Toliau vaikščiok su Dievu
‛Gyvenkite dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams’ (GALATAMS 5:16).
1. a) Kokioje aplinkoje ir kiek laiko Henochas vaikščiojo su Dievu? b) Ar ilgai Nojus vaikščiojo su Dievu ir kokias sunkias pareigas jis turėjo?
BIBLIJOJE sakoma, kad Henochas „vaikščiojo su Dievu“. Nepaisydamas aplinkinių žmonių piktų kalbų ir jų bedieviško elgesio, jis nepaliovė vaikščioti su Dievu iki pat savo 365 metų gyvenimo pabaigos (Pradžios 5:23, 24; Judo 14, 15). Nojus irgi „vaikščiojo su Dievu“. Jis taip darė augindamas savo šeimą, įveikdamas pasaulio, kuriam turėjo poveikį maištingi angelai bei jų nirtingi palikuonys, įtaką, rūpindamasis iki paskutinių smulkmenų milžiniško laivo — didesnio už bet kurį kitą senovės laikų jūros laivą — statyba. Jis ir toliau vaikščiojo su Dievu po Tvano, net kai vėl kilo maištas prieš Jehovą Babelyje. Iš tikrųjų Nojus vaikščiojo su Dievu iki pat mirties — savo 950-ųjų gyvenimo metų (Pradžios 6:9; 9:29).
2. Ką reiškia ‛vaikščioti su Dievu’?
2 Biblijos pasakymas, kad tie tikintys vyrai „vaikščiojo“ su Dievu, pavartotas perkeltine prasme. Jis reiškia, kad Henochas ir Nojus savo elgsena įrodė tvirtą tikėjimą Dievu. Jie darė, ką Jehova jiems įsakydavo, ir savo gyvenimą derino su tuo, ką žinojo apie Dievą iš jo santykių su žmonija. (Palygink 2 Kronikų 7:17.) Jie ne tik savo mąstymu pritarė tam, ką Dievas sakė ir darė, bet visuomet elgėsi kaip jis reikalavo — ne iš dalies, o visapusiškai, kiek įmanoma netobuliems žmonėms. Todėl Nojus, pavyzdžiui, padarė tiksliai taip, kaip Dievas jam įsakė (Pradžios 6:22). Nojus laikėsi duotų nurodymų neužbėgdamas į priekį ir neatsilikdamas. Jis vaikščiojo su Dievu — kaip vienas iš tų žmonių, kurie džiaugiasi artumu su Jehova, nesivaržo kreiptis malda į Dievą ir brangina jo nurodymus. Ar ir tu taip elgiesi?
Tai nuoseklus gyvenimo būdas
3. Kas itin svarbu tiems, kurie yra pasiaukoję ir pasikrikštiję Dievo tarnai?
3 Malonu matyti žmones, pradedančius vaikščioti su Dievu. Žengdami teisingus žingsnius, suderintus su Dievo valia, jie parodo tikėjimą, be kurio nė vienas žmogus negali įtikti Dievui (Žydams 11:6). Kaip mums džiugu, kad per pastaruosius penkerius metus vidutiniškai daugiau kaip 320000 žmonių kasmet pasiaukoja Jehovai ir krikštijasi vandenyje! Tačiau tiek jiems, tiek visiems mums yra svarbu nepaliauti vaikščioti su Dievu (Mato 24:13; Apreiškimas 2:10).
4. Kodėl dauguma Egiptą palikusių izraelitų neįėjo į Pažadėtąją žemę, nors ir parodė kažkiek tikėjimo?
4 Mozės dienomis izraelitų šeimai reikėjo tikėjimo švęsti Paschą Egipte ir savo namuose apšlakstyti krauju durų skersinius bei staktos viršų (Išėjimo 12:1-28). Tačiau daugelio tikėjimas susvyravo išvydus faraono armiją netoli jų prie Raudonosios jūros (Išėjimo 14:9-12). Psalmių 106:12 (Brb red.) sakoma, kad saugiai perėję sausu jūros dugnu ir pamatę, kaip vandenys užliejo egiptiečių armiją, jie vėl „tikėjo [Jehovos] žodžiais“. Tačiau netrukus dykumoje jie pradėjo skųstis dėl vandens, maisto ir vadovavimo. Išgirdę blogą 10 iš 12 žvalgų, apžiūrėjusių Pažadėtąją žemę, pranešimą, jie pabūgo. Tokiomis aplinkybėmis, pagal Psalmių 106:24 (Brb red.), „jie netikėjo [Dievo] žodžiais“. Jie norėjo sugrįžti į Egiptą (Skaičių 14:1-4). Jų tikėjimas atgydavo tik matant kokį nors stebuklingą Dievo galios pasireiškimą. Jie nevaikščiojo su Dievu. Todėl tie izraelitai neįėjo į Pažadėtąją žemę (Psalmių 94:10, 11).
5. Kaip susiję 2 Korintiečiams 13:5 ir Patarlių 3:5, 6 patariant vaikščioti su Dievu?
5 Biblija pataria mums: „Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save!“ (2 Korintiečiams 13:5) ‛Laikytis tikėjimo’ reiškia laikytis krikščioniškųjų įsitikinimų visumos. Tai itin svarbu, jei mes norime sėkmingai vaikščioti su Dievu visomis savo gyvenimo dienomis. Kad vaikščiotume su Dievu, mes taip pat privalome rodyti tikėjimo savybę — visiškai pasikliauti Jehova (Patarlių 3:5, 6). Yra daug spąstų, į kuriuos gali pakliūti tie, kurie taip nedaro. Kokie yra kai kurie iš jų?
Saugokis savimi pasitikėjimo spąstų
6. Ką visi krikščionys žino apie paleistuvystę bei svetimavimą ir ką jie mano apie tas nuodėmes?
6 Kiekvienas žmogus, kuris studijavo Bibliją, paaukojo savo gyvenimą Jehovai ir pasikrikštijo, žino, kad Dievo Žodis smerkia paleistuvystę bei svetimavimą (1 Tesalonikiečiams 4:1-3; Žydams 13:4). Jie sutinka, kad tai teisinga. Jie nori taip gyventi. Tačiau seksualinis amoralumas ir toliau yra vienos iš veiksmingiausių Šėtono žabangų. Kodėl?
7. Kaip izraelitai vyrai Moabo lygumose įsitraukė į tokius veiksmus, kuriuos žinojo esant nuodėmingus?
7 Iš pradžių tie, kurie įsitraukė į tokį seksualinį amoralumą, galbūt neketino to daryti. Galbūt taip buvo ir su izraelitais Moabo lygumose. Izraelitams vyrams, pailsusiems nuo gyvenimo dykumoje, juos sugundžiusios moabitės ir midjanietės galbūt iš pradžių atrodė draugiškos bei svetingos. Tačiau kas atsitiko, kai izraelitai priėmė kvietimą draugauti su žmonėmis, kurie tarnavo Baalui, o ne Jehovai, kurie leido savo dukroms (net iš kilmingų šeimų) lytiškai santykiauti su vyrais nesusituokus? Kai vyrai iš Izraelio stovyklos pradėjo žiūrėti į tokį bendravimą kaip į gerą dalyką, buvo sugundyti daryti tai, ką žinojo esant neteisinga, tad užmokėjo už tokį elgesį savo gyvybe (Skaičių 22:1; 25:1-15; 31:16; Apreiškimas 2:14).
8. Dėl ko mūsų dienomis kuris nors krikščionis gali nukrypti į seksualinį amoralumą?
8 Dėl ko galėtų žmogus pakliūti į panašias pinkles mūsų dienomis? Nors jis galbūt žino, kokia didelė nuodėmė yra seksualinis amoralumas, bet jei neįvertina savimi pasitikėjimo pavojaus, gali patekti į tokią padėtį, kuomet pagunda nusidėti įveikia jį (Patarlių 7:6-9, 21, 22; 14:16).
9. Kokie Rašto perspėjimai gali apsaugoti mus nuo amoralumo?
9 Dievo Žodis tiesiai perspėja mus nesusivedžioti mąstysena, kad mes esame tokie stiprūs, jog blogos draugijos nesugadins mūsų. Tai ir atvejai, kai žiūrimos televizijos programos apie amoralių žmonių gyvenimą bei vartomi žurnalai, skatinantys nedorus geismus (1 Korintiečiams 10:11, 12; 15:33). Net bendravimas su bendratikiais netinkamoje aplinkoje gali sukelti rimtas problemas. Potraukis tarp lyčių yra labai stiprus. Todėl Jehovos organizacija meilingai rūpindamasi perspėja nepasilikti su kitos lyties asmeniu vieniems ir būti nepastebimiems, jei nesate susituokę arba šeimos nariai. Jei norime ir toliau vaikščioti su Dievu, turime saugotis savimi pasitikėjimo spąstų bei klausyti mums duodamo įspėjančio patarimo (Psalmių 85:8, NW).
Tegu tavęs neužvaldo žmonių baimė
10. Kodėl ‛bijoti žmonių’ yra spąstai?
10 Apie kitą pavojų sakoma Patarlių 29:25 (Brb red.): „Kas bijo žmonių, pakliūna į spąstus.“ Medžiotojo spąstai dažnai yra gyvūno kaklą smaugianti kilpa arba jo kojas supančiojanti virvė (Jobo 18:8-11). Panašiai ir dėl žmonių baimės asmuo gali varžytis kalbėti laisvai bei elgtis taip, kad patiktų Dievui. Natūralu norėti įtikti kitiems ir šaltas abejingumas žmonių nuomonei nėra krikščioniška savybė. Tačiau reikia išlaikyti pusiausvyrą. Asmuo, dėl kitų žmonių reakcijos darantis, ką Dievas draudžia, arba nedarantis, ko Dievo Žodis reikalauja, yra įsivėlęs į pinkles.
11. a) Kaip galima apsisaugoti, kad neužvaldytų žmonių baimė? b) Kaip Jehova padėjo savo tarnams, norėjusiems įveikti žmonių baimę?
11 Apsaugoti žmogų nuo tokių spąstų gali ne įgimtos savybės, o „pasitikėjimas Jehova“ (Patarlių 29:25b, NW). Pasikliaudamas Dievu, net iš prigimties drovus žmogus gali įrodyti esąs drąsus ir tvirtas. Kol mus slegia ši šėtoniška daiktų sistema, turime budriai saugotis žmonių baimės. Nors drąsi pranašo Elijo tarnystė buvo puikus faktas, bet jis pabėgo pabūgęs Jezabelės grasinimo nužudyti (3 Karalių 19:2-18). Apaštalas Petras spaudžiamas bailiai išsigynė pažįstąs Jėzų Kristų, o po kelerių metų iš baimės elgėsi priešingai tikėjimui (Morkaus 14:66-71; Galatams 2:11, 12). Tačiau tiek Elijas, tiek Petras pasinaudojo dvasine parama ir pasikliaudami Jehova toliau deramai jam tarnavo.
12. Kokie šiuolaikiniai pavyzdžiai parodo, kaip asmenys susilaukė pagalbos įveikti žmonių baimę, trukdančią įtikti Dievui?
12 Mūsų dienomis daug Jehovos tarnų taip pat išmoko įveikti supančiojančią baimę. Paauglė Liudytoja iš Gajanos pasakė: „Mokykloje turiu tvirtai priešintis bendraamžių spaudimui.“ Tačiau ji pridūrė: „Toks yra ir mano tikėjimas Jehova.“ Mokytojui ją išjuokiant dėl tikėjimo visos klasės akivaizdoje, ji tyliai meldėsi Jehovai. Vėliau ji atskirai taktiškai paliudijo tam mokytojui. Vienas jaunuolis, besimokantis apie Jehovos reikalavimus, viešėdamas savo namuose Benine nusprendė atsikratyti stabo, kurį tėvas padarė jam. Jaunuolis žinojo, jog tas stabas yra negyvas ir jo nebijojo, bet taip pat suvokė, kad įpykę kaimo žmonės gali jį nužudyti. Jis meldėsi Jehovai, o paskui naktį nunešė stabą į džiungles ir paliko. (Palygink Teisėjų 6:27-31.) Vienai moteriai iš Dominikos Respublikos pradėjus tarnauti Jehovai, jos vyras pareikalavo pasirinkti arba jį, arba Jehovą. Vyras grasino skyrybomis. Ar baimė privertė ją atsisakyti tikėjimo? Ji sakė: „Aš gėdyčiaus, jei būčiau buvusi neištikima vyrui, bet man ne gėda dėl tarnystės Jehovai Dievui!“ Ji ir toliau vaikščiojo su Dievu, o po kurio laiko ir jos vyras pradėjo kartu su ja vykdyti Jehovos valią. Visiškai pasitikėdami savo dangiškuoju Tėvu, mes irgi pajėgiame išvengti žmonių baimės, galinčios sukliudyti mums daryti tai, kas patinka Jehovai.
Nesumenkink patarimo svarbos
13. Apie kokius spąstus perspėja 1 Timotiejui 6:9?
13 Nors vieni medžiotojų spąstai padaryti pagauti gyvūną, kuris atsitiktinai ateina į kokią nors vietą, kitos pinklės suvilioja juos apgaulingai gundančiu masalu. Daugeliui žmonių tai yra turtai (Mato 13:22). Biblijoje, 1 Timotiejui 6:8, 9, esame skatinami tenkintis maistu, drabužiu ir pastoge. Toliau joje perspėjama: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo.“
14. a) Kas gali sutrukdyti žmogui klausyti patarimo tenkintis maistu, drabužiu ir pastoge? b) Kaip galėtų žmogus klaidingai suprasdamas „turtų“ sąvoką sumenkinti perspėjimą, užrašytą 1 Timotiejui 6:9? c) Kaip dėl „akių geismo“ galėtų kai kurie nepastebėti jų tykančių spąstų?
14 Nepaisydami šio perspėjimo, daugelis įsivelia į pinkles, nes netaiko minėto patarimo sau. Kodėl? Ar ne dėl išdidumo jie stengiasi laikytis gyvenimo būdo, reikalaujančio daugiau negu „maistas, drabužis ir pastogė“ — to, kuo Biblija skatina tenkintis? O gal jie sumenkina Biblijos perspėjimo svarbą, todėl jiems „turtai“ reiškia tai, ką turi labai turtingi žmonės? Biblija tiesiog supriešina turto siekį su tenkinimusi maistu, drabužiu ir pastoge. (Palygink Žydams 13:5.) Ar „akių geismas“ — troškimas turėti, ką jos mato net paaukojant dvasinius siekius, — verčia juos nustumti teisingo garbinimo interesus į antrąją vietą? (1 Jono 2:15-17; Agėjo 1:2-8) Daug laimingesni yra žmonės, kurie tikrai klauso Biblijos patarimo ir vaikšto su Dievu skirdami Jehovos tarnybai pagrindinę vietą savo gyvenime!
Kaip sėkmingai įveikti gyvenimo rūpesčius
15. Dėl kokių suprantamų aplinkybių daugelį Jehovos žmonių slegia rūpesčiai ir kokių spąstų mes turime saugotis, kai esame taip prispausti?
15 Žmonės dar labiau apimti ne siekio praturtėti, o rūpesčio dėl būtiniausių dalykų. Daug Jehovos tarnų gyvena turėdami tik mažumą. Jie sunkiai dirba daugelį valandų, kad turėtų būtiniausius drabužius, vietą šeimai miegoti naktį ir bent kiek maisto dienai. Kiti turi problemų dėl ligos arba savo ar šeimos narių senatvės. Esant tokioms aplinkybėms, būtų lengva pasiduoti ir nebeturėti dvasinių interesų savo gyvenime! (Mato 13:22)
16. Kaip Jehova padeda mums įveikti gyvenimo sunkumus?
16 Jehova meilingai kalba mums apie palengvėjimą, ateisiantį per Mesijo Karalystę (Psalmių 71:1-4, 16; Izaijo 25:7, 8). Jis taip pat padeda mums dabar įveikti gyvenimo sunkumus duodamas patarimus, kaip deramai laikytis savo prioritetų (Mato 4:4; 6:25-34). Tuo, kas parašyta apie Jehovos pagalbą savo tarnams praeityje, jis ir mums teikia nuraminimą (Jeremijo 37:21; Jokūbo 5:11). Jis sustiprina mus informuodamas, kad, nepaisant jokių užgriūvančių vargų, jo meilė ištikimiems tarnams neblėsta (Romiečiams 8:35-39). Tiems žmonėms, kurie pasikliauna Jehova, jis sako: „Niekad aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“ (Žydams 13:5).
17. Pateik pavyzdžių apie žmones, galinčius sunkių išbandymų metu vaikščioti su Dievu.
17 Sustiprinti tokiu žinojimu, tikrieji krikščionys ir toliau vaikšto su Dievu, užuot pasukę pasaulio keliais. Pasaulyje daugelio šalių vargingieji įpratę manyti, kad paimti savo šeimai pamaitinti iš asmens, kuris turi daugiau, nėra vagystė. Tačiau žmonės, gyvenantys tikėjimu, atmeta tokį požiūrį. Jiems visų svarbiausias yra Dievo pritarimas ir tokie žmonės tikisi būti jo apdovanoti už savo dorą elgesį (Patarlių 30:8, 9; 1 Korintiečiams 10:13; Žydams 13:18). Viena Indijos našlė įsitikino, kad noras dirbti bei sumanumas padėjo jai įveikti problemą. Užuot piktinusis dėl savo padėties gyvenime, ji suprato, kad skirdama Dievo Karalystei ir jo teisybei pirmąją vietą savo gyvenime bus Jehovos laiminama ir turės, kas būtina jai bei jos sūnui (Mato 6:33, 34). Daugelio tūkstančių žmonių visoje žemėje patirtis rodo, kad nors jie ir turi vargų, Jehova yra jų priebėga ir tvirtovė (Psalmių 91:2, Brb red.). Ar ir tu taip manai?
18. Kokia yra priemonė išvengti Šėtono pasaulio spąstų?
18 Kol gyvename šioje daiktų sistemoje, bus spąstų, kurių reikia vengti (1 Jono 5:19). Biblija nurodo juos ir pataria, kaip išvengti jų. Žmonės, tikrai mylintys Jehovą ir nuoširdžiai bijantys neįtikti jam, gali sėkmingai išvengti tokių žabangų. Jei jie ir toliau ‛gyvens dvasia’, nepasuks pasaulio keliais (Galatams 5:16-25). Visi, kurie gyvena brangindami savo santykius su Jehova, turi didžiulę perspektyvą vaikščioti su Dievu ir džiaugtis jo artumu amžinai (Psalmių 24:14).
Kaip tu atsakytumei?
◻ Kaip gali savimi pasitikėjimas tapti spąstais?
◻ Kas gali mus apsaugoti, kad neužvaldytų žmonių baimė?
◻ Dėl kokios priežasties mes galėtume netaikyti patarimo apie pavojų siekti turtų?
◻ Kaip galime išvengti pakliūti į gyvenimo rūpesčių spąstus?
[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]
Daugelis žmonių vaikšto su Dievu visą gyvenimą