ O kaip, jeigu tavo galimybes prisidėti prie mokinių ruošimo darbo riboja sveikata ar amžius? Vis tiek savo įnašu gali džiaugtis. Prisimink epizodą iš karaliaus Dovydo gyvenimo, kai jis su savo vyrais vijosi amalekiečių gaują, pagrobusią jų šeimas. Du šimtai vyrų taip pavargo, kad nutarė pasilikti ir saugoti mantą. Po mūšio Dovydas liepė padalyti grobį po lygiai visiems – ne tik tiems, kurie dalyvavo mūšyje (1 Sam 30:21–25). Panašiai yra ir su pasauliniu evangelizacijos darbu. Visi, kas tik stengiasi prie jo prisidėti, gali džiaugtis kiekvienu žmogumi, stojusiu į išgelbėjimo kelią.

17. Už ką esame Jehovai dėkingi?

¹⁷ Kaip aptarėme, ne nuo skelbėjo priklauso, kokie bus jo tarnybos rezultatai. Tačiau žinome, kad Jehova mūsų nuoširdžias pastangas labai vertina, ir esame jam už tai dėkingi. Jis mato kiekvieno uolų triūsą, gerus motyvus ir ketina dosniai atlyginti. Be to, Jehova padeda mums darbuotis didžiojoje pjūtyje su džiaugsmu (Jn 14:12). Tad tegul tavo entuziazmas tarnyboje neblėsta!