Būkime tie, kurie tiki

„Mes [esame]... tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą“ (ŽYDAMS 10:39, Brb red.).

 1. Kodėl galima pasakyti, kad Jehovai brangus kiekvieno jo ištikimo tarno tikėjimas?

BŪDAMAS Karalystės salėje, pilnoje Jehovos garbintojų, įsižiūrėk į tave supančius bendratikius. Jie įvairiopai rodo tikėjimą. Štai pagyvenę asmenys, jau dešimtmečius tarnaujantys Dievui, jaunuoliai, kasdien patiriantys bendraamžių spaudimą, bei tėvai, uoliai besistengiantys išauginti dievobaimingus vaikus. Čia yra daug pareigų turintys susirinkimo vyresnieji ir tarnybiniai padėjėjai. Taigi tu matai įvairaus amžiaus dvasinius brolius bei seseris, kuriems tenka įveikti visokiausias kliūtis, norint tarnauti Jehovai. Koks brangus kiekvieno iš jų tikėjimas! (1 Petro 1:7)

 2. Kodėl Pauliaus patarimas iš Žydams 10 ir 11 skyrių naudingas mums šiandien?

² Vargu ar kas iš netobulų žmonių geriau suprato tikėjimo svarbą nei apaštalas Paulius. Iš tikrųjų jis nurodė, jog tikrasis tikėjimas padeda ‛išgelbėti sielą’ (Žydams 10:39). Paulius žinojo, kad tikėjimas šiame bedieviškame pasaulyje visaip atakuojamas ir griaunamas. Apaštalas buvo didžiai susirūpinęs Jeruzalės bei Judėjos krikščionimis žydais, kurie iš visų jėgų stengėsi likti ištikimi Dievui. Tyrinėdami Laiško žydams 10 ir 11 skyrius, atkreipsime dėmesį, kaip Paulius ugdė jų tikėjimą. Taip sužinosime, kaip galime sustiprinti savo pačių tikėjimą bei padrąsinti kitus.

Pasitikėkime vieni kitais

 3. Kaip Pauliaus žodžiai Žydams 10:39 rodo, jog jis pasikliovė tikėjimo broliais ir seserimis?

³ Paulius turėjo teigiamą požiūrį į savo klausytojus ir tai akivaizdu. Jis rašė: „Mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą“ (Žydams 10:39, Brb red.). Pauliaus nuomonė apie bendratikius buvo geriausia, — ne blogiausia. Įsidėmėk, kad jis vartojo žodį „mes“. Paulius buvo teisus žmogus, tačiau nekalbėjo išdidžiai, tarsi būtų daug teisesnis už juos. (Palygink Ekleziasto 7:16.) Apaštalas neišskyrė savęs. Jis išreiškė nuoširdų pasitikėjimą, kad, susidurdami su bauginančiomis kliūtimis, jis ir jo skaitytojai, ištikimi krikščionys, laikysis tvirtai — pasirodys esą tie, kurie tiki, ir neatsitrauks savo pražūčiai.

 4. Dėl kokių priežasčių Paulius pasitikėjo savo bendratikiais?

⁴ Iš kur toks Pauliaus pasitikėjimas? Ar jis nematė krikščionių žydų trūkumų? Anaiptol! Jis netgi davė konkrečių patarimų, kad padėtų jiems įveikti savo dvasines ydas (Žydams 3:12; 5:12-14; 6:4-6; 10:26, 27; 12:5). Vis dėlto Paulius galėjo pasitikėti savo broliais bent dėl dviejų priežasčių. 1) Būdamas Jehovos sekėjas, Paulius stengėsi žiūrėti į Dievo tautos narius taip, kaip į juos žiūri Jehova. Jis iškėlė ne jų trūkumus, o gerąsias savybes bei gebėjimą apsispręsti daryti gera ateityje (Psalmių 130:3; Efeziečiams 5:1). 2) Paulius besąlygiškai tikėjo šventosios dvasios galia. Jis žinojo, kad jokios kliūtys nei žmogiškos silpnybės negali sutrukdyti Jehovai suteikti „visa viršijančios jėgos apstybės“ tiems krikščionims, kurie tarnauja jam ištikimai (2 Korintiečiams 4:7, Brb red.; Filipiečiams 4:13). Taigi Pauliaus pasitikėjimas savo broliais ir seserimis nebuvo klaidingas, nerealus ar pernelyg optimistiškas. Jis tvirtai rėmėsi Raštu.

 5. Kaip galėtume imituoti Pauliaus pasitikėjimą ir ko susilauktume?

⁵ Aišku, Pauliaus parodytas pasitikėjimas užkrėtė kitus. Jeruzalės bei Judėjos susirinkimams buvo malonu girdėti Pauliaus padrąsinimą. Niekinamos žydų priešininkų patyčios bei išdidus abejingumas žeidė krikščionis žydus, todėl tokie Pauliaus žodžiai skatino juos ryžtingai laikytis tikėjimo. Ar galėtume ir mes paskatinti vieni kitus? Visiškai nesunku įžvelgti kituose daugybę trūkumų bei asmeniškų keistybių (Mato 7:1-5). Tačiau daug daugiau padėtume vieni kitiems, jei matytume ir brangintume unikalų kiekvieno asmens tikėjimą. Toks padrąsinimas tikrai jį dar sustiprintų (Romiečiams 1:11, 12).

Tinkamai naudokis Dievo Žodžiu

 6. Iš kur Paulius pacitavo žodžius, užrašytus Žydams 10:38?

⁶ Paulius ugdė bendratikių tikėjimą sumaniai naudodamasis Raštu. Štai jis rašė: „Mano teisusis gyvens tikėjimu, ir jeigu jis bailiai pasitrauktų, mano siela juo nebesigėrės“ (Žydams 10:38). Paulius čia citavo pranašą Habakuką.a Šie žodžiai, matyt, buvo girdėti Pauliaus skaitytojams, krikščionims žydams, nes pranašų knygas jie gerai žinojo. Turint omenyje apaštalo tikslą stiprinti Jeruzalės ir jos apylinkėse gyvenančių krikščionių tikėjimą maždaug 61 m. e. m., Habakuko pavyzdys buvo tinkamas. Kodėl?

 7. Kada Habakukas rašė savo pranašystę ir kokia tuomet buvo padėtis Jude?

⁷ Habakukas, matyt, rašė savo knygą likus vos dvidešimčiai metų iki Jeruzalės sunaikinimo 607 m. p. m. e. Regėjime pranašas matė chaldėjus (arba babiloniečius), „žiaurią ir veržlią“ tautą, užpuolančią Judą ir sunaikinančią Jeruzalę, ryjančią žmones ir tautas (Habakuko 1:5-11). Tačiau tokia nelaimė buvo išpranašauta jau daugiau kaip prieš šimtmetį, Izaijo dienomis. Habakuko laikais valdė Jehojakimas, pakeitęs gerąjį karalių Joziją, ir Jude vėl įsiviešpatavo blogis. Jehojakimas persekiojo ir net žudė tuos, kas kalbėjo Jehovos vardu (2 Kronikų 36:5; Jeremijo 22:17; 26:20-24). Nenuostabu, kad sielvartaujantis pranašas Habakukas šaukė: „Viešpatie, kaip ilgai?“ (Habakuko 1:2, Brb red.)

 8. Kuo Habakuko pavyzdys buvo naudingas krikščionims pirmajame amžiuje ir šiandien?

⁸ Habakukas nežinojo, kiek dar buvo likę iki Jeruzalės sunaikinimo. Taip pat ir pirmojo šimtmečio krikščionims nebuvo pasakyta, kada ateis žydų daiktų sistemos pabaiga. Mes irgi nežinome Jehovos nuosprendžio šiai blogajai santvarkai „dienos ir valandos“ (Mato 24:36). Jehova davė Habakukui dvejopą atsakymą. Pirmiausia jis užtikrino pranašą, kad galas ateis numatytu laiku. „Nesuvėluos“, — pasakė Dievas, nors žmonėms ir atrodytų, jog užtrunka (Habakuko 2:3). Antra, Jehova priminė Habakukui: „Teisusis gyvens savo tikėjimu“ (Habakuko 2:4, Brb red.). Kokios nuostabios, paprastos tiesos! Mums svarbiausia ne kada ateis pabaiga, — svarbiau gyventi tikėjimu.

 9. Kaip, laikydamiesi ištikimybės, klusnūs Dievo tarnai liko gyvi a) 607 m. p. m. e.? b) po 66 m. e. m.? c) Kodėl mums svarbu stiprinti savo tikėjimą?

⁹ Kai 607 m. p. m. e. Jeruzalė buvo nuniokota, Jeremijas, jo sekretorius Baruchas, Ebed Melechas bei ištikimieji rechabai įsitikino Jehovos pažado Habakukui teisingumu. Jie išvengė baisaus Jeruzalės sunaikinimo ir liko ‛gyvi’. Kodėl? Jehova atlygino jiems už ištikimybę (Jeremijo 35:1-19; 39:15-18; 43:4-7; 45:1-5). Panašiai buvo su pirmojo amžiaus krikščionimis žydais. Jie tikriausiai noriai paklausė Pauliaus patarimo, nes kai romėnų armija 66 m. e. m. užpuolė Jeruzalę ir nežinia kodėl atsitraukė, tie krikščionys ištikimai laikėsi Jėzaus perspėjimo bėgti (Luko 21:20, 21). Ištikimybė laidavo jiems gyvybę. Mes irgi liksime gyvi, jeigu atėjus galui būsime rasti ištikimi. Tai itin svarbi priežastis stiprinti savo tikėjimą dabar!

Pateik tikėjimo pavyzdžių

10. Kaip Paulius apibūdino Mozės tikėjimą ir kaip šiuo požiūriu galime imituoti Mozę?

¹⁰ Paulius ugdė tikėjimą ir veiksmingais pavyzdžiais. Skaitydamas Žydams 11 skyrių, įsidėmėk, kaip gyvai jis pateikia biblinių asmenų pavyzdžius. Štai jis sako, jog Mozė „liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“ (Žydams 11:27). Kitaip tariant, Jehova buvo toks realus Mozei, kad šis tarsi matė neregimąjį Dievą. Ar galima tą patį pasakyti apie mus? Nesunku kalbėti apie santykius su Jehova, tačiau, norint išsiugdyti ir sustiprinti tuos santykius, reikia pastangų. Jos tiesiog būtinos! Ar Jehova mums toks realus, kad turime jį omenyje priimdami sprendimus, netgi, atrodytų, nereikšmingus? Toks tikėjimas padės mums ištverti didžiausią pasipriešinimą.

11, 12. a) Kokiomis aplinkybėmis buvo išbandomas Henocho tikėjimas? b) Kokį paskatinantį atpildą gavo Henochas?

¹¹ Pagalvok ir apie Henocho tikėjimą. Jo patirtą baisų priešiškumą mums sunku įsivaizduoti. Henochas turėjo perduoti smerkiamą žinią apie nuosprendį blogiems to meto žmonėms (Judo 14, 15). Akivaizdu, jog šiam ištikimam vyrui grėsė toks įnirtingas, toks žiaurus persekiojimas, kad Jehova „jį perkėlė“, tai yra užmigdė mirties miegu, kol priešai jo nepagriebė. Taip Henochas nematė savo paskelbtos pranašystės išsipildymo. Tačiau, tam tikru požiūriu, jis gavo net geresnę dovaną (Žydams 11:5; Pradžios 5:22-24).

¹² Paulius paaiškina: „Prieš perkeliamas, [Henochas] gavo liudijimą, kad patikęs Dievui“ (Žydams 11:5, Brb red.). Ką tai reiškė? Prieš užmigdomas, Henochas galbūt turėjo regėjimą apie tam tikrą, tikriausiai žemiškąjį, Rojų, kuriame netrukus bus pažadintas. Šiaip ar taip, jis sužinojo, jog Jehova buvo labai patenkintas jo ištikimybe. Henochas pradžiugino Jehovos širdį. (Palygink Patarlių 27:11.) Ar neapima jaudulys, mąstant apie Henocho gyvenimą? Ar norėtum turėti tokį tikėjimą? Tuomet apsvarstyk tokius pavyzdžius; įsivaizduok tuos asmenis. Būk pasiryžęs kasdien gyventi tikėjimu. Atsimink, jog tvirto tikėjimo žmonės tarnauja Jehovai neturėdami omenyje datos ar galutinio termino, kada Dievas įvykdys savo pažadus. Ne, mes apsisprendėme tarnauti Jehovai amžinai! Tai pats geriausias gyvenimo kelias šioje daiktų sistemoje ir ateityje.

Kaip stiprėti tikėjimu

13, 14. Kaip Pauliaus žodžiai, užrašyti Žydams 10:24, 25, padeda mums džiaugtis sueigomis? b) Kokia yra svarbiausia krikščionių sueigų paskirtis?

¹³ Paulius davė krikščionims žydams daug praktiškų nurodymų, kaip stiprinti tikėjimą. Apsvarstykime du iš jų. Mums tikriausiai žinomas Pauliaus paraginimas Žydams 10:24, 25 reguliariai rinktis kartu į krikščioniškas sueigas. Atsimink, kad įkvėpti Pauliaus žodžiai čia nereiškia, jog tokiose sueigose pakanka būti pasyviu stebėtoju. Priešingai, Pauliaus žodžiais, sueigos yra galimybė geriau pažinti vieniems kitus, skatinti geriau tarnauti Dievui bei drąsinti vieniems kitus. Ateiname duoti, ne vien gauti. Taip mūsų sueigos tampa džiugiais sambūriais (Apaštalų darbai 20:35).

¹⁴ Visų pirma į sueigas renkamės garbinti Jehovos. Tai darome kartu melsdamiesi ir giedodami, įdėmiai klausydamiesi bei atnašaudami „lūpų vaisių“ — šlovinimo žodžius Jehovai savo komentarais bei kitaip prisidėdami (Žydams 13:15). Jeigu turime šiuos tikslus omenyje per kiekvieną sueigą ir esame aktyvūs, mūsų tikėjimas tikrai kaskart stiprės.

15. Kodėl Paulius ragino krikščionis žydus neapleisti savo tarnybos ir kodėl šis patarimas tinkamas šiandien?

¹⁵ Tikėjimą ugdo ir skelbimo darbas. Paulius rašė: „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Žydams 10:23). Tu galėtum paraginti kitus tvirtai laikytis ko nors, jeigu jiems gresia pavojus nusilpti. Šėtonas mėgino paveikti anuos krikščionis žydus, kad jie nutrauktų savo tarnybą; visai taip pat jis spaudžia Dievo tautą šiandien. Ką daryti, jei patiriame tokį spaudimą? Apsvarstykim, ką darė Paulius.

16, 17. a) Iš kur Paulius sėmėsi drąsos tarnauti? b) Kokių priemonių turime imtis, jeigu tam tikra krikščioniškos tarnybos sritis mums sunki?

¹⁶ Tesalonikos krikščionims Paulius rašė: „Prieš tai, kaip patys žinote, nukentėję ir paniekinti Filipuose, buvome drąsūs Dieve ir skelbėme jums Evangeliją esant dideliam pasipriešinimui“ (1 Tesalonikiečiams 2:2, Brb red.). Kaip Paulius ir jo palydovai buvo „paniekinti“ Filipuose? Pasak kai kurių mokslininkų, šis Pauliaus pavartotas graikiškas žodis reiškia įžeidinėjimą, apgėdinimą ar nežmonišką elgesį. Filipų pareigūnai nuplakė juos rykštėmis, įmetė į kalėjimą ir kojas įtvėrė į šiekštą (Apaštalų darbai 16:16-24). Kaip šis baisus elgesys paveikė Paulių? Ar pasiekęs kitą savo misionieriškos kelionės miestą, Tesaloniką, Paulius bailiai atsitraukė? Ne, jis ‛buvo drąsus’. Nugalėjęs baimę, jis toliau drąsiai skelbė.

¹⁷ Iš kur Paulius sėmėsi drąsos? Iš vidaus? Ne, jis sakėsi įgavęs drąsos „Dieve“. Viename žinyne, skirtame Biblijos vertėjams, sakoma, jog šis teiginys gali būti išverstas „Dievas pašalino baimę iš mūsų širdžių“. Taigi jei tau trūksta drąsos tarnyboje ar kuri nors tarnybos sritis tave gąsdina, melsk Jehovą panašios pagalbos. Prašyk jo atimti baimę iš tavo širdies. Maldauk suteikti drąsos skelbti. Be to, imkis kitų priemonių. Pavyzdžiui, susitark eiti į tarnybą su tuo, kas įgudęs liudyti ten, kur tau sunku. Tai gali būti verslo teritorija, tarnyba gatvėje, neformalus skelbimas ar liudijimas telefonu. Galbūt tavo partneris noriai imsis iniciatyvos. Tuomet stebėk ir mokykis. Tačiau paskui, sukaupęs drąsą, bandyk pats.

18. Kokių palaimų galime tikėtis, drąsiai tarnaudami?

¹⁸ Pagalvok, kokie bus rezultatai, jei įsidrąsinsi. Jeigu būsi atkaklus ir nepasiduosi, liudydamas tiesą patirsi daug malonių išgyvenimų, kurių šiaip neturėtum. (Žiūrėk 25 puslapį.) Jausmas, jog įtinki Jehovai darydamas, kas sunku, teiks pasitenkinimą. Dievas palaimins tave ir padės nugalėti baimę. Tavo tikėjimas stiprės. Iš tiesų išsiugdyti tikėjimą kitiems padėsi tik tada, jeigu kartu ugdysi savąjį (Judo 20, 21).

19. Koks vertingas atlygis laukia „tų, kurie tiki“?

¹⁹ Tad toliau stiprink savo bei aplinkinių tikėjimą. Tu gali ugdyti save ir kitus sumaniai naudodamasis Dievo Žodžiu, tyrinėdamas biblinius tikėjimo pavyzdžius ir sekdamas jais gyvenime, ruošdamasis bei dalyvaudamas krikščionių sueigose ir neapleisdamas brangios privilegijos skelbti viešai. Jeigu tai darai, tikrai esi vienas iš „tų, kurie tiki“. Ir neužmiršk: tokių tarnų laukia vertingas apdovanojimas. Tie, ‛kurie tiki, išgelbės sielą’.b Tegu tavo tikėjimas stiprės ir te Jehova Dievas išsaugos tave amžinai gyvą!

[Išnašos]

Kaip tu atsakytum?

◻ Kaip Paulius parodė pasitikėjimą krikščionimis žydais ir ko pasimokome iš to?

◻ Kodėl Pauliaus nuoroda į pranašą Habakuką tokia tinkama?

◻ Kokius biblinius tikėjimo pavyzdžius paminėjo Paulius?

◻ Kokių praktinių tikėjimo ugdymo priemonių patarė imtis Paulius?

[Iliustracija 23 puslapyje]

Patyręs baisų elgesį Filipuose, Paulius sukaupė drąsą skelbti toliau

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Ar gali sukaupti drąsą įvairiopai liudyti?