Ką reiškia neiti išvien su pasauliu

 1. Ką Jėzus pabrėžė paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą?

PASKUTINĮ gyvenimo žemėje vakarą Jėzus buvo labai susirūpinęs dėl savo sekėjų gerovės. Net meldėsi Tėvui: „Neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio“ (Jono 17:15, 16). Šie nuoširdūs Jėzaus maldos žodžiai rodo, kaip stipriai jis myli savo sekėjus, ir pabrėžia tai, ką jis tą patį vakarą buvo jiems sakęs: „Jūs — ne pasaulio“ (Jono 15:19). Jėzui labai rūpėjo, kad jo sekėjai neitų išvien su šiuo pasauliu!

 2. Apie kokį pasaulį kalbėjo Jėzus?

² „Pasaulis“, apie kurį Jėzus tą vakarą kalbėjo, yra visi nuo Dievo atsitolinę žmonės, valdomi Šėtono ir vergaujantys jo skleidžiamai savanaudiškumo bei išdidumo dvasiai (Jono 14:30; Efeziečiams 2:2; 1 Jono 5:19). Aišku, „draugystė su [tuo] pasauliu priešinga draugystei su Dievu“ (Jokūbo 4:4). Todėl visi, kas nori išsilaikyti Dievo meilėje, privalo būti „ne pasaulio“. Tačiau ar tai įmanoma, — juk pasaulyje gyvename? Įmanoma, jeigu esame ištikimi Kristaus valdomai Dievo Karalystei ir nesikišame į politiką, priešinamės pasaulio dvasiai, stengiamės rengtis ir atrodyti kukliai, išsaugoti akį sveiką ir naudotis visais dvasiniais ginklais. Aptarkime šiuos penkis dalykus paeiliui.

 3. a) Kokia buvo Jėzaus nuostata dėl politikos? b) Kodėl Jėzaus pateptuosius sekėjus galima vadinti pasiuntiniais? (Dar žiūrėk išnašą.)

³ Jėzus nedalyvavo politikoje. Jis sutelkė visas jėgas skelbti apie Dievo Karalystę — būsimą dangiškąją valdžią, kurios Karaliumi vėliau pats turėjo tapti (Danieliaus 7:13, 14; Luko 4:43; 17:20, 21). Todėl stovėdamas Romos valdytojo Poncijaus Piloto akivaizdoje jis galėjo pasakyti: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jono 18:36). Jėzaus pėdomis eina ir jo sekėjai — jie atsidavę Kristui, jo valdomai Karalystei ir skelbia apie tą Karalystę pasauliui (Mato 24:14). „Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, — rašė apaštalas Paulius. — Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu!’“a (2 Korintiečiams 5:20).

 4. Iš ko akivaizdi visų tikrųjų krikščionių ištikimybė Dievo Karalystei? (Žiūrėk rėmelį „Pirmųjų krikščionių neutralumas“.)

⁴ Pasiuntinys yra kokio nors valdovo ar valstybės diplomatinis atstovas kitoje šalyje, todėl nesikiša į tos šalies vidaus reikalus, laikosi neutralumo. Vis dėlto jis gina savo atstovaujamo krašto valdžios interesus. Taip daro ir Kristaus pateptieji sekėjai, Šventajame Rašte pavadinti „dangaus piliečiais“ (Filipiečiams 3:20). Uoliai skelbdami Karalystę jie padėjo milijonams Kristaus „kitų avių“ susitaikyti su Dievu (Jono 10:16; Mato 25:31-40). Pastarieji irgi atstovauja Karalystei — remia Jėzaus pateptuosius brolius. Drauge su pateptaisiais jie sudaro vieną kaimenę ir yra ištikimi Mesijo Karalystei, o į pasaulio politinius reikalus visai nesikiša (Izaijo 2:2-4).

 5. Kuo krikščionių bendruomenė skiriasi nuo senovės Izraelio ir kaip tai dar labiau pabrėžia, kad turime būti neutralūs?

⁵ Tačiau krikščionys laikosi neutralumo ne vien dėl ištikimybės Kristui. Senovėje Dievo tauta gyveno viename krašte, o šiandien mūsų brolija tarptautinė (Mato 28:19; 1 Petro 2:9). Tad jeigu stotume į vienos ar kitos politinės jėgos pusę, nebeturėtume moralinės teisės skelbti Karalystės žinios ir iškiltų pavojus krikščionių vienybei (1 Korintiečiams 1:10). Maža to, kilus karui, su bendratikiais atsidurtume priešingose kovos pusėse, o juk privalome vieni kitus mylėti (Jono 13:34, 35; 1 Jono 3:10-12). Tad Jėzus ne be reikalo pasakė mokiniams, kad padėtų kalavijus. Jis mokė mylėti netgi priešus (Mato 5:44; 26:52; taip pat skaityk rėmelį „Ar aš laikausi neutralumo?“).

 6. Kaip tai, jog pasiaukojai Dievui, pakeitė tavo santykius su „ciesoriumi“?

⁶ Tikrieji krikščionys paaukojo gyvenimą Dievui, o ne kokiam žmogui, žmogaus įkurtai institucijai ar tautai. 1 Korintiečiams 6:19, 20 Paulius klausia: „Ar nežinote [...], kad jūs nebepriklausote patys sau?“ Ir čia pat atsako: „Iš tiesų esate brangiai nupirkti.“ Taigi, Jėzaus sekėjai ‘atiduoda, kas ciesoriaus, ciesoriui’, tai yra gerbia viešąją valdžią, moka jai mokesčius ir paklūsta jos nurodymams, jei tik tie nesikerta su Dievo įstatymu. Tačiau „kas Dievo, [atiduoda] Dievui“ — garbina jį, myli visa siela ir visada yra jam ištikimi ir klusnūs (Morkaus 12:17; Romiečiams 13:1-7). Jeigu reikia, dėl Dievo jie pasirengę paaukoti net gyvybę (Luko 4:8; 10:27; Apaštalų darbų 5:29; Romiečiams 14:8).

7, 8. Kas yra „pasaulio dvasia“ ir kaip ji veikia žmogų?

⁷ Kadangi krikščionys neina išvien su pasauliu, jie priešinasi ir netyrai jo dvasiai. „Mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią“, — rašė Paulius (1 Korintiečiams 2:12). Efeziečiams jis sakė: „Kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose“ (Efeziečiams 2:2, 3).

⁸ Pasaulio „oras“, arba dvasia, yra neregima jėga, kurstanti neklusnumą Dievui ir „kūno geismą, akių geismą“ (1 Jono 2:16; 1 Timotiejui 6:9, 10). Ši dvasia labai galinga, nes patinka nuodėmingam kūnui, yra sunkiai pastebima, nenuilstanti ir skvarbi tarsi oras. Ji ‘veikia neklusnumo vaikuose’, tai yra pamažu augina žmoguje bedieviškus bruožus — pavyzdžiui, išdidumą, savanaudiškumą, iš godumo kylantį ambicingumą, — taip pat kursto nepaisyti dorovės principų ir maištauti.b Kitaip tariant, dėl pasaulio dvasios įtakos žmogaus širdyje pamažu įsikeroja ydos, būdingos pačiam Velniui (Jono 8:44; Apaštalų darbų 13:10; 1 Jono 3:8, 10).

 9. Kaip pasaulio dvasia gali įsiskverbti į mūsų protą bei širdį?

⁹ Ar galėtų pasaulio dvasia įsišaknyti tavo prote bei širdyje? Galėtų, jeigu prarastum budrumą ir leistum jai tave veikti (Patarlių 4:23). Iš pradžių jos įtakos gali nė nepajusti, pavyzdžiui, jeigu bičiuliaujiesi su žmonėmis, kurie nemyli Jehovos, tačiau tau atrodo visai padorūs (Patarlių 13:20; 1 Korintiečiams 15:33). Ta žlugdanti dvasia skverbtųsi į protą ir tada, jei, pavyzdžiui, skaitytum netinkamus leidinius, naršytum po pornografinius arba atsimetėlių sukurtus interneto tinklalapius, nevengtum žalingų pramogų ar veržtumeisi pranokti kitus sporte. Trumpai sakant, pasaulio dvasia galima užsikrėsti nuo visko, per ką sklinda Šėtono mąstysena.

10. Kaip galime priešintis pasaulio dvasiai?

¹⁰ Kaip atsispirti klastingai pasaulio dvasiai ir išsilaikyti Dievo meilėje? Būtina kuo geriausiai pasinaudoti viskuo, ką Jehova parūpino mūsų dvasingumui ugdyti, ir vis melsti šventosios dvasios. Jehova daug galingesnis už Velnią ir jo valdomą pasaulį (1 Jono 4:4). Todėl nuolat malda palaikyti su juo ryšį itin svarbu!

11. Kaip pasaulio dvasia paveikė aprangos normas?

¹¹ Kokia dvasia žmogus gyvena, matyti iš jo aprangos, išvaizdos bei požiūrio į higieną. Daugelyje pasaulio kraštų aprangos normos taip smuko, kad, pasak vieno televizijos komentatoriaus, greitai ir prostitutėms nebebus ką rengtis. Netgi nesulaukusios paauglystės mergaitės seka „mada“, kurią vienas laikraštis pavadino „daug kūno, mažai kuklumo“. Kiti apsileidę, rengiasi kaip papuola, nes yra maištingi, stokoja orumo bei savigarbos.

12, 13. Kokie principai padės apsispręsti dėl drabužių ir išvaizdos?

¹² Esame Jehovos tarnai, todėl turime visada būti pasitempę — apsirengę tvarkingais, švariais, skoningais drabužiais, tinkamais tam tikrai progai. Vyrams ir moterims, ‘kurie išpažįsta garbinantys Dievą’, privalu ne tik daryti gerus darbus, bet ir atrodyti „kukliai ir santūriai“. Juk norime ne kitų dėmesį patraukti, o ‘išsilaikyti Dievo meilėje’ (1 Timotiejui 2:9, 10, Jr; Judo 21). Iš tiesų trokštame, kad puošniausias mūsų apdaras būtų „žmogaus širdies slaptuma [...], brangi Dievo akyse“ (1 Petro 3:3, 4).

¹³ Maža to, savo apranga bei išvaizda darome įtaką kitų požiūriui į teisingą garbinimą. Graikų kalbos žodis, cituotoje laiško Timotiejui eilutėje išverstas „kukliai“, kalbant moraline prasme, reiškia pagarbą kitų jausmams bei nuomonei. Tad užuot atkakliai laikęsi savo teisės pasirinkti, kas mums patinka, būkime pasirengę atsisakyti to, kas galėtų užgauti kieno nors sąžinę. Svarbiausia, stenkimės teikti garbę Jehovai ir jo tautai. Įrodykime esą Dievo tarnai ‘visa darydami Dievo garbei’ (1 Korintiečiams 4:9; 10:31; 2 Korintiečiams 6:3, 4; 7:1).

14. Kokius klausimus apie išvaizdą ir higieną turime apsvarstyti?

¹⁴ Tvarkinga apranga bei švara itin svarbi, kai einame į lauko tarnybą ir bendruomenės sueigas. Pasvarstyk: „Ar aš susitvarkęs, švarus, ar nepatraukiu be reikalo aplinkinių dėmesio? Ar mano išvaizda nieko neglumina? Gal užsispyręs laikausi savo nusistatymo, net jeigu tai kliudo augti dvasiškai ir siekti tarnybos pareigų bendruomenėje?“ (Psalmyno 68:7 [68:6, Brb]; Filipiečiams 4:5, NW; 1 Petro 5:6).

15. Kodėl Dievo Žodyje nėra smulkmeniškų išvaizdos ir higienos taisyklių?

¹⁵ Biblijoje nėra detaliai nurodyta, kaip krikščionims rengtis bei atrodyti, nėra smulkmeniškų higienos taisyklių. Jehova juk nemato reikalo užginti mums teisės patiems dėl to apsispręsti, mąstyti savo galva. Jis kaip tik nori, kad vadovautumės Biblijos principais ir taptume brandžiais žmonėmis, „kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga“ (Hebrajams 5:14). O labiausiai jis trokšta, kad viską darytume iš meilės jam ir savo artimui (Morkaus 12:30, 31). Net ir neperžengdami Dievo nustatytų ribų, tikrai turime iš ko pasirinkti, kaip rengtis ir atrodyti. Užtenka vien pažvelgti į margaspalves minias džiaugsmingų Jehovos tarnų, susiburiančių įvairiuose žemės kampeliuose.

16. Kaip sugretintum pasaulio dvasią su Jėzaus mokymu, ir apie ką turėtume kiekvienas pasvarstyti?

¹⁶ Klastingos pasaulio dvasios paveikti, žmonės mano, kad bus laimingi, kai prikaups pinigų ir daiktų. Jėzus kalbėjo visai priešingai: „Jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“ (Luko 12:15). Jėzus nesiūlė tapti atsiskyrėliu ar visai save suvaržyti, bet sakė, kad gyvenimo dovaną gaus ir iš tiesų laimingi bus tie, kas „suvokia turį dvasinių poreikių“ ir saugo „akį sveiką“ — yra sutelkę žvilgsnį į dvasinius dalykus (Mato 5:3, NW; 6:22, 23). Pasvarstyk: „Ar aš tikrai tikiu šiais Jėzaus žodžiais? O gal elgiuosi, kaip moko „melo tėvas“? (Jono 8:44) Ką rodo mano žodžiai, siekiai, prioritetai ir gyvensena?“ (Luko 6:45; 21:34-36; 2 Jono 6).

17. Ką gauna tie, kas saugo savo „akį sveiką“?

¹⁷ „Išmintis pasiteisina savo darbais“, — sakė Jėzus (Mato 11:19). Pagalvok, kiek daug gauna tie, kas saugo savo „akį sveiką“. Jie gauna atgaivą tarnaudami Karalystės labui (Mato 11:29, 30). Neapsisunkina bereikalingais rūpesčiais, todėl išvengia visokių dvasinių ir emocinių skausmų (1 Timotiejui 6:9, 10). Tenkindamiesi būtiniausiais dalykais, turi daugiau laiko šeimai ir tikėjimo bičiuliams. Net miegas jų saldesnis (Mokytojo 5:11). Stengdamiesi visiems daryti gera, jie įsitikina, jog duoti iš tiesų džiugiau negu imti (Apaštalų darbų 20:35). Pagaliau, tokie žmonės „pertekę vilties“, todėl yra kupini vidinės ramybės ir pasitenkinimo (Romiečiams 15:13; Mato 6:31, 32). Tokios vertybės iš tiesų neįkainojamos!

18. Kaip Biblijoje apibūdinamas mūsų priešas bei jo strategija ir kaip mums tenka su juo kovoti?

¹⁸ Kas išsilaiko Dievo meilėje, džiaugiasi ir dvasine apsauga nuo Šėtono, mat šis taikosi atimti iš krikščionių ne tik laimę, bet ir amžinąjį gyvenimą (1 Petro 5:8). Anot Pauliaus, „mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Efeziečiams 6:12). Grumtis — tai ne iš tolo gintis, tarsi iš kokio saugaus bunkerio. Tenka kovoti, taip sakant, akis į akį. Maža to, mūsų dvasinių priešų puolimas gerai organizuotas ir apgalvotas, juk Paulius vadina juos „kunigaikštystėmis“, „valdžiomis“, „pasaulio valdovais“.

19. Kas sudaro Dievo dvasinę ginkluotę?

¹⁹ Nors esame tik trapūs žmonės ir mūsų jėgos menkos, laimėti šią kovą galime. Kaip? Imdamiesi „visų Dievo ginklų“ (Efeziečiams 6:13). Efeziečiams 6:14-18 rašoma, kas įeina į šią Dievo ginkluotę: „Stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį. Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais.“

20. Kuo mūsų padėtis skiriasi nuo paprasto kario?

²⁰ Tokią ginkluotę mums parūpino pats Dievas, todėl ji patikimai saugos, jei tik niekada jos nenusiimsime. Šiaip kariai nekovoja be paliovos, — tarp mūšių gali būti gana ilgų pertraukų. O krikščionių kova už gyvenimą nesibaigs, kol Dievas sunaikins Šėtono valdomą pasaulį ir įkalins visas piktąsias dvasias „bedugnėje“ (Apreiškimo 12:17; 20:1-3). Tad jeigu tau tenka grumtis su kokiomis nors silpnybėmis ir nederamais troškimais, nenusimink. Mums visiems būtina save, vaizdžiai tariant, tramdyti, kad liktume Jehovai ištikimi (1 Korintiečiams 9:27). Reikėtų kur kas labiau sunerimti, jeigu nekovotum!

21. Be ko tikrai negalėtume laimėti dvasinės kovos?

²¹ Negana to, anot Pauliaus, nelaimėtume kovodami vien savo jėgomis. Jis primena, kaip svarbu ‘kiekvienu metu dvasioje melstis’ Dievui. O kad išgirstume, ką Jehova sako mums, turime studijuoti jo Žodį ir kuo daugiau bendrauti su savo kovos bendražygiais, kurie grumiasi kaip ir mes (Filemonui 2, Jr; Hebrajams 10:24, 25). Kas ištikimai taip daro, nugalės priešą. Jis sugebės tvirtai ginti savo tikėjimą, kai bus mėginamas.

22, 23. a) Kodėl privalome būti visada pasirengę apginti savo tikėjimą ir apie ką turėtume pasvarstyti? b) Ką aptarsime kitame skyriuje?

²² „Kadangi jūs — ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“, — sakė Jėzus (Jono 15:19). Taigi krikščionys turi būti visuomet pasirengę romiai ir pagarbiai ginti savo tikėjimą (1 Petro 3:15, Brb). Pasvarstyk: „Ar suprantu, kodėl Jehovos liudytojų pozicija kartais nesiderina su daugumos nuomone? Kai tenka palaikyti tą poziciją, ar esu tvirtai įsitikinęs, kad Biblija ir ištikimo vergo klasė moko tiesos? (Mato 24:45; Jono 17:17) Ir jeigu stengiantis daryti, kas teisinga, tenka išsiskirti iš kitų, ar aš to bijau, ar priešingai — didžiuojuosi galėdamas stovėti Jehovos pusėje?“ (Psalmyno 34:3 [34:2, Brb]; Mato 10:32, 33).

²³ Mūsų nusistatymas neiti išvien su šiuo pasauliu gali būti išbandytas ir subtiliau. Jau minėjome, pavyzdžiui, kad Velnias bando įtraukti Jehovos tarnus į pasaulį viliodamas krikščionims netinkamomis pramogomis. Tad kaip pasirinkti tokias pramogas, kurios ir atgaivins, ir nesudrums sąžinės? Tai panagrinėsime kitame skyriuje.