Kodėl turime gerbti vyresnybę

1, 2. a) Kas mums visiems gali būti nelengva? b) Kokius klausimus apsvarstysime?

TIKRIAUSIAI esi matęs, kaip reaguoja vaikas, paprašytas padaryti ką nors tokio, ko jam visai nesinori daryti. Vien iš surūgusios minos akivaizdu, kad nepatenkintas. Jis žino turįs gerbti tėvų autoritetą ir vykdyti jų prašymą, tačiau šįsyk nenori paklusti ir tiek.

² Gal ir tau kartais būna sunku gerbti ką nors iš savo vadovų? Kiekvienam iš mūsų tai gali būti nelengva. Juk visame pasaulyje vadovaujantys žmonės dabar mažai begerbiami. Tačiau Biblija moko, jog turime gerbti tuos, kurie paskirti mums vadovauti (Patarlių 24:21). Norint išsilaikyti Dievo meilėje, tai tiesiog būtina. Dėl to, aišku, kyla keletas klausimų: kodėl gali būti sunku jausti pagarbą vadovams? kodėl Jehova nori, kad juos gerbtume, ir kas padės taip daryti? kaip galime rodyti vyresnybei pagarbą?

3, 4. Kur glūdi nuodėmės ir netobulumo šaknys ir kaip nuodėminga prigimtis mums trukdo gerbti valdžią?

³ Trumpai apsvarstykime, dėl kokių dviejų priežasčių gali būti nelengva jausti pagarbą vyresnybei. Pirma, patys esame netobuli, antra, netobuli yra ir mums vadovaujantys žmonės. Nuodėmės ir netobulumo šaknys gilios. Jau Edeno sode Adomas ir Ieva pasipriešino Dievo valdžiai, — taigi pirmoji nuodėmė atėjo sykiu su neklusnumu. Mes visi iš Adomo su Ieva esame paveldėję polinkį į neklusnumą (Pradžios 2:15-17; 3:1-7; Psalmyno 51:7 [51:5, Brb]; Romiečiams 5:12).

⁴ Dėl nuodėmingos prigimties dažnam greitai kyla noras pūstis ir puikuotis, o nuolankumo daug kam stinga ir išsiugdyti jį bei puoselėti reikia nemenkų pastangų. Pavojus užsispirti ir imti didžiuotis išlieka, net jeigu jau ilgą laiką tarnaujame Dievui. Prisimeni Korachą? Jis liko ištikimas Jehovos tautai per daugelį išmėginimų, tačiau vėliau užsigeidė didesnės valdžios ir įžūliai sukurstė maištą prieš Mozę — romiausią iš visų žmonių (Skaičių 12:3; 16:1-3). Pagalvok ir apie karalių Uziją. Didybės apakintas, jis įėjo į Jehovos šventyklą ir ėmėsi šventų pareigų, skirtų vien kunigams (2 Metraščių 26:16-21). Tiedu vyrai už neklusnumą skaudžiai sumokėjo. Tačiau jų istorija — vertingas priminimas kiekvienam iš mūsų. Turime kovoti su išdidumu, trukdančiu gerbti vadovaujančius asmenis.

 5. Kaip netobuli žmonės piktnaudžiauja valdžia?

⁵ Kita vertus, žmonės vis mažiau gerbia valdžią ir dėl to, kad daugelio vadovų elgesys pagarbos nenusipelno. Kai kurie yra negailestingi, žiaurūs, išnaudoja pavaldinius. Žmonijos istorijoje piktnaudžiaujančių valdžia niekada nestigo (Mokytojo 8:9). Štai kad ir Saulius. Iš pradžių, kai Jehova pasirinko jį būti karaliumi, buvo geras, nuolankus vyras. Tačiau vėliau, išdidumo ir pavydo užvaldytas, persekiojo ištikimą Dievo tarną Dovydą (1 Samuelio 9:20, 21; 10:20-22; 18:7-11). Pats Dovydas buvo vienas geriausių karalių per visą Izraelio istoriją, tačiau ir jis sykį pasinaudojo valdžia piktam, — sugulė su hetito Ūrijos žmona, o paskui dar pasiuntė tą niekuo dėtą vyrą į priešakines kovos gretas, kad mūšyje žūtų (2 Samuelio 11:1-17). Taigi dėl to, kad netobuli, žmonės sunkiai atsispiria pagundai pasinaudoti valdžia netinkamai. O jeigu dar negerbia Jehovos, — išvis blogai. Apibūdinęs, kaip kai kurie popiežiai inicijavo didelius persekiojimus, vienas britų valstybininkas rašė: „Valdžia žmogų gadina, o absoliuti valdžia absoliučiai ir sugadina.“ Tad jeigu yra taip, kyla klausimas, kodėl valdžią privalome gerbti?

6, 7. a) Ką daryti ir kodėl skatina meilė Jehovai? b) Koks turi būti mūsų požiūris į klusnumą ir kaip jį parodyti?

⁶ Gerbti valdžią labiausiai skatina meilė — meilė Jehovai, artimui ir netgi sau pačiam. Mylėdami Jehovą labiau už viską, trokštame džiuginti jo širdį (Patarlių 27:11; Morkaus 12:29, 30). Puikiai žinome, kad nuo pat Edeno laikų, kai žmonės pirmą kartą nepakluso Dievui, buvo užginčyta jo teisė valdyti visatą. Maža to, dauguma žmonių stojo į Šėtono pusę ir nepripažįsta Dievo valdžios. Tad mums teko didžiulė garbė būti Jehovos pusėje. Negalime abejingai skaityti, kas rašoma Apreiškimo 4:11. Mums nekyla nė menkiausios abejonės, kad Jehova yra teisėtas visatos Valdovas. Todėl pripažįstame, kad jis turi teisę visa valdyti, ir tai turi būti akivaizdu iš mūsų gyvensenos.

⁷ Gerbti Jehovos valdžią reiškia jai paklusti, — ir ne bet kaip. Klausome Jehovos noriai, nes jį mylime. Vis dėlto kartais nutiks ir taip, kad paklusti nebus lengva. Tada, kaip ir skyriaus pradžioje minėtam vaikui, klusnumo teks mokytis. Ar prisimeni, kad Jėzus vykdė savo Tėvo valią netgi tada, kai tai buvo itin sunku? „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“ — sakė jis Jehovai (Luko 22:42).

 8. a) Iš ko pirmiausia matomas mūsų klusnumas Jehovai, ir iš kur žinome, ką jis apie tai mano? b) Kas gali mums padėti įsiklausyti į pamokymus ir neatmesti drausminimo? (Žiūrėk straipsnelį „Klausyk patarimo ir priimk pamokymą“.)

⁸ Nors Jehova dabar nekalba su kiekvienu iš mūsų asmeniškai, jis davė mums savo Žodį ir paskyrė žemėje savo atstovus. Todėl mūsų klusnumas Jehovai pirmiausia matomas iš to, ar gerbiame jo paskirtus vadovus bei tuos, kuriems jis kol kas leidžia užimti vadovaujamas pareigas. Jeigu neklausytume jų, tarkim, atmestume iš Biblijos duodamus pamokymus ir drausminimą, įžeistume patį Dievą. Juk kai izraelitai murmėjo prieš Mozę ir prieš jį maištavo, Jehova tai palaikė neklusnumu jam pačiam (Skaičių 14:26, 27).

 9. Kodėl meilė artimui skatina gerbti vyresnybę? Kokia iliustracija tai padeda suprasti?

⁹ Vyresnybę gerbiame ir todėl, kad mylime artimą. Kad geriau tai suprastum, įsivaizduok esąs karys. Tikriausiai sutinki, kad kovos sėkmė ir pačios kariuomenės išlikimas labai priklauso nuo to, ar visi kariai gerbia vadus ir jiems paklūsta. Jeigu tu nepaklustum, pavojus gali iškilti visiems kovos draugams. Tiesa, žmonės neretai sutelkia karines pajėgas blogiems tikslams, todėl sukelia daug skausmo. O Jehova, kuris Biblijoje vadinamas „kareivijų Viešpačiu“, vadovauja daugybės galingų dvasinių kūrinių kariuomenei ir ją naudoja tik geram (1 Samuelio 1:3, Brb). Be to, apie savo tarnus žemėje jis irgi ne sykį kalbėjo kaip apie kariuomenės būrius (Psalmyno 68:12 [68:11, Brb]; Ezechielio 37:1-10, Brb). Kaip ir neklusnus karys, argi nesukeltume pavojaus savo dvasinės kovos bendražygiams, jeigu neklausytume Jehovos paskirtų vadovų? Iš tiesų, dėl krikščionio priešgyniavimo bendruomenės vyresniesiems gali nukentėti ir kiti bendratikiai (1 Korintiečiams 12:14, 25, 26). Taip pat jeigu vaikas maištauja, kenčia visa šeima. Tad jeigu mylime artimą, būkime pagarbūs savo vadovams ir klausykime jų.

10, 11. Kas dar deramai skatina mus būti klusnius valdžiai?

¹⁰ Gerbti vyresnybę yra ir mūsų pačių labui. Jehova ne kartą leido tai suprasti. Štai prisakydamas vaikams klausyti tėvų paaiškino, kad tada jų gyvenimas bus ilgas ir sėkmingas (Pakartoto Įstatymo 5:16; Efeziečiams 6:2, 3). Ragindamas visus krikščionis gerbti bendruomenės vyresniuosius jis sykiu sako, kad jiems nepaklusdami kenktų patys sau (Hebrajams 13:7, 17). Taip pat viešosios valdžios turime klausyti dėl savo pačių saugumo (Romiečiams 13:4).

¹¹ Argi ne mieliau gerbiame vyresnybę, kai aiškiai suprantame, kodėl Jehova iš mūsų to tikisi? Tad apsvarstykime, kaip galime gerbti autoritetą šeimoje, bendruomenės vadovus ir viešąją valdžią.

12. Kokią pareigą Jehova paskyrė vyrui ir kaip ją dera atlikti?

¹² Šeimą įkūrė pats Jehova. Būdamas santarvės Dievas, jis visa joje sutvarkė taip, kad būtų darni ir laiminga (1 Korintiečiams 14:33). Vyrą paskyrė šeimos galva. Šis, gerbdamas savo Galvą, Jėzų Kristų, šeimai turi stengtis vadovauti taip, kaip Jėzus vadovavo bendruomenei (Efeziečiams 5:23). Tai reiškia vyriškai prisiimti atsakomybę, nevengti pareigų. Be to, šeimos galva turi elgtis ne despotiškai ar šiurkščiai, bet su meile, supratingai ir maloniai. Tegul vyras nepamiršta, jog neturi aukščiausios valdžios, — ji priklauso Jehovai.

13. Kaip pagal Jehovos valią moteris turi atlikti žmonos pareigas?

¹³ Žmona turi būti vyro padėjėja, jo talkininkė. Jai šeimoje irgi suteiktas tam tikras autoritetas, kaip galima suprasti, pavyzdžiui, iš šio Biblijos paraginimo: „Neatmesk motinos nurodymų“ (Patarlių 1:8, Brb). Vis dėlto žmona pavaldi vyrui, tad turi jį gerbti ir remti, kad jam būtų lengviau atlikti šeimos galvos pareigas. Jai nedera vyro menkinti, gudriai siekti, kad jis darytų, kas labiau patinka jai, arba mėginti užimti jo vietą. Žmona turi būti vyro pagalbininkė ir mielai palaikyti jo sprendimus. Nepatikus kokiam vyro sprendimui, ji gali pagarbiai tai paaiškinti, tačiau vis tiek turi būti klusni. Tiesa, jeigu vyras netarnauja tikrajam Dievui, žmonai gali kilti nelengvų išmėginimų, tačiau jos klusnumo paskatintas vyras gali vėliau stoti į tiesos kelią (1 Petro 3:1).

14. Kaip vaikai gali džiuginti savo tėvus ir Jehovą?

¹⁴ Vaikai turi klausyti tėvo ir motinos. Tai miela Jehovos širdžiai ir džiugina pačius tėvus, pelno jiems garbingą vardą (Patarlių 10:1). Jeigu vaikai auga su vienu iš tėvų, šiam tikriausiai ypač reikia jų palaikymo. Tad jie turi tai suprasti ir būti kuo klusniausi. Visiems stengiantis elgtis, kaip liepia Dievas, šeimoje vyrauja rami ir džiugi atmosfera. Jehovai — šeimos Įkūrėjui — tai teikia garbę (Efeziečiams 3:14, 15, Jr).

15. a) Kaip mūsų klusnumas bendruomenėje liudija, kad esame klusnūs Jehovai? b) Kokie principai moko mus būti klusnius bendruomenės vadovams? (Žiūrėk straipsnelį „Klausykite savo vadovų“.)

¹⁵ Jehova paskyrė savo Sūnų Jėzų būti krikščionių bendruomenės Vadovu (Kolosiečiams 1:13). O Jėzus pavedė „ištikimam ir nuovokiam vergui“ žemėje rūpintis Dievo tautos dvasinėmis reikmėmis (Mato 24:45-47, NW). Tam vergui atstovauja Jehovos liudytojų Vadovaujančioji taryba. Kaip pirmajame amžiuje, taip ir dabar krikščionių bendruomenių vyresnieji gauna iš jos — tiesiogiai arba per atstovus, pavyzdžiui, keliaujančiuosius prižiūrėtojus, — įvairių nurodymų bei pamokymų. Tad jeigu krikščionis gerbia bendruomenės vyresniųjų autoritetą, jis paklūsta pačiam Jehovai (Hebrajams 13:17).

16. Kodėl galima teigti, kad vyresniuosius paskiria šventoji dvasia?

¹⁶ Vyresnieji ir tarnybiniai padėjėjai nėra tobuli žmonės, — trūkumų turime visi. Tačiau vyresnieji yra „žmonės dovanos“, paskirti padėti bendruomenei išlikti dvasiškai stipriai (Efeziečiams 4:8, NW). Tie broliai yra paskirti šventosios dvasios (Apaštalų darbų 20:28). Kodėl taip galima teigti? Todėl, kad jie turi atitikti reikalavimus, kuriuos užrašė šventosios dvasios įkvėpti Biblijos rašytojai (1 Timotiejui 3:1-7, 12; Titui 1:5-9). Be to, vyresnieji, apsvarstydami, ar brolis tuos reikalavimus atitinka, nuoširdžioje maldoje prašo Jehovą vadovauti jiems per šventąją dvasią.

17. Kodėl krikščionės, atlikdamos tam tikras pareigas bendruomenėje, užsideda ant galvos apdangalą?

¹⁷ Gali būti, kad bendruomenėje nėra vyresniųjų ar tarnybinių padėjėjų, galinčių atlikti pareigas, kurios jiems paprastai skiriamos, pavyzdžiui, vesti lauko tarnybos sueigą. Tada juos gali pakeisti kiti krikštyti broliai. Jei ir tokių nėra, šias užduotis gali atlikti dvasiškai brandžios krikščionės. Reikia paminėti, kad sesuo, atliekanti pareigas, skiriamas krikštytam broliui, turi užsidėti ant galvos kokį nors apdangaląa (1 Korintiečiams 11:3-10). Moters tai nė kiek nežemina, — tai parodo, kad ji gerbia Jehovos nustatytą vadovavimo tvarką šeimoje ir bendruomenėje.

18, 19. a) Kaip tu paaiškintum principus, išdėstytus Romiečiams 13:1-7? b) Iš ko matoma mūsų pagarba viešajai valdžiai?

¹⁸ Tikrieji krikščionys sąžiningai laikosi principų, nurodytų Romiečiams 13:1-7. Tol, kol Jehova leidžia žmonėms turėti savo valdžią, ji atlieka svarbias funkcijas — kiek įmanoma, palaiko tvarką ir rūpinasi visuomenės poreikiais. Viešąją valdžią gerbiame, todėl laikomės įstatymų: sąžiningai mokame privalomus mokesčius, pildome, kaip priklauso, visus būtinus dokumentus ir blankus, laikomės visų įstatymų, kurie liečia mus, mūsų šeimą, verslą ar nuosavybę. Tačiau jeigu viešoji valdžia pareikalautų nepaisyti Dievo valios, mes nepaklustume. Atsakytume, kaip kadaise apaštalai: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbų 5:28, 29; taip pat žiūrėk rėmelį „Kam turiu paklusti?“).

¹⁹ Iš mūsų elgsenos taip pat turi būti aišku, kad viešąją valdžią gerbiame. Kartais turime reikalų su valdžios pareigūnais, — kaip ir apaštalas Paulius, kuriam teko stoti prieš karalių Erodą Agripą ir valdytoją Festą. Tiedu vyrai tikrai nebuvo be priekaišto, tačiau Paulius kalbėjosi su jais pagarbiai (Apaštalų darbų 26:2, 25). Kad ir koks būtų pareigūno rangas — prezidentas jis ar policininkas, — sekame Pauliaus pavyzdžiu. Lygiai taip pat mokykloje krikščionys stengiasi gerbti savo mokytojus, mokyklos direkciją ir kitus darbuotojus. Gerbti turime ne vien prijaučiančius mūsų įsitikinimams, bet ir tuos, kurie nusiteikę prieš Jehovos liudytojus. Apskritai visi žmonės, kai yra nuoširdžiai gerbiami, tai jaučia (Romiečiams 12:17, 18; 1 Petro 3:15, Brb).

20, 21. Ką laimime deramai gerbdami vyresnybę?

²⁰ Tad stenkimės visada būti pagarbūs. Apaštalas Petras rašė: „Gerbkite visus“ (1 Petro 2:17). Mūsų nuoširdus pagarbumas gali padaryti žmonėms didelį įspūdį, juolab kad šiame pasaulyje pagarbos vis mažiau. Taigi, puoselėdami pagarbumą, vykdome šį Jėzaus priesaką: „Tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mato 5:16).

²¹ Pasaulis skendi tamsoje, todėl doros širdies žmones dvasinė šviesa patraukia. Gerbdami autoritetą šeimoje, bendruomenės vadovus ir viešąją valdžią, galime patraukti kai kurių dėmesį ir paskatinti eiti drauge su mumis šviesiu tiesos taku. Argi ne džiugu? Tačiau jeigu taip ir neįvyktų, galime neabejoti — mūsų pagarba žmonėms džiugina Dievą ir padeda išsilaikyti jo meilėje. O už tai nėra nieko brangesnio.