Skaitytojų klausimai
Laiške hebrajams apaštalas Paulius rašė apie „rankų uždėjimą“. Ar jis turėjo omenyje vyresniųjų paskyrimą ar ką kita? (Hbr 6:2)
Panašu, kad Paulius čia kalba apie dvasios dovanų teikimą rankų uždėjimu, nors šito negalėtume tvirtinti kategoriškai.
Biblijoje minima, jog teokratinės pareigos kartais būdavo paskiriamos uždedant rankas. Štai Mozė ‘savo rankas uždėjo’ Jozuei, palikdamas jį įpėdiniu (Įst 34:9). Dvasiškai brandžius vyrus į atsakingas pareigas rankų uždėjimu paskirdavo ir krikščionių bendruomenėje (Apd 6:6; 1 Tim 4:14). Paulius perspėjo niekam neuždėti rankų skubotai (1 Tim 5:22).
O krikščionis iš hebrajų tarpo Paulius ragino, kad „palikę pradinį [...] mokslą“, eitų „toliau į subrendimą“ (Jr). Tie pradmenys, anot jo, yra „atsivertimas nuo negyvų darbų“, „tikėjimas Dievu“, „mokymas apie krikštus“ ir „rankų uždėjimas“ (Hbr 6:1, 2). Ar paskyrimas vyresniuoju galėtų būti tik pradinis dalykas, krikščionio dvasinio augimo pradžia? Ne. Tarnauti bendruomenės vyresniaisiais siekia brandūs broliai ir tas pareigas labai vertina (1 Tim 3:1).
Bet rankas uždėdavo ir kitu tikslu. Pirmajame amžiuje Jehova atmetė etninį Izraelį ir pasirinko savo tauta dvasinį Izraelį, pateptųjų krikščionių bendruomenę (Mt 21:43; Apd 15:14; Gal 6:16). Apie šią permainą aiškiai liudijo dvasios dovanos, tokios kaip kalbėjimas kalbomis (1 Kor 12:4-11). Įtikėjęs Kornelijus su šeima irgi ‘prakalbo kalbomis’, — tai rodė, kad jie gavo šventosios dvasios (Apd 10:44-46).
Stebuklingos dovanos kartais ir būdavo perduodamos rankų uždėjimu. Pilypui paskelbus gerąją naujieną Samarijoje, nemažai žmonių pasikrikštijo. Vadovaujančioji taryba pasiuntė ten apaštalus Petrą ir Joną. Kam? Biblijoje sakoma: „Tuomet [šie du] apaštalai dėjo ant [neseniai pasikrikštijusių tikinčiųjų] rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią.“ Reikia manyti, kad samariečiai gavo dvasios dovanų, nepaprastų sugebėjimų, kuriuos visi akivaizdžiai matė. Štai vienas iškalbingas faktas: Simonas, anksčiau vertęsis žyniavimu, pamatęs, kaip dvasia veikia, užsigeidė nusipirkti galią savo paties rankų uždėjimu teikti kitiems šventąją dvasią, leidžiančią daryti stebuklus (Apd 8:5-20). Vėliau Efeze buvo pakrikštyta dvylika žmonių. Rašte pasakojama: „Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti“ (Apd 19:1-7; palygink 2 Timotiejui 1:6).
Taigi, iš visko sprendžiant, Hebrajams 6:2 Paulius rašė apie tokį rankų uždėjimą, kai naujai įtikėjusiems būdavo perduodama dvasios dovanų.