Ar tu įėjai į Dievo atilsį?
„Kas įėjo į [Dievo] atilsį, tas ir ilsisi nuo savo darbų“ (ŽYDAMS 4:10, Naujasis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Testamentas, vertė J. Skvireckas).
1. Kodėl atilsis yra toks trokštamas?
ATILSIS. Koks saldus ir mielas žodis! Gyvendami šiandieniniame greitame ir karštligiškame pasaulyje, dauguma trokštame bent kiek poilsio. Jaunas ar senas, susituokęs ar viengungis, gali pasijusti labai prislėgtas ir išsekęs tiesiog nuo kasdienybės. O žmonėms su fiziniais trūkumais ar negalia kiekviena diena — sunkenybė. Kaip sako Raštas, „visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Romiečiams 8:22). Jei žmogus ilsisi, dar nereiškia, kad jis yra tinginys. Poilsis yra būtinas žmogaus poreikis.
2. Nuo kada Jehova ilsisi?
2 Pats Jehova Dievas ilsisi. Pradžios knygoje rašoma: „Buvo sutvertas dangus, žemė ir visi jų pulkai. Dievas septintą dieną užbaigė savo darbus ir ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko.“ Jehova skyrė ypatingą reikšmę „septintai dienai“, nes įkvėptame pranešime toliau sakoma: „Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino“ (Pradžios 2:1-3, Brb red.).
Dievas ilsėjosi nuo savo darbų
3. Kas negali būti Dievo atilsio priežastys?
3 Kodėl Dievas ilsėjosi „septintą dieną“? Žinoma, ne dėl to, kad jis buvo pavargęs. Jehova turi „dinaminės energijos apstybę“, todėl „nepailsta ir nepavargsta“ (Izaijo 40:26, NW; 40:28). Dievui taip pat nereikėjo atokvėpio pertraukėlės ar pakeisti tempą, nes Jėzus mums pasakė: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jono 5:17). Iš tikrųjų „Dievas yra dvasia“ ir jo nesąlygoja kūno ritmai bei poreikiai, būdingi fiziniams kūriniams (Jono 4:24).
4. Kuo „septinta diena“ skiriasi nuo ankstesnių šešių ‛dienų’?
4 Kaip mes galėtume suprasti, kodėl Dievas ilsėjosi „septintą dieną“? Atkreipkime dėmesį, kad nors Dievas buvo labai patenkintas tuo, ką padarė per ilgą šešių ankstesnių kūrimo ‛dienų’ laikotarpį, jis ypač palaimino „septintą dieną“ ir paskelbė ją ‛šventa’. Žodynas Concise Oxford Dictionary apibūdina „šventą“ kaip „išimtinai skirtą arba tinkamą (dievui arba kokiems nors religiniams tikslams)“. Todėl tai, kad Jehova palaimino „septintą dieną“ ir paskelbė ją šventa, nurodo, jog ši diena ir Dievo ‛poilsis’ turi būti kažkaip susiję su jo šventa valia ir tikslu, o ne su kokiais nors jo paties poreikiais. Kaip jie susiję?
5. Ką Dievas privertė judėti per pirmas šešias kūrimo ‛dienas’?
5 Per šešias ankstesnes kūrimo ‛dienas’ Dievas sukūrė įvairius ciklus ir privertė juos judėti, taip pat dėsnius, valdančius procesus žemėje ir viską aplink ją. Dabar mokslininkai žino, kaip puikiai visa tai sukurta. Baigiantis „šeštajai dienai“, Dievas sukūrė pirmąją žmonių porą ir apgyvendino ją ‛Edeno sode rytuose’. Pagaliau Dievas paskelbė savo tikslą žmonijos bei žemės atžvilgiu tokiais pranašiškais žodžiais: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!“ (Pradžios 1:28, 31, Brb red.; 2:8, Brb red.)
6. a) Kaip Dievas jautėsi „šeštosios dienos“ pabaigoje, kai buvo viską sukūręs? b) Kokia prasme „septinta diena“ yra šventa?
6 Biblijoje rašoma, kad paskui, pasibaigus kūrimo „šeštajai dienai“, „Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai“ (Pradžios 1:31, Brb red.). Dievas liko patenkintas visais savo darbais. Todėl jis ilsėjosi, arba nutraukė tolesnį kūrybos darbą žemėje. Nors rojaus sodas buvo idealus ir puikus, bet užėmė tik nedidelį plotą ir žemėje gyveno tik du žmonės. Reikėjo laiko, kad žemė bei žmonija pasiektų, kas buvo Dievo numatyta. Todėl jis paskyrė „septintą dieną“, kad visa, ką sukūrė per šešias ‛dienas’, plėtotųsi pagal jo šventą valią. (Palygink Efeziečiams 1:11.) „Septintai dienai“ baigiantis, visa žemė bus paversta rojumi, visiems laikams apgyventu tobulų žmonių (Izaijo 45:18). „Septinta diena“ palikta, arba paskirta įgyvendinti Dievo valią žemės ir žmonijos labui. Ta prasme ji ir yra „šventa“.
7. a) Kokia prasme Dievas ilsėjosi „septintą dieną“? b) Kaip visa bus tuomet, kai baigsis „septinta diena“?
7 Todėl „septintą dieną“ Dievas ilsėjosi nuo savo kūrimo darbų. Jis tarsi sustojo ir tam, kam davė pradžią, leido atlikti savo paskirtį. Jis nė kiek neabejoja, jog „septintos dienos“ pabaigoje visa bus tiksliai taip, kaip jis numatė. Net jei būtų kliūčių, jos bus įveiktos. Paklusni žmonija susilauks naudos, kai Dievo valia bus visiškai įgyvendinta. Niekas to nesukliudys, nes Dievas palaimino „septintą dieną“ ir padarė ją „šventa“. Kokia šlovinga perspektyva paklusniajai žmonijai!
Izraelis neįėjo į Dievo atilsį
8. Kada ir kaip izraelitai ėmė švęsti šabą?
8 Izraelio tautai buvo naudinga Jehovos nuostata dėl darbo ir poilsio. Net prieš paskelbdamas izraelitams Įstatymą ant Sinajaus kalno, Dievas pasakė jiems per Mozę: „Žiūrėkite, kad Viešpats jums davė šabatą ir todėl jums davė šeštoje dienoje maisto dvigubai; tegul kiekvienas pasilieka pas save ir nei vienas teneišeina iš savo vietos septintoje dienoje.“ Tad ‛tauta sergėjo septintą dieną šabo poilsį’ (Išėjimo 16:22-30).
9. Kodėl šabo įstatymas buvo maloni permaina izraelitams?
9 Ką tik išvaduotiems iš Egipto vergijos izraelitams tai buvo naũja. Nors egiptiečiai bei kitos tautos laiką skirstė į laikotarpius nuo penkiadienių iki dešimtadienių, pavergtiems izraelitams tikriausiai nebuvo duodama poilsio dienos. (Palygink Išėjimo 5:1-9.) Todėl logiška manyti, jog Izraelio tautai tokia permaina buvo maloni. Užuot laikę šabo reikalavimą našta ar apribojimu, jie turėjo džiugiai jo laikytis. Vėliau Dievas jiems netgi pasakė, jog šabas turėjo priminti jų vergiją Egipte ir išlaisvinimą (Pakartoto Įstatymo 5:15).
10, 11. a) Ko ateityje galėjo tikėtis izraelitai likdami klusnūs? b) Kodėl izraelitai neįėjo į Dievo atilsį?
10 Jei iš Egipto išėję su Moze izraelitai būtų paklusę, būtų turėję privilegiją įeiti į pažadėtą „žemę plūstančią pienu ir medum“ (Išėjimo 3:8). Ten jie būtų džiaugęsi tikru poilsiu, ne tik per šabą, bet visą savo gyvenimą (Pakartoto Įstatymo 12:9, 10). Tačiau taip neįvyko. Apie juos apaštalas Paulius rašė: „Kas gi buvo tie, kurie išgirdę maištavo? Ar ne visi Mozės išvestieji iš Egipto?! Prieš ką jis buvo įnirtęs per keturiasdešimt metų? Argi ne prieš nusikaltusius, kurių lavonai krito dykumoje?! O kam prisiekė, jog neįžengs į jo atilsio šalį, jei ne tiems, kurie jo neklausė?! Taigi matome, kad jie negalėjo įžengti dėl netikėjimo“ (Žydams 3:16-19).
11 Kokia įsimintina pamoka mums! Stokodama tikėjimo Jehova, ta karta nesulaukė jo pažadėto atilsio, bet išmirė dykumoje. Jie nesuvokė, jog per juos, kaip Abraomo palikuonis, Dievo valia turėjo būti palaimintos visos žemės tautos (Pradžios 17:7, 8; 22:18). Užuot veikę darniai pagal Dievo valią, jie visiškai išpaiko dėl savo trumpalaikių bei savanaudiškų troškimų. Niekada nepasukime tokiu keliu! (1 Korintiečiams 10:6, 10)
Laukia atilsis
12. Kokią perspektyvą tebeturėjo pirmojo amžiaus krikščionys ir kaip jie galėjo ja pasinaudoti?
12 Nurodęs, kad Izraelis neįėjo į Dievo atilsį dėl netikėjimo, Paulius sutelkė dėmesį į savo bendratikius. Pagal Žydams 4:1-5, Paulius patikino juos, kad ‛dar galioja pažadas įeiti į [Dievo] atilsį’. Paulius skatino juos parodyti tikėjimą „gerąja naujiena“, nes ‛mes, įtikėjusieji, įeiname į atilsio šalį’. Kadangi Įstatymas jau nebegaliojo dėl Jėzaus išperkamosios aukos, Paulius čia nenurodė tiesioginio poilsio — šabo (Kolosiečiams 2:13, 14). Cituodamas Pradžios 2:2 ir Psalmių 94:11, Paulius skatino krikščionis žydus įeiti į Dievo atilsį.
13. Kodėl, cituodamas 94 psalmę, Paulius atkreipė dėmesį į žodį „šiandien“?
13 Tai, kad galima įeiti į Dievo atilsį, krikščionims žydams turėjo būti „geroji naujiena“ — taip šabo poilsis buvo „geroji naujiena“ anksčiau gyvenusiems izraelitams. Todėl Paulius ir skatino savo bendratikius nesuklysti, kaip suklydo Izraelis dykumoje. Cituodamas Psalmių 94:7, 8, jis atkreipė dėmesį į žodį „šiandien“, nors Dievas seniai ilsėjosi nuo kūrimo darbo (Žydams 4:6, 7). Apie ką kalbėjo Paulius? Apie tai, kad „septinta diena“, kurią Dievas skyrė savo tikslo žemės ir žmonijos atžvilgiu visiškam įgyvendinimui, dar tęsėsi. Todėl jo bendrakrikščionys būtinai turėjo darbuotis šiam tikslui, o ne dėl savanaudiškų siekių. Jis dar sykį perspėjo: „Neužkietinkite savo širdžių.“
14. Kaip Paulius parodė, kad Dievo „poilsis“ tebesitęsia?
14 Be to, Paulius nurodė, kad tas pažadėtas „atilsis“ buvo ne tik apsigyventi Pažadėtojoje žemėje vadovaujant Jozuei (Jozuės 21:44, Brb red.). „Jeigu Jozuė būtų juos įvedęs į atilsį, — aiškino Paulius, — Dievas jau nebūtų kalbėjęs apie kitą, vėlesnę dieną.“ Todėl Paulius pridūrė: „Dievo tautos dar laukia šabo poilsis“ (Žydams 4:8, 9). Kas yra „šabo poilsis“?
Įeiti į Dievo atilsį
15, 16. a) Ką reiškia terminas „šabo poilsis“? b) Ką reiškia ‛ilsėtis nuo savo darbų’?
15 Posakis „šabo poilsis“ išverstas iš graikiško žodžio, reiškiančio „šabo metas“ (Kingdom Interlinear). Profesorius Viljamas Leinas sako: „Terminas įgavo ypatingą atspalvį nuo šabo taisyklės, atsiradusios judaizme, pagal Išėjimo 20:8-10, kur buvo pabrėžta, jog poilsis ir gyrius neatskiriami... [Tai] nurodo ypatingą iškilmių ir džiaugsmo atmosferą, paženklintą Dievo garbinimu bei gyriumi.“ Todėl pažadėtas poilsis yra ne šiaip atokvėpis nuo darbo. Tai varginančio betikslio darbo pokytis į džiugią, Dievą šlovinančią tarnybą.
16 Tai nurodo tolesni Pauliaus žodžiai: „Nes kas įėjo į [Dievo] atilsį, tas ir ilsisi nuo savo darbų, taip kaip Dievas nuo savųjų“ (Žydams 4:10, NTSk). Dievas poilsiavo septintąją kūrimo dieną ne iš nuovargio. Jis nebedarė kūrimo darbų žemėje, kad jo rankų triūsas plėtotųsi ir visa šlove pasirodytų jo gyriui bei išaukštinimui. Kaip Dievo kūrinijos daliai, mums irgi reikia derintis prie tos tvarkos. Mes turime ‛ilsėtis nuo savo darbų’, tai yra nebesistengti pasiteisinti Dievui, kad susilauktume išgelbėjimo. Ne, mes turime tikėti, kad mūsų išgelbėjimas priklauso nuo Jėzaus Kristaus išperkamosios aukos; per jį visa vėl bus pajungta Dievo tikslui (Efeziečiams 1:8-14; Kolosiečiams 1:19, 20).
Dievo Žodis yra veiksmingas
17. Kokių kūniškojo Izraelio polinkių mes turime vengti?
17 Izraelitai neįėjo į Dievo žadėtą atilsį dėl savo nepaklusnumo ir netikėjimo. Galop Paulius krikščionis žydus paskatino: „Tad stenkimės įžengti į aną atilsį, kad niekas nebenupultų sekdamas neklusniųjų pavyzdžiu“ (Žydams 4:11). Dauguma pirmojo amžiaus žydų neparodė tikėjimo Jėzumi ir daugelis jų labai kentėjo per žydų daiktų sistemos pabaigą 70 m. e. m. Kaip svarbu dabar mums tikėti Dievo pažadu!
18. a) Kokios yra Pauliaus nurodytos priežastys rodyti tikėjimą Dievo žodžiu? b) Kaip Dievo žodis yra „aštresnis už dviašmenį kalaviją“?
18 Mes turime svarių priežasčių parodyti tikėjimą Jehovos žodžiu. Paulius rašė: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žydams 4:12). Taip, Dievo žodis, arba žinia, yra „aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“. Krikščionims žydams reikėjo priminti, kas atsitiko jų protėviams. Nepaisydami Jehovos nuosprendžio, pagal kurį turėjo išmirti dykumoje, jie mėgino įeiti į Pažadėtąją žemę. Bet Mozė perspėjo juos: „Amalekiečiai ir Kananiečiai yra prieš jus. Jūs krisite po jų kalaviju.“ Kai užsispyrę izraelitai išžygiavo, „atėjo Amalekiečiai ir Kananiečiai, gyvenusieji kalnuose, ir mušdami juos bei kapodami vijosi iki Hormai“ (Skaičių 14:39-45). Jehovos žodis yra aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją ir jei žmogus sąmoningai ignoruoja jį, neabejotinai susilauks pasekmių (Galatams 6:7-9).
19. Kaip veiksmingai Dievo žodis „prasiskverbia“ ir kodėl mums svarbu pripažinti savo atskaitomybę Dievui?
19 Kaip veiksmingai Dievo žodis „prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų“! Jis persmelkia žmonių mintis ir motyvus — tartum prasiskverbia tiesiog į kaulų smegenis! Nors izraelitai buvo išvaduoti iš Egipto vergijos ir sutiko laikytis Įstatymo, Jehova žinojo, jog jie nebrangina iš širdies jo priemonių bei reikalavimų (Psalmių 94:7-11). Užuot vykdę jo valią, izraelitai tenkino savo kūniškus troškimus. Todėl jie neįėjo į Dievo pažadėtą atilsį, bet išmirė dykumoje. Mums reikia pasimokyti iš to, nes „joks kūrinys nėra paslėptas nuo [Dievo] žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą“ (Žydams 4:13, Brb red.). Todėl įvykdykime savo pasiaukojimo Jehovai pažadą ir ‛neatsitraukime savo pražūčiai’ (Žydams 10:39, Brb red.).
20. Kas laukia ateityje ir ką turime daryti, kad įeitume į Dievo atilsį?
20 Nors „septinta diena“ — Dievo atilsio diena — dar tebesitęsia, jis darbuojasi įgyvendindamas savo tikslą žemės ir žmonijos labui. Gan greitai Mesijas Karalius, Jėzus Kristus, pašalins nuo žemės visus Dievo valios priešininkus, tarp jų ir Šėtoną Velnią. Per Kristaus Tūkstantmetį valdymą Jėzus bei jo 144000 bendravaldžių padės žemei bei žmonijai tapti tokiomis kaip buvo Dievo numatyta (Apreiškimas 14:1; 20:1-6). Dabar mūsų metas įrodyti, kad skiriame savo gyvenimą Jehovos Dievo valiai vykdyti. Užuot stengęsi pasiteisinti Jehovai ir rūpinęsi savo reikalais, mes dabar turime ‛ilsėtis nuo savo darbų’ ir visa širdimi tarnauti Karalystės labui. Jei tai darysime ir liksime ištikimi savo dangiškajam Tėvui Jehovai, galėsime džiaugtis Dievo atilsiu dabar ir per amžius.
Ar tu gali paaiškinti?
◻ Koks buvo Dievo atilsio „septintą dieną“ tikslas?
◻ Kokiu atilsiu izraelitai būtų galėję džiaugtis, tačiau kodėl neįėjo į jį?
◻ Ką mes turime daryti, kad įeitume į Dievo atilsį?
◻ Kaip Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas ir aštresnis už dviašmenį kalaviją?
[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]
Izraelitai laikėsi šabo, bet neįėjo į Dievo atilsį. Ar žinai, kodėl?