Taikydami Biblijos principus galime būti patenkinti

BE ABEJO, esi matęs susirangiusią katę, murkiančią iš pasitenkinimo. Tikrai smagu būtų taip įsitaisyti ir pasijusti kaip ji. Tačiau žmogus patenkintas būna retai kada arba tik trumpai. Kodėl?

Todėl, kad esame netobuli ir dažnai klystame, taip pat erzina kitų ydos. Be to, gyvename tokiu metu, kuris Biblijoje vadinamas „paskutinėmis dienomis“, kada užėję „sunkūs laikai“ (2 Timotiejui 3:1-5). Ir nors su malonumu prisimename, kokie patenkinti buvome vaikystėje, „sunkūs laikai“ daugumą yra prislėgę. Tad ar įmanoma vis dėlto ir dabar jausti pasitenkinimą?

Kaip suprantame iš nurodytų Biblijos eilučių, gyventi mūsų dienomis bus sunku. Tačiau jei taikysime toje knygoje randamus principus, sunkumus įveiksime lengviau. Žinoma, galbūt visų problemų ir neišspręsime, bet netgi jų slegiami šiokį tokį pasitenkinimą jausime. Tad panagrinėkime tris iš tų principų.

Būk realistas

Pasitenkinimas lydės, jeigu teisingai vertinsime save bei kitus — pripažinsime, jog esame netobuli. Apaštalas Paulius laiške romiečiams teigia: „Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės“ (Romiečiams 3:23, Brb). Iki galo Dievo šlovės mes nesuvokiame. Štai kad ir paprastas teiginys Pradžios 1:31: „Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai“ (Brb). Apie savo darbus Jehova visuomet galėtų pasakyti — „labai gerai“. O žmogus šitaip teigti gali ne visada. Todėl, norint būti patenkintam, pirmiausia reikia sutikti, kad mūsų galimybės ribotos. Maža to, svarbu žinoti, kaip į viską žiūri Jehova, ir stengtis perimti jo požiūrį.

Graikiškas žodis, verčiamas „nuodėmė“, kilęs iš žodžio, kuris reiškia „nepataikyti į taikinį“. Įsivaizduokime šaulį, besivaržantį dėl nugalėtojo prizo. Jis turi tris strėles. Paleidžia pirmąją — ši pralekia per kokį metrą nuo taikinio. Šaulys viliasi, kad pasiseks antrą kartą, bet strėlė ir vėl skrieja pro šalį. Tada susikaupęs paleidžia trečiąją — iki tikslo pritrūksta vos kelių centimetrų. O pergalė buvo taip arti, bet, deja, nepasisekė.

Mes irgi kartais panašūs į tą nusivylusį šaulį. Kai kada tikrai smarkiai prašauname pro šalį. O kitą sykį, žiūrėk, pritrūksta vos tų kelių centimetrų. Puolame į neviltį — juk taip stengėmės! Bet vėl prisiminkime šaulį.

Vyras eina šalin nusiminęs: troškimas laimėti neišsipildė. Tačiau netikėtai jį pašaukia varžybų organizatorius ir įteikia apdovanojimą sakydamas: „Šį prizą skiriu jums, nes man patikote, ir mačiau, kaip stengėtės.“ Koks laimingas pasijunta šaulys!

Laimingas! Taip jausis kiekvienas, gavęs Dievo dovaną — amžinąjį gyvenimą ir tobulybę (Romiečiams 6:23). Tuomet visa, ką žmogus darys, bus puiku — niekas niekad nebeprašaus pro šalį. Kiekvieną visuomet lydės pasitenkinimas. Taigi niekada nepamirškime, kaip į mus žiūri Jehova, tada geriau manysime apie save bei aplinkinius.

Viskam savas metas

Suprantama, viskam reikia laiko. Tačiau ar pastebėjai, kaip sunku išlikti patenkintam, kai laukti tenka ilgiau nei tikėjaisi arba nemaloni padėtis užsitęsia? Vis dėlto net ir tokiais atvejais kai kam pavyko išlaikyti teigiamą nuostatą. Štai Jėzaus pavyzdys.

Jis buvo klusnumo įsikūnijimas, kai gyveno danguje. Tačiau būtent čia, žemėje, Jėzus „išmoko klusnumo“. Kaip? Kentėdamas. Anksčiau jis matė žmonių kančias, bet pats skausmo nepatyrė. O būdamas žemėje iškentė daug vargų, ypač po krikšto Jordane ir iki pat mirties Golgotoje. Mes nežinome visų smulkmenų, kaip Jėzus ‘pasidarė tobulas’ šiuo atžvilgiu. Tačiau aišku, kad klusnumo išmoko per laiką (Hebrajams 5:8, 9).

Jėzus ištvėrė, nes mąstė apie „jam skirtą džiaugsmą“, tai yra apdovanojimą už ištikimybę (Hebrajams 12:2, NW). Kai kada net „šaukdamas ir liedamas ašaras, jis siuntė prašymus bei maldavimus“ (Hebrajams 5:7). Galbūt ir mes kartais meldžiamės taip karštai. Kaip Jehova atsiliepia į tokias maldas? Toje pačioje eilutėje rašoma, kad Jehova išklausė Jėzų. Vadinasi, išgirs ir mus. Kodėl galime būti tuo tikri?

Todėl, kad Jehova žino mūsų jėgų ribas ir padeda. Vieni pakelia daugiau, kiti mažiau — nelygu žmogus. Benino (Afrika) gyventojai sako: „Kai vandens per daug, ilgainiui net varlės nuskęsta.“ Jehova geriau už mus mato, kada mūsų jėgos pradeda sekti. Jis meilingai parodo „gailestingumą ir [...] malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Hebrajams 4:16). Taip padėjo Jėzui bei daugybei kitų. Tokios pagalbos sulaukė ir Monika.

Mergina buvo laiminga, guvi ir linksma. Tačiau 1968-aisiais išgirdo sukrečiančią žinią: jai nustatė išsėtinę sklerozę. Tokiems ligoniams dažnai gresia dalinis paralyžius. Tuomet Monikai buvo vos per dvidešimt. Liga visiškai pakeitė merginos gyvenimą, o kad galėtų tęsti visalaikę tarnybą, teko pradėti kitaip skelbti. Monika suprato, kad jos būklė pamažu prastės. Po šešiolikos metų ji pasakė: „Mano liga vis dar neišgydoma ir greičiausiai niekas nepasikeis, kol Dievo naujoji santvarka padarys visa nauja.“ Monika prisipažino, jog yra nelengva: „Nors draugai sako, kad džiaugsmo nepraradau ir esu tokia pat linksma, [...] artimiausi bičiuliai žino — kartais ašaros plūste plūsta.“

Tačiau ji nepalūžo: „Išsiugdžiau kantrybę ir išmokau džiaugtis net menkiausiais sveikatos pagerėjimais. Mano ryšys su Jehova sustiprėjo pamačius, koks bejėgis yra žmogus prieš tokią negalią. Tik Jehova pajėgs visiškai išgydyti.“ Jehovos padedama Monika įstengė neprarasti džiaugsmo ir daugiau kaip keturis dešimtmečius tarnauti visalaike skelbėja.

Suprantama, tokiomis aplinkybėmis nelengva. Tačiau pripažinęs, jog kai kurios problemos išsprendžiamos ne taip greit, kaip tikėjaisi, sugebėsi likti daugiau ar mažiau patenkintas. Kaip ir Monika, gali neabejoti, kad gausi Jehovos „pagalbą deramu laiku“.

Nelygink savęs su kitais

Tu esi asmenybė. Kitų tokių nėra. Ši mintis paprastai ir aiškiai išreikšta Afrikos tautelės, kalbančios gunų kalba, patarlėje: „Pirštai nevienodo ilgio.“ Būtų kvaila lyginti pirštus. Greičiausiai nenorėtum, kad Jehova lygintų tave su kitu, ir jis niekad šito nedarys. Tačiau žmonėms tai būdinga, ir šitaip jie netenka pasitenkinimo. Kaip lyginimasis kartais kenkia, Jėzus vaizdžiai pailiustravo pavyzdžiu, užrašytu Mato 20:1-16.

Jėzus papasakojo apie šeimininką, ieškojusį darbininkų į vynuogyną. Tas žmogus „anksti rytą“, turbūt apie šeštą, pamatė kelis vyrus be darbo ir nusamdė. Jie suderėjo tuomet įprastą dienos užmokestį — vieną denarą už dvylika valandų. Vyrai, be abejo, džiaugėsi radę darbą ir kad už jį bus gerai sumokėta. Vėliau, išėjęs devintą, dvyliktą, trečią ir net penktą vakaro, šeimininkas pamatė daugiau besibūriuojančių bedarbių, tad ir juos pakvietė. Nė vienas iš vėliau nusamdytųjų nedirbo pilnos dienos. O dėl užmokesčio — šeimininkas pažadėjo duoti, „kas bus teisinga“. Ir visi sutiko.

Vakarop vynuogyno savininkas liepė ūkvedžiui išmokėti atlyginimus. Šis sukvietė darbininkus, o šeimininkas nurodė pirmiausia atsiskaityti su vėliausiai pasamdytaisiais. Jie tedirbo valandą, bet, savo nuostabai, gavo visos dienos užmokestį. Galime įsivaizduoti, kokios užvirė kalbos. Išdirbusieji dvylika valandų nusprendė, jog gaus atitinkamai daugiau. Tačiau jiems buvo atseikėta tiek pat.

Kaip pasijuto? „Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.’“

Bet šeimininkas į viską žvelgė kitaip. Jis priminė, kad jie gavo tiek, kiek suderėta, ne mažiau. Kitiems jis nusprendė irgi duoti dienos užmokestį — žinoma, daugiau, nei tie tikėjosi. Iš tikrųjų niekas negavo mažiau, nei buvo sutarta, o daugeliui netgi teko daugiau, nei laukė. Galiausiai šeimininkas paklausė: „Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?!“

Dabar pagalvokime, kaip viskas galėjo baigtis, jei ūkvedys pirmiausia būtų atsiskaitęs su anksčiausiai pasamdytaisiais ir jie būtų iškart nuėję. Tie vyrai būtų likę patenkinti. Nepasitenkinimas kilo tik pamačius, kad kiti gavo tiek pat, nors darbavosi trumpiau. Tai juos taip supykdė, kad net ėmė niurnėti prieš šeimininką, kuriam iš pradžių dėkojo už duotą darbą.

Štai kas nutinka, kai imame lygintis. Jeigu galvosime apie savo santykius su Jehova ir būsime jam dėkingi už visas suteiktas dovanas, išliksime patenkinti. Taigi nelyginkime savo ir kitų padėties. Jei matome, kad Jehova nusprendė ką nors apdovanoti, džiaukimės už juos ir kartu su jais.

Tačiau Jehova kai ko iš tavęs laukia. Ko? Galatams 6:4 rašoma: „Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu.“ Kitaip tariant, užsibrėžk pasiekiamus tikslus. Apgalvok, ką gali padaryti, ir veik. Jeigu tavo tikslas realus ir įgyvendinti jį pavyksta, gali „didžiuotis pats sau“. Tuomet būsi patenkintas.

Tave lydės pasitenkinimas

Trys mūsų aptarti principai rodo, jog taikant Biblijos patarimus jausti pasitenkinimą įmanoma net šiomis paskutinėmis dienomis, nors ir esame netobuli. Tad kodėl gi kasdien skaitant Bibliją pačiam nepaieškojus tokių principų — tiek aiškiai išdėstytų, tiek randamų pasakojimuose ar pavyzdžiuose?

Jeigu matai, kad pasitenkinimas slopsta, stenkis išsiaiškinti kodėl. Ieškok būdų, kaip ištaisyti padėtį. Gali atkreipti dėmesį į brošiūros „Visas Raštas“ patikimas ir naudingas (2 Metraščių—Izaijo)a 22—24 puslapius. Ten aptariama Patarlių knyga; dvylikoje pastraipų, pradedant nuo 24-os, gausu išmintingų patarimų. Puikūs informacijos šaltiniai yra „Sargybos bokšto leidinių indeksas“b (anglų, rusų k.) ir kompiuterinė „Sargybos bokšto biblioteka“c (anglų k., CD-ROM). Dažnai naudodamasis šiomis priemonėmis įgusi susirasti tau aktualius principus.

Artėja metas, kai Jehova apdovanos vertuosius amžinu gyvenimu ir tobulybe žemės rojuje. Tuomet juos visada lydės pasitenkinimas.

[Išnašos]

[Anotacija 12 puslapyje]

„Visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės“ (Romiečiams 3:23, Brb).

[Anotacija 13 puslapyje]

Jėzus „savo kentėjimuose išmoko klusnumo“ (Hebrajams 5:8, 9).

[Anotacija 15 puslapyje]

„Galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu“ (Galatams 6:4).