Saugokis netikėjimo

„Žiūrėkite, broliai, kad kartais kas nors iš jūsų neturėtų [„nepasidarytų“, NW] piktos, netikinčios širdies, atsimetusios nuo gyvojo Dievo“ (ŽYDAMS 3:12, Naujasis Testamentas, vertė A. Jurėnas [NTJ]).

 1. Apie kokią baisią tikrovę skatino susimąstyti Pauliaus žodžiai krikščionims žydams?

KAIP baisu — žmonės, kažkada turėję asmeninius santykius su Jehova, gali pasidaryti ‛piktaširdžiai’ ir ‛atsimesti nuo gyvojo Dievo’! Tai rimtas perspėjimas! Šie apaštalo Pauliaus žodžiai buvo skirti ne netikintiems žmonėms, bet tiems, kurie savo gyvenimą paaukojo Jehovai tikėdami Jėzaus Kristaus išperkamąja auka.

 2. Kokius klausimus turime aptarti?

² Kaip galėtų tokias dvasines palaimas turintis asmuo pasidaryti „piktos, netikinčios širdies“? Iš tikrųjų kaip žmogus, patyręs Dievo meilę bei neužtarnautą gerumą, galėtų sąmoningai atsimesti nuo jo? Ar gali taip atsitikti bet kam iš mūsų? Tai — blaivinančios mintys ir mums pravartu sužinoti, dėl kokių priežasčių duotas šis perspėjimas (1 Korintiečiams 10:11).

Kodėl duotas toks griežtas patarimas?

 3. Apibūdink, kokia aplinka supo pirmojo amžiaus krikščionis Jeruzalėje ir kitur.

³ Atrodo, jog Paulius siuntė savo laišką Judėjos krikščionims žydams 61 m. e. m. Vienas istorikas rašo, kad tai buvo laikas, kai „nė vienas rimtas, doras žmogus nesijautė bent kiek ramus arba saugus — nei Jeruzalėje, nei jokioje kitoje provincijos vietoje“. Tuo metu klestėjo neteisybė ir smurtas, sukelti tironiškos romėnų kariuomenės, nutrūktgalvių antiromėniškų zelotų bei vagių, sėkmingai veikusių per sąmyšį. Visa tai nepaprastai apsunkino krikščionis, nors jie labai stengėsi vengti tokių aplinkybių (1 Timotiejui 2:1, 2). Apskritai kai kurie žmonės žiūrėjo į krikščionis dėl jų neutralumo kaip į nepilnaverčius, netgi maištingus visuomenės narius. Krikščionys dažnai būdavo skriaudžiami ir netekdavo savo turto (Žydams 10:32-34).

 4. Kaip krikščionys žydai buvo slegiami dėl religijos?

⁴ Krikščionys žydai jautė ir didelį religinį spaudimą. Ištikimų Jėzaus mokinių uolumas, dėl kurio greitai gausėjo krikščionių susirinkimų, sukėlė žydų — ypač jų religinių vadų — pavydą bei įniršį. Jie buvo pasiryžę trukdyti bei persekioti Jėzaus Kristaus pasekėjusa (Apaštalų darbai 6:8-14; 21:27-30; 23:12, 13; 24:1-9). Net jei kai kurie krikščionys išvengdavo tiesioginio persekiojimo, vis dėlto jie būdavo žydų niekinami ir išjuokiami. Krikščionybę niekino kaip naują religiją, neturinčią judaizmo puošnumo, šventyklos, kunigijos, švenčių, aukojimo apeigų ir panašiai. Net jų vadovas Jėzus buvo nubaustas mirtimi kaip smerktinas nusikaltėlis. Krikščionims išpažinti savo religiją reikėjo tikėjimo, drąsos bei ištvermės.

 5. Kodėl Judėjos krikščionims buvo itin svarbu išlikti dvasiškai budriems?

⁵ Be to, Judėjos krikščionys žydai gyveno kritišku savo tautos istorijos laikotarpiu. Daugelis jų Viešpaties Jėzaus Kristaus pasakytų dalykų, ženklinančių žydų sistemos pabaigą, jau buvo išsipildę. Pabaiga priartėjo. Krikščionys, norėję pergyventi ją, turėjo būti dvasiškai budrūs ir pasiruošę ‛bėgti į kalnus’ (Mato 24:6, 15, 16). Ar jiems pakaks tikėjimo bei dvasinės ištvermės veikti neatidėliotinai, kaip nurodė Jėzus? Atrodo, būta abejonių.

 6. Ko Judėjos krikščionims neatidėliotinai reikėjo?

⁶ Paskutinį dešimtmetį prieš visos žydų sistemos žlugimą krikščionys žydai, be abejo, buvo smarkiai persekiojami tiek susirinkime, tiek už jo ribų. Jiems reikėjo padrąsinimo. Tačiau reikėjo ir patarimų bei nurodymų, kad jie suprastų, jog jų pasirinktas kelias yra teisingas ir jų kentėjimai bei ištvermė ne veltui. Laimei, Paulius suprato tai ir jiems padėjo.

 7. Kodėl mus turi dominti tai, ką Paulius parašė krikščionims žydams?

⁷ Tai, ką Paulius parašė krikščionims žydams, turi mus labai dominti. Kodėl? Todėl, kad mes gyvename panašiu laiku. Kasdien patiriame Šėtono valdomo pasaulio spaudimą (1 Jono 5:19). Mūsų akyse išsipildo Jėzaus bei jo apaštalų pranašystės apie „daiktų sistemos pabaigos“ paskutines dienas (Mato 24:3, NW; 24:4-14; 2 Timotiejui 3:1-5; 2 Petro 3:3, 4; Apreiškimas 6:1-8). Be to, mums reikia išlikti dvasiškai budriems, kad ‛pajėgtume išvengti viso to, kas turi įvykti’ (Luko 21:36, NTP).

Didesnysis Mozė

 8. Ką daryti Paulius skatino bendrakrikščionis, pagal Žydams 3:1?

⁸ Paulius laiške paminėjo svarbų dalyką: „Įsižiūrėkite į mūsų tikėjimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų“ (Žydams 3:1). „Įsižiūrėti“ reiškia „aiškiai suvokti... visiškai perprasti, detaliai išnagrinėti“ (Vine’s Expository Dictionary of Old and New Testament Words). Todėl Paulius skatino savo bendratikius rimtai vertinti, ką Jėzus padarė jų tikėjimo bei išgelbėjimo labui. Tai turėjo sustiprinti jų ryžtą tvirtai tikėti. Tad koks buvo Jėzaus vaidmuo ir kodėl mes turime „įsižiūrėti“ į jį?

 9. Kodėl Paulius kalba apie Jėzų kaip „Apaštalą“ ir „vyriausiąjį Kunigą“?

⁹ Paulius pavadino Jėzų „Apaštalu“ bei „vyriausiuoju Kunigu“. „Apaštalas“ yra pasiuntinys ir šiuo atveju nurodo Dievo bendravimo su žmonėmis priemonę. „Vyriausiasis Kunigas“ — tas, per kurį žmonės gali artintis prie Dievo. Jie yra itin svarbūs tikrajam garbinimui palaikyti ir Jėzus atlieka tuos abu vaidmenis. Jis buvo pasiųstas iš dangaus mokyti žmoniją tiesos apie Dievą (Jono 1:18; 3:16; 14:6). Jėzus taip pat yra paskirtas Jehovos dvasinėje šventykloje Vyriausiasis Kunigas — per jį atleidžiamos nuodėmės (Žydams 4:14, 15; 1 Jono 2:1, 2). Jei mes tikrai vertiname palaimas, kurių galime susilaukti per Jėzų, būsime drąsūs ir pasiryžę likti tvirto tikėjimo.

10. a) Kaip Paulius padėjo krikščionims žydams įvertinti krikščionybės pranašumą prieš judaizmą? b) Kokią visuotinę tiesą paminėjo Paulius savo teiginiui sustiprinti?

¹⁰ Norėdamas pabrėžti krikščionių tikėjimo vertę, Paulius prilygino Jėzų Mozei, kurį žydai laikė didžiausiuoju pranašu tarp savo protėvių. Jeigu krikščionys žydai būtų galėję visiškai suvokti, kad Jėzus yra didesnis už Mozę, nebūtų abejoję, jog krikščionybė yra pranašesnė už judaizmą. Paulius pabrėžė, jog nors Mozei buvo vertai patikėti Dievo „namai“ — tauta, arba Izraelio susirinkimas — jis atliko tik atsidavusio prievaizdo, arba tarno, vaidmenį (Skaičių 12:7, Brb red.). O Jėzus buvo Sūnus, namų šeimininkas (1 Korintiečiams 11:3; Žydams 3:2, 3, 5). Norėdamas pabrėžti tą mintį, Paulius pamini visuotinę tiesą: „Mat kiekvieną namą kas nors stato, o visa ko statytojas yra Dievas“ (Žydams 3:4). Niekas negalėtų užginčyti, kad Dievas yra visų aukščiausias, nes jis — visa ko Statytojas, arba Kūrėjas. Tad logiška, kad Jėzus, kaip Dievo bendradarbis, turi būti didesnis už visą kūriniją, įskaitant Mozę (Patarlių 8:30; Kolosiečiams 1:15-17).

11, 12. Ką Paulius skatino krikščionis žydus išlaikyti „tvirtą iki galo“ ir kaip mes galime pasinaudoti jo patarimu?

¹¹ Tikrai krikščionių žydų padėtis buvo labai palaiminta. Paulius priminė jiems, kad jie yra „dangiškojo pašaukimo dalininkai“, turintys brangintiną, aukščiausią privilegiją visoje žydų sistemoje (Žydams 3:1). Paulius savo žodžiais turėjo padėti tiems pateptiesiems krikščionims jausti dėkingumą už tai, kad jų laukia naujas paveldas, užuot apgailestavus savo žydiškojo paveldėjimo (Filipiečiams 3:8). Skatindamas juos laikytis savo privilegijos ir nepaprastai ją branginti, Paulius pasakė: „Kristus buvo ištikimas kaip Sūnus, viešpataująs [Dievo] namams; jo namai esame mes, jei tik pasitikėjimą ir pasigyrimą viltimi išlaikome tvirtą iki galo“ (Žydams 3:6, NTP).

¹² Taip, jei krikščionys žydai norėjo pergyventi artėjančią žydų daiktų sistemos pabaigą, jie turėjo išlaikyti Dievo duotą viltį „tvirtą iki galo“. Šiandieną mes turime daryti tą patį, jei norime pergyventi šios sistemos pabaigą (Mato 24:13). Neleiskime, kad gyvenimo rūpesčiai, žmonių abejingumas ar mūsų pačių netobulo kūno polinkiai priverstų suabejoti Dievo pažadais (Luko 21:16-19). Kad suprastume, kaip galime save stiprinti, atkreipkime dėmesį į tolesnius Pauliaus žodžius.

„Neužkietinkite savo širdžių“

13. Kokį perspėjimą Paulius davė ir kaip jis rėmėsi 94-ąja psalme?

¹³ Nurodęs palaimintą krikščionių žydų padėtį, Paulius perspėjo: „Anot Šventosios Dvasios žodžių: ‛Jei šiandien išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių kaip per maištą, gundymo dieną dykumoje’“ (Žydams 3:7, 8). Paulius citavo 94-ąją psalmę, todėl ir sakė „anot Šventosios Dvasios žodžių“b (Psalmių 94:8, 9; Išėjimo 17:1-7). Raštas yra Dievo įkvėptas per Jo šventąją dvasią (2 Timotiejui 3:16).

14. Kaip izraelitai reagavo į tai, ką Jehova padarė jų labui, ir kodėl?

¹⁴ Iš Egipto vergijos išvaduotiems izraelitams teko didelė garbė turėti sandoros ryšius su Jehova (Išėjimo 19:4, 5; 24:7, 8). Užuot rodę dėkingumą Dievui už tai, ką jis nuveikė jų labui, izraelitai netrukus ėmė maištauti (Skaičių 13:26—14:10). Kaip tai atsitiko? Paulius nurodė priežastį: jų širdžių užkietėjimas. Tačiau kaip sukietėjo jautrios ir imlios Dievo Žodžiui širdys? Ir ką reikėtų daryti, kad mes apsisaugotume nuo to?

15. a) Kaip ‛Dievo balsas’ buvo girdimas praeityje ir kaip jis sklinda dabar? b) Ko turime paklausti savęs dėl ‛Dievo balso’?

¹⁵ Pauliaus perspėjimas prasideda nuo sąlyginio sakinio: „jei šiandien išgirsite jo balsą“. Dievas kalbėjo savo tautai per Mozę bei kitus pranašus. Paskui — per savo Sūnų Jėzų Kristų (Žydams 1:1, 2). Šiandieną mes turime visą Dievo įkvėptą Žodį, Šventąją Bibliją. Taip pat turime „ištikimą ir protingą vergą“, paskirtą Jėzaus tiekti dvasinį „maistą reikiamu metu“ (Mato 24:45-47, NTJ). Taigi Dievas kalba iki šiol. Bet ar mes klausome? Pavyzdžiui, kaip mes reaguojame į patarimus dėl drabužių, išvaizdos arba pramogų bei muzikos pasirinkimo? Ar mes „klausome“, tai yra ar atkreipiame dėmesį ir paklūstame, ką girdime? Jei esame įpratę pateisinti savo elgesį arba elgtis priešingai patarimui, mums gresia širdies užkietėjimas.

16. Kokia yra viena priežastis, dėl kurios mūsų širdis gali užkietėti?

¹⁶ Mūsų širdys taip pat gali užkietėti, jei išsisukinėjame nuo to, ką galime ir turime padaryti (Jokūbo 4:17). Izraelitai, nepaisydami visko, ką jų labui nuveikė Jehova, nepanoro rodyti tikėjimo, maištavo prieš Mozę, geriau patikėjo nepalankiu pranešimu apie Kanaaną ir atsisakė įžengti į Pažadėtąją žemę (Skaičių 14:1-4). Todėl Jehova nutarė palikti juos dykumoje 40 metų — tiek, kad neištikimi tos kartos žmonės išmirtų. Pasipiktinęs jais, Dievas sakė: „‛Visuomet jie klysta širdyje; jie nepažįsta mano kelių.’ Taigi aš užsirūstinęs prisiekiau: ‛Jie neįžengs į mano atilsio šalį’“ (Žydams 3:9-11). Ar tai nėra pamoka mums?

Pamoka mums

17. Kodėl izraelitai netikėjo, nors ir matė Jehovos stebuklus bei girdėjo jo žodžius?

¹⁷ Iš Egipto išėjusi izraelitų karta savo akimis matė Jehovos stebuklus ir savo ausimis girdėjo jo žodžius. Vis dėlto jie netikėjo, kad Dievas gali saugiai įvesti juos į Pažadėtąją žemę. Kodėl? „Jie nepažįsta mano kelių“, — pasakė Jehova. Jie žinojo, ką Jehova buvo pasakęs ir padaręs, bet neugdė pasitikėjimo jo galia rūpintis jais. Jie buvo tiek susirūpinę savo poreikiais bei troškimais, kad mažai tesusimąstydavo apie Dievo kelius ir tikslą. Taip, jie netikėjo jo pažadu.

18. Dėl kokių veiksmų, pasak Pauliaus, pasidarysime „piktos, netikinčios širdies“?

¹⁸ Visiškai tinka mums ir toliau pasakyti žodžiai žydams: „Žiūrėkite, broliai, kad kartais kas nors iš jūsų neturėtų [„nepasidarytų“, NW] piktos, netikinčios širdies, atsimetusios nuo gyvojo Dievo“ (Žydams 3:12, NTJ). Paulius atskleidė esmę: ‛širdis pikta, netikinti’ pasidaro tada, kai ‛atsimetama nuo gyvojo Dievo’. Anksčiau tame savo laiške jis perspėjo apie pavojų ‛praplaukti pro šalį’ dėl neatidumo (Žydams 2:1, Brb red.). Tačiau graikiškas terminas, išverstas ‛atsimesti’, reiškia „pasitraukti“ ir giminingas žodžiui „atskalūnybė“. Jis reiškia apgalvotą bei sąmoningą pasipriešinimą, atsitraukimą bei atsimetimą, rodant panieką.

19. Kokios gali būti sunkios pasekmės neklausant patarimų? Pateik pavyzdžių.

¹⁹ Tad galime pasimokyti štai ko: jei įprasime ne ‛klausytis jo balso’, bet nepaisyti Jehovos patarimų, duodamų per jo Žodį bei ištikimo vergo klasę, gan greit mūsų širdys pasidarys bejausmės, užkietėjusios. Pavyzdžiui, nesusituokusi pora gali pernelyg intymiai bendrauti. Kas bus, jei jie tiesiog ignoruos tokį dalyką? Ar tai padės jiems nebekartoti savo veiksmų, o gal dar laisviau vėl darys tą patį? Taip yra ir su kitais vergo klasės patarimais dėl muzikos bei pramogų pasirinkimo ir panašių dalykų — ar mes dėkingai juos priimame ir pasitaisome, jei būtina? Paulius skatino mus ‛neapsileisti lankyti savųjų susirinkimo’ (Žydams 10:24, 25). Nepaisydami šio patarimo, kai kurie abejingai žiūri į krikščionių sueigas. Jie mano, jog praleisti kai kada sueigas arba tiesiog kai kurių nelankyti yra visai nereikšminga.

20. Kodėl itin svarbu besąlygiškai klausyti Rašto patarimų?

²⁰ Jei besąlygiškai neatsiliepiame į Jehovos „balsą“, aiškiai sklindantį iš Rašto bei Biblija paremtų leidinių, mes greitai ‛atsimesime nuo gyvojo Dievo’. Abejingas patarimų nepaisymas gali lengvai virsti veikliu jų nuvertinimu, kritikavimu bei priešinimusi jiems. Jei nepasitaisome, pasidarome „piktos, netikinčios širdies“ ir tuomet pasveikti paprastai būna labai sunku. (Palygink Efeziečiams 4:19.) Jeremijas taikliai rašė: „Širdis yra klastingesnė už viską ir nenuspėjama. Kas gali ją pažinti?“ (Jeremijo 17:9, NW) Todėl Paulius savo bendratikius žydus skatino: „Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, — kol dar tebėra ‛šiandien’, — kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta“ (Žydams 3:13).

21. Ką visi esame skatinami daryti ir kokias perspektyvas turime?

²¹ Kokie esame laimingi, kad šiandieną Jehova vis dar kalba mums per savo Žodį ir organizaciją! Mes dėkingi, kad „ištikimas ir protingas vergas“ toliau padeda mums ‛išlaikyti iki galo tvirtą pirmykštį pasitikėjimą’ (Žydams 3:14). Dabar metas mums atsiliepti į Dievo meilę ir laikytis jo vadovavimo. Taip darydami, mes galime susilaukti kito Jehovos pažadėto nuostabaus dalyko — ‛įeiti į’ jo atilsį (Žydams 4:3, 10). Tą temą Paulius toliau aptarė su krikščionimis žydais ir mes ją svarstysime tolesniame straipsnyje.

[Išnašos]

Ar tu gali paaiškinti?

◻ Kodėl Paulius davė tokį griežtą patarimą krikščionims žydams?

◻ Kaip Paulius padėjo krikščionims žydams suprasti, kad jų padėtis buvo geresnė negu judaizmo išpažinėjų?

◻ Kaip žmogaus širdis užkietėja?

◻ Ką turime daryti, kad nepasidarytume „piktos, netikinčios širdies“?

[Iliustracija 10 puslapyje]

Ar tu rodai tikėjimą Didesniuoju Moze — Jėzumi?