Tikėjimo akimis jie regėjo tai, kas pažadėta

 1. Kuo mums naudingas gebėjimas mintyse kurti vaizdus? (Žiūrėk iliustraciją puslapio viršuje.)

VAIZDUOTĖ yra nuostabi Jehovos dovana. Mintyse dažnai piešiame dalykus, kurių nesame matę. Mums smagu įsivaizduoti gerus dalykus, kurie laukia ateityje. Šis gebėjimas taip pat padeda išmintingai planuoti savo gyvenimą. Kartais, galvoje kurdami įvykių scenarijų, įžvelgiame, su kokiomis problemomis galime susidurti, ir stengiamės jų išvengti. Jehova geba numatyti, kas ateityje nutiks, ir daug ką mums apreiškė savo Žodyje. Nors tie dalykai dabar dar nėra matomi, galime juos įsivaizduoti ir taip statyti savo tikėjimą (2 Kor 4:18).

2, 3. a) Kodėl svarbu, kad tai, apie ką svajojame, turėtų tvirtą pagrindą? b) Kokius klausimus aptarsime šiame straipsnyje?

² Aišku, vaizduotė gali nesunkiai prasilenkti su tikrove. Pavyzdžiui, maža mergaitė gal įsivaizduoja save sėdinčią ant margo drugelio ir lakiojančią po gėlių pievą. Bet tokia svajonė tėra fantazijos vaisius. Visai kitaip buvo su Samuelio motina Ona. Ji įsivaizdavo tą dieną, kai nuves sūnų į Jehovos padangtę tarnauti su kunigais. Bet tai nebuvo tik fantazija. Ona žinojo, kad atėjus laikui atiduos sūnų į šventą tarnybą, ir apie tai mąstydama stiprino savo ryžtą ištesėti Dievui duotą pažadą (1 Sam 1:22). Panašiai ir mes: jei įsivaizduojame dalykus, kuriuos Jehova pažadėjo, mes ne šiaip svajojame, o mąstome apie tai, kas iš tiesų įvyks (2 Pt 1:19-21).

³ Daugelis Biblijoje minimų dievobaimingų žmonių, be abejo, įsivaizdavo, kaip viskas bus, kai išsipildys Jehovos duoti pažadai. Kuo tai buvo jiems naudinga? Ir kodėl mums neprošal pamąstyti, koks gyvenimas laukia, kai Dievas ištesės visa, ką pažadėjo klusniai žmonijai?

 4. Kuo remdamasis Abelis galėjo įsivaizduoti geresnę žmonijos ateitį?

⁴ Abelis buvo pirmasis Dievui ištikimas žmogus. Jis tikėjo, kad Jehovos pažadai taps tikrove. Abelis žinojo, kas buvo pasakyta gyvatei po to, kai Adomas ir Ieva nusidėjo: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną“ (Pr 3:14, 15). Abelis tiksliai nežinojo, kaip ši pranašystė galiausiai išsipildys. Bet apie šiuos Dievo žodžius jis, ko gero, daug mąstė. Vyras galėjo svarstyti: „Kas gi bus tas, kuriam gyvatė kirs į kulną ir kuris padės žmonijai grįžti į tobulybę?“ Kad ir kaip Abelis įsivaizdavo ateitį, Dievo pažado tikrumu jis neabejojo. Todėl, kai aukojo savo atnašą, Jehova mielai ją priėmė. (Perskaityk Pradžios 4:3-5; Hebrajams 11:4.)

 5. Kaip Henochui galėjo padėti apmąstymai, koks ateityje bus pasaulis?

⁵ Kitas žmogus, turėjęs tvirtą tikėjimą, buvo Henochas. Jis gyveno tarp bedievių, kurie kalbėjo „baisius dalykus“ prieš Jehovą. Bet Henochas, šventosios dvasios įkvėptas, drąsiai skelbė, kad Jehova ateis „su savo šventais miriadais įvykdyti visiems nuosprendžio ir atskleisti visų bedievių kaltės dėl jų bedieviškų darbų, kuriuos jie bedieviškai darė, ir dėl visų baisių dalykų, kuriuos bedieviai nusidėjėliai prieš jį kalbėjo“ (Jud 14, 15). Kas padėjo jam ištikimai eiti savo tarnystę? Henochas, galimas dalykas, įsivaizdavo, koks bus pasaulis, kai nebeliks nė vieno nedorėlio. (Perskaityk Hebrajams 11:5, 6.)

 6. Kokia viltis Nojaus tikriausiai neapleido ir po tvano?

⁶ Tvirtą tikėjimą turėjo ir Nojus — būtent todėl jis pergyveno tvaną (Hbr 11:7). Kai išlipo iš laivo, tikėjimo skatinamas jis aukojo Jehovai gyvulių atnašas (Pr 8:20). Kaip ir Abelis, jis, be abejo, tvirtai tikėjo, kad žmonija galiausiai bus išlaisvinta iš nuodėmės ir mirties vergijos. Tos vilties jis neprarado net ir užėjus tamsiems Nimrodo valdymo laikams. Tasai žmogus buvo priešiškas Jehovai, kėlė prieš jį maištą (Pr 10:8-12, NW). Labai tikėtina, kad Nojų drąsino mintis, jog žmonija vieną dieną bus išvaduota iš tironiškos valdžios, jog ateis laikas, kai nebevargins nei įgimta nuodėmė, nei mirtis. Mes irgi galime mintyse regėti tuos nuostabius laikus, kurie jau netrukus (Rom 6:23).

 7. Apie kokią ateitį galėjo svajoti Abraomas, Izaokas ir Jokūbas?

⁷ Abraomas, Izaokas ir Jokūbas turėjo pagrindą svajoti apie išties nuostabią ateitį. Juk Dievas buvo pažadėjęs, kad per jų palikuonis visos žemės tautos gaus palaiminimą (Pr 22:18; 26:4; 28:14). Tie patriarchai žinojo, kad jų palikuonys taps gausingi ir gyvens Dievo jiems pažadėtoje žemėje (Pr 15:5-7). Tikėjimo akimis anie dievobaimingi vyrai matė, kaip jų ainiai apgyvena tą šalį. Tiesą sakant, kad Dievui ištikimi žmonės atgaus tai, ką prarado Adomas, Jehova buvo davęs žodį jau nuo pat tos dienos, kai pirmieji žmonės nusidėjo.

 8. Kodėl Abraomo tikėjimas buvo tvirtas?

⁸ Ko gero, būtent gebėjimas įsivaizduoti Dievo pažadėtus dalykus Abraomui padėjo atlikti didžius tikėjimo darbus. Biblijoje sakoma, kad nors Abraomas ir kiti atsidavę Dievo tarnai „mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų“, jie iš tolo tuos dalykus matė ir sveikino. (Perskaityk Hebrajams 11:8-13.) Abraomas patyrė, kad Jehova visada tesi savo žodį. Todėl buvo tikras, kad išsipildys ir tai, ką jis yra pažadėjęs įvykdyti ateityje.

 9. Ką Abraomui davė tikėjimas Dievo pažadais?

⁹ Tikėjimas gautais pažadais sustiprino Abraomo ryžtą vykdyti Dievo valią. Tikėjimo vedamas jis paliko savo namus Ūre ir iki pat gyvenimo galo neįsikūrė jokiame Kanaano mieste. Kaip ir Ūro, tų miestų valdovai netarnavo Jehovai, todėl Abraomas suprato, kad, perkeltine prasme kalbant, tų miestų pamatai nėra tvirti, ateities jie neturi (Joz 24:2). Kaip Abelis, Henochas, Nojus ir kiti Dievo tarnai, Abraomas tikėjo prikėlimu ir laukė meto, kai visoje žemėje amžiams užviešpataus Jehovos valdžia. Toji valdžia, Biblijoje vadinama Dievo Karalyste, buvo „miestas su tvirtais pamatais, kurio sumanytojas ir statytojas yra Dievas“ (Hbr 11:10). Abraomas ir kiti ištikimieji, to „miesto“ laukdami ir įsivaizduodami, koks nuostabus gyvenimas žmonijos laukia, stiprino savo tikėjimą Jehova. (Perskaityk Hebrajams 11:15, 16.)

10. Kuo naudinga Sarai buvo mąstyti apie Dievo pažadų išsipildymą?

¹⁰ Verta prisiminti ir Abraomo žmoną Sarą. Būdama devyniasdešimties ir vis dar bevaikė, į ateitį ji žiūrėjo su viltimi. Tai skatino ją daugelyje situacijų parodyti tvirtą tikėjimą. Sara, galimas dalykas, įsivaizdavo, kaip Jehova palaimins jos palikuonis (Hbr 11:11, 12). Kuo ji grindė tokius savo lūkesčius? Jehova jos vyrui buvo pasakęs: „Aš palaiminsiu ją ir, be to, duosiu tau per ją sūnų. Aš ją laiminsiu; ji duos pradžią tautoms, iš jos kils karaliai“ (Pr 17:16). Kaip Dievas buvo žadėjęs, jai gimė sūnus Izaokas. Šis stebuklas ją įtikino, kad galiausiai išsipildys ir kiti Jehovos žodžiai Abraomui; mintyse ji visiškai pagrįstai galėjo piešti nuostabų ateities vaizdą. Kaip ir Sara, mes sustiprinsime savo tikėjimą Jehovos pažadais, jei įsivaizduosime metą, kai jie visi taps tikrove.

11, 12. Kaip Mozė ugdėsi meilę Jehovai?

¹¹ Tvirtą tikėjimą Jehova turėjo ir Mozė. Dievą jis labai mylėjo. Jaunystėje, kai gyveno faraono rūmuose, jis galėjo nesunkiai persiimti valdžios troškimu ir meile turtams. Bet jau anksčiau iš savo tikrųjų tėvų Mozė buvo įgijęs žinių apie Jehovą, apie jo ketinimą išvaduoti hebrajų tautą iš vergijos ir duoti jiems Pažadėtąją žemę (Pr 13:14, 15; Iš 2:5-10). Akivaizdu, kad Mozė apie tai dažnai mąstė. Todėl garbės troškimas jo širdyje taip ir nesuleido šaknų — ji buvo kupina meilės Jehovai.

¹² Biblijoje pasakyta: „Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi ir pasirinko verčiau kęsti skriaudas drauge su Dievo tauta, negu laikinai mėgautis nuodėme. Pateptojo paniekinimą jis laikė didesniu turtu už Egipto lobius, nes sutelkė žvilgsnį į atlygį“ (Hbr 11:24-26).

13. Ką Mozei davė Dievo pažadų apmąstymas?

¹³ Jehovos pažadas išlaisvinti izraelitus nuolat buvo Mozės mintyse. Be to, kaip ir kiti Dievo tarnai, Mozė galėjo numanyti, kad ateityje Jehova visą žmoniją išvaduos iš mirties gniaužtų (Job 14:14, 15; Hbr 11:17-19). Matydamas, kaip Jehova myli izraelitus ir visus žmones, Mozė pats jautė jam vis didesnę meilę, tvirčiau juo tikėjo. Šios dvi dorybės — meilė ir tikėjimas — skatino jį tarnauti Dievui visą gyvenimą (Įst 6:4, 5). Netgi tada, kai iš paties faraono lūpų išgirdo grasinimą susidoroti, Mozė nepabūgo. Mintyse turėdamas šviesų ateities vaizdą, jis liko tvirtas (Iš 10:28, 29).

14. Kokius nerealius ateities lūkesčius daugelis puoselėja?

¹⁴ Šiandien daugelis puoselėja nerealius ateities lūkesčius. Štai neturtingieji galbūt svajoja staiga praturtėti ir gyventi be rūpesčių. Bet Biblijoje rašoma, kad visos žmogaus dienos Šėtono valdomoje santvarkoje tėra „triūsas ir vargas“ (Ps 90:10). Kai kurie įsitikinę, jog pasaulio problemas išspręs žmonių valdžia. Bet iš Biblijos žinome, kad tai padarys tik Dievo Karalystė (Dan 2:44). Yra nemažai manančių, esą pasaulyje niekas iš esmės nesikeis. Bet Biblijoje aiškiai pasakyta, kad šią nedorą santvarką Dievas sunaikins (Sof 1:18; 1 Jn 2:15-17). Tie, kas ateitį įsivaizduoja visai kitaip, nei sako Jehova, gyvena iliuzijomis ir jiems teks karčiai nusivilti.

15. a) Kodėl krikščionims naudinga mąstyti apie savo viltį? b) Ko naujajame pasaulyje labiausiai lauki tu?

¹⁵ Viltis, kurią mes, krikščionys, turime, yra suteikta paties Jehovos. Apie ją mąstyti tikrai verta: jaučiamės laimingesni, įgyjame drąsos ir stiprybės, reikalingos tarnaujant Dievui. Ar puoselėtumei dangiškąją ar žemiškąją viltį, įsivaizduok, kiek bus džiaugsmo, kai išsipildys, kas Jehovos pažadėta. Štai galbūt regi save amžinai gyvenantį žemėje. Pamąstyk, kaip bus gera drauge su kitais visą planetą paversti nuostabiu rojumi. Tie, kam pavesta prižiūrėti šį darbą, nuoširdžiai tavimi rūpinasi, todėl darbuotis tau tikrai malonu. Visi aplink tave myli Jehovą, kaip ir tu pats. Kasdien prabundi sveikas, kupinas jėgų, gerai nusiteikęs. Esi laimingas, kad savo gabumus ir įgūdžius gali panaudoti kitų labui ir Dievo šlovei, pavyzdžiui, mokydamas apie Jehovą prikeltuosius (Jn 17:3; Apd 24:15). Visa tai — ne tuščios fantazijos. Tokį spalvingą paveikslą galime piešti, nes žinome, kas apie ateitį pranašaujama Biblijoje (Iz 11:9; 25:8; 33:24; 35:5-7; 65:22).

16, 17. Kodėl verta kalbėti apie savo viltį su kitais?

¹⁶ Kai su bendratikiais kalbame apie tai, ką tikimės nuveikti naujajame pasaulyje, ateities vaizdas mūsų sąmonėje tampa dar ryškesnis. Aišku, nežinome, kokios konkrečiai bus kiekvieno iš mūsų aplinkybės. Bet dalydamiesi savo svajonėmis parodome tikį Jehovos pažadais ir įkvepiame vienas kitam ryžto toliau tarnauti Dievui šiais nelengvais laikais. Kai apaštalas Paulius lankė brolius Romoje, jie visi irgi turėjo puikią progą „pasidrąsinti vienas kito tikėjimu“ (Rom 1:11, 12).

¹⁷ Mąstydami apie Jehovos pažadėtą ateitį, nesusitelksime į dabartines problemas ir lengviau sukontroliuosime neigiamas mintis. Sykį apaštalas Petras, nerimo apimtas, Jėzui pasakė: „Štai mes viską palikome ir pasekėme tavimi. Kaip tad bus su mumis?“ Kad paskatintų Petrą ir kitus klausančius į ateitį žiūrėti džiugiai, Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums: per atkūrimą, kai Žmogaus Sūnus atsisės savo šlovingame soste, jūs, kurie sekėte manimi, irgi sėdėsite dvylikoje sostų ir teisite dvylika Izraelio giminių. Ir kiekvienas, kuris paliko ar namus, ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar vaikus, ar laukus dėl mano vardo, gaus nepalyginti daugiau ir paveldės amžiną gyvenimą“ (Mt 19:27-29). Petras ir kiti mokiniai galėjo įsivaizduoti, kaip su Jėzumi iš dangaus valdys žemę ir kiek daug gera jų valdymas suteiks Dievui klusniems žmonėms.

18. Kodėl mums verta įsivaizduoti metą, kai išsipildys Jehovos pažadai?

¹⁸ Jehovos tarnai žemėje visais laikais stiprino savo tikėjimą, mąstydami apie tai, kas jiems pažadėta. Žinios, kurias turėjo Abelis, teikė jam vilties, vyras tvirtai tikėjo, kad žmonijos laukia daug geresnė ateitis. Abraomas stiprino save mintimis apie metą, kai išsipildys Jehovos pranašystė apie „ainiją“, ir tai įgalino jį nuveikti didžių tikėjimo darbų (Pr 3:15). Mozė „sutelkė žvilgsnį į atlygį“, todėl jo tikėjimas liko tvirtas, meilė Jehovai vis augo (Hbr 11:26). Mūsų tikėjimas Dievu ir meilė jam irgi augs, jei nusikelsime mintimis į ateitį ir įsivaizduosime, koks bus pasaulis, kai savo sumanymus jis įgyvendins. Kuo dar naudingas gebėjimas mintyse kurti vaizdinius, pakalbėsime kitame straipsnyje.