„Būkite švelniai prisirišę vienas prie kito“
„Būkite švelniai prisirišę vienas prie kito broliška meile.“ (ROMIEČIAMS 12:10, NW)
1, 2. Kokie buvo apaštalo Pauliaus ir vieno mūsų laikų misionieriaus santykiai su tikėjimo broliais?
VISI, kam Donas padėjo per 43 savo misionieriškos tarnybos Tolimuosiuose Rytuose metus, jautė jo šilumą. Dabar, jam gulint mirties patale, kai kurie buvę studijuotojai atkeliavo tūkstančius kilometrų pasakyti: „Kamsahamnida, kamsahamnida!“ (korėjietiškai „ačiū, ačiū“). Švelnus Dono prisirišimas palietė jų širdis.
2 Dono pavyzdys ne vienintelis. Pirmajame amžiuje apaštalas Paulius irgi buvo švelniai prisirišęs prie tų, kuriems tarnavo. Jis daug aukojosi žmonėms. Nors tvirtų įsitikinimų, sykiu buvo švelnus ir rūpestingas, „tarsi motina, globojanti savo kūdikius“. Tesalonikos susirinkimui jis rašė: „Tarp jūsų buvome švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius. Taip jūsų ilgėdamiesi, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs.“ (1 Tesalonikiečiams 2:7, 8) Vėliau, kai apaštalas pasakė Efezo bendratikiams, kad šie daugiau jo nebematys, „visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo“. (Apaštalų darbų 20:25, 37) Akivaizdu, jog Paulių su kitais krikščionimis vienijo daug stipresni saitai nei vien bendras tikėjimas. Jie tikrai buvo prisirišę vieni prie kitų.
Švelnus prisirišimas ir meilė
3. Kaip Biblijoje prisirišimas siejamas su meile?
3 Rašte švelnus prisirišimas, broliški jausmai, atjauta glaudžiai siejami su kilniausia krikščionių savybe — meile. (1 Tesalonikiečiams 2:8, NW; 2 Petro 1:7) Visos šios dieviškosios savybės kaip gražaus brilianto briaunos puikiai dera tarpusavyje ir viena kitą papildo. Jos suartina ne tik su krikščionimis, bet ir su dangiškuoju Tėvu. Todėl apaštalas Paulius bendratikius skatino: „Meilė tebūna be veidmainystės...“ „Būkite švelniai prisirišę vienas prie kito broliška meile.“ (Romiečiams 12:9, 10; NW)
4. Ką reiškia „švelnus prisirišimas“?
4 Pauliaus pavartotas graikiškas posakis, „Naujojo pasaulio vertime“ perteikiamas „švelnus prisirišimas“, susideda iš dviejų žodžių: „draugystė“ ir „natūralus prisirišimas“. Pasak vieno biblisto, tai reiškia, kad krikščionys „turi būti atsidavę, kaip ir dera mylinčiai, vieningai ir tarpusavio parama pasižyminčiai šeimai“. Ar tu jauti tą patį tikėjimo broliams bei seserims? Šilta aplinka — giminystės jausmas — turi vyrauti krikščionių susirinkime. (Galatams 6:10) Todėl K. Burbulio vertime Romiečiams 12:10 sakoma: „Švelniai mylėkite vienas kitą broliška meile.“ Taip, krikščionys myli vienas kitą ne iš išskaičiavimo ir ne vien iš pareigos. „Neveidmainišku brolišku prisirišimu“ turime ‘karštai iš širdies mylėti vieni kitus’. (1 Petro 1:22; NW)
„Dievo išmokyti mylėti vienas kitą“
5, 6. a) Kaip Jehova per tarptautinius kongresus moko savo tautą krikščioniško prisirišimo? b) Kaip per laiką tvirtėja bendratikių ryšiai?
5 Nors pasaulyje ‘daugelio meilė atšalusi’, Jehova moko savo tarnus „mylėti vienam kitą“. (Mato 24:12; 1 Tesalonikiečiams 4:9, Brb) Tarptautiniai Jehovos liudytojų kongresai — puikios progos to mokytis. Šiuose sambūriuose vietiniai liudytojai pasitinka bendratikius iš tolimų šalių ir daugelis atveria savo namus svečiams iš užsienio. Neseniai į vieną tokį kongresą atkeliavo liudytojų iš kraštų, kur žmonės gana santūrūs. „Iš pradžių atvykusieji buvo labai susirūpinę ir drovūs, — pasakoja vienas krikščionis, padėjęs jiems apsigyventi. — Bet kai po šešių dienų reikėjo atsisveikinti, šeimininkai ir jų svečiai glėbesčiavosi ir verkė. Jie džiaugėsi krikščioniška meile ir jos niekada nepamirš.“ Svetingumas broliams, nepaisant jų tautybės, gali suartinti tiek vietinius, tiek atvykusius liudytojus. (Romiečiams 12:13)
6 Tokiuose kongresuose vyrauja broliška atmosfera, bet ryšiai tampa dar artimesni, kai krikščionys kurį laiką drauge tarnauja Jehovai. Gerai pažindami bendratikius, labiau vertiname jų patrauklias savybes — teisingumą, patikimumą, ištikimybę, gerumą, dosnumą, dėmesingumą, atjautą, nesavanaudiškumą. (Psalmyno 15:3-5; Patarlių 19:22, Brb) Markas, tarnavęs misionieriumi Rytų Afrikoje, pasakė: „Darbas petys į petį su broliais suvienija nesutraukiamais saitais.“
7. Ką turime daryti, kad džiaugtumės krikščionišku prisirišimu susirinkime?
7 Kad tokiais ryšiais būtų suvienytas visas susirinkimas, jo nariai turi puoselėti tarpusavio artumą. Reguliariai lankydami krikščionių sueigas, stipriname prisirišimą prie brolių bei seserų. Dalyvaudami sueigose, bendraudami prieš jas ir po jų, drąsiname vienas kitą ir skatiname „daryti gerus darbus“. (Hebrajams 10:24, 25) „Miela prisiminti, — pasakoja vienas vyresnysis iš Jungtinių Valstijų, — kai vaikystėje mūsų šeima visada paskutinė palikdavo Karalystės salę; draugiškai ir prasmingai šnekučiuodavosi su bendratikiais, kol šie išsiskirstydavo.“
Ar tau reikia ‘praplėsti savo širdį’?
8. a) Ką Paulius turėjo omenyje skatindamas korintiečius ‘praplėsti širdis’? b) Kaip gali puoselėti prisirišimą susirinkime?
8 Kad kuo daugiau rodytume tokį prisirišimą, galbūt turime ‘praplėsti savo širdis’. Korinto susirinkimui apaštalas Paulius rašė: „Mūsų širdis jums tapo erdvi. Mumyse jums ne per ankšta.“ Paulius juos skatino irgi ‘praplėsti savo širdį’. (2 Korintiečiams 6:11-13) O tu ar gali praplėsti savo prisirišimą? Nelauk, kol kitas imsis iniciatyvos. Laiške romiečiams Paulius pataria, kaip rodyti švelnų prisirišimą: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba.“ (Romiečiams 12:10) Rodydamas pagarbą kitiems, pirmas prieik pasisveikinti atvykęs į sueigą. Be to, pakviesk bendratikius į lauko tarnybą ar pasiūlyk drauge pasiruošti sueigai. Taip darant prieraišumas stiprės.
9. Kaip kai kurie stengiasi labiau susidraugauti su bendratikiais? (Pateik pavyzdžių iš savo susirinkimo.)
9 Šeimos bei atskiri susirinkimo nariai gali ‘prasiplėsti’ lankydami vieni kitus, drauge užkandžiaudami ir užsiimdami naudinga veikla. (Luko 10:42; 14:12-14) Štai Hakopas kartais organizuoja nedidelės grupės iškylas. „Susirenka visokio amžiaus žmonių, taip pat ir vienišų tėvų, — pasakoja brolis. — Visi grįžta namo kupini džiugių prisiminimų ir tapę artimesni.“ Mes, krikščionys, turime stengtis būti ne tik bendratikiai, bet ir tikri draugai. (3 Jono 14)
10. Ką daryti, kai santykiai su bendratikiais yra įtempti?
10 Tačiau retsykiais dėl mūsų netobulumo būna sunku puoselėti draugystę ir prisirišimą. Ką daryti? Pirma, melsti gerų santykių su bendratikiais. Dievas nori, kad jo tarnai sugyventų, tad išklauso tokias nuoširdžias maldas. (1 Jono 4:20, 21; 5:14, 15) Bet turime ir daryti tai, ko prašome. Rikas, keliaujantysis tarnas iš Rytų Afrikos, pasakoja apie vieną tiesmuką brolį, su kuriuo buvo nelengva bendrauti. „Nusprendžiau ne vengti jo, o geriau susipažinti, — tęsia Rikas. — Sužinojau, kad to brolio tėvas buvo labai griežtas. Kai supratau, kiek broliui teko stengtis, kad įveiktų ką patyręs šeimoje, ir kokią pažangą padarė, ėmiau juo žavėtis. Mudu tapome gerais draugais.“ (1 Petro 4:8)
Atverk savo širdį
11. a) Ko reikia, kad stiprėtų susirinkimo narių tarpusavio prieraišumas? b) Kodėl dvasiškai žalinga slėpti savo jausmus nuo kitų?
11 Šiandien daug žmonių gyvena neturėdami artimų draugų. Kaip liūdna! Taip neturi būti krikščionių susirinkime. Tikra broliška meilė — ne vien mandagus pokalbis bei geros manieros ir ne audringa jausmų išraiška kam nors. Verčiau noriai atverkime širdį, kaip Paulius korintiečiams, ir parodykime bendratikiams, kad mums tikrai rūpi jų gerovė. Nors ne kiekvienas kalbus ir linkęs bendrauti, uždarumas žalingas. „Uždaras žmogus rūpinasi tik savo įnoriais, — perspėja Biblija, — ir niekina kiekvieną sveikos nuovokos žmogų.“ (Patarlių 18:1)
12. Kodėl gera bendrystė yra svarbi artimiems santykiams susirinkime palaikyti?
12 Nuoširdus bendravimas yra tikros draugystės pagrindas. (Jono 15:15) Mums visiems reikia draugų, kuriems patikėtume slapčiausias mintis bei jausmus. Be to, kuo geriau esame pažįstami, tuo lengviau pasirūpinti vienas kito poreikiais. Tokia tarpusavio parama puoselėjame švelnų prisirišimą ir įsitikiname Jėzaus žodžių teisingumu: „Palaimingiau duoti negu imti.“ (Apaštalų darbų 20:35; Filipiečiams 2:1-4)
13. Kaip galime parodyti, kad tikrai mylime brolius?
13 Kad prisirišimas kuo labiausiai džiugintų, neslėpkime jo. (Patarlių 27:5) Kai šis jausmas tikras, matyti iš veido ir kitų širdys nelieka abejingos. „Linksmas žvilgsnis pradžiugina širdį“, — rašė vienas išminčius. (Patarlių 15:30) Švelnus prisirišimas puoselėjamas ir dėmesingumu. Nors tokio jausmo nenupirksi už pinigus, iš širdies duodama dovana gali būti labai svarbi. Atvirukas, laiškas, „laiku pasakytas tinkamas žodis“ — visa tai rodo stiprų prieraišumą. (Patarlių 25:11, Brb; 27:9) Susidraugavę turime išsaugoti tą ryšį ir nepaliauti ugdytis nesavanaudišką prisirišimą. Ypač norime paremti draugus sunkiu metu. Biblijoje sakoma: „Draugas visuomet myli ir brolis [jis] pasirodo nelaimėje.“ (Patarlių 17:17, Brb)
14. Ką daryti, jei atrodo, kad kas nors abejingas tavo šiltiems jausmams?
14 Nerealu tikėtis artumo su kiekvienu susirinkimo nariu. Natūralu, jog su kai kuriais bendratikiais susidraugaujame labiau nei su kitais. Tad jei manai, kad kas nors nerodo tau tokių šiltų jausmų, kokių norėtum, neskubėk kaltinti jo ar savęs. Ir nesiveržk į draugus. Tiesiog būk draugiškas tiek, kiek jam priimtina, ir nutiesi tiltą artimesniems tarpusavio ryšiams ateityje.
„Tavimi aš gėriuosi“
15. Kaip paveikia žmogų, jei kas pagiria arba ne?
15 Kaip Jėzus turėjo apsidžiaugti, kai per krikštą išgirdo žodžius iš dangaus: „Tavimi aš gėriuosi.“ (Morkaus 1:11) Toks palankumas, be abejo, sustiprino Jėzaus įsitikinimą, kad Tėvas prie jo prisirišęs. (Jono 5:20) Deja, kai kas niekada negirdi tokių pagyrimų iš savo gerbiamų ir mylimų žmonių. „Daugelio tokių kaip aš jaunuolių šeimyniškiai nepritaria mūsų krikščioniškiems įsitikinimams, — sako En. — Namuose girdime vien kritiką. Dėl to labai liūdna.“ Tapę susirinkimo nariais tokie žmonės jaučia padrąsinančios, rūpestingos dvasinės šeimos šilumą — tikėjimo tėvų ir motinų, brolių ir seserų. (Morkaus 10:29, 30; Galatams 6:10)
16. Kodėl nedera kritiškai žiūrėti į kitus?
16 Kai kuriose bendruomenėse tėvai, mokytojai ar vyresni amžiumi retai iš širdies pagiria jaunesniuosius manydami, kad dėl to šie gali tapti pernelyg savimi patenkinti, išdidūs. Tokia gali būti net krikščionių šeimos bei susirinkimo narių nuomonė. Įvertindami kalbą ar kitą užduotį, kai kurie galbūt sako: „Atlikai gerai, bet galėjai dar geriau.“ Arba kitaip parodo jaunuoliui savo nepasitenkinimą. Jie mano, kad šitaip darydami skatina stengtis kuo geriau realizuoti savo galimybes. Tačiau toks požiūris paprastai veikia priešingai: kritikuojamas jaunas žmogus gali tapti uždaras, manydamas, jog nieko nemoka.
17. Kodėl turime nepraleisti progų pagirti kitus?
17 Tačiau netinka girti vien tam, kad būtų lengviau duoti patarimą. Kad puoselėtume švelnų prisirišimą šeimoje bei susirinkime ir jaunuoliai noriai kreiptųsi patarimo į patyrusius bendratikius, pagyrimas turi būti nuoširdus. Todėl užuot laikęsi vietinių papročių, kaip elgtis su kitais, ‘apsivilkime nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume’. Girkime taip, kaip Jehova. (Efeziečiams 4:24)
18. a) Kaip jūs, jaunuoliai, turite žiūrėti į suaugusiųjų patarimus? b) Kodėl vyresni bendratikiai privalo rūpestingai apgalvoti, kaip duoti patarimą?
18 Kita vertus, jaunuoliai, nemanykite, kad jeigu vyresni bendratikiai pataiso ar ką nors pataria, tai jūsų nemyli. (Mokytojo 7:9) Priešingai! Tikriausiai rūpinasi jumis ir jaučia stiprų prieraišumą. Antraip kam kalbėtųsi su jumis apie tai? Žinodami, kaip paveikia žodžiai, suaugusieji — ypač susirinkimo vyresnieji — negaili laiko apgalvoti ir melstis prieš patardami.
„Jehova yra labai švelniai prisirišęs“
19. Kodėl tie, kas nusivylę, gali tikėtis Jehovos paramos?
19 Dėl nemalonios patirties žmogus gali imti manyti, kad rodyti prisirišimo nebeverta, nes tuo nieko nepasieks. Tokiam būtinas ryžtas ir tvirtas tikėjimas, kad dar sykį atvertų kitam savo širdį. Bet reikia nepamiršti: Jehova „visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų“. Jis kviečia artintis prie jo. (Apaštalų darbų 17:27; Jokūbo 4:8) Taip pat jis supranta mūsų nuogąstavimus būti įžeistiems ir žada padėti. Psalmininkas Dovydas laiduoja: „Viešpats arti tų, kurie sielojasi, ir gelbsti nevilties apimtuosius.“ (Psalmyno 34:19 [34:18, Brb])
20, 21. a) Iš kur žinome, jog galime turėti glaudų ryšį su Jehova? b) Ko reikia, kad jaustumės artimi su Jehova?
20 Artima draugystė su Jehova — pati svarbiausia. Tačiau ar ji įmanoma? Taip. Biblijoje pasakojama, kokie artimi Dievui jautėsi teisūs žmonės. Jų nuoširdūs žodžiai užrašyti tam, kad ir mes neabejotume galį artintis prie Jehovos. (23, 34, 139 psalmės; Jono 16:27; Romiečiams 15:4)
21 Jehovos reikalavimai tiems, kas nori artintis prie jo, nėra per sunkūs. „Viešpatie, kas gali svečiuotis tavo Palapinėje? — klausė Dovydas. — Žmogus, kuris dorai gyvena, daro, kas teisu, ir kalba tiesą iš grynos širdies.“ (Psalmyno 15:1, 2; 25:14) Matydami, jog tarnavimas Jehovai duoda gerų vaisių bei laiduoja jo vadovavimą ir apsaugą, žinosime, kad „Jehova yra labai švelniai prisirišęs“. (Jokūbo 5:11, NW)
22. Kokių santykių tarp savo tarnų Jehova trokšta?
22 Kokie laimingi esame, kad Jehova trokšta turėti tokius artimus ryšius su netobulais žmonėmis! Tad juolab ar nereikia rodyti švelnaus prisirišimo vienas kitam? Jehovos padedami kiekvienas galime puoselėti šį švelnų jausmą ir juo džiaugtis, nes tai — mūsų krikščioniškosios brolijos ypatumas. Valdant Dievo Karalystei visi amžinai bus tokie artimi.
Ar gali paaiškinti?
• Kokia turi būti krikščionių susirinkimo atmosfera?
• Kaip kiekvienas galime puoselėti švelnų prisirišimą susirinkime?
• Kaip nuoširdus pagyrimas padeda puoselėti krikščionišką prieraišumą?
• Kaip švelnus Jehovos prisirišimas remia ir palaiko mus?
[Iliustracija 15 puslapyje]
Krikščionių tarpusavio meilė nėra vien pareiga
[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]
Ar gali ‘praplėsti’ savo prisirišimą?
[Iliustracija 18 puslapyje]
Kritikuoji ar drąsini?