Nepailskime lenktynėse už gyvenimą!
„Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse“ (Žydams 12:1).
1, 2. Kokie džiaugsmingi įvykiai jaudina Jehovos tarnus šiomis paskutinėmis dienomis?
MES gyvename pilnais jaudulio ir sunkumų laikais. Daugiau kaip prieš 80 metų, 1914-aisiais, Jėzus buvo vainikuotas Dievo dangiškosios Karalystės Karaliumi. Prasidėjo „Viešpaties diena“ ir šios daiktų sistemos „pabaigos laikas“ (Apreiškimas 1:10; Danieliaus 12:9, NW). Nuo tada krikščionio lenktynės už gyvenimą įgavo dar skubesnį tempą. Dievo tarnai iš visų jėgų stengiasi neatsilikti nuo Jehovos dangiškojo vežimo, jo dangiškosios organizacijos, kuri be perstojo juda pirmyn įgyvendindama Jehovos tikslus (Ezechielio 1:4—2:1b; 1 Korintiečiams 9:24).
2 Ar Dievo tautos žmonės džiaugsmingai ‛bėga lenktynėse’ už amžinąjį gyvenimą? Taip, tikrai! Jie su jauduliu stebėjo surinkimą likusiųjų Jėzaus brolių ir džiūgauja suvokdami, kad tų likusiųjų iš 144000 galutinis užantspaudavimas jau beveik baigiamas (Apreiškimas 7:3, 4). Be to, jie džiaugiasi matydami, kad Jehovos paskirtasis Karalius paleido savo pjautuvą ir pjauna „žemės derlių“ (Apreiškimas 14:15, 16). O derlius gausus! (Mato 9:37) Iki šiol surinkta daugiau kaip penki milijonai sielų — „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apreiškimas 7:9). Niekas negali pasakyti, kiek žmonių galiausiai bus toje minioje, nes joks žmogus negali jos suskaičiuoti.
3. Nepaisant kokių kliūčių visada turime stengtis ugdyti džiaugsmingą dvasią?
3 Tiesa, kai spartiname žingsnius, Šėtonas bando pakišti mums koją ar pristabdyti mus (Apreiškimas 12:17). Nelengva bėgti tokiu metu, kai vyksta karai, siaučia badas, epidemijos bei visos kitos pabaigos laiką žyminčios nelaimės (Mato 24:3-9; Luko 21:11; 2 Timotiejui 3:1-5). Tačiau mūsų širdys šokinėja iš džiaugsmo matant, kad lenktynių finišas vis artėja. Mes stengiamės parodyti tokią dvasią, kokią turėti Paulius ragino to meto bendrakrikščionis: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Filipiečiams 4:4)
4. Kokią dvasią parodė krikščionys filipiečiai?
4 Krikščionys, kuriems Paulius skyrė šiuos žodžius, be abejo, džiaugėsi savo tikėjimu, nes Paulius jiems pasakė: „[„Ir toliau“, NW] džiaukitės Viešpatyje“ (Filipiečiams 3:1). Dosnūs, meilingi filipiečių susirinkimo nariai tarnavo uoliai ir su įkvėpimu (Filipiečiams 1:3-5; 4:10, 14-20). Bet ne visi pirmojo amžiaus krikščionys turėjo tokią dvasią. Pavyzdžiui, kai kurie žydų kilmės krikščionys, kuriems Paulius rašė Laišką žydams, kėlė susirūpinimą.
‛Būkite labai dėmesingi’
5. a) Kokia buvo krikščionių žydų dvasia įkūrus pirmąjį krikščionių susirinkimą? b) Apibūdink kai kurių krikščionių žydų dvasią, vyravusią apie 60 m. e. m.
5 Pirmąjį pasaulio istorijoje krikščionių susirinkimą, įkurtą Jeruzalėje 33 m. e. m., sudarė žydai ir prozelitai. Kokia ten vyravo dvasia? Užtenka perskaityti pirmuosius Apaštalų darbų knygos skyrius, kad pamatytume jų entuziazmą bei džiaugsmą, net susidūrus su persekiojimais (Apaštalų darbai 2:44-47; 4:32-34; 5:41; 6:7). Tačiau per dešimtmečius padėtis pasikeitė ir daugelis krikščionių žydų, matyt, sulėtino lenktynių už gyvenimą tempą. Kokia buvo jų padėtis apie 60 m. e. m., viename žinyne sakoma: „Vyravo apatija ir nuovargis, neišsipildę lūkesčiai, atidėliojamos viltys, sąmoningos klaidos bei neištikimybė kasdieniniuose reikaluose. Jie buvo krikščionys, bet menkai tevertino savo šlovingą pašaukimą.“ Kaip pateptieji krikščionys galėjo pasidaryti tokie? Atsakymą į šį klausimą gausime apsvarstę kai kurias Pauliaus Laiško žydams (parašyto apie 61 m. e. m.) vietas. Toks apsvarstymas padės mums visiems šiandien išvengti panašaus dvasinio silpnumo.
6. Kuo skiriasi garbinimas pagal Mozės įstatymą nuo garbinimo, paremto Jėzaus Kristaus tikėjimu?
6 Krikščionys žydai atėjo iš judaizmo, kuriame buvo pabrėžiamas paklusnumas per Mozę duotam Jehovos Įstatymui. Tas Įstatymas, atrodo, nenustojo žavėti daugelio krikščionimis tapusių žydų, matyt, dėl to, kad ilgus šimtmečius jis buvo vienintelė priemonė artintis prie Jehovos; be to, tai buvo įspūdinga garbinimo sistema su kunigyste, nuolatiniais aukojimais bei pasaulinio garso Jeruzalės šventykla. Krikščionybė yra kitokia. Čia reikalaujama dvasinio požiūrio, kokį turėjo Mozė, kuris „žvelgė į [laukiantį ateityje] atpildą“ ir „liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“ (Žydams 11:26, 27). Daugeliui krikščionių žydų, matyt, trūko tokio dvasinio požiūrio. Užuot tikslingai bėgę, jie šlubavo.
7. Kaip sistema, iš kurios kilome, galėtų paveikti mūsų bėgimą lenktynėse už gyvenimą?
7 Ar šiandien būna panašių situacijų? Žinoma, sąlygos dabar kitokios. Tačiau krikščionys ateina iš labai pagyrūniškos daiktų sistemos. Pasaulis siūlo viliojančias galimybes, bet kartu užkrauna žmonėms sunkias naštas. Be to, daug kas iš mūsų gyvena šalyse, kur vyrauja skeptiškas požiūris ir žmonės yra savanaudžiai, trokštantys naudos tik sau. Jeigu leidžiamės tokios sistemos veikiami, ‛mūsų širdies akys’ gali greit apsiniaukti (Efeziečiams 1:18). Kaip galėsime sėkmingai tęsti gyvenimo lenktynes, jei gerai nebesuvokiame, kur bėgame?
8. Kuo krikščionybė pranašesnė už garbinimą, besiremiantį Įstatymu?
8 Norėdamas paskatinti krikščionis žydus, Paulius priminė jiems, jog krikščionių sistema pranašesnė už Mozės įstatymą. Tiesa, kai kūniškąjį Izraelį sudarė Įstatymui pavaldi Jehovos tauta, Jehova kalbėjo jai per įkvėptus pranašus. Tačiau šiandien, sako Paulius, jis kalba „per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius“ (Žydams 1:2). Be to, Jėzus didesnis už visus Dovydo linijos karalius, savo „partnerius“. Jis net aukštesnis už angelus (Žydams 1:5, 6; 1:9, NW).
9. Kodėl mes, kaip ir krikščionys žydai Pauliaus dienomis, turime „būti labai dėmesingi“ tam, ką sako Jehova?
9 Taigi Paulius pataria krikščionims žydams: „Turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį“ (Žydams 2:1, Brb red.). Nors žinios apie Kristų teikė nuostabią palaimą, to neužteko. Jiems reikėjo kreipti ypatingą dėmesį į Dievo Žodį, kad galėtų pasipriešinti juos supančio žydų pasaulio įtakai. Mums irgi reikia „būti labai dėmesingiems“ tam, ką sako Jehova, nes esame apsupti šio pasaulio propagandos. Tai reiškia ugdytis gerus studijavimo įpročius ir laikytis tinkamo Biblijos skaitymo tvarkaraščio. Kaip toliau Paulius sako savo Laiške žydams, tai reiškia ir reguliariai lankyti sueigas bei liudyti apie savo tikėjimą kitiems (Žydams 10:23-25). Toks aktyvumas padės mums išlikti dvasiškai budriems, kad neišleistume iš akiračio savo šlovingos vilties. Jeigu savo protą pripildome Jehovos minčių, nebūsime priblokšti ir neprarasime pusiausvyros, kas beatsitiktų mums šiame pasaulyje (Psalmių 1:1-3; Patarlių 3:1-6).
„Raginkite vieni kitus kasdien“
10. a) Kas gali atsitikti tam, kuris nesistengia būti labai dėmesingas Jehovos Žodžiui? b) Kaip galime ‛raginti vieni kitus’?
10 Jeigu kreipiame per mažai dėmesio į dvasinius dalykus, Dievo pažadai mums greit gali pasirodyti nerealūs. Taip atsitiko net pirmajame šimtmetyje, kai susirinkimus sudarė vien pateptieji krikščionys ir dar buvo gyvų apaštalų. Paulius perspėjo žydus: „Žiūrėkite, broliai, kad kurio jūsų širdyje neužsimegztų netikėjimo piktybė, atitolinanti nuo gyvojo Dievo. Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, — kol dar tebėra šiandien, — kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta“ (Žydams 3:12, 13). Sakydamas „žiūrėkite“, Paulius pabrėžia būtinybę budėti. Gresia pavojus! Netikėjimas — „nuodėmė“ gali išsivystyti mūsų širdyse ir mes, užuot artinęsi prie Dievo, nutolsime nuo jo (Jokūbo 4:8). Paulius primena mums ‛raginti vieniems kitus’. Mums reikia broliško bendravimo šilumos. „Tas, kuris skiriasi, vadovaujasi savo užgaidomis, prieštaraudamas tam, kas gera yra“ (Patarlių 18:1, ŠvR). Tokio bendravimo poreikis skatina šiandien krikščionis reguliariai lankyti susirinkimo sueigas, asamblėjas ir kongresus.
11, 12. Kodėl neturime pasitenkinti vien pradinėmis krikščioniškų mokymų žiniomis?
11 Toliau savo laiške Paulius duoda kitą neįkainojamą patarimą: „Nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimą. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. ... Subrendusiems dera stiprus maistas — tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo blogo“ (Žydams 5:12-14). Kai kurie krikščionys žydai, matyt, nelavino savo suvokimo pojūčių. Jie nepriėmė ryškesnės šviesos, liečiančios Įstatymą ir apipjaustymą (Apaštalų darbai 15:27-29; Galatams 2:11-14; 6:12, 13). Kiti galbūt vis dar didžiai vertino tokias tradicijas kaip savaitinis šabas ir iškilminga metinė Permaldavimo diena (Kolosiečiams 2:16, 17; Žydams 9:1-14).
12 Taigi Paulius sako: „Palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo [„brandumo“, NW]“ (Žydams 6:1, Brb red.). Maratono bėgikas, tiksliai besilaikantis dietos, lengviau ištveria ilgas, varginančias lenktynes. Taip pat ir krikščionis, jeigu gerai maitinasi dvasiškai — neapsiriboja elementariais ‛pradiniais mokymais’, — pajėgs išlikti trasoje ir baigti lenktynes. (Palygink 2 Timotiejui 4:7.) Tai reiškia ugdyti norą pažinti tiesos „plotį ir ilgį, ir aukštį, ir gylį“ ir taip eiti link brandumo (Efeziečiams 3:18).
„Reikia jums ištvermės“
13. Kaip praeityje krikščionys žydai parodė savo tikėjimą?
13 Tuoj po 33 m. e. m. Sekminių krikščionys žydai patyrė didelį priešiškumą, bet išliko tvirti (Apaštalų darbai 8:1). Matyt, Paulius tai turėjo omenyje, kai rašė jiems: „Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didžių kentėjimų kovą“ (Žydams 10:32). Tokia didelė ištvermė parodė jų meilę Dievui ir suteikė jiems laisvę kalbėti jo akivaizdoje (1 Jono 4:17, NW). Paulius ragina juos neatsisakyti tos kalbos laisvės dėl tikėjimo trūkumo. Jis skatina juos: „Reikia jums ištvermės, kad įvykdę Dievo valią gautumėte, kas pažadėta. Nes ‛dar trumpa, trumpa valandėlė’, ir ‛ateis laukiamasis, ir neužtruks’“ (Žydams 10:35-37).
14. Kokie faktai padės mums ištverti, net jei daug metų ištarnavome Jehovai?
14 O kaip su mumis šiandien? Dauguma iš mūsų buvome uolūs, kai tik sužinojome krikščionišką tiesą. Ar išlaikėme pirmykštį uolumą? O gal ‛palikome savo pirmąją meilę’? (Apreiškimas 2:4) Gal atšalome dėl to, kad truputį nusivylėme ar pavargome belaukdami Armagedono? Tad sustokime ir pagalvokime. Tiesa tokia pat nuostabi kaip ir anksčiau. Jėzus tebėra mūsų dangiškasis Karalius. Mes vis dar turime amžinojo gyvenimo žemės rojuje viltį bei palaikome savo ryšius su Jehova. Ir niekada nepamirškime: „Ateis laukiamasis, ir neužtruks.“
15. Kaip kai kurie krikščionys, panašiai kaip Jėzus, iškentė žiaurų persekiojimą?
15 Taigi Žydams 12:1, 2 užrašyti Pauliaus žodžiai yra labai tinkami: „Nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės [netikėjimo] pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.“ Dievo tarnai daug ištvėrė šiomis paskutinėmis dienomis. Kaip Jėzus liko ištikimas iki pat kankinančios mirties, taip kai kurie mūsų broliai ir seserys tvirtai atlaikė žiauriausius persekiojimus — įkalinimo stovyklas, kankinimus, prievartą, net mirtį (1 Petro 2:21). Ar mūsų širdys neprisipildo meilės jiems, kai galvojame apie jų ištikimybę?
16, 17. a) Kokius tikėjimo išbandymus patiria dauguma krikščionių? b) Ką turime prisiminti norėdami nepasitraukti iš lenktynių už gyvenimą?
16 Tačiau daugumai tinka tolesni Pauliaus žodžiai: „O jums dar ir neteko priešintis iki kraujų grumiantis su nuodėme“ (Žydams 12:4). Vis dėlto šioje sistemoje tiesos kelias mums visiems nelengvas. Kai kuriuos slegia ‛nusidėjėlių priešgyniavimas’ pasaulietiškame darbe ar mokykloje, kai tenka iškęsti pajuoką ar atsispirti spaudimui nedorai pasielgti (Žydams 12:3). Didelės pagundos sugriovė kai kurių pasiryžimą laikytis aukštų Dievo normų (Žydams 13:4, 5). Atskalūnai išmušė iš dvasinės pusiausvyros nedaugelį tų, kurie klausėsi jų pražūtingos propagandos (Žydams 13:9). Dar kitiems džiaugsmą atėmė asmeniniai nesutarimai. Kai kuriuos krikščionis susilpnino per didelis troškimas pramogų ir laisvalaikio užsiėmimų. Daugumą slegia pragyvenimo šioje daiktų sistemoje sunkumai.
17 Žinoma, nė vienoje iš šių situacijų nereikia „priešintis iki kraujų“. O kai kurias situacijas, atrodo, sukuriame patys, priėmę blogą sprendimą. Bet jos visos kelia pavojų mūsų tikėjimui. Štai kodėl turime kreipti dėmesį į puikų Jėzaus ištvermės pavyzdį. Niekada nepamirškime, kokia nuostabi mūsų viltis. Visada būkime tikri, kad Jehova „jo ieškantiems atsilygina“ (Žydams 11:6). Taip turėsime dvasinių jėgų toliau bėgti lenktynėse už gyvenimą.
Mes galime ištverti
18, 19. Kokie istoriniai įvykiai rodo, kad krikščionys žydai Jeruzalėje laikėsi Pauliaus įkvėpto patarimo?
18 Kaip krikščionys žydai reagavo į Pauliaus laišką? Praėjus šešeriems metams po Laiško žydams parašymo, Judėja įsitraukė į karą. 66 m. e. m. Romos armija apgulė Jeruzalę ir taip išsipildė Jėzaus žodžiai: „Kai matysite Jeruzalę supamą kariuomenės, žinokite, jog prisiartino jos nuniokojimas“ (Luko 21:20). Tačiau krikščionims, tuo metu būsiantiems Jeruzalėje, Jėzus pasakė: „Tuomet kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste — teišeina iš jo, kas apylinkėse — tenegrįžta“ (Luko 21:21). Taigi karas su Roma buvo išbandymas: ar tie krikščionys žydai paliks Jeruzalę — žydų garbinimo centrą ir didingos šventyklos vietą?
19 Staiga dėl nežinomų priežasčių romėnai atsitraukė. Religingi žydai galbūt palaikė tai įrodymu, kad Dievas apsaugojo jų šventąjį miestą. O krikščionys? Istorija rodo, kad jie išbėgo. Paskui 70 m. e. m. romėnai grįžo ir visiškai sunaikino Jeruzalę bei išžudė žmones. Jeruzalei atėjo Joelio išpranašautoji „Jehovos diena“ (NW). Bet ištikimųjų krikščionių ten nebebuvo. Jie ‛išsigelbėjo’ (Joelio 2:30-32; Apaštalų darbai 2:16-21).
20. Kam turėtų paskatinti mus žinojimas, kad didi „Jehovos diena“ arti?
20 Šiandien žinome, kad kita didi „Jehovos diena“ (NW) greit palies visą šią daiktų sistemą (Joelio 3:12-14). Mes nežinome, kada bus ta diena. Bet Dievo Žodis užtikrina mus, kad ji tikrai ateis! Jehova sako, kad ji nepavėluos (Habakuko 2:3; 2 Petro 3:9, 10). Taigi ‛būkime labai dėmesingi tam, ką girdėjome’. Venkime netikėjimo, „nuodėmės pinklių“. Būkime pasiryžę ištverti tiek, kiek reikės. Atsiminkime, kad Jehovos didinga, į vežimą panaši dangiškoji organizacija juda. Ji įgyvendins savo tikslą. Tad visi bėkime ir nepasiduokime lenktynėse už gyvenimą!
Ar tu prisimeni?
◻ Kokio Pauliaus paraginimo filipiečiams laikymasis padės mums ištvermingai bėgti lenktynėse už gyvenimą?
◻ Kas mums padės įveikti šio pasaulio siekį išblaškyti mus?
◻ Kaip galime padėti vieni kitiems būti ištvermingiems lenktynėse?
◻ Kas galėtų sulėtinti krikščionio tempą?
◻ Kaip Jėzaus pavyzdys padeda mums ištverti?
[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]
Krikščionys, kaip ir bėgikai, neturi niekam leisti atitraukti jų dėmesio
[Iliustracija 10 puslapyje]
Niekas didingam Jehovos dangiškajam vežimui negali sutrukdyti įgyvendinti Dievo tikslą