Dievo atilsis — kas tai?

„Dievo tautos dar laukia šabo poilsis“ (HBR 4:9).

1, 2. Kokią išvadą, remdamiesi Pradžios 2:1-3, galime padaryti apie septintąją kūrimo dieną ir kokių kyla klausimų?

PRADŽIOS knygos pirmuosiuose skyriuose pasakojama, kaip šešias kūrimo dienas Dievas ruošė žemę, darė tinkamą žmonėms gyventi. Kiekvienos „dienos“, tikriau sakant, kūrybos laikotarpio, pabaigą ženklina žodžiai „tai buvo vakaras ir rytas“ (Pr 1:5, 8, 13, 19, 23, 31). Tačiau apie septintąją dieną taip nepasakyta (Pr 2:1-3).

² Kadangi Mozė, Pradžios knygos rašytojas, pasakojimo pabaigoje minėtų žodžių nepridūrė, galima manyti, jog anuomet, 1513 m. p. m. e., septintoji diena tebesitęsė. O kaip dabar? Ar Dievo atilsio diena nėra pasibaigusi? Jeigu ne, ar galime į šitą atilsį įeiti? Labai svarbu tai išsiaiškinti.

Ar Jehova vis dar „ilsisi“?

 3. Kaip Jėzaus žodžiai, užrašyti Jono 5:16, 17, leidžia suprasti, kad pirmajame amžiuje septintoji diena tebesitęsė?

³ Remiantis dviem skirtingomis Šventojo Rašto vietomis, galima padaryti išvadą, kad ir pirmajame mūsų eros amžiuje septintoji diena tebesitęsė. Štai pažiūrėkime vieną epizodą iš Jėzaus tarnybos. Kada jis gydė žmones šabo dieną, priešininkai, gydymą priskirdami prie darbų, ėmė piktintis, kaip jis drįsta pažeisti Įstatymą. Viešpats į tai jiems atsakė: „Mano Tėvas darbuojasi ligi šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5:16, 17). Kaip suprasti? Kaltinimą, kad dirba per šabą, Jėzus atrėmė žodžiais „mano Tėvas darbuojasi“. Jo argumentas iš esmės buvo toks: mudu su Tėvu dirbame tą patį darbą. Kadangi per savąjį Šabą, trunkantį tūkstančius metų, Tėvas darbuojasi, man irgi leistina dirbti — netgi šabo dieną. Taigi Jėzus davė suprasti, kad septintoji diena, arba Šabas, didžioji Dievo poilsio diena, tuo laiku dar nebuvo pasibaigusi.a

 4. Kaip iš vieno Pauliaus laiško galima spręsti, kad septintoji diena jo laikais tebesitęsė?

⁴ Tokia pat išvada peršasi ir pasiskaičius vieną iš Pauliaus laiškų. Čia jis cituoja Pradžios 2:2 ir įkvėptas šventosios dvasios rašo: „Mes, įtikėjusieji, įeiname į atilsį“ (Hbr 4:3, 4, 6, 9, Jr). Vadinasi, Pauliaus laikais septintoji diena tebesitęsė. O kiek ta poilsio diena dar turėjo trukti?

 5. Kam Jehova septintąją dieną paskyrė ir kiek dar ji tęsis?

⁵ Kad į šį klausimą galėtume atsakyti, prisiminkime, kam septintoji diena skirta. Tai paaiškina žodžiai iš Pradžios 2:3: „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą.“ Septintąją dieną Jehova padarė šventą, arba išskirtinę, ta prasme, kad šią dieną nusprendė galutinai įgyvendinti visa, ką yra užsibrėžęs dėl žemės. O Dievo sumanymas ir nutarimas yra toks, kad žemę apgyventų ir planeta bei gyvąja gamta rūpintųsi jo nuostatams paklūstantys žmonės (Pr 1:28). Būtent dėl šio nutarimo Jehova Dievas ir „šabo Viešpats“ Jėzus Kristus darbuojasi „ligi šiolei“ (Mt 12:8). Dievo atilsio diena tęsis tol, kol pasibaigs Kristaus viešpatavimo tūkstantmetis ir kol Jehova iki galo atliks visa, kam šitą dieną ir buvo skyręs.

Nesekime „neklusniųjų pavyzdžiu“

 6. Kokiais pavyzdžiais neturėtume sekti ir ko iš tų pavyzdžių pasimokome?

⁶ Dievas atvirai pasakė Adomui ir Ievai, kokį sumanymą žemėje ketina įgyvendinti. Jie, deja, nepanoro veikti išvien su Jehova. Nepaklusnumo keliu jiems iš paskos nuėjo milijonai žmonių. Net Izraelis, Dievo išrinktoji tauta, sekė neklusniųjų pėdomis. Verta įsidėmėti, jog ir pirmajame amžiuje Paulius krikščionis perspėjo, kad į šiuos spąstus gali įpulti kai kurie iš jų pačių tarpo. „Tad stenkimės įžengti į aną atilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas neklusniųjų pavyzdžiu“, — rašė jis (Hbr 4:11). Paulius, kaip matome, neklusnumą sieja su negalėjimu įžengti į Dievo atilsį. Kaip tai liečia mus? Jeigu vienaip ar kitaip imtume priešintis Dievo sumanymui, ar tai nesukliudytų mums į Dievo atilsį įžengti? Šį svarbų klausimą netrukus aptarsime plačiau. O dabar dar pakalbėkime apie blogą izraelitų pavyzdį ir kodėl jie į Dievo atilsį neįėjo.

„Jie neįeis į mano poilsį!“

 7. Kokiam tikslui Jehova išvadavo izraelitus iš Egipto vergijos ir ko iš jų tikėjosi?

⁷ Ką yra nutaręs padaryti dėl izraelitų, Jehova 1513 m. p. m. e. apreiškė savo tarnui Mozei. „Nužengiau išgelbėti juos iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi“, — sakė Dievas (Iš 3:8). Izraelitus „iš egiptiečių rankų“ Jehova išgelbėjo ypatingam tikslui: kaip ir buvo jų protėviui Abraomui žadėjęs, padarė juos sava tauta, iškėlė aukščiau kitų (Pr 22:17). Sykiu davė teisyną, kuris įgalino juos su Dievu gyventi taikoje (Iz 48:17, 18). „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano Sandoros [apibrėžtos tame teisyne], jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė“, — kalbėjo jis Izraelio žmonėms (Iš 19:5, 6). Išskirtiniais ryšiais su Dievu izraelitai, vadinasi, galėjo saistytis tiktai paklusdami jo balsui.

 8. Koks būtų buvęs izraelitų gyvenimas, jeigu jie būtų Dievui paklusę?

⁸ Tik pagalvokime, kaip būtų izraelitai gyvenę, jei Dievo balsui būtų paklusę! Jehova būtų laiminęs jų laukus, vynuogynus, jų avių kaimenes ir galvijų bandas. Priešai nieko nebūtų galėję jiems padaryti. (Perskaityk 1 Karalių 10:23-27.) Ir Mesijas būtų gimęs tautoje, kuri niekam nevergauja, kuriai nereikia gūžtis po romėnų jungu. Aplinkinių tautų akyse Izraelis būtų buvęs pavyzdinė karalystė, realus įrodymas, kad žmones, kurie jo nuostatams paklūsta, gyvasis Dievas visokeriopai — tiek dvasiniu, tiek materialiniu atžvilgiu — laimina.

9, 10. a) Kodėl dairydamiesi atgal į Egiptą izraelitai darė didelę blogybę? b) Kaip grįžimas į Egiptą būtų atsiliepęs izraelitų santykiams su Dievu?

⁹ Kokia garbė teko Izraeliui — bendradarbiauti su Jehova ir pelnyti palaiminimą ne tik sau, bet galiausiai visoms žemės tautoms! (Pr 22:18) Dauguma izraelitų, deja, nesirūpino kurti Dievo valdomos pavyzdinės karalystės. Netgi užsimanė grįžti atgal į Egiptą! (Perskaityk Skaičių 14:2-4.) Ar tenai sugrįždami jie būtų priartėję prie tikslo, kurio Dievas tuomet siekė, — padaryti Izraelį pavyzdine karalyste? Aišku, kad ne. Jeigu vėl būtų atsidavę į pagonių vergvaldžių rankas, nebebūtų galėję laikytis Mozės įstatymo nei atlikti to, kas reikalinga norint gauti nuodėmių atleidimą. Kokie jie buvo kūniški, kokie trumparegiai! Ne veltui Jehova apie tuos maištininkus prabilo: „Aš užpykau ant tos kartos ir pasakiau: ‘Visada jie klysta savo širdyje ir nepažino mano kelių.’ Taigi Aš prisiekiau savo rūstybėje: ‘Jie neįeis į mano poilsį!’“ (Hbr 3:10, 11, Brb; Ps 95:10, 11).

¹⁰ Dairydamasi, kaip čia į Egiptą sugrįžti, tauta parodė nevertinanti Jehovos palaiminimo. Neklusnūs izraelitai labiau norėjo porų, svogūnų ir česnakų, kurių anksčiau gaudavo valgyti Egipte (Sk 11:5). Panašiai kaip nedėkingasis Ezavas, tie maištininkai buvo pasiruošę brangų dvasinį paveldą išmainyti į skanų valgį (Pr 25:30-32; Hbr 12:16).

11. Ką Jehova darė, nors Mozės laikais izraelitai buvo jam neištikimi?

¹¹ Nors toji izraelitų karta, kurią Jehova iš nelaisvės išvedė, pasirodė neištikima, Dievas ir toliau kantriai darbavosi, siekė įgyvendinti, ką sumanęs. Dabar jis sutelkė dėmesį į tolesnę kartą. Naujosios kartos žmonės Dievui pakluso labiau negu jų tėvai. Jehovos paliepimu jie įžengė į Pažadėtąją žemę, ėmėsi ją užkariauti. Jozuės 24:31 rašoma: „Izraelis tarnavo Viešpačiui per visą Jozuės gyvenimą ir gyvenimą seniūnų, gyvenusių ilgiau už Jozuę bei patyrusių visa, ką Viešpats buvo padaręs Izraeliui.“

12. Iš kur žinome, kad įeiti į Dievo atilsį įmanoma ir dabar?

¹² Pamažu klusnioji karta išmirė, o po jos išaugo kita karta, „nepatyrusi nei Viešpaties, nei jo darbų, kuriuos jis buvo padaręs Izraeliui“. Todėl „izraelitai darė, kas nedora Viešpaties akyse, ir garbino Baalus“ (Ts 2:10, 11). Pažadėtojoje žemėje jie tikro atilsio nerado, dėl neklusnumo negalėjo likti taikoje su Dievu. Apaštalas Paulius, turėdamas omeny paskesnį istorijos tarpsnį, rašė: „Jeigu Jozuė būtų [izraelitus] įvedęs į atilsį, Dievas jau nebūtų kalbėjęs apie kitą, vėlesnę dieną. Taigi Dievo tautos dar laukia šabo poilsis“ (Hbr 4:8, 9). Čionai „Dievo tauta“ Paulius vadina krikščionis — tiek iš judėjų tarpo, tiek ir kitataučius, niekada nesilaikiusius Mozės įstatymo. Ar tai reiškia, kad krikščionys gali į Dievo atilsį įeiti? Tikrai taip!

Kodėl kai kurie krikščionys į Dievo atilsį neįėjo

13, 14. a) Ką Mozės laikais izraelitai turėjo daryti, kad įeitų į Dievo atilsį? b) Ar pirmojo amžiaus krikščionys, norėdami įeiti į Dievo atilsį, turėjo laikytis Mozės įstatymo? Paaiškink.

¹³ Rašydamas žydų kilmės krikščionims, Paulius išreiškė susirūpinimą, kad ne visi jie veikia išvien su Dievu. (Perskaityk Hebrajams 4:1.) Jei kadaise problema buvo Mozės įstatymo nesilaikymas, tai dabar priešingai — nerimą kėlė Įstatymo laikymasis. Izraelitai, norintys visokeriopai palaikyti Dievo sumanymą, apie pusantro tūkstančio metų buvo įpareigoti vadovautis Įstatymu. Tačiau po Jėzaus mirties Mozės įstatymas neteko galios. Kai kurie krikščionys, šito nesuprasdami, ir toliau atkakliai laikėsi tam tikrų Įstatymo reikalavimų.b

¹⁴ Krikščionims, vis dar prisirišusiems prie Įstatymo, Paulius aiškino, kad Jėzus, kaip Vyriausiasis Kunigas, yra daug pranašesnis už bet kurį netobulą vyriausiąjį kunigą, kad naujoji sandora yra geresnė negu sandora su Izraeliu ir kad dvasinė šventykla yra „aukštesnė ir tobulesnė“ nei „rankų darbo“ šventovė (Hbr 7:26-28; 8:7-10; 9:11, 12). Atkreipdamas dėmesį į dar vieną Mozės įstatymo punktą, būtent savaitinio šabo šventimą, apaštalas rašė ir apie tai, kaip krikščionis gali įeiti į Jehovos atilsio dieną: „Dievo tautos dar laukia šabo poilsis, nes, kas įžengia į atilsio šalį, ilsisi po savo darbų, panašiai kaip Dievas ilsėjosi po savųjų“ (Hbr 4:8-10). Tie hebrajų krikščionys neturėjo manyti, kad Jehovos malonę pelnys „savo darbais“, tai yra vykdydami Mozės įstatymą. Nuo 33-iųjų mūsų eros metų Sekminių dienos Dievas apdovanoja malone tiktai tuos, kas tiki Jėzų Kristų.

15. Kodėl, norint įeitį į Dievo atilsį, yra būtina jam paklusti?

¹⁵ Kas izraelitams Mozės laikais sutrukdė įeiti į Pažadėtąją žemę? Neklusnumas. Kas Pauliaus dienomis sutrukdė kai kuriems krikščionims įžengti į Dievo atilsį? Tas pats — neklusnumas. Jie nenorėjo pripažinti, kad Įstatymas savo paskirtį jau atliko ir kad Jehova veda savuosius garbintojus nauja kryptimi.

Kaip šiandien galime įeiti į Dievo atilsį

16, 17. a) Ką dabar reiškia įeiti į Dievo atilsį? b) Apie ką kalbėsime kitame straipsnyje?

¹⁶ Šiandien jau nė mintis nekiltų, kad išgelbėjimą krikščionis gali pelnyti laikydamasis Mozės įstatymo. Štai Paulius, įkvėptas šventosios dvasios, efeziečiams labai aiškiai rašo: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2:8, 9). Ką tad krikščioniui reiškia įžengti į Dievo atilsį? Septintąją, savo poilsio, dieną Jehova paskyrė galutinai įgyvendinti viskam, ką dėl žemės ir žmonijos yra nusprendęs. Į Jehovos atilsį įeiname — prie to atilsio prisidedame — klusniai bendradarbiaudami su Dievu, palaikydami Dievo sumanymus, atsiskleidžiančius per jo organizaciją.

¹⁷ O jeigu į Biblijos pamokymus, kuriuos nurodo ištikimas ir nuovokus vergas, nelabai kreiptume dėmesio ir elgtumės taip, kaip patiems norisi, prie Dievo sumanymų neprisiderintume. Savo gerus santykius su Jehova tada statytume į pavojų. Kitame straipsnyje aptarsime kelias įprastines situacijas, kai yra proga parodyti, ar esame Dievui klusnūs. Mūsų sprendimai tokiose situacijose byloja, ar į Dievo atilsį tikrai įėjome.

[Išnašos]

Pamąstykime

• Kam Dievas paskyrė septintąją, savo poilsio, dieną?

• Iš kur žinome, kad septintoji diena vis dar tęsiasi?

• Kas izraelitams Mozės dienomis ir kai kuriems pirmojo amžiaus krikščionims sutrukdė įeiti į Dievo atilsį?

• Ką dabar reiškia įeiti į Dievo atilsį?

[Anotacija 27 puslapyje]

Į Jehovos atilsį įeiname klusniai bendradarbiaudami su Dievu, palaikydami Dievo sumanymus, atsiskleidžiančius per jo organizaciją

[Iliustracijos 26, 27 puslapiuose]

Kas Dievo garbintojams, norintiems įeiti į jo atilsį, šiandieną tebėra būtina?