Kodėl tu turi lankyti krikščionių sueigas
ROZARIO, kuri gyvena Pietų Amerikoje, jau kelis mėnesius su malonumu studijavo Bibliją su Elizabet. Rozario žavėjosi tuo, ką ji sužinojo apie Dievo Karalystę ir kaip ji sukurs žemėje rojaus sąlygas. Tačiau kai Elizabet kviesdavo ją aplankyti sueigas Karalystės salėje, ji atsisakydavo. Ji manė, kad gali studijuoti Bibliją namuose ir praktiškai įgyvendinti tai, kas joje sakoma, nelankydama susirinkimo sueigų. Ar tu taip pat klausei, ar krikščionių sueigos tikrai tau naudingos? Kodėl Dievas nurodė, kad jo tauta susirinktų kartu?
Kadangi pirmojo šimtmečio krikščionys labai skyrėsi nuo juos supančių žmonių, jiems buvo būtinas sveikas bendravimas. Apaštalas Paulius rašė vienam pirmųjų krikščionių susirinkimui: ‛Jūs esate nepeiktini ir nekalti sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje’ (Filipiečiams 2:15). Krikščionims Judėjoje buvo ypač sunkus laikas, ir būtent jiems Paulius rašė: „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regite besiartinančią dieną“ (Žydams 10:24, 25). Kaip mes, rinkdamiesi kartu, galime skatinti vieni kitus meilei ir geriems darbams?
Kaip krikščionys „aštrina“ vieni kitus
Pauliaus čia pavartotas graikiškas žodis, išverstas žodžiu „skatinti“, tiesiogine prasme reiškia „aštrinimą“. Biblijos patarlė paaiškina, kaip krikščionys „aštrina“ vienas kitą, sakydama: „Geležis galandama [„aštrinama“, NW] geležimi ir žmogus galanda [„aštrina“, NW] savo prietelio veidą“ (Patarlių 27:17; Ekleziasto 10:10). Mes esame kaip instrumentai, kuriems reikia nuolatinio aštrinimo. Kadangi meilės Jehovai išreiškimas ir mūsų tikėjimu pagrįsti sprendimai reiškia būti skirtingiems nuo pasaulio, mes nuolat turime skintis skirtingą nuo daugumos kelią.
Nuolatinės pastangos skirtis nuo kitų gali atbukinti mūsų uolumą geriems darbams. Bet kai mes esame su tais, kurie myli Jehovą, mes aštriname vienas kitą — skatiname vienas kitą mylėti ir daryti gerus darbus. Kita vertus, kai esame vieni, mes labiau linkę sutelkti dėmesį patys į save. Amoralios, savanaudiškos ar kvailos mintys gali skverbtis į mūsų protą. „Tas, kas skiriasi, vadovaujasi savo užgaidomis, prieštaraudamas tam, kas gera yra“ (Patarlių 18:1). Dėl to Paulius ir rašė Tesalonikų miesto susirinkimui: „Todėl guoskite ir stiprinkite vieni kitus, ką jūs ir darote“ (1 Tesalonikiečiams 5:11).
Kai Rozario baigė studijuoti pagrindinius Biblijos mokymus, ji vis dar vengė bendrauti su susirinkimu. Elizabet, nebegalėdama daugiau jai padėti, nustojo ją lankiusi. Po kelių mėnesių keliaujantis prižiūrėtojas aplankė Rozario ir paklausė: „Ko trūktų visiems šeimos nariams, jeigu jie nevalgytų kartu namuose, o kiekvienas atskirai maitintųsi gerame restorane?“ Rozario atsakė: „Jiems trūktų bendravimo su šeima.“ Ji suprato esmę ir pradėjo reguliariai lankytis sueigose. Ji pamatė, kaip tai naudinga, ir nuo to laiko ji lankosi beveik kiekvienoje sueigoje.
Girdėti, kaip kiti žmonės išreiškia tikėjimą tais pačiais dalykais kaip ir tu, ir matyti, kaip tas tikėjimas pakeitė jų gyvenimą, labai padrąsina. Paulius tai žinojo iš savo asmeniškos patirties, todėl susirinkimui Romoje jis rašė: „Aš trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti, tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu“ (Romiečiams 1:11, 12). Iš tikrųjų praėjo metai, kol Paulius galėjo aplankyti Romą, o pateko jis ten jau būdamas romėnų kalinys. Bet kai jis pamatė atėjusius jo pasitikti Romos brolius, kurie keliavo iš miesto daugiau kaip 60 kilometrų, „Paulius dėkojo Dievui ir įgavo naujo pasitikėjimo“ (Apaštalų darbai 28:15).
Gauti dvasinį maistą kritiškais laikais
Būdamas namų arešte Romoje, Paulius rašė žydams, kad jie nenustotų susirinkti kartu. Tai reikšminga mums, nes jis dar pridūrė žodžius: „Juo labiau, juo aiškiau regite besiartinančią dieną“ (Žydams 10:25). Jehovos Liudytojai nuosekliai iš Raštų nurodė, kad 1914 metai pažymėjo dabartinio pasaulio pabaigos laiko pradžią ir kad priartėjo „teismo ir bedievių žmonių žuvimo diena“ (2 Petro 3:7). Pagal Biblijos Apreiškimo knygą, kai Velnias buvo išmestas iš dangaus pabaigos laiko pradžioje, jis buvo labai įniršęs ir „metėsi kautis su kitais..., kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“ (Apreiškimas 12:7-17). Todėl šiandien laikytis Dievo įsakymų yra ypač sunku; mums reikia susieiti su bendratikiais labiau negu kada nors anksčiau. Sueigos padės mums stiprinti mūsų tikėjimą ir meilę Dievui, kad pasipriešintume Velnio atakoms.
Meilė Dievui ir tikėjimas nepanašūs į pastatus, kurie kartą pastatyti nesikeičia. Jie greičiau panašūs į gyvas būtybes, kurios, nuolat maitinamos, lėtai auga, bet silpnėja ir miršta, kai joms neduodama maisto. Todėl Jehova nuolat teikia dvasinį maistą savo tautai stiprinti. Mums visiems reikia tokio maisto, tačiau kur dar, be Dievo organizacijos ir jos sueigų, mes galime jį gauti? Daugiau niekur (Pakartoto Įstatymo 32:2; Mato 4:4; 5:3).
Jėzus iškėlė klausimą, kuris gali mums padėti suprasti, kaip jis aprūpina krikščionių susirinkimą maistu. Jis paklausė: „Kas yra tas ištikimas bei protingas tarnas [„vergas“, NW], kurį šeimininkas paskyrė deramu laiku maitinti šeimynos? Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį“ (Mato 24:45, 46). Ką pirmajame amžiuje Jėzus paskyrė aprūpinti maistu jo pasekėjus, ir ką jis, sugrįžęs jau turėdamas Karalystės valdžią, rado ištikimai tai darant? Akivaizdu, kad joks žmogus negalėjo gyventi per tuos visus amžius. Faktai rodo, kad vergas — tai dvasia pateptųjų krikščionių susirinkimas, lygiai kaip ir ikikrikščioniškais laikais Izraelio tauta buvo Dievo tarnas (Izaijo 43:10). Taip, Jėzus rūpinasi mūsų dvasiniu maitinimu per tą pasaulinę dvasia pateptųjų krikščionių korporaciją, kuri išdalina dvasinį maistą per vietinius Jehovos Liudytojų susirinkimus.
Jėzaus nurodytos aprūpinimo dvasiniu maistu priemonės buvo išsamiau aprašytos apaštalo Pauliaus: „‛Kildamas aukštyn, nusivedė sugautus belaisvius ir davė žmonėms dovanų [„žmones kaip dovanas“, NW].’... Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi kaip vienas, tikėdami ir pažindami Dievo Sūnų, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Efeziečiams 4:8, 11-13).
Šie „žmonės kaip dovanos“ pirmiausia stiprino brolius vietiniuose susirinkimuose — per sueigas. Antiochijoje, pavyzdžiui, „Judas ir Silas, būdami pranašai, guodė ir stiprino brolius gausingais pamokymais [„viešomis kalbomis“, NW]“ (Apaštalų darbai 15:32). Dvasiškai kvalifikuotų vyrų sakomos kalbos šiandien panašiai stiprina mūsų tikėjimą, kad jis nenusilptų arba netaptų bevaisis.
Galbūt mes jau padarėme žymią pažangą, padedami vieno iš susirinkimo narių asmeniškai, nors dar galbūt nepradėjome lankyti sueigų. Biblijoje sakoma, kad yra laikas, kai jus turi „kas nors pamokyti pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimą. Jums... reikia pieno, o ne stipraus valgio“ (Žydams 5:12). Bet negalima amžinai likti kūdikiu. Krikščioniškose sueigose pateikama nuolatinė biblinio mokymo programa, skirta tam, kad išsaugotume meilę Dievui ir gyvą tikėjimą į jį, ir gautume praktinę pagalbą, kaip pritaikyti „visus Dievo nutarimus“ (Apaštalų darbai 20:27). Tai daugiau negu „pienas“. Biblijoje toliau sakoma: „Tik subrendusiems dera stiprus maistas — tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo blogo“ (Žydams 5:14). Sueigose svarstoma daug dalykų, kurie gali ir neįeiti į pagrindinio biblinio mokymo namuose kursą, pavyzdžiui, svarbių Biblijos pranašysčių nagrinėjimas pagal kiekvieną eilutę ir išsamus apsvarstymas to, kaip mes galime sekti Dievu mūsų pačių gyvenime.
Jehovos priminimai — kaip balsas už mūsų
Per tokias susirinkimo studijas Jehova nuolat primena mums, kokie žmonės mes turėtume būti. Tokie priminimai gyvybiškai svarbūs. Be jų mes greitai krypstame į egoizmą, išdidumą ir gobšumą. Priminimai iš Raštų padės mums turėti gerus santykius su kitais žmonėmis ir su pačiu Dievu. „Aš pergalvojau savo kelius ir nugręžiau kojas į tavo įspėjimus“, — prisipažino psalmininkas Psalmių 119:59 (NTP [118:59, ŠR]).
Reguliariai lankydami krikščionių sueigas, mes patiriame Pranašo Izaijo užrašytos Jehovos pranašystės išsipildymą: „Jūsų Didysis Mokytojas daugiau nebesislėps nuo jūsų, ir jūsų akys taps akimis, matančiomis jūsų Didįjį Mokytoją. Ir jūsų pačių ausys girdės žodį, sakomą už jūsų: ‛Tas yra kelias; vaikščiokite juo.’“ Jehova stebi mūsų progresą ir su meile pataiso mus, jeigu žengiame klaidingą žingsnį (Izaijo 30:20, 21, NW; Galatams 6:1). Ir jis teikia dar didesnę pagalbą negu ši.
Gauti šventąją dvasią per susirinkimą
Reguliariai lankydami krikščionių sueigas su Jehovos Liudytojais, mes esame stiprinami Dievo šventąja dvasia, kuri ilsisi ant jo tautos (1 Petro 4:14). Be to, per šventąją dvasią susirinkime paskirti krikščionys-prižiūrėtojai (Apaštalų darbai 20:28). Ši veiklioji Dievo jėga daro krikščioniui galingą įtaką. Biblijoje sakoma: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Galatams 5:22, 23). Veikdama per Dievo organizaciją, šventoji dvasia taip pat padės mums įgyti nuostabiai aiškų supratimą apie tai, ką Jehova numatė dėl mylinčių jį. Paaiškinęs, kad žymūs šios daiktų sistemos žmonės negali suprasti Dievo tikslų, Paulius rašė: „Dievas mums tai apreiškė per dvasią“ (1 Korintiečiams 2:8-10).
Be tikėjimą stiprinančio dvasinio maisto, tie, kurie nori dalyvauti pagrindinėje susirinkimo veikloje, yra mokomi. Apie ką čia kalbama?
Susirinkimo teikiamas mokymas
Krikščionių susirinkimas nėra draugingas klubas, kur žmonės tik maloniai praleidžia laiką ir galbūt skatina vienas kitą geriau tvarkyti savo gyvenimą. Jėzus įgaliojo susirinkimą nešti gerąją Karalystės naujieną tiems, kurie gyvena dvasinėje tamsoje (Apaštalų darbai 1:8; 1 Petro 2:9). Nuo savo įkūrimo per Sekmines 33 m. e. m. dienos, susirinkimas yra skelbėjų organizacija (Apaštalų darbai 2:4). Ar tau teko patirti tai, kad mėgindamas kam nors papasakoti apie Jehovos tikslus, tu negalėjai jo įtikinti? Susirinkimo sueigose asmeniškai mokoma mokymo meno. Studijuodami Biblijos pavyzdžius, mes išmokstame, kaip nustatyti žmogų dominančią temą, kurią būtų galima su juo aptarti, kaip pritaikyti Raštus kaip pagrindą logiškai argumentacijai ir kaip padėti kitiems mąstyti užduodant klausimus ir pateikiant iliustracijas. Tokių įgūdžių dėka tu gali patirti neapsakomą džiaugsmą, padėdamas kitiems asmenims suprasti Biblijos tiesą.
Šiame nesantaikos draskomame, amoraliame pasaulyje krikščionių susirinkimas yra tikra dvasinė priebėga. Nors jį sudaro netobuli žmonės, jis yra taikos ir meilės prieglauda. Todėl reguliariai lankykis visose susirinkimo sueigose ir pats įsitikink psalmininko žodžių tiesa: „Štai kaip gera ir kaip malonu, kai broliai gyvena išvien. ... Ten Viešpats gausingai teikia palaimą, gyvenimą per amžius“ (Psalmių 132:1, 3).