Siek dvasinės brandos, nes „didžioji Jehovos diena jau arti“

„Eikime toliau į subrendimą“ (HBR 6:1, Jr).

1, 2. Kaip pirmajame amžiuje Jeruzalės ir Judėjos krikščionims atsivėrė kelias ‘bėgti į kalnus’?

KARTĄ prie Jėzaus priėjo mokiniai ir paklausė: „Koks ženklas liudys, kad tu jau esi čia ir kad ši santvarka baigiasi?“ Tai, ką Jėzus atsakydamas į jų klausimą išpranašavo, iš pradžių pildėsi pirmajame amžiuje. Anuomet Jėzus paminėjo ir vieną nepaprastą situaciją, kuri bylos, jog pabaiga arti. Jis netgi įspėjo, ką mokiniai, matydami tokią padėtį, turi daryti: „Kas Judėjoje, tebėga į kalnus“ (Mt 24:1-3, NW; 24:15-22). Ar Jėzaus sekėjai atpažino tą ženklą ir ar veikė, kaip jis buvo prisakęs?

² Nuo tada praėjus beveik trims dešimtmečiams, 61 m. e. m., apaštalas Paulius krikščionims hebrajams, gyvenantiems Jeruzalėje ir aplinkinėse vietovėse, parašė laišką — labai atvirą, verčiantį suklusti. Nei pats Paulius, nei jo bendratikiai nežinojo, kad vos už penkerių metų jau susiklostys situacija, ženklinanti „didelio suspaudimo“ pradžią (Mt 24:21). Romėnų pulkai, vadovaujami Cestijaus Galo, 66 m. e. m. puolė Jeruzalę ir nedaug trūko, kad ją užimtų. Bet netikėtai kariuomenė atsitraukė. Taip atsivėrė kelias iš pavojingos zonos bėgti ten, kur saugu.

 3. Ką daryti Paulius ragino krikščionis hebrajus ir kodėl?

³ Tenykščiams krikščionims turėjo nestigti geros įžvalgos bei dvasinės nuovokos, kad suprastų, ką reiškia tokia įvykių raida, ir kad būtina bėgti. Deja, kai kurie pasidarė „nerangūs klausyti“. Tapo nelyginant kūdikiai, kuriems „reikia pieno“. (Perskaityk Hebrajams 5:11-13.) Matėsi, jog netgi kai kas iš tų krikščionių, kurie tiesos keliu eina nebe vieną dešimtmetį, ‘atsitolina nuo gyvojo Dievo’ (Hbr 3:12). Kiti tokiu metu, kai „besiartinanti [nelaimės] diena“ jau netoli, ‘buvo pratę’ praleidinėti krikščionių sueigas (Hbr 10:24, 25). Paulius pačiu laiku ėmėsi juos raginti: „Palikę užnugary pradinį mokymą apie Kristų, eikime toliau į subrendimą“ (Hbr 6:1, Jr).

 4. Kodėl taip svarbu būti dvasiškai budriems ir kas padės budėti?

⁴ Mes gyvename tokiais laikais, kai Jėzaus pranašystė išsipildo galutinai. „Didžioji Jehovos diena“, atnešianti pražūtį visai Šėtono santvarkai, „jau arti“ (Sof 1:14, NW). Dabar kaip niekad privalu likti dvasiškai įžvalgiems ir budriems (1 Pt 5:8). Ar tikrai mes tokie? Budėti ir nepamiršti, koks dabar metas, mums padės krikščioniškas brandumas.

Kas yra krikščioniškas brandumas

5, 6. a) Kas yra dvasinis brandumas? b) Apie kokias dvi sritis, kur privalu dėti pastangas siekiant dvasinės brandos, pakalbėsime?

⁵ Pirmojo amžiaus krikščionis hebrajus Paulius ne tik skatino siekti dvasinio brandumo, bet ir paaiškino, kas tai yra. (Perskaityk Hebrajams 5:14.) Subrendusieji nesitenkina vien „pienu“ — jie vartoja „stiprų maistą“. Todėl žino tiek tiesos „pagrindinius dalykus“, arba „pradmenis“ (Jr), tiek jos „gelmes“ (1 Kor 2:10). Tokie krikščionys, be to, lavina savo nuovoką — taiko, ką yra išmokę, — ir taip įgunda atskirti gera nuo bloga. Panašios pratybos padeda jiems įžvelgti, kokiais Biblijos principais vadovautis ir ką, jais remiantis, daryti, kai tenka dėl ko nors apsispręsti.

⁶ „Turime kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį“, — rašė Paulius (Hbr 2:1). Sukti iš tiesos kelio galbūt imame daug anksčiau, nei spėjame tai suvokti. Kad taip neatsitiktų, dvasines tiesas, kurias studijuojame vieni arba sueigose, reikia „kuo rūpestingiau apmąstyti“. Kiekvienas apgalvokime štai ką. Ar mano akiratyje iki šiol vien mokymo pradmenys? Gal viską darau be didelių pastangų, taip sakant, plaukiu, kur srovė neša, bet giliausių širdies kertelių tiesai neatveriu? Kaip man siekti tikros dvasinės pažangos? Kad taptume brandžiais krikščionimis, reikia stropumo. Pakalbėkime apie dvi sritis, kur privalu dėti pastangas. Pirma, turime gerai pažinti Dievo Žodį. Antra, būtina mokytis klusnumo.

Gerai išmanyk Dievo Žodį

 7. Kodėl mums naudinga kuo geriau išmanyti Dievo Žodį?

⁷ Paulius sakė: „Kiekvienas, kas minta pienu, dar neišmano teisumo mokslo, nes tebėra kūdikis“ (Hbr 5:13). Kad būtume brandūs krikščionys, privalu gerai išmanyti Dievo žodžius, — žinoti, ko jis mus moko. Kadangi tie mokymai yra jo Žodyje, Biblijoje, turime būti kruopštūs Šventojo Rašto, taip pat „ištikimo ir nuovokaus vergo“ leidinių studijuotojai (Mt 24:45-47, NW). Šitaip gilindamiesi į Dievo mintis, galėsime išlavinti savo įžvalgą. Štai vienos krikščionės, vardu Orkedė, pavyzdys.a Ji pasakoja: „Iš visų priminimų aktualiausias man buvo raginimas reguliariai skaityti Bibliją. Kol įveikiau visą knygą, praėjo beveik pora metų. Atrodė, tarsi tik dabar atsivėrė tiesa apie mano Kūrėją. Sužinojau, kokie jo keliai, kas jam patinka, o kas ne, kokia didi jo galia ir išmintis. Kasdien skaitydama Bibliją, galėjau tvirtai laikytis pačiais sunkiausiais gyvenimo tarpsniais.“

 8. Kaip Dievo Žodis gali mus veikti?

⁸ Reguliariai skaitydami Dievo Žodį, leidžiamės jo veikiami. (Perskaityk Hebrajams 4:12.) Toks skaitymas formuoja mūsų asmenybę, daromės mielesni Jehovai. Ar pasėdėti prie Biblijos puslapių ir apmąstyti, ką perskaitai, tau pačiam nereikėtų daugiau laiko?

9, 10. Ką reiškia išmanyti Dievo Žodį? Pateik pavyzdį.

⁹ Norint išmanyti Bibliją, nepakanka vien žinoti, kas joje sakoma. Pauliaus laikais dvasiniai kūdikiai, ko gero, turėjo mintyse ne vieną Dievo įkvėpto Žodžio eilutę. Vis dėlto tų žinių patys netaikė ir nepatyrė, kokia yra jų praktinė vertė. Vadinasi, Šventojo Rašto neišmanė, nes juo, padedančiu priimti išmintingą sprendimą, nesivadovavo.

¹⁰ Išmanyti Dievo Žodį reiškia žinoti, kas jame rašoma, ir taikyti tas žinias gyvenime. Kaip galima tai daryti, rodo vienos mūsų sesės, Kaili, patirtis. Kartą tarp jos ir bendradarbės kilo nesutarimas. Liudytoja ėmė svarstyti, kaip ištaisyti padėtį. Štai ką ji sako: „Greit į galvą atėjo mintis, užrašyta Romiečiams 12:18: „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis.“ Paprašiau tą moterį, ar nesutiktų šnektelėti po darbo.“ Pokalbis buvo labai naudingas. Bendradarbei patiko, kad Kaili rūpėjo šalinti nesantarvę. „Jei vadovaujamės Biblijos principais, viskas išeina į gera“, — daro išvadą sesė.

Mokykis klusnumo

11. Iš kur žinome, jog nelengva būti klusniam sudėtingomis aplinkybėmis?

¹¹ Taikyti Šventojo Rašto žinias gali būti nelengva, ypač jeigu susiklosto sunkios aplinkybės. Štai kadaise izraelitai netrukus po to, kai Jehova juos išvadavo iš Egipto vergovės, jau „barėsi ant Mozės“ ir ‘mėgino Viešpatį’. Kodėl? Ogi pristigo geriamo vandens (Iš 17:1-4). Kitąkart tauta nepraėjus nė porai mėnesių nuo tada, kai susisaistė sandoros ryšiais su Dievu ir pasižadėjo vykdyti „visa, ką Viešpats pasakė“, jau sulaužė įsakymą, draudžiantį pasidaryti stabą (Iš 24:3, 12-18; 32:1, 2, 7-9). Ar todėl nusidėjo, kad Mozei ilgiau užtrukus ant Horebo kalno, kur jam buvo duodami nurodymai, izraelitus pagavo baimė? Gal manė, kad, jeigu vėl užpuls amalekiečiai, vieni patys būsią bejėgiai, nes šalia nebėra Mozės, anksčiau mūšyje laikiusio iškeltas rankas tol, kol šie priešai buvo nugalėti? (Iš 17:8-16) Jeigu dėl vienos ar kitos priežasties izraelitai ir nuogąstavo, esmė ta, kad jie „nenorėjo [Dievui] paklusti“ (Apd 7:39-41). „Neklusniųjų pavyzdžiu“, tai yra izraelitų, bijojusių žengti į Pažadėtąją žemę, Paulius įspėjo krikščionis nesekti (Hbr 4:3, 11).

12. Kaip Jėzus mokėsi klusnumo ir ką tuo pelnė?

¹² Kildami į brandumą, stenkimės visomis išgalėmis paklusti Jehovai. Jėzaus Kristaus gyvenimas rodo, jog neretai klusnumo išmokstama per kentėjimus. (Perskaityk Hebrajams 5:8, 9.) Prieš ateidamas į žemę, Jėzus buvo klusnus savo Tėvui. Paskui jis turėjo vykdyti Jehovos valią žemėje ir dėl to čia teko kęsti fizines kančias, vidinę įtampą. Likdamas klusnus net per kraštutinius išmėginimus, Jėzus ‘pasidarė tobulas’ — tinkamas Dievo jam numatytoms naujoms pareigoms, tai yra būti Karaliumi ir Vyriausiuoju Kunigu.

13. Iš ko akivaizdu, jog mokame būti klusnūs?

¹³ O kaip mes? Ar esame pasiryžę paklusti Jehovai net tada, kai užgriūva sunkumai? (Perskaityk 1 Petro 1:6, 7.) Dievo nurodymai dėl moralės, sąžiningumo, deramo naudojimosi kalbos dovana, būtinybės pačiam skaityti bei studijuoti Šventąjį Raštą, dalyvauti evangelizacijos veikloje yra aiškūs kaip dieną (Joz 1:8; Mt 28:19, 20; Ef 4:25, 28, 29; 5:3-5; Hbr 10:24, 25). Ar paklūstame Jehovai ir laikomės šių nurodymų net ir nepalankiomis aplinkybėmis? Jeigu taip, akivaizdu, jog toliau žengiame į krikščionišką brandumą.

Kuo vertingas krikščioniškas brandumas?

14. Papasakok atsitikimą, rodantį, kokia apsauga krikščioniui yra dvasinis brandumas.

¹⁴ Krikščioniui tikra apsauga yra dvasinė nuovoka, padedanti atskirti gera nuo bloga pasaulyje, netekusiame „bet kokio doros jausmo“ (Ef 4:19, Jr). Štai vienas brolis, vardu Džeimsas, nuolat skaitantis ir labai vertinantis mūsų teokratinius leidinius, susirado darbą, kuriame buvo vien moterys. Jis pasakoja: „Į moralės taisykles visos žiūrėjo pro pirštus. Tik viena bendradarbė atrodė esanti padori, netgi domėjosi Šventojo Rašto tiesa. Tačiau sykį ta mergina, kai gamybinėje patalpoje likome dviese, ėmė meilintis. Pamaniau, juokauja, bet, matau, ji neatstoja. Iškart atėjo į galvą Sargybos bokšte aprašytas atsitikimas, kaip vienas brolis darbovietėje pateko į panašią padėtį. Straipsnyje buvo priminta, kas kadaise vyko tarp Juozapo ir Potifaro žmonos.b Nieko nelaukdamas merginą nuo savęs atstūmiau. Ji išbėgo“ (Pr 39:7-12). Džeimsas džiaugėsi, kad tuo viskas baigėsi ir kad savo sąžinę išsaugojo gryną (1 Tim 1:5).

15. Kaip veržimasis į dvasinę brandą stiprina mūsų simbolinę širdį?

¹⁵ Veržimasis į dvasinę brandą taip pat stiprina krikščionio simbolinę širdį ir tuomet jis nesileidžia suvedžiojamas „įvairių svetimų mokslų“. (Perskaityk Hebrajams 13:9.) Jei siekiame dvasinės pažangos, savo dėmesį sutelkiame į tai, „kas vertingiau“ (Fil 1:9, 10). Tampame dar dėkingesni Dievui už visa, ką jis dėl mūsų daro (Rom 3:24). Krikščionys, būdami ‘išmanymu subrendę žmonės’, ugdosi tokį dėkingumą ir džiaugiasi artumu su Jehova (1 Kor 14:20).

16. Kaip vienai sesei pavyko ‘sustiprinti savo širdį’?

¹⁶ Viena sesė, Luizė, prisipažino, kad po krikšto jai kurį laiką daugiausia rūpėjo daryti kitiems gerą įspūdį. Ji pasakoja: „Elgiausi nepeiktinai, bet širdyje nejaučiau didelio troškimo tarnauti Jehovai. Supratau, jog būtina pasikeisti, kad jausčiau tikrai atiduodanti Jehovai visa, ką galiu. Kokio didžiausio pokyčio reikėjo? Išmokti šlovinti Dievą iš širdies gelmių.“ Luizė labai stengėsi ‘sustiprinti savo širdį’, ir vėliau, kai užklupo liga, tokia stiprybė ją gelbėjo (Jok 5:8). Sesė priduria: „Kova buvo sunki, bet aš išties labiau suartėjau su Jehova.“

‘Iš širdies pakluskime’

17. Kodėl pirmajame amžiuje krikščionys tiesiog privalėjo paklusti?

¹⁷ Pirmajame amžiuje Jeruzalės ir Judėjos krikščionys, klausydami Pauliaus raginimo siekti brandos, išsigelbėjo. Paisydami to patarimo, jie įgijo dvasinės įžvalgos ir atpažino Jėzaus nurodytą ženklą, bylojantį, jog reikia ‘bėgti į kalnus’. Krikščionys, išvydę „sunaikinimo pabaisą, stovinčią šventoje vietoje“, tai yra romėnų kariuomenę, supančią Jeruzalę ir jau bandančią įžengti į miestą, žinojo, kad atėjo metas iš ten trauktis (Mt 24:15, 16). Paklusdami pranašiškam Jėzaus perspėjimui, krikščionys paliko Jeruzalę dar prieš jos nuniokojimą ir, pasak Bažnyčios istoriko Eusebijo, pasitraukė į kalnuotojo Gileado miestą Pelą. Taip jie išvengė nelaimės — pačios sunkiausios per visą Jeruzalės istoriją.

18, 19. a) Kodėl būti klusniam taip svarbu krikščioniui mūsų laikais? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁸ Klusnumas, neatsiejamas nuo dvasinės brandos, padės mums išsigelbėti ir tada, kai vyks didžiausiasis išsipildymas Jėzaus pranašystės, kurioje kalbama apie neregėto masto būsimą „didelį suspaudimą“ (Mt 24:21). Ar tuomet mes, kad ir kokį ‘ištikimo prievaizdo’ nurodymą gavę, būsime pasiruošę paklusti? (Lk 12:42) Kaip tad svarbu mokytis ‘paklusti iš širdies’! (Rom 6:17)

¹⁹ Jei norime būti brandūs krikščionys, turime ugdytis dvasinę nuovoką. Kaip? Visomis išgalėmis stenkimės kuo geriau pažinti Dievo Žodį ir išmokti klusnumo. Siekti dvasinės brandos ypač nelengva jaunuoliams. Kitame straipsnyje aptarsime, kaip įveikti tokį sunkumą.

[Išnašos]

Ką sužinojai?

• Kas yra dvasinis brandumas ir kaip tapti brandžiu krikščioniu?

• Kiek yra svarbu, veržiantis į dvasinį brandumą, išmanyti Dievo Žodį?

• Kaip galime išmokti klusnumo?

• Kuo vertingas krikščioniškas brandumas?

[Iliustracija 10 puslapyje]

Vadovaudamiesi Biblijos pamokymais, įveiksime sunkumus taip, kaip dera brandiems krikščionims

[Iliustracija 12, 13 puslapiuose]

Paklusdami Jėzaus nurodymui, pirmojo amžiaus krikščionys išsigelbėjo