Elkis, kaip liepia sąžinė

„Tyriems viskas tyra, o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro“ (TITUI 1:15).

1. Kaip Paulius pasirūpino Kretos bendruomenėmis?

APAŠTALAS Paulius po trečios misionieriškos kelionės buvo suimtas, galiausiai išsiųstas į Romą ir ten jį pralaikė dvejus metus. Ką jis darė atgavęs laisvę? Kažkuriuo metu aplankė Kretos salą, netgi ne vienas, o drauge su Titu. Jam apaštalas paskui rašė: „Aš tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas buvo likę nesutvarkyta [„pataisytum, kas negerai“, NW], ir paskirtum kiekvienam miestui vyresniuosius“ (Titui 1:5). Titas turėjo sutvarkyti ir tokius reikalus, kurie lietė tikinčiųjų sąžinę.

2. Kokią negerovę Titas turėjo šalinti Kretoje?

² Nurodęs, kokiomis savybėmis pasižymi krikščionis, tinkantis bendruomenėje tarnauti vyresniuoju, Paulius taip pat paminėjo, kad ten „daugel yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgavikų“. Jie „apverčia aukštyn kojomis ištisus namus, mokydami, kas nedera“. Titas turėjo juos drausminti (Titui 1:10-14; 1 Timotiejui 4:7). Paulius rašė, kad „jų protas bei sąžinė suteršti“, tarsi gražus drabužis, suteptas dažais (Titui 1:15). Kai kurie jų greičiausiai buvo iš žydų tarpo, nes pasisakė už apipjaustymą. Šiandien, tiesa, bendruomenių netrikdo žmonės su tokiu požiūriu, bet iš Pauliaus patarimų Titui mes daug ką sužinome apie sąžinės vaidmenį.

Jų sąžinė buvo suteršta

3. Ką Paulius rašė Titui apie sąžinę?

³ Atkreipk dėmesį, kokiame kontekste Paulius paminėjo sąžinę. „Tyriems viskas tyra, o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro, net jų protas bei sąžinė suteršti. Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais jo išsigina.“ Akivaizdu, jog anuomet kai kuriems reikėjo pasikeisti, „kad laikytųsi sveiko tikėjimo“ (Titui 1:13, 15, 16). Jiems buvo sunku atskirti, kas tyra, o kas ne, ir čia viską lėmė sąžinės balsas.

4, 5. Kokį ydingą požiūrį turėjo kai kurie bendruomenių nariai ir kaip tai paveikė jų sąžinę?

⁴ Jau daugiau kaip dešimt metų buvo praėję nuo tada, kai krikščionių vadovaujančioji taryba nusprendė ir pranešė bendruomenėms, kad tikrajam Dievo garbintojui nebereikia būti apipjaustytam (Apaštalų darbų 15:1, 2, 19-29). Tačiau kai kurie Kretos tikintieji vis dar laikėsi šio papročio. Jie atvirai prieštaravo vadovaujančiajai tarybai, „mokydami, kas nedera“ (Titui 1:10, 11). Iškreipta mąstysena, matyt, skatino juos piršti kitiems Įstatymo potvarkius dėl maisto ir ritualinio apsivalymo. Jie, kaip ir jų pirmtakai Jėzaus dienomis, galbūt netgi patys papildydavo Įstatymo žodžius, skleidė žydų prasimanymus ir propagavo žmonių priesakus (Morkaus 7:2, 3, 5, 15; 1 Timotiejui 4:3).

⁵ Tokia mąstysena gadino jų gebėjimą viską vertinti blaiviai, jų moralinę nuovoką — sąžinę. Paulius rašė: „Susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro.“ Jų sąžinė pasidarė tokia klaidi ir nebepatikima, kad jau nepadėjo jiems priimti teisingų sprendimų ir elgtis, kaip pridera. Negana to, jie kritikavo savo bendratikius dėl grynai asmeniškų dalykų, kai vienas krikščionis gali apsispręsti vienaip, kitas kitaip. Taigi šie kretiečiai smerkė net ir tai, kas iš tikrųjų nebuvo laikytina netyru (Romiečiams 14:17; Kolosiečiams 2:16). Nors jie skelbėsi pažįstą Dievą, darbai rodė ką kita (Titui 1:16).

Tyriems — tyra

6. Apie kokias dvi žmonių grupes kalbėjo Paulius?

⁶ Kuo mums naudingos Titui parašyto Pauliaus laiško mintys? Štai ką jis kalba apie dvi priešybes: „Tyriems viskas tyra, o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro, net jų protas bei sąžinė suteršti“ (Titui 1:15). Paulius iš tikrųjų nemanė, kad tyram krikščioniui absoliučiai viskas tyra ir leistina. Galime tuo neabejoti, nes kitame laiške Paulius aiškiai nurodė, jog tas, kas įsitraukęs į paleistuvystę, stabmeldystę, burtininkavimą ir panašius darbus, „nepaveldės Dievo karalystės“ (Galatams 5:19-21). Tad aišku, jog Paulius tiesiog kalbėjo apie dvi žmonių grupes: vienus — moraliai ir dvasiškai tyrus, kitus — netyrus.

7. Kas draudžiama žodžiais, užrašytais Hebrajams 13:4, tačiau koks kyla klausimas?

⁷ Atsidavęs krikščionis vengs ne tik to, kas Biblijoje konkrečiai nurodyta kaip draudžiamas dalykas. Štai, pavyzdžiui, vienas aiškus priesakas: „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas“ (Hebrajams 13:4). Skaitydami šiuos žodžius netgi nekrikščionys ir Biblijos nė nevartę žmonės suprastų, jog svetimavimas draudžiamas. Iš šios ir kitų Biblijos eilučių akivaizdu, kad Dievas smerkia intymius santykius tarp partnerių, kurie nėra teisėti vyras ir žmona. O kaip tada, jeigu du nesusituokę asmenys užsiima oraliniu seksu? Daugelis paauglių įsitikinę, kad tai visai nekalta, nes tokie santykiai nėra sueitis. Ar krikščionis galėtų oralinį seksą laikyti tuo, kas tyra?

8. Ką krikščionys, skirtingai nei daugelis pasaulio žmonių, mano apie oralinį seksą?

⁸ Iš Hebrajams 13:4 ir 1 Korintiečiams 6:9 akivaizdu, kad Dievas smerkia tiek svetimavimą, tiek ištvirkavimą (graikiškai porneia). Ką šis graikiškas žodis reiškia? Juo apibrėžiamas lytinių organų panaudojimas natūraliu ar iškreiptu būdu gašlumui tenkinti. Tai bet koks lytinis veiksmas ne su partneriu, su kuriuo santuoka Rašto požiūriu teisėta. Taigi prie tokių veiksmų priskiriamas ir oralinis seksas, nors daugelyje šalių paaugliams peršama nuomonė arba jie patys nusprendžia, kad šis suartėjimo būdas visai priimtinas. Tikrieji krikščionys nesielgia ir nemano kaip „tuščiakalbiai ir apgavikai“ (Titui 1:10). Jie vadovaujasi aukštomis Šventojo Rašto normomis. Užuot stengęsi pateisinti užsiiminėjimą oraliniu seksu, krikščionys supranta, kad Šventojo Rašto požiūriu tai yra ištvirkavimas, porneia, ir atitinkamai ugdo savo sąžinęa (Apaštalų darbų 21:25; 1 Korintiečiams 6:18; Efeziečiams 5:3).

Nevienodas sąžinės balsas — skirtingi sprendimai

9. Jei „viskas tyra“, koks yra sąžinės vaidmuo?

⁹ O vis dėlto ką Paulius turėjo omenyje sakydamas, kad „tyriems viskas tyra“? Jis kalbėjo apie tokius krikščionis, kurių mąstysena ir moralinė nuovoka derinasi su Dievo normomis, užrašytomis jo įkvėptame Žodyje. Šie krikščionys supranta, kad dėl daugelio dalykų, kurie nėra tiesiogiai Dievo smerkiami, tikintieji gali apsispręsti nevienodai. Užuot buvę kritiški, jie pripažįsta, jog visa, ko Dievas nesmerkia, yra tyra. Jie nesitiki, kad tokios pat nuomonės apie įvairiausius dalykus, kurie Biblijoje konkrečiai neaptariami, laikysis ir kiti. Pažiūrėkime kelis pavyzdžius.

10. Kokių keblumų gali kilti, kai reikia eiti į vestuves (arba į laidotuves)?

¹⁰ Esama daug šeimų, kuriose vienas sutuoktinis jau yra krikščionis, kitas ne (1 Petro 3:1; 4:3). Dėl to gali kilti įvairių keblumų, tarkime, kai reikia eiti į giminaičio vestuves arba į laidotuves. Taip gali būti krikščionei, kurios vyras nėra liudytojas. Jo giminaitis ruošiasi tuoktis ir ceremonija vyks bažnyčioje. (Arba mirė kas iš artimųjų, gal net vienas iš tėvų, ir bus laidojamas su bažnytinėmis apeigomis.) Kadangi sutuoktiniai pakviesti, vyras nori, kad žmona būtų drauge. Ką jai sako sąžinė? Ką ji darys? Galimas ir vienoks, ir kitoks sprendimas.

11. Pateik pavyzdį, kaip viena krikščionė samprotauja, ar eiti į tuoktuves bažnyčioje, ir ką ji nusprendžia.

¹¹ Štai vienai sesei, Simonai, pirma mintis, kuri ateina į galvą, — tvirtas Biblijos priesakas palikti didžiąją Babelę, tai yra neturėti nieko bendra su klaidingomis pasaulio religijomis (Apreiškimo 18:2, 4). Seniau ji pati vaikščiojo į bažnyčią, o dabar ten vyks tuoktuvės ir, žinoma, visi susirinkusieji bus kviečiami dalyvauti religinėse ceremonijose, kai bus meldžiamasi, giedama ir atliekamos kitos apeigos. Simona yra ryžtingai nusiteikusi neprisidėti prie viso to, nelinkusi net eiti ten, kur bus sunku laikytis savo įsitikinimų. Ji gerbia vyrą ir nenori jam priešgyniauti, nes jis, kaip moko Šventasis Raštas, yra šeimos galva. Bet sykiu ši krikščionė nenori nusižengti Biblijos principams (Apaštalų darbų 5:29). Todėl ji sutuoktiniui taktiškai paaiškina, kad net jeigu jis ir nuspręs dalyvauti, ji negalės eiti kartu. Tikriausiai dar priduria, kad būdama ten negalėtų prisidėti prie kai kurių ceremonijų ir vyras dėl to pasijustų nepatogiai, taigi jam bus geriausia, jeigu ji nedalyvaus. Simona taip nusprendžia ir jos sąžinė rami.

12. Kaip kita į jungtuves bažnyčioje pakviesta krikščionė samprotauja ir ką nusprendžia?

¹² Tokia pat situacija susiklosto ir Rūtai. Ji irgi gerbia savo vyrą, trokšta būti ištikima Dievui ir klauso Biblija išlavintos sąžinės. Apmąsčiusi visa tai, ką ir Simona, Rūta su malda įsigilina į skyrelį „Skaitytojų klausimai“ iš Sargybos bokšto 2002 metų gegužės 15-osios numerio. Ji prisimena, kad trys hebrajai neatsisakė ateiti ten, kur vyks stabmeldiškos apeigos, tačiau prie jų neprisidėjo ir taip liko Dievui ištikimi (Danieliaus 3:15-18). Rūta nusprendžia eiti kartu su vyru, bet nedalyvauti jokiose religinėse ceremonijose. Ši krikščionė irgi paklūsta savo vidiniam balsui. Taktiškai ir įtikinamai paaiškina vyrui, ką sąžinė jai leis daryti, o ko ne. Rūta viliasi, kad jis supras, kuo skiriasi teisingas garbinimas nuo klaidingo (Apaštalų darbų 24:16).

13. Kodėl nereikia nuogąstauti, jei dviejų krikščionių sprendimai skirtingi?

¹³ Jeigu du krikščionys skirtingai apsisprendžia, ar tai rodo, kad visai nesvarbu, kaip žmogus elgiasi, arba kad vieno iš jų sąžinė silpna? Ne. Pavyzdžiui, Simona, kadaise pati giedojusi bažnyčioje ir itin gerbusi religinę atributiką, galbūt jaučia, kad ten lankydamasi statytų į didelį pavojų savo dvasingumą. Šios moters sąžinę galėjo paveikti ir nesutarimai, kurie dėl religijos seniau kilo tarp jos ir vyro. Tad ji įsitikinusi, kad toks sprendimas geriausias jai pačiai.

14. Ko krikščionys turėtų nepamiršti, kai žmogui tenka pačiam apsispręsti?

¹⁴ O ar Rūtos sprendimas blogas? Jos teisti niekam nevalia. Kitas negali kritikuoti, kad ji nutarė eiti ten, kur vyks religinė ceremonija, bet joje nedalyvauti. Prisimink Pauliaus patarimą dėl paties krikščionio apsisprendimo, ką valgyti, o ko ne: „Kuris valgo, tegul neniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, tegul neteisia valgančio [...]. Juk ar jis stovi, ar puola — tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Viešpats turi galią jį palaikyti“ (Romiečiams 14:3, 4). Nė vienas atsidavęs krikščionis neįkalbinės kito elgtis prieš savo išlavintą sąžinę, antraip žmogus nuleistų negirdomis, ką sako vidinis balsas, diktuojantis gyvybiškai svarbią žinią.

15. Kodėl itin svarbu atsižvelgti į kitų sąžinę ir jausmus?

¹⁵ Abiem minėtoms krikščionėms reikėtų pagalvoti ir apie tai, kokį poveikį jų sprendimas turės kitiems. Paulius mums patarė: „Pasiryžkite nebeduoti broliui akstino nupulti ir pasipiktinti“ (Romiečiams 14:13). Simona galbūt prisimena panašių atvejų, kai bendratikis nusprendė dalyvauti tokioje ceremonijoje ir tai sukėlė daug nerimo bendruomenėje ir jos šeimoje. Jeigu ji šitaip pasielgtų, smarkiai suglumintų savo vaikus. O Rūta žino, jog kai kurie krikščionys yra dalyvavę panašiose ceremonijose ir tai nesutrikdė nei bendratikių, nei aplinkinių. Visi mes, kaip ir anos dvi seserys, turime atsižvelgti į kitus, nes šito reikalauja gerai išlavinta mūsų sąžinė. Jėzus pasakė: „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“ (Mato 18:6). Jei žmogus nepaiso, kad gali papiktinti kitus, jo sąžinė, kaip kai kurių Kretos krikščionių, gali pasidaryti suteršta.

16. Kaip krikščionis ilgainiui turėtų keistis?

¹⁶ Kaip krikščioniui būtina nuolat ugdytis dvasingumą, taip reikia ir vis labiau įsiklausyti į savo sąžinės balsą, jo paisyti. Štai įsivaizduokime tokias aplinkybes: vienas vyras, Matas, ignoravo kraujo šventumo principą ir buvo įsivėlęs į stabmeldystę, bet visai neseniai pasikrikštijo ir dabar sąžinė jam liepia šalintis tokių Šventajame Rašte draudžiamų darbų (Apaštalų darbų 21:25). Jis iš tolo vengia visko, kas bent kiek panašu į tai, ko daryti neleidžia Dievas. Sykiu stebisi, kodėl tam tikri jam visai normalūs dalykai, pavyzdžiui, kai kurios televizijos laidos, kitiems krikščionims nepriimtini.

17. Pateik pavyzdį, kaip vieno krikščionio dvasinis augimas ilgainiui paveikė jo sąžinę ir sprendimus.

¹⁷ Laikui bėgant Matas įgyja daugiau žinių ir labiau suartėja su Dievu (Kolosiečiams 1:9, 10). Ką tai duoda? Jo vidinis balsas gerokai pralavėja. Dabar Matas labiau linkęs įsiklausyti į savo sąžinę, apgalvoti Šventojo Rašto principus. Jis supranta, jog kai kurie dalykai, jo ankstesniu manymu, „bent kiek panašūs“ į draudžiamus, iš tikrųjų neprieštarauja Dievo nuostatams. Be to, derindamas savo gyvenseną su Biblijos principais ir noriai paklusdamas savo gerai išlavintai sąžinei, Matas, vidinio balso liepiamas, jau nebežiūri laidų, kurios anksčiau jam neatrodė blogos. Jo sąžinė išties pasidarė išgryninta (Psalmyno 37:31).

18. Kuo galime džiaugtis?

¹⁸ Daugumos bendruomenių nariai yra labai skirtingos dvasinės brandos. Vieni į tiesos kelią stojo visai neseniai. Jų sąžinė tam tikrais klausimais beveik tyli, o kitais kalba garsiai. Šiems naujokams galbūt reikės laiko ir kitų pagalbos, kad vis labiau prisiderintų prie Jehovos nuostatų ir elgtųsi, kaip liepia išlavinta sąžinė (Efeziečiams 4:14, 15). Laimei, bendruomenėse tikriausiai yra ir nemažai krikščionių, perpratusių Dievo Žodžio gelmes, turinčių patirties, kaip taikyti Biblijos principus, ir išsiugdžiusių sąžinę tiek, kad ji aiškiai byloja, kaip Dievas vertina vieną ar kitą dalyką. Koks džiaugsmas būti šalia tokių tyrų žmonių, kurie moraliai ir dvasiškai tyrais laiko Viešpačiui patinkančius dalykus! (Efeziečiams 5:10) Tad visų mūsų tikslas tebūnie siekti šitokios dvasinės brandos ir išsiugdyti sąžinę, orientuotą į aiškų tiesos pažinimą ir skatinančią su atsidavimu tarnauti Dievui (Titui 1:1).

[Išnaša]

Kaip atsakytum?

• Kodėl kai kurių Kretoje gyvenančių krikščionių sąžinė buvo suteršta?

• Kodėl du krikščionys, turintys gerai išlavintą sąžinę, gali apsispręsti skirtingai?

• Kaip mūsų sąžinė ilgainiui turėtų keistis?

[Žemėlapis 26 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Sicilija

GRAIKIJA

Kreta

MAŽOJI AZIJA

Kipras

VIDURŽEMIO JŪRA

[Iliustracija 28 puslapyje]

Tokioje pačioje situacijoje vienas krikščionis gali apsispręsti vienaip, kitas kitaip