Tikėjimas daro mus kantrius ir maldingus

„Būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas [„dalyvavimas“, NW] arti“ (JOKŪBO 5:8).

 1. Kodėl turėtume apmąstyti Jokūbo 5:7, 8 žodžius?

ILGAI lauktas Jėzaus Kristaus „dalyvavimas“ (NW) dabar jau realybė (Mato 24:3-14). Visi pareiškiantys tikį Dievą ir Kristų kaip niekada anksčiau turi pagrindą apmąstyti šiuos mokinio Jokūbo žodžius: „Būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo [„dalyvavimo“, NW]. Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas [„dalyvavimas“, NW] arti“ (Jokūbo 5:7, 8).

 2. Su kokiomis problemomis susidūrė tie, kuriems rašė Jokūbas?

² Tie, kuriems Jokūbas rašė įkvėptą savo laišką, turėjo parodyti kantrybę ir spręsti įvairias problemas. Daugelis tų, kurie tvirtino tikį Dievą, elgėsi kitaip, negu buvo iš jų laukiama. Pavyzdžiui, reikėjo kažką daryti, nes kai kurių širdyse atsirado tam tikrų troškimų. Tarp tų pirmųjų krikščionių buvo būtina atkurti ramybę. Jiems dar reikėjo patarimo likti kantriems bei maldingiems. Svarstydami, ką jiems kalbėjo Jokūbas, pažiūrėkime, kaip mes galime pritaikyti jo žodžius savo gyvenime.

Blogi troškimai pražudo

 3. Kas susirinkime sukėlė ginčus ir ko mus tai moko?

³ Kai kurių, vadinančių save krikščionimis, tarpe nebuvo taikos, o pagrindinė to priežastis buvo blogi troškimai (Jokūbo 4:1-3). Ginčai sukėlė susiskaldymą, o kai kurie net beširdiškai teisė savo brolius. Taip atsitiko dėl to, kad juos buvo užvaldęs jausminių malonumų geismas. Mes patys galbūt turime melsti pagalbos priešintis kūno troškimams siekti prestižo, valdžios ar turto, kad kuo nors nesuardytume susirinkimo taikos (Romiečiams 7:21-25; 1 Petro 2:11). Kai kurių pirmojo amžiaus krikščionių godumas peraugo į neapykantos ir žiaurumo dvasią. Kadangi Dievas nepatenkino blogų jų troškimų, jie atkakliai kovojo siekdami savo tikslų. Jeigu ir mes turime tokių blogų troškimų, galime prašyti, bet negausime, nes mūsų šventasis Dievas neatsako į tokias maldas (Raudų 3:44; 3 Jono 9, 10).

 4. Kodėl Jokūbas kai kuriuos vadina „svetimautojomis“ ir kaip tie jo žodžiai turėtų mus paveikti?

⁴ Tarp kai kurių pirmųjų krikščionių vyravo pasaulietiškumas, pavydas ir išdidumas (Jokūbo 4:4, 6; 4:5, Brb red.). Jokūbas vadina tokius „svetimautojomis“, nes, būdami pasaulio draugai, jie dvasiškai svetimavo (Ezechielio 16:15-19, 25-45). Žinoma, mes nenorime perimti pasaulio požiūrio, kalbos ir veiksmų, nes taip pasidarytume Dievo priešai. Jo Žodis mums rodo, kad ‛pavydas’ yra blogas nuodėmingų žmonių polinkis, arba „dvasia“ (Pradžios 8:21; Skaičių 16:1-3; Psalmių 105:16, 17; Ekleziasto 4:4). Tad jeigu suprantame, kad turime nugalėti pavydą, išdidumą ar kitą kokį blogą polinkį, prašykime Dievo pagalbos per šventąją dvasią. Ta jėga, teikiama Dievo dėl jo neužtarnauto gerumo, stipresnė už ‛pavydą’. O kadangi Jehova priešinasi išdidumui, jis parodys mums neužtarnautą gerumą, jeigu kovojame su blogais polinkiais.

 5. Kokius reikalavimus turime atitikti, jei norime patirti neužtarnautą Dievo gerumą?

⁵ Kaip galime patirti neužtarnautą Dievo gerumą? (Jokūbo 4:7-10) Norėdami džiaugtis nepelnytu Jehovos gerumu, turime jam paklusti, naudotis jo priemonėmis ir sutikti su tuo, kokia yra jo valia (Romiečiams 8:28). Mes turime ‛priešintis’, arba nepasiduoti, Velniui. Jis ‛bėgs nuo mūsų’, jeigu tvirtai palaikome Jehovos visuotinį suverenitetą. Mes gauname pagalbą iš Jėzaus, kuris sulaiko pasaulio blogio jėgas, kad niekas negalėtų padaryti mums ilgalaikės žalos. Ir niekada nepamirškite, kad malda, paklusnumu bei tikėjimu mes artinamės prie Dievo, o jis artinasi prie mūsų (2 Kronikų 15:2).

 6. Kodėl kai kuriuos krikščionis Jokūbas vadina „nusidėjėliais“?

⁶ Kodėl žodį „nusidėjėliai“ Jokūbas pritaiko tiems, kurie tvirtina tikį Dievą? Todėl, kad jie buvo kalti dėl „karų“ ir žiaurios neapykantos, o toks požiūris nepriimtinas krikščionims (Titui 3:3). Jie turėjo nusiplauti blogų darbų pilnas savo „rankas“. Jiems reikėjo apvalyti ir savo „širdis“ — motyvų centrą (Mato 15:18, 19). Tie „besiblaškantieji“ draugavo ir su Dievu, ir su pasauliu. Būdami įspėti dėl jų blogo pavyzdžio, nuolat budėkime, kad tokie dalykai nesužlugdytų mūsų tikėjimo (Romiečiams 7:18-20).

 7. Kodėl Jokūbas liepia kai kuriems ‛liūdėti ir raudoti’?

⁷ Jokūbas pataria savo skaitytojams ‛pažinti savo skurdą, liūdėti ir raudoti’. Jeigu jie parodytų dievobaimingą liūdesį, tai būtų atgailos ženklas (2 Korintiečiams 7:10, 11). Šiandien kai kurie sakantys, jog turi tikėjimą, ieško draugystės su pasauliu. Jeigu kai kurie iš mūsų taip elgiasi, argi neturime liūdėti dėl savo menkos dvasinės būklės ir imtis neatidėliotinų priemonių ištaisyti padėtį? Padarę būtinus pakeitimus ir patyrę Dievo atlaidumą, pajusime džiaugsmą dėl apvalytos sąžinės bei džiugios amžinojo gyvenimo perspektyvos (Psalmių 50:12-19; 1 Jono 2:15-17).

Neteiskime vieni kitų

8, 9. Kodėl neturime vieni kitų apkalbinėti ir teisti?

⁸ Nuodėmė apkalbėti savo bendratikį (Jokūbo 4:11, 12). Tačiau kai kurie kritikuoja krikščionis brolius bei seseris galbūt manydami, jog patys yra teisūs, arba todėl, kad nori iškelti save pažemindami kitus (Psalmių 49:20; Patarlių 3:29, Brb red.). Graikiškas žodis, išverstas ‛apkalbinėti’, nurodo priešiškumą ir reiškia perdėtai ar melagingai apkaltinti. Tai tolygu nepalankiai teisti brolį. Kodėl tai panašu į ‛apkalbinėjimą ir teisimą Dievo įstatymo’? Na, Rašto aiškintojai ir fariziejai ‛puikiai apeidavo Dievo įsakymą’ ir teisė pagal savo normas (Morkaus 7:1-13). Tad jeigu mes smerktume brolį, kurio Jehova nesmerktų, argi ‛neteistume Dievo įstatymo’ ir neteisėtai netvirtintume, kad jis atmestinas? Nepagrįstai kritikuodami savo brolį, nevykdytume meilės įstatymo (Romiečiams 13:8-10).

⁹ Prisiminkime: „Tėra vienintelis įstatymo leidėjas ir teisėjas“ — Jehova. Jo „įstatymas tobulas“, be jokių trūkumų (Psalmių 18:8; Izaijo 33:22). Tik Dievas turi teisę nustatyti išsigelbėjimo normas bei taisykles (Luko 12:5, NTP, išnaša). Taigi Jokūbas klausia: „Kas gi tu toksai, kuris drįsti teisti artimą?!“ Mums neduota išimtinė teisė teisti ir smerkti kitus (Mato 7:1-5; Romiečiams 14:4, 10). Mąstydami apie Dievo suverenumą ir bešališkumą bei savo pačių nuodėmingumą, galėsime išvengti veidmainiškai teisti kitus.

Venk pagyrūniško pasitikėjimo savimi

10. Kodėl savo gyvenime turime kasdien atsižvelgti į Jehovą?

¹⁰ Mes visada turime atsižvelgti į Jehovą ir jo įstatymą (Jokūbo 4:13-17). Ignoruodami Dievą, savimi pasitikintys asmenys sako: ‛Šiandien arba rytoj keliausime į kokį nors miestą, tenai prabūsime metus, versimės ir pasipelnysime.’ Jeigu mes ‛krauname turtus, bet nesirūpiname tapti turtingi pas Dievą’, mūsų gyvenimas rytoj gali nutrūkti ir mes nebeturėsime galimybės tarnauti Jehovai (Luko 12:16-21). Kaip sako Jokūbas, esame lyg ryto migla, kuri „trumpam pasirodo ir paskui išnyksta“ (1 Kronikų 29:15). Tik parodydami tikėjimą Jehova galime viltis tikro džiaugsmo ir amžinojo gyvenimo.

11. Ką reiškia sakyti „jei Viešpats [„Jehova“, NW] panorės“?

¹¹ Užuot pagyrūniškai ignoravę Dievą, turėtume taip galvoti: „Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą.“ Žodžiai „jei Viešpats panorės“ nurodo, kad mes stengiamės veikti pagal jo valią. Gali reikėti imtis verslo, kad išlaikytume savo šeimą, galėtume vykti į Karalystės skelbimo darbą ir panašiai. Bet nesigirkime. „Toks gyrimasis yra netikęs“, nes tuo ignoruojama priklausomybė nuo Dievo (Psalmių 36:5; Patarlių 21:4, Brb red.; Jeremijo 9:23, 24).

12. Kokia yra Jokūbo 4:17 žodžių reikšmė?

¹² Matyt, apibendrindamas savo teiginius apie pasitikėjimą savimi ir gyrimąsi, Jokūbas sako: „Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda.“ Visi krikščionys turi nuolankiai pripažinti savo priklausomybę nuo Dievo. Jeigu jie to nedaro, „nusideda“. Žinoma, tas pats principas taikomas bet kuriuo atveju, kai nedarome to, ko tikėjimas Dievu reikalauja iš mūsų (Luko 12:47, 48).

Įspėjimas turtuoliams

13. Ką Jokūbas sako apie tuos, kurie netinkamai naudoja savo turtus?

¹³ Kadangi kai kurie pirmieji krikščionys tapo materialistais ar žavėjosi turtingaisiais, Jokūbas bara tokius turtuolius griežtais žodžiais (Jokūbo 5:1-6). Pasauliečiai, neteisingai naudojantys savo turtus, ‛verks ir raudos dėl jų laukiančių negandų’, kai Dievas atmokės jiems pagal jų darbus. Tais laikais daugelio žmonių turtas dažniausiai būdavo rūbai, javai ir vynas (Joelio 2:19; Mato 11:8). Kai kas iš tų gėrybių gali supūti ar būti ‛kandžių sukapotos’, tačiau Jokūbas pabrėžia ne turto gendamumą, o jo bevertiškumą. Nors auksas ir sidabras nerūdyja, jeigu juos kauptume, jie būtų tokie pat beverčiai kaip surūdiję daiktai. „Rūdys“ rodo, kad materialinis turtas tinkamai nenaudojamas. Tad visi turime prisiminti, kad, atėjus Dievo rūstybei, „kaip ugnis“ bus tai, ką pasitikintieji savo turtais ‛susikrovė dienų gale’. Kadangi mes gyvename „paskutiniaisiais laikais“, šie žodžiai turi mums ypatingą reikšmę (Danieliaus 12:4, ŠvR; Romiečiams 2:5).

14. Kaip turtingieji dažnai elgiasi, bet ką mes tuo atžvilgiu turime daryti?

¹⁴ Turtuoliai dažnai apgaudinėja jų laukus nuvalančius darbininkus, o jiems nesumokėtas užmokestis ‛šaukiasi’ atpildo. (Palygink Pradžios 4:9, 10.) Turtuoliai ‛prabangiai gyveno’. Pasinėrę į kūniškus malonumus, jie leidžia savo širdims aptukti, pasidaryti nejautrioms ir elgiasi taip iki pat savo skerdimo „dienos“. Jie ‛smerkia ir žudo teisųjį’. Jokūbas klausia: „Argi jis nėra priešiškas jums?“ (NW) Bet, kaip sakoma kitame vertime, „teisusis: jis jums nesipriešina“. Kaip bebūtų, mes neturime būti šališki turtingiesiems. Dvasiniai dalykai mūsų gyvenime turi būti svarbiausi (Mato 6:25-33).

Tikėjimas padeda mums būti kantriems

15, 16. Kodėl taip svarbu rodyti kantrybę?

¹⁵ Pareiškęs nuomonę apie negailestingus šio pasaulio turtuolius, Jokūbas skatina prispaustuosius krikščionis būti kantrius (Jokūbo 5:7, 8). Jeigu tikintieji kantriai pakelia sunkumus, už ištikimybę jie bus apdovanoti Kristaus dalyvavimo metu, kai ateis laikas nubausti jų engėjus (Mato 24:37-41). Tie pirmieji krikščionys privalėjo būti panašūs į ūkininką, kantriai laukiantį ankstyvojo rudens lietaus, kad galėtų sodinti, ir vėlyvojo pavasario lietaus, reikalingo derliui subręsti (Joelio 2:23, Brb red.). Mums irgi reikia parodyti kantrybę bei stiprinti savo širdis, ypač todėl, kad gyvename Jėzaus Kristaus, mūsų „Viešpaties dalyvavimo“ (NW) metu!

¹⁶ Kodėl turime būti kantrūs? (Jokūbo 5:9-12) Kantrybė padeda mums nedūsauti ir nedejuoti, kai bendratikiai erzina mus. Jeigu ‛murmame vieni prieš kitus’ su užgaulia dvasia, būsime pasmerkti Teisėjo Jėzaus Kristaus (Jono 5:22). Dabar, kai jis jau ‛dalyvauja’ (NW) ir „stovi prie slenksčio“, palaikykime taiką būdami kantrūs savo broliams, patiriantiems daug tikėjimo išbandymų. Mūsų pačių tikėjimas stiprėja prisiminus, kaip Dievas atlygino Jobui, kantriai iškentusiam jam tekusius išmėginimus (Jobo 42:10-16). Jei rodome tikėjimą ir kantrybę, pamatysime, kad „Viešpats [„Jehova“, NW] kupinas užuojautos ir gailestingumo“ (Michėjo 7:18, 19).

17. Kodėl Jokūbas liepia ‛neprisiekinėti’?

¹⁷ Jeigu nesame kantrūs, ištikus sunkumams galime imti netinkamai kalbėti. Pavyzdžiui, galime neapgalvotai prisiekinėti. „Neprisiekinėkite“, sako Jokūbas, perspėdamas dėl lengvabūdiškų priesaikų. Jei ką nors sakydami vis prisiekinėjame, tai irgi atrodo veidmainiška. Taigi turime tiesiog kalbėti tiesą, kad mūsų „taip“ būtų „taip“, o „ne“ — „ne“ (Mato 5:33-37). Žinoma, Jokūbas nenori pasakyti, kad neteisinga prisiekti teisme kalbėti tiesą.

Tikėjimas ir mūsų maldos

18. Kokiomis aplinkybėmis turime ‛melstis’ ir ‛giedoti’?

¹⁸ Jei norime kontroliuoti savo kalbą, parodyti kantrybę ir išsaugoti tikrą tikėjimą Dievu, mūsų gyvenime turi būti labai svarbi malda (Jokūbo 5:13-20). ‛Melstis’ turėtume ypač tada, kai esame išbandomi. Jei esame linksmi, ‛giedokime’, kaip darė Jėzus ir jo apaštalai, jam įsteigus savo mirties Minėjimą (Morkaus 14:26). Kartais galime būti tiek kupini dėkingumo Dievui, kad giedame giesmes net širdyje (1 Korintiečiams 14:15; Efeziečiams 5:19). O koks džiaugsmas išgirti Jehovą giesme krikščionių sueigose!

19. Ką turime daryti, kai dvasiškai susergame, ir kodėl reikia to imtis?

¹⁹ Mes galbūt nenorėsime giedoti, jei dvasiškai sergame — gal dėl blogo elgesio ar todėl, kad reguliariai nesimaitiname nuo Jehovos stalo. Jeigu taip yra, nuolankiai prašykime vyresniųjų ‛melstis už mus’ (Patarlių 15:29). Jie ‛pateps mus aliejumi Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardu’. Kaip aliejus malšina žaizdos skausmą, taip jų paguodos žodžiai ir Rašto patarimas padės sumažinti depresiją, abejones, baimę. Ta ‛tikėjimo malda pagydys mus’ (ŠvR), jeigu ir mes tikėsime. Jei vyresnieji sužino, kad mūsų dvasinę ligą sukėlė sunki nuodėmė, jie švelniai nurodys klaidą ir stengsis padėti mums (Psalmių 140:5). Atgailaudami galime tikėtis, kad Dievas išgirs jų maldas ir atleis mums.

20. Kodėl dera išpažinti savo nuodėmes ir melstis vieniems už kitus?

²⁰ ‛Išpažindami vieni kitiems nuodėmes’, užkirsime kelią tolesnėms klaidoms. Tai paskatins abipusę užuojautą, o ši savybė įkvėps mus ‛melstis vieniems už kitus’. Galime tikėti, kad tai bus naudinga, nes malda „teisiojo“ — asmens, parodančio tikėjimą ir Dievo laikomo teisiu, — gali daug ko išmelsti iš Jehovos (1 Petro 3:12). Pranašas Elijas turėjo tokių pat silpnybių kaip mes, tačiau jo maldos buvo veiksmingos. Jis meldėsi ir nelijo trejus metus ir šešis mėnesius. Jis vėl meldėsi, ir pradėjo lyti (3 Karalių 17:1; 18:1, 42-45; Luko 4:25).

21. Ką galėtume daryti, jei krikščionis brolis ar sesuo ‛nuklysta nuo tiesos’?

²¹ O kaip tada, jei kas nors iš susirinkimo ‛nuklysta nuo tiesos’ ir nebesilaiko teisingo mokymo bei elgesio? Biblijos patarimu, malda ar dar kitaip mes galime padėti jam pasitaisyti. Jeigu taip įvyktų, jam vėl galiotų Kristaus išpirka ir apsaugotų nuo dvasinės mirties bei pasmerkimo sunaikinti. Padėdami klystančiajam, mes uždengiame daugybę jo nuodėmių. Kai pabartas nusidėjėlis palieka savo blogą kelią, gailisi ir prašo atleidimo, mes džiaugiamės, kad stengėmės uždengti jo nuodėmes (Psalmių 31:1, 2; Judo 22, 23).

Pamoka mums visiems

22, 23. Kaip mus turėtų paveikti Jokūbo žodžiai?

²² Visi mes, be abejo, randame Jokūbo laiške kažką sau naudinga. Jame nurodoma, kaip iškęsti išbandymus, patariama saugotis šališkumo ir skatinama užsiimti teisumo darbais. Jokūbas ragina mus valdyti liežuvį, priešintis pasaulio įtakai bei išlaikyti taiką. Jo žodžiai turėtų daryti mus kantrius ir maldingus.

²³ Tiesa, Jokūbo laiškas iš pradžių buvo nusiųstas pateptiesiems pirmojo amžiaus krikščionims. Tačiau jo patarimai mums visiems turėtų padėti laikytis tikėjimo. Jokūbo žodžiai gali išsaugoti tikėjimą, kuris skatina mus ryžtingiems veiksmams Dievo tarnyboje. Šis Dievo įkvėptas laiškas ugdo ištvermingą tikėjimą, darantį mus kantriais, maldingais Jehovos Liudytojais šiandien, Jėzaus Kristaus, mūsų „Viešpaties atėjimo [„dalyvavimo“, NW]“ metu.

Kaip tu atsakytum?

◻ Kodėl kai kurie pirmieji krikščionys turėjo pakeisti savo požiūrį ir elgesį?

◻ Kaip Jokūbas įspėja turtuolius?

◻ Kodėl turime būti kantrūs?

◻ Kodėl turime nuolat melstis?

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 19 puslapyje]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kai kurie pirmieji krikščionys turėjo būti kantresni savo bendratikiams

[Iliustracija 24 puslapyje]

Krikščionys turi būti kantrūs, meilingi, maldingi