8 skyrius
Kas mums padeda pernešti kentėjimus
1, 2. Kodėl Jėzaus mokiniams taip pat tenka pernešti kentėjimus?
BŪNA gyvenime laikas, kada yra būtina pagalba. Greitai viena po kitos užgrius mus nelaimės, mes lengvai galime įpulti į beviltišką nusivylimą. Mes galime pajusti, kad nepajėgiame nešti naštą. Kaip tokiu metu gauti pagalbą?
2 Nors mes esame Dievo Sūnaus mokiniai, tas nereiškia, kad mums nereikalinga pagalba. Mes nesame apdrausti nuo nelaimingų atvejų. Viskas tebėra: ligos, potvyniai, avarijos, žemės drebėjimai, blogi orai, nusikaltimai, neteisybė ir pavergimai. Mes neturime laukti, kad Suverenus Aukščiausias panaudos savo valdžią paveikti paveldėtus faktorius ir supantį pasaulį taip, kad mes, Jo tarnai, būtumėm vieninteliai laisvi nuo tų kentėjimų, kuriuos liečia tie daiktai. Laikas, kaip Dievas pašalins visus žalingus ir nuodėmingus poveikius, yra dar ateityje. Matydami Dievo tautą apsaugotą, plauktų, be abejonės, minios žmonių tarnauti Jam, tačiau dėl egoistinių priežasčių, bet ne iš meilės ir tikėjimo (Sulyg. Jono 6:10-15, 27).
3, 4. Kokie kentėjimai gali tekti tikram krikščioniui, kurie neliečia kitų žmonių ir kokie tada klausimai gali iškilti?
3 Mes turėsime neišvengiamų problemų dėl nepalankių sąlygų, o taip pat kada esame Dievo tarnai, būsime persekiojami, galbūt giminaičių, kaimynų, pažįstamų arba vyriausybės įstaigų. Jėzus Kristus pasakė: „Tuomet jus kankins ir jus žudys ir būsite visų tautų nekenčiami dėlei Mano vardo“ (Mato 24:9). Faktai parodo, kad taip yra net dvidešimtame amžiuje.
4 Kodėl Visagalis Dievas prileidžia, kad Jo tarnai patektų į įvairius išbandymus? Kadangi jų gyvenimo kelias nelaisvas nuo gyvenimo problemų ir rūpesčių. Ir kad jie dėl savo kentėjimo gali tapti neapykantos objektu. Kyla klausimas, kokiu būdu gali būti geresnis gyvenimo kelias. Ar yra kas nors, kas palengvintų sielvartą? Ar galima būti tikrai laimingiems pernešus kentėjimus, vietoje to, kad jų vengtume? Kas mums padeda pernešti spaudimą? Atsakymas į šiuos klausimus padės mums ir sustiprins mus.
KAS IŠ TIKRŲJŲ NEŠA ATSAKOMYBĘ
5. Ką turime pripažinti dėl kentėjimų atsiradimo?
5 Mes niekada neturime pamiršti, kad mūsų dangiškas Tėvas neatsako už kentėjimus. Jis neįvedė nuodėmės į pasaulį. Vienas iš dvasinių sūnų sukilo prieš savo Tėvą ir padarė save šėtonu, Aukščiausiojo priešininku. Jo įtakoje pirmoji žmonių pora Adomas ir Ieva sąmoningai peržengė Dievo įstatymą ir užtraukė mirties nuosprendį (Pradžios 3:1-19; Jono 8:44). Kadangi Adomas prarado savo tobulybę, visi jo palikuonys gimė nuodėmingi, todėl gali nusilpti, susirgti, sensta ir galų gale miršta (Romiečiams 5:12). Kadangi gimėme nuodėmėje, mums nepasiseka būti tokiais, kokiais norime ir turėtumėm būti. Mes galbūt savo žodžiais ir veiksmais užgauname kitus nesąmoningai ir tuom dar padidiname jų sielvartą. Todėl neturime pamiršti, kad Dievas yra nekaltas dėl visų sunkumų, kylančių iš mūsų pačių ar mūsų artimųjų netobulybės pasėkoje. Jeigu visada būtų klausę Dievo įstatymo, niekada nebūtų kilę ligos, senėjimas ir daug kitų kančių priežasčių.
6. Ką galvoja Jehova apie nežmoniškumą, kada žmonės elgiasi su kitais žmonėmis?
6 Be to, mūsų dangiškasis Tėvas nepateisina nežmoniškumo, kaip elgėsi žmonės su kitais žmonėmis. Biblija kalba: „Bet kada pamina po savo kojomis visus apkaltuosius žemėje, kada neteisingai teisia žmogų prieš Viešpaties veidą, kada vargina žmogų jo reikale, argi nemato Viešpats?“ (Niekada nepritaria Viešpats; The new English Bible) (Raudų 3:34-36). Kas pažeidinėja Dievo įstatymą žiauriai elgdamasis su savo artimaisiais, turės atsiskaityti prieš Jį. „Mano kerštas, Aš atsilyginsiu, sako Viešpats“ (Romiečiams 12:19). Reiškia, mes turime saugotis įpykti prieš mūsų dangiškąjį Tėvą dėlto, kad Jis prileidžia kentėjimus, kylančius iš to, kad žmonės sąmoningai ir maištaujančiai nekreipia dėmesio į Dievo įstatymą.
7. Kadangi Dievas prileidžia situacijas, reiškiančias dėl mūsų kentėjimus, prie kokios išvados mes turime prieiti dėl priežasčių, kurias tame turi Jehova?
7 Dievas Jehova, žinoma, gali sutrukdyti šėtono, demonų ir piktų žmonių padarytus išbandymus. O kad jis prileidžia varginančias aplinkybes net savo tarnams, dėl to jis turi gerą pagrindą.
„GAILESTINGUMO INDŲ“ NAUDAI
8. Kokios priežastys laiške Romiečiams 9:14-24 kad Dievas ne iš karto imasi priemonių asmenims, atnešantiems kentėjimus dėl kitų?
8 Biblijoje paaiškinama, kad Dievas siekia gero tikslo, kad ne iš karto imasi priemonių prieš tuos, kas sukelia kitiems didelius kentėjimus, kad tai tarnauja teisingų žmonių naudai. Savo laiške Romiečiams krikščioniškas ap. Povilas rašė:
„Ar Dievas elgiasi neteisingai? Anaiptol, nes Mozei Jis sako: „Aš pasigailėsiu to, kurio noriu pasigailėti, ir suteiksiu pasigailėjimą tam, kurio Aš noriu pasigailėti. Taigi tai ne norinčio ar lenktyniaujančio dalykas, bet pasigailinčiojo Dievo. Juk Raštas sako faraonui: Tam tai Aš pažadinau tave, kad tavyje parodyčiau galybę ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje. Todėl, ko jis nori, to pasigaili, ir ką nori, tą sukietina.
„Tu gal man sakysi: „Ko jis dar skundžiasi? Nes kas priešinasi jo valiai?“ O, žmogau, kas tu esi, kad bylinėtumeis su Dievu? Argi sako indas tam, kuris jį nulipdė: „Kam tu mane taip padarei?!“ Ar puodžiui neleidžiama iš to paties molio pagaminti indą, vieną garbei, o kitą negarbei? O Dievas, nors Jis norėjo parodyti rūstybę ir parodyti galybę savo, kentėjo su didele kantrybe rūstybės indus, tinkamus pražudyti, kad parodytų savo garbingumo turtus gailestingumo indams, kuriuos Jis pašaukė, prirengė garbei? Kaip tokius Jis pašaukė mus ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių“ (Romiečiams 9:14-24).
9. Kaip faraonas pasirodė kaip „rūstybės indas“?
9 Ką Dievas Jehova prileidžia žmogaus gyvenime, gali parodyti, koks „indas“ yra tas asmuo. Faraonas, kuriam Dievas liepė pasakyti per Mozę ir Aroną, kad išlaisvintų pavergtus izraelitus, užkietino save vis labiau prieš Aukščiausiąjį. Tada kaip viena po kitos bausmės krito ant Egipto, faraonas užsispyrusiai atsisakė išleisti izraelitus kaip laisvą tautą iš Egipto. Reiškia, jis pasirodė esąs „rūstybės indas“, užsitarnavęs būti sunaikintu dėl savo maištaujančio užsispyrimo prieš Dievo Jehovos Aukščiausiojo Suvereno autoritetą. Tuo pačiu metu jis parodė žiaurų elgesį su izraelitais, todėl jie užsitarnavo gailestingumą, užuojautą arba malonę.
10. Kaip Jehova padarė didžiu savo vardą, prileisdamas faraonui parodyti savo užsispyrimo veiksmus?
10 Atkreipk dėmesį į tai, kad sako ap. Povilas: Dievo vardas vaidino rolę, kada Jehova prileido, kad faraonas pasiliktų užsispyręs ir savavalis. Iš karto sunaikindamas tą išdidų valdovą, Dievas nebūtų galėjęs parodyti savo plačią ir daugeriopą jėgą, kad pažemintų daugybę egiptiečių dievų ir užsiimančių burtais šventikų. Dešimt bausmių, kurios užbaigė faraono ir jo kariuomenės šventimas sunaikinimas Raudonoje jūroje buvo toksai įspūdingas Dievo galybės parodymas, kad net metams praslinkus buvo kalbama aplinkinėse tautose. Tokiu būdu buvo paskelbtas Jehovos vardas visoje žemėje. Jį garbino, o teisingai mąstantiems žmonėms Jis davė progą pripažinti Jo padėtį, kaip aukščiausią (Jozuės 2:10, 11; 1 Samuelio 4:8).
11. Kokią naudą turėjo izraelitai iš patyrimo su faraonu?
11 Ir, žinoma, izraelitai, kaip „gailestingumo indai“ turėjo iš to naudos, ką parodė Jehova. Jis prileido pavergimą ir užbaigė jį, parodydamas savo valdžią. Jis padėjo geriau pažinti Jį ir davė galimybę susipažinti su Jo galybe. Nors teko kartus patyrimas Egipte izraelitams, jis turėjo jiems padėti sustiprinti tikėjimą Dievo gelbstinčia jėga ir parodyti baimę Dievo. Tai buvo būtina, jeigu jie norėjo eiti ir toliau gyvenimo keliu, kuris turėjo vesti į laimę, saugumą, taiką ir sveikatą (Pakartoto Įstatymo 6:1-24; 28:1-68).
12. Kas mums dėl to galima, kad Jehova prileidžia kentėjimus, kaip aiškiai parodyta Jobo atveju?
12 Kaip tada pasirodė aiškus žmogiškos širdies polinkis, tai šiandieną išbandymai, kurie mums tenka prileidus Dievui, galime parodyti, ar mes tarnaujame Jam su teisingu paskatinimu. Dievo priešininkas šėtonas tvirtina, kad kas elgiasi pagal Dievo valią, tartum yra egoistas. Apie ištikimą Jobą jis sakė: „Už savo gyvybę žmogus atiduos viską, ką jis turi, bet ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus ir kūną, matysi, ar pagirs jis tave“ (Jobo 2:4, 5). Savo ištikima kantrybe mes prie to prisidedame, kad šėtono tvirtinimai palieka melagingi, o Dievo vardas yra išteisinamas, kad Jis pasitiki savo tarnams. O kas tada, kaip Jehova prileidžia, kad šėtonas su savo bendrininkais žiauriai pasielgtų su tikrais krikščionimis, dėl ko jie miršta arba tampa luošais. O kas, jeigu kaip kuriuos netgi išprievartauja arba kokiu kitu būdu niekšiškai elgiasi? Tas šokiruoja. Tačiau niekas negali sutrukdyti mūsų dangiškam Tėvui viską ištaisyti reikiamu laiku. Kaip kuriais atvejais Jis galbūt prileidžia bandymą iki kraštutinės situacijos. Tada Dievo tarnai pasirodo ištikimais iki mirties, jie turi galimybę neginčijamai įrodyti savo atsidavimo nuoširdumą.
13. Ką rodo žodžiai 1 Petro 1:5-7 dėl kentėjimų, tenkančių krikščionims?
13 Kaip mus bestebintų, bet bandymai, į kuriuos mes patenkame, tegu tai būna dėl natūralių priežasčių ar dėl persekiojimo, gali mums asmeniškai padėti dėl gero. Į tai atkreipia dėmesį ap. Petras. Po to, kaip jis nurodo, kad krikščionys Dievo jėga išlaikomi, kad jiems tektų galutinis išgelbėjimas, jis rašo:
„Juo jūs linksminsitės, jei ir reikia dabar trumpam laikui nuliūsti įvairiuose ištyrimuose, kad jūsų išmėgintas tikėjimas būtų rastas brangesnis už auksą (kuris mėginamas ugnimi), gyriui, garbei ir šlovei apsireiškime Jėzaus Kristaus“ (1 Petro 1:5-7).
14. Kodėl krikščionys gali džiaugtis, kaip „liūdi išbandymuose“?
14 Kaip nurodo Petras, kentėjimai, kurie mums tenka, nėra malonūs. Mes tikrai galime liūdėti dėl išbandymų arba mums bus labai skaudu. Bet čia pat galima džiaugtis. Kodėl? Dalinai džiaugsmas remiasi tuo, kad sužinome, jog ištikima kantrybė sielvarte su savimi atneša didelę naudą dvasinę. Kas surado dvasinę naudą?
KAIP KENTĖJIMAI KILNINA TIKĖJIMĄ
15. Kaip gali išbandymui atsiliepti tikėjimas?
15 Krikščionio tikėjimo išbandymus ap. Petras sulygina su aukso mėginimu ugnimi. Dėl to pašalinamas šlakas ir pasilieka grynas auksas. Padidintą aukso vertę pateisina valymo procesas. Tačiau net ugnyje išbandytas auksas yra praeinantis, kaip sako Petras. Jis susidėvi arba kitokiu būdu suyra. Kitaip yra su išbandytu arba išmėgintu tikėjimu. Tikro tikėjimo negalima sugriauti.
16. Kodėl mums didelė nauda turėti tikrą tikėjimą?
16 Norint pasiekti Dievo palaimos būtina turėti tokį tikėjimą. Biblija mums sako: „Be tikėjimo negalima patikti Dievui“ (Hebrajams 11:6). Tikėjimas, pasirodęs tikras per išbandymus, yra daug vertingesnis už išbandytą auksą. Mūsų amžina ateitis priklauso nuo tokio tikėjimo.
17. Kokius klausimus galima pastatyti dėl tikėjimo išbandymui?
17 O kaip gali būti išmėgintas tikėjimas per išbandymus, kad būtų rastas „gyriui, garbei ir šlovei apsireiškime Jėzaus Kristaus“? Tai gali įvykti įvairiai.
18. Kaip gali pasirodyti tikėjimas išbandymuose ir kaip gali tai mus sustiprinti?
18 Jeigu mūsų tikėjimas bus stiprus, jis nuramins ir palaikys sunkiu laiku. Kaip mes sėkmingai išlaikysime bandymus, pasijusime tvirti pasitikti tolesnius išbandymus, toksai patyrimas parodys mums, kam gali padėti tikėjimas.
19. Ką gali išaiškinti išbandymai tikėjimo silpnybių atžvilgiu ir kaip tas gali mums padėti?
19 Tačiau išbandymai gali atskleisti mūsų asmenybės trūkumus, kuriais gali būti išdidumas, užsispyrimas, nekantrumas, meilė patogumams arba pramogoms. Tokie požymiai paprastai remiasi silpnu tikėjimu. Kokiu būdu? Jie parodo, kas asmuo nepilnai paklūsta Dievo valiai ir vadovybei. Jis nėra įsitikinęs, kad jo Tėvas tikrai geriau žino, kas veda į laimę ir kad sekti Dievo vadovavimu visada yra palaima (Hebrajams 3:12, 13). Kada per bandymus tampa aiškios silpnybės, krikščionis atkreips į tai dėmesį sustiprinti savo tikėjimą ir pasilikti Aukščiausiojo tarnu.
20. Ką mums reikia daryti kaip dėl išbandymų pasirodo trūkumai tikėjime?
20 Todėl jeigu ypatingoje situacijoje pasirodo mūsų tikėjimo trūkumas, mes galime pertikrinti save ir nustatyti, kokių reikia imtis taisytinų priemonių. Būtų gerai paklausti savęs: „Kodėl silpnas mano tikėjimas? Ar aš praleidžiu progą studijuoti Dievo Žodį ir pamąstyti apie tai? Ar aš pasinaudoju visomis galimybėmis susirinkti su tikėjimo broliais ir pasistiprinti su jais? Ar vietoje to aš linkęs pasitikėti daugiau savimi, kad visus rūpesčius patikėčiau Dievui Jehovai? Ar malda yra mano kasdieninio gyvenimo sudėtine dalimi, ar aš meldžiuosi iš visos širdies? Jeigu mes jau nustatėme, kur reikia pasitaisyti, mes sąžiningai turime stengtis imtis būtinų pasikeitimų savo tikėjimo sustiprinime.
21. Kas turima mintyje, kad mūsų tikėjimas „apreiškime Jėzaus Kristaus taptų gyriu garbei ir šlovei“?
21 Kaip leidžiamės vadovaujami Dievo ir pasitikime juom su kantrybe, kas parodys mums išeitį iš bandymų, tas patyrimas padės tapti geresniais Dievo tarnais. Tada tikrai mūsų tikėjimas bus rastas „gyriui, garbei ir šlovei apsireiškime Jėzaus Kristaus“. Už mūsų tikėjimą Jis mus apdovanos ir duos mums „šlovę“. Jis suteiks garbę prieš Dievą Jehovą ir angelus kaip savo mokiniams (Sulyg. Mato 10:32; Luko 12:8; 18:8). Tai reikš, kad prieš save turėsime begalinį laimingą gyvenimą. Bet kaip mes galime sutrukdyti tam, kad sunkiuose bandymuose nenusilptumėm?
KAIP TURIME ELGTIS ESANT DIDELIAM SPAUDIMUI
22. Kokie faktai bandymų ilgumo padės mums iškęsti?
22 Mums reikia prisiminti, kad sunkūs išbandymai praeina. Tai padės mums juos iškentėti. Aukso valymas turi pradžią ir pabaigą, todėl ir vargai nesitęsia amžinai. Kaip nuolat saugosime Dievo pažadus dėl amžino gyvenimo be ligų, verksmo ir skausmų, patys sunkiausi sielvartai šioje daiktų sistemoje mums pasirodys trumpalaikiai ir lengvi (2 Korintiečiams 4:17). Žiūrėkime į ateinantį laiką, kur „ankstesnių nebus daugiau minėta ir į širdį neįeis“ (Izaijo 65:17). Kaip nuostabu žinoti, kad tie sunkūs patyrimai daugiau nesukels skaudžių pasekmių!
23. Kodėl neužsitraukiame ant savęs kentėjimų dėl mūsų doro gyvenimo?
23 Be to, retai kam tenka kiekvieną dieną sunkūs išbandymai. Mūsų geras elgesys mažai duoda priežasčių kitiems padaryti bloga. Kadangi aukštesnės valdžios užduotis yra palaikyti teisingumą ir tvarką, jie galbūt pagirs Jehovos liudytojus, kad jie ištikimi įstatymui piliečiai. Šiuo laiku net priešininkai prileisti daleisti kažką panašaus, kaip ir Dievo priešai pranašo Danieliaus atžvilgiu: „Mes nerasime jokios priežasties prieš Danielių, jei ne dėl jo tarnavimo Dievui“. Taip, mes skaitome, kad Danielius buvo ištikimas, kad jokios kaltybės ir nusižengimo jame negalima buvo rasti (Danieliaus 6:4, 5). Dorybingas gyvenimas nėra priežastimi, kad su krikščionimi elgtųsi priešiškai. Todėl tikrai ap. Petras statė klausimą: „Ir kas jums gali pakenkti, jei uoliai stengsitės daryti gera?“ (1 Petro 3:13).
24. Kodėl žmonės mums negali padaryti ilgai trunkančios žalos?
24 Savo klausimu ap. galbūt turėjo galvoje: „Kas gali doram krikščioniui tikrai suteikti žalos?“ Jėzus Kristus kalbėjo mokiniams: „Nebijokite tų, kurie užmuša kūną, o sielos negali užmušti, verčiau bijokite To, kas gali kūną ir sielą pražudyti genoje“ (Mato 10:28). Taip, žmonės gali prieiti iki to, kad užmuš mus, bet negali iš mūsų atimti teisės būti gyva siela. Aukščiausias gali grąžinti į gyvenimą per Savo Sūnų. Tiktai Jehova gali atimti iš mūsų teisę ir gyvenimą amžinai mirčiai, be vilties prisikėlimui.
25, 26. (a) Kodėl galime būti laimingi kaip kenčiame dėl tiesos? (b) Kodėl nebijoti to, ko bijo persekiotojai?
25 Remiantis tomis tiesomis ap. Petras galėjo pasakyti: „Bet jei ir kenčiate dėl teisybės, jūs esate palaiminti, nebijokite jų gąsdinimo ir nenustokite ramybės“ (1 Petro 3:14).
26 Jeigu kenčiame už tiesą, galime būti laimingi, nes turime švarią sąžinę prieš žmones ir Dievą. Mes kenčiame dėl teisingos priežasties. Mes jaučiame vidinį pasitenkinimą ir gilią taiką, nes suprantame, kad darome tai, kas patinka Aukščiausiam. Bet, kad būtų įmanoma, mes turime pasiduoti Dievo baimei, kaip rašo apaštalas. Čia jis galbūt remiasi baime, kurią sukelia persekiotojai, užtraukdami nelaimes ant Dievo tarnų. Tačiau gali būti, kad jis turi mintyje baimę, kurią patys persekiotojai turi. Pav. tikrųjų krikščionių priešininkai bijo artėjančios priešlaikinės mirties, nes netiki, kad Dievas prikels per Kristų mirusius (Hebrajams 2:14, 15). Bet mums, kaip Dievo tarnams, to nereikia bijoti, ko bijosi netikintieji, nes mes buvome išlaisvinti iš tokios mirties baimės ir žinome, kad mūsų dangiškas Tėvas nepaliks mūsų. Todėl neturime prarasti ramybės, pavyzdžiui, užsirūstindami ant savo persekiotojų.
27, 28. Kaip gali mums padėti patarimas iš 1 Petro 3:15 kaip valstybės tarnai apklausia mus grubiai ir žeminančiai?
27 Ką mes turime daryti, kaip mus pastato prieš valstybines instancijas ir mus apklausinėja nemaloniu ir žeminančiu būdu. Niekada nereikia atmokėti tuo pačiu. Mūsų viltis, kad Dievas palaikys mus, nors ir duoda stiprybės, bet neduoda teisės elgtis vaidingai arba arogantiškai (Sulyg. Apaštalų darbų 4:5-20). Apaštalas duoda patarimą: „Laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse šventu, būdami visuomet atsakyti kiekvienam, reikalaujančiam iš jūsų atsakymo apie tą viltį, kuri yra jumyse, tačiau su ramumu ir baime“ (1 Petro 3:15). Jeigu nesilaikysime to patarimo, bet laikysime panieką arba nepagarbą, tada jau kentėsime ne dėl tiesos. Valstybinė instancija tada jaustųsi teisėtai puolanti ant mūsų už nepaklusnumą. Pasaulio žmonės lengvai įpuola į rūstybę, įniršį ir pasipiktinimą, kaip jaučia, kad pamina po kojų jų teises. Tačiau krikščionis turi elgtis kitaip.
28 Ap. Petras duoda patarimą tokiose aplinkybėse prisiminti mūsų Viešpatį ir Jo pavyzdį. Mes turime būti suinteresuoti parodyti Jėzui Kristui didžiausią pagarbą ir duoti Jam šventą vietą mūsų širdyse. Mes esame Jo mokiniai ir su asmenimis, kurie mus apklausia, turime kalbėti taip, tartum dalyvautų mūsų Viešpats. Mūsų krikščioniško požiūrio priežastį turime išdėstyti su pagarba, ramiai ir maloniai.
GERAS POVEIKIS PRIEŠININKAMS
29. Kokią įtaką turi priešininkai, kaip ištikimai kenčiam sunkumus?
29 Mūsų ištikima kantrybė nežiūrint į sunkumus, gali pasitarnauti tam, kad priversti nutilti mūsų priešininkus. Ap. Petras skatina išsaugoti gryną sąžinę, sakydamas: „Turėkite gerą sąžinę, kad tie, kurie šmeižia mūsų elgesį Kristuje, būtų sugėdinti tuom, kuom jie jus apkalba“ (1 Petro 3:16). Priešininkams, pastebintiems Dievo tarnų elgesį ir kantrybę, galbūt bus gėda, kad kalbėjo prieš juos paniekinamai (1 Petro 3:16). Ir tai paprastai atsitinka, kaip elgiamės su jais maloniai (Romiečiams 12:18-21).
30. (a) Kodėl nėra jokios naudos kentėti už blogus darbus? (b) Kodėl Petras pasakė apie kentėjimus dėl tiesos: „Jeigu tokia Dievo valia“?
30 Kadangi ištikima kantrybė dėl tiesos gali turėti tokią įtaką, sekantys ap. Petro žodžiai turi dar didesnį svorį: „Nes jei tokia yra Dievo valia, geriau kentėti gera darant, ne kaip pikta darant“ (1 Petro 3:17). Koks bus nuopelnas, jeigu kenčiame kaip vagys, prievartautojai, mokesčių nemokantys arba kaip tie, kas priešinasi autoritetams dėl neteisingai suprasto dievobaimingumo ar suklaidinimo pavydo? Jeigu krikščionis būtų nuteistas už tai, jis užtrauktų gėdą ant savęs ir ant savo palydovų. Bet jeigu jis nuolankai kenčia neteisingą elgesį, ta jėga, kuri palaiko tikrus garbintojus, gali paveikti kitus, o asmenys, klaidingai vaizduojantys Dievo tiesą ir jos atstovus, galbūt bus priversti nutilti. Kadangi kentėjimai, kurie tenka krikščioniui, prileidžiami Dievo, Petras neparodo dalyką klaidingai, bet kalba teisėtai: „Jeigu tokia Dievo valia“.
VERTAS VEIKSMŲ BŪDAS, KAIP PARODO ATVEJIS SU JEHOVA
31. Kokiu būdu buvo naudinga, kad Jėzus Kristus kentėjo ištikimai?
31 Kad krikščionis bus dosniai palaimintas už ištikimą kantrybę kentėjimuose, akivaizdžiai paaiškina atvejis su Jėzumi Kristumi. Kadangi jis buvo be nuodėmės, Jis neparodė nieko, kas užsitarnautų blogą elgesį su Juomi. Bet Jo ištikima kantrybė sielvarte iki gėdingos mirties ant stulpo turėjo gerą poveikį mums ir vedė prie to, kad buvo dosniai apdovanotas. Ap. Petras rašo:
„Juk ir Kristus vieną kartą numirė už mūsų nuodėmes, teisus už neteisiuosius, kad mus atnašautų Dievui numarintas, tiesa, kūnu, bet atgaivintas dvasia. Joje taip pat Jis nuėjo ir skelbė kalėjime buvusioms dvasioms, kurios kitados buvo netikinčios, kuomet tikėjosi Dievo kantrybės Nojaus dienomis. Tuo tarpu, kaip buvo dirbama arka, kurioje nedaugelis, aštuonios sielos buvo išgelbėtos per vandenį“ (1 Petro 3:18-20).
32. Kokią naudą gavome iš to, kad Kristus kentėjo iki pat mirties?
32 Kadangi Jėzus Kristus, nežiūrint kentėjimų, tobulai laikėsi tyrumo, Jis galėjo savo gyvenimą paaukoti kaip tobulą žmogišką auką. Jo mirtis paruošė žmogui kelią, kad atvesti mus prie Dievo sutaikinti su juom ir gauti perspektyvą amžinam gyvenimui. Todėl ar neturime mes, gavę tokią didelę naudą, būti pasiruošę sekti Jo pavyzdžiu ir kentėti dėl tiesos.
33. Kokią garantiją mes turime turėti Kristaus prisikėlimo pagrindu, kaip grasina mums mirtimi, kadangi esame Jo mokiniai?
33 Be to, mes galime būti įsitikinę, kad mūsų ištikima kantrybė bus palaiminta, kaip ir buvo su Juomi. Tas faktas, kad Jėzus Kristus atėjo atgijęs dvasia arba buvo prikeltas kaip dvasinė asmenybė, yra nepakeičiama garantija, kad Jo mokiniai sugrįš vėl į gyvenimą (1 Korintiečiams 15:12-22).
34. Ką galėjo daryti Jėzus Kristus savo ištikimybės pagrindu su piktomis dvasiomis?
34 Kadangi Dievo Sūnus savo ištikima kantrybe pasiliko nugalėtoju, Jis kaip dvasinė asmenybė galėjo skelbti „kalėjime esančioms sieloms“ teismo žinią. Tų sielų nepaklusnumas rišasi su Nojaus laiku. Todėl kalbama turi būti apie angelus, Dievo sūnus, palikusius savo pradinį gyvenimą danguje ir gyvenusius žemėje kaip vyrai su moterimis (Pradžios 6:1-4). Jie pažymėti kaip „kalėjime esančios dvasios“. Kadangi jų bausmė buvo laisvės apribojimas, jiems amžinai buvo uždrausta grįžti į savo ankstesnę vietą. Judas patvirtina, kad tiems puolusiems angelams galima buvo nusiųsti tik vieną teismo žinią: „Taip pat angelus, kurie nepalaikė savo viešpatavimo ir apleido savo buveinę, Jis palaikė amžinais raiščiais didžiosios dienos teismui tamsybėje“ (Judo 6). Remiantis Jo ištikima kantrybe iki mirties, Jėzus turėjo teisę, kad Jį grąžintų į gyvenimą ir Jis galėjo skelbti puolusiems angelams tokį teismą.
35. Kodėl tas faktas, kad Jėzus Kristus skelbė „kalėjime esančioms sieloms sunaikinimą“, gali padrąsinti mus ištikimai kentėti?
35 Kad piktoms dvasioms buvo skelbiamas sunaikinimas, turi mus paskatinti ištikimai kentėti sielvarte. Kodėl? Todėl, kad tos piktos dvasinės valdžios didžia dalimi yra atsakingos, kad svetimi Dievui žmonės buvo kurstomi prieš Jėzaus Kristaus mokinius. Biblijoje skaitome: „Netikintiems, kuriems šio pasaulio Dievas apakino protus, kad jiems nežibėtų Kristaus Evangelijos šviesa, kurs yra Dievo paveikslas“ (2 Korintiečiams 4:4). „Nes mūsų kova yra ne prieš kunigaikščius ir valdžias, prieš šių tamsybių pasaulio valdovus, prieš piktumo dvasias padangėse“ (Efeziečiams 6:12; Apreiškimo 16:13, 14). Tas faktas, kad prisikėlęs Jėzus skelbė piktoms dvasioms teismo žinią, duoda mums užtikrinimą, kad jų pilna neapykantos įtaka kada bus visiškai išjungta (Sulyg. Morkaus 1:23, 24). Koks tai bus palengvinimas.
36. (a) Kaip buvo apdovanotas Jėzus Kristus už savo ištikimybę? (b) Kaip mes turime galvoti apie galimybę imdami Jėzaus padėtį nukentėti dėl Jo vardo?
36 Tačiau Jėzus buvo prikeltas ne tik kaip Dievo pripažintas vergas ir tokioje padėtyje skelbtų teismo žinią, bet ir labai išaukštintas. Ap. Petras praneša mums: „Kuris yra Dievo dešinėje, nugalėjęs mirtį, kad mes būtume amžinojo gyvenimo tėvainiai. Jis nužengė į dangų, kur Jam yra pavergti angelai, valdžios ir galybės“ (1 Petro 3:22). Tas pareiškimas sutinka su žodžiais, kuriuos kalbėjo Jėzus po savo prisikėlimo iš numirusių: „Man duota visa valdžia žemėje ir danguje“ (Mato 28:18). Daugelis asmenybių prisiruošę priimti kentėjimus ir paaukoti savo gyvybę žmogiškoms valdžioms, kurios turėjo daug mažesnį autoritetą. Tame jie matė didelę garbę tarnauti karalienei arba karaliui. Ant kiek mes turime didelę garbę nukentėti ir lojaliai stovėti mūsų dangiškojo Karaliaus Jėzaus Kristaus pusėje!
SEKTI JĖZUMI KRISTUMI
37. Kieno pavyzdžiu mes turime sekti, jei patenkame į sunkumus?
37 Todėl sunkumuose visada kelkime žvilgsnį į Dievo Sūnų, kaip mūsų pavyzdį. Ap. Petras rašo: „Kadangi Kristus kentėjo kūne, taigi ir jūs apsišarvuokite ta pat mintimi. Nes kas kentėjo kūne, liovėsi daręs nuodėmes, kad jau ne žmonių geiduliams, bet Dievo valiai gyventų likusį kūne laiką“ (1 Petro 4:1, 2).
38. Kokia buvo Jėzaus Kristaus kryptis?
38 Kokia buvo Jėzaus kryptis? Jis su ramumu prisiėmė ant savęs grubų elgesį ir pasityčiojimą, kol galų gale mirė žiauria mirtimi ant stulpo. Kadangi Dievo Sūnus neatsimokėjo tuo pačiu, Jis įvykdė pranašystės žodžius: „Kaip avis Jis buvo vedamas pjauti ir kaip avinėlis tyli jo kerpančio akivaizdoje, taip Jis neatvėrė savo burnos“ (Apaštalų darbų 8:32; Izaijo 53:7).
39. Kas rodo, kad paliekam nuodėmes?
39 Mes, Aukščiausiojo tarnai, turime būti pasiruošę pernešti kentėjimus ir priešintis maišto arba keršto dvasiai. Jeigu mes grasintume savo persekiotojams arba ieškotume progos padaryti jiems žalą, tada dar paklustume nuodėmingo kūno aistroms. Visi sielvartai, kuriuos mums suteikia žmonės, turi būti suvesti į tai, kad nesektume egoistinių pasaulio veiksmų būdu (Jono 15:19, 25). Taip mes galime įrodyti, kad jau negyvename pagal žmonių pageidimus, bet pagal „Dievo valią“.
PRIEŽASTIS BŪTI LAIMINGAIS
40. Kodėl pirmojo šimtmečio krikščionims galbūt buvo keista kentėti dėl Kristaus?
40 Pirmojo šimtmečio stabų garbintojai turėjo kentėti ne dėl religinių priežasčių. Bet kas tapo krikščionimi, tas tapo neapykantos objektu. Būti persekiojamu, turbūt, yra kažkas keisto ir pritrenkiančio. Tai kažkas kita negu palaima, kuri statoma perspektyvoje priimant gerąją žinią. Tie krikščionys turėjo parodyti teisingą orientaciją į kentėjimus. Ap. Petro žodžiai buvo jiems padrąsinimu:
„Mylimieji, nesistebėkite karštymečiu, kuris įvyksta jums išmėginti, lyg kas įvyktų nepaprasta. Bet dalyvaudami Kristaus kentėjimuose džiaukitės, kad ir Jo garbės apsireiškime džiaugtumėtės ir linksmintumėtės. Jei esate niekinami dėl Kristaus vardo, jūs esate palaiminti, nes Dievo šlovė, garbė, jėgai ir Jo dvasia ilsisi ant jūsų“ (1 Petro 4:12-14).
41, 42. (a) Kaip mes galėtume pagal 1 Petro 4:12-14 žiūrėti į kentėjimus dėl tiesos? (b) Kas patvirtina tokius kentėjimus?
41 Vietoje to, kad stebėtis sunkumais, kurie galbūt teks mums, mes galime žiūrėti į juos kaip į pasiruošimą palaimoms, kurios teks mūsų daliai apreiškiant mūsų Viešpačiui. Petras pažymi bandymą kaip „ugnį“, nes metalas yra bandomas ugnimi. Panašiai Dievas prileidžia, kad Jo nariai būtų išvalomi per sielvartą, jų pergyventą. Žinoma, ne Jehova padarė mus nuodėmingais. O kadangi mes nuodėmingi, Jis gali prileisti, kad ateis ant mūsų kentėjimai, tarnaujantys tam, kad išvalytų mus. Patirtas sielvartas gali mums padėti tapti malonesniais, ramiai užjaučiančiais ir suprantančiais savo artimuosius. Nuraminimas ir padrąsinantys žodžiai, kuriuos sakome kitiems, turi didesnį svorį, kaip patys pernešėme sunkų išbandymą. Tie, kurį raminame, tada sužinos, kad suprantame juos.
42 Kadangi Dievo Sūnus kentėjo, sielvartas, tenkantis mums, yra patvirtinimas, kad iš tikrųjų esame Jo mokiniai, kad mes vienybėje su Juom. Jėzus kalbėjo savo apaštalams: „Atsiminkite Mano žodžius, kuriuos Aš esu jums sakęs: Tarnas ne didesnis už savo valdovą. Jei jie mane persekiojo, persekios ir jus“ (Jono 15:20). Kad mus persekiojo dėl tų pačių priežasčių kaip Kristų ir kad kenčiame kaip Jis dėl tiesos, mes dalyvaujame Kristaus kentėjimuose. Ir kaip Jį už ištikimybę apdovanojo dangiškasis Tėvas, mes galime toliau kantriai turėti viltį, kad Dievo Sūnaus pareiškime būsime išteisinti. Mūsų džiaugsmas išsilies, kaip būsime apdovanoti amžinu gyvenimu naujoje tvarkoje, kur daugiau nebus priežasčių dabartinėms problemoms.
43. Kas įvyksta kaip tariamas krikščionis kenčia todėl, kad jis kaltinamas nuodėmėje?
43 Petras pasakė, kad krikščionys gali būti laimingi, kad jie dėl Kristaus vardo, būdami Jo mokiniais, perneša persekiojimus. Tai, žinoma, įrodo, kad tie asmenys turi Dievo dvasią arba „garbės dvasią“, išeinančią iš Dievo. Kadangi ta dvasia šventa, ji gali ilsėtis tik ant tyrų asmenų Dievo požiūriu.
45.
45 Kas laiko save krikščionimi ir yra kaltas prieš savo artimą nuodėmėje, tas negali būti laisvas nuo bausmės (Sulyg. Apaštalų darbų 25:11). Bausmė atneš jam gėdą, susirinkimui, su kuriuo surištas Kristaus vardas. Jis negalės džiaugtis, bet jam bus gėda.
46. (a) Kaip elgiasi žmogus, kuris kišasi į kitų žmonių reikalus? (b) Kaip gali nukentėti tas, kuris kišasi į kitų reikalus?
46 Kas kišasi į kitų reikalus gali pasidaryti neapkenčiamu. Petras panaudojo atitinkamą graikišką išsireiškimą, kuris tiesioginiai reiškia „prižiūrėtojas to, kas priklauso kitam“. Gal būt, kad krikščionis savo biblinio žinojimo pagrindu laiko save sugebančiu papasakoti pasaulietiškiems žmonėms, kaip jie turi pasielgti savo asmeniniuose reikaluose. Jis gali primesti savo nuomonę dėl padorios suknelės, vaikų auklėjimo, kas liečia vedybinių ir seksualinių problemų sprendimą, pasilinksminimus, maitinimąsi ir t. t. Jeigu jis taip neprašytai kišis į asmenines kitų problemas ir sakys jiems, ką jie turi daryti ir ko ne, jis bus jų reikalų „prižiūrėtojas“. Tokiu atveju jis susiduria su pasipriešinimu. Tokiam žmogui nedviprasmiškai pasakys, kad jis rūpintųsi savo reikalais. Net gali būti, kad asmenys, kurie pyksta už kokį kišimąsi į jų asmeninius reikalus, duos valią savo rankoms. Jis pats užsitrauks sunkumus, o kitiems duos progą blogai galvoti apie krikščionybę ir jos žinią. Susirinkimo viduje taip pat nėra vietos tokiems pagyrūnams (Sulyg. 1 Timotiejui 5:13).
47. Kokiu būdu krikščionis gali pašlovinti Dievą, kad jis perneša kentėjimus?
47 Gėda, kurią patiria įstatymo pažeidėjai arba tie, kas kišasi į kitų žmonių reikalus, kentėjimai už Kristų atneša garbę. Petras rašo: „O jei kas kenčia kaip krikščionis, tenesigėdi, bet tegul garbina Dievą tuo vardu“ (1 Petro 4:16). Kada mes kenčiame už savo krikščionišką gyvenimo būdą, savo ramia kantrybe garbiname Aukščiausiąjį. Kad mes kaip krikščionys turime gerus santykius su Dievu ir Kristumi, gryną sąžinę, dvasinę sveikatą ir tikrą viltį ateičiai, mes įrodome, kad tai yra didelės vertės brangenybė. Mes parodome, kad esame pasiruošę kentėti ir, jeigu reikės, numirti ir tuo pašlovinamas Dievas, kuriam mes tarnaujame. Jeigu mes pasiduotume spaudimui ir paliktume savo tikėjimą, tuom paniekintumėm Jo vardą. Stebėtojai tada abejotų krikščioniško mokslo neįkainojama verte (Sulyg. Efeziečiams 3:13; 2 Korintiečiams 6:3-10).
DRAUSMINGUMO ARBA APMOKYMO FORMA
48. Kaip parodo 1 Petro 4:17-19, kad mes nesame be pagalbos, kaip reikės nukentėti už tiesą?
48 Mes pastebėjome, kad Dievas Jehova galėtų sutrukdyti, kad krikščionys nebūtų persekiojami, bet dėl gerų priežasčių tai prileidžia. Aukščiausiasis niekada nepalieka be pagalbos savo tarnų. Apie tai rašo ap. Petras:
„Nes jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų. Bet jei pirma prasideda nuo mūsų, koks bus galas tų, kurie netiki Evangelijai. Ir jei teisusis vos išsigelbės, kame pasirodys bedievis ir nusidėjėlis. Taigi ir tie, kurie kenčia Dievo valia, tepaveda gerais darbais savo sielas ištikimam Sutvėrėjui (1 Petro 4:17-19).
49. (a) Nuo kurio laiko „Dievo namai“ yra teisme? (b) Kas turi įtaką galutiniam nuosprendžiui?
49 Kaip „Dievo namai“, krikščioniškas susirinkimas turėjo savo pradžią 33 m. e. metais. Pradedant tuo laiku jo nariai stovi prieš Dievo teismą. Kaip jie reaguos į Dievo valią, kad Dievas Jehova prileidžia ateiti teismui ant jų, turės lemiamą įtaką Jo galutiniam nuosprendžiui. Kaip kada Jehova laiko prileisti reikalingu sunkų išbandymą. Tačiau persekiojimai atneša su savimi discipliną, kuriai Dievas leidžia veikti savo tautos naudai (Hebrajams 12:4-11; 4:15, 16). Kur parodoma, kad Jėzaus Kristaus pernešti kentėjimai padėjo Jam tapti gailestingesniu ir užjaučiančiu vyriausiu šventiku.
50, 51. Kaip parodo Juozapo ir Povilo patyrimas, kad Jehova gali paversti palaima piktus žmonių darbus?
50 Žmonės, esantys šėtono valdžioje, galbūt bandys žiauriu elgesiu sugriauti mūsų tikėjimą. Tačiau Jehova gali suardyti jų piktus ketinimus. Todėl, kad dangiškasis Tėvas neapkenčia pikto. Jis gali pasirūpinti, kad tai, kas gali mums kenkti, pasisuktų į gera. Paimkime pavyzdį, atvejį su Juozapu, Jokūbo jauniausiuoju sūnumi. Jo broliai neapkentė jo ir jį pardavė vergijon. Juozapas kurį laiką daug kentėjo ir neteisingai buvo kalėjime. O paskui Dievas Jehova pasinaudojo aplinkybe, kad išsaugotų Jokūbo šeimos gyvenimą. Apie tai pasakė Juozapas savo broliams:
„O dabar nesirūpinkit ir negalvokite mane už tai pykstant, kad jūs mane čia pardavėt. Nes dėl jūsų išlaikymo pirma Dievas mane čia atsiuntė. Nes dabar du metai yra, kad brangumas žemėje, o dar penkis metus praleisime, kad nei arti, nei pjauti negalėsime. Bet Dievas čia pirma jūsų mane atsiuntė, kad jis jus gyvus išlaikytų ant žemės ir išsaugotų jūsų gyvybę didžiu išlaikymu. Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas, kuris mane faraonui tėvu davė ir viešpačiu padarė ant visų jo namų ir kunigaikščiu ant visos Egipto žemės“ (Pradžios 45:5-8).
51 Panašiai buvo, kaip ap Povilas buvo Romoje areštuotas. Tada nemaloni aplinkybė padėjo tikram garbinimui. Savo laiške Filipiečiams jis rašo:
„Aš noriu, kad jūs broliai, žinotumėte, kad tai, kas man atsitiko, labai pravertė Evangelijai plisti, taip, kad mano apkalinimas dėka Kristaus pasidarė žinomas visoje pretorijuje ir visur kitur, ir daug brolių įgavę pasitikėjimą Viešpačiu dėl mano apkalinimo vis labiau drįsta skelbti Dievo žodį“ (Filipiečiams 1:12-14).
52. Kodėl bedieviai ir nusidėjėliai negali tikėtis „pasirodyti“?
52 Kadangi Dievas Jehova prileidžia, kad Jo ištikimi tarnai pergyvena sunkius išbandymus, kad būtų išmėginti arba galėtų įrodyti savo ištikimybę, kaip mes galėtume įsivaizduoti, kad „bedievis ir nusidėjėlis“ gali susirinkimo viduje arba „Dievo namuose“ pasirodyti kartu su „teisiuoju“? Psalmistas sako: „Todėl neišsilaikys Dievo nebijantieji teisme, nei nusidėjėliai susirinkime teisiųjų“ (Psalmyno 1:5). Ne, piktieji nestovės lyg tai turėtų Dievo palaimą, bet bus nuteisti. Jie, galbūt, yra teisiųjų susirinkime, bet niekada nepasirodys Dievui palankioje šviesoje. Kaip pagalvojame, ko tik neperneša šiame pasaulyje tikintieji, tiktai reikia daug pastangų, meilės ir tikėjimo kelyje, kad jie galėtų būti išgelbėti ir pasiekti amžiną gyvenimą. Todėl jie „vos“ išsigelbės. Taigi visi krikščioniško susirinkimo „Dievo namai“ turi vengti to teismo metu būti „nedorais“ arba „nusidėjėliais“ (1 Petro 4:17, 18; Patarlių 11:31).
53. (a) Kokį nuraminimą galima gauti iš to fakto, kad Jehova yra „ištikimas Sutvėrėjas“? (b) Kaip mes turime sutikti savo persekiojimus?
53 Mus gali ištikti bandymai, kurių savo jėgomis negalime pernešti. Bet nežiūrint į tai, kokia padėtis būtų verta pasigailėjimo, Dievas Jehova gali palaikyti mus ir atlyginti mums visą padarytą žalą. Kaip mes visiškai atsiduodame jam, Jis savo dvasia gali sustiprinti mus pernešti kentėjimus. Kadangi Jis, kaip rašo Petras, „Ištikimas Sutvėrėjas“, Dievas, kuriuo galime pasitikėti. Jis nepasirodys neištikimas savo pažadų atžvilgiu suteikti pagalbą savo tarnams (1 Petro 4:19). Toksai pažinimas padės sutikti mums savo persekiotojus tokiu būdu, kuris daro garbę Dievui. Vietoje, kad kovoti prieš juos, mes turėsime norą toliau daryti gera (Luko 6:28).
54. Kaip mes nusižeminame po Dievo ranka, kokia mums iš to nauda?
54 Kaip su ramumu prisimename tai, kas mus ištinka ir taip išsaugome nusistatymą, kurį turėjo Kristus, nes mes galime būti įsitikinę, kad Jehova išgirs mus. Joks išbandymas nesitęsia amžinai. Jis turi savo pabaigą. Kol mes elgiamės pagal Dievo norą tuo metu, kaip su mumis elgiasi blogai, mes pasiliksime Jehovos globoje. O Dievo ranka gali mus išaukštinti kaip išbandytus ir ištikimus tarnus. Todėl ap. Petras mums pataria: „Taigi nusilenkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus aplankymo metu. Meskite ant Jo visą savo rūpestį, nes Jis jumis rūpinasi“ (1 Petro 5:6, 7).
55. Nuo ko galime atsikratyti, kai mums nebus galima išvengti bandymų ir kaip?
55 Kaip padrąsina žinojimas, kad Jehova tikrai rūpinasi mumis! Jo meilė sušildo mūsų širdį. Jo dvasia sulaiko ir sustiprina mus. Praėjus išbandymams ir pagalvojus apie meilingą Jehovos rūpestį, mes pasijausime artimesni Jam. Tokią situaciją mes galime sulyginti su dėkingu vaiku, kuris sunkios ligos metu pajuto savo tėvų meilę ir rūpestį. Jo viltis ir meilė labai sustiprėjo. Žinoma, pilnoje išbandymų situacijoje mes negalime pabėgti. Bet savo rūpesčius mes galime patikėti Dievui Jehovai. Mums nereikia rūpintis kiek galima įpykusios minios smūgių, seksualinių pasityčiojimų arba kitų smūgių žiaurumų. Padedant dangiškam meilingam Tėvui mes galime pernešti ir išeiti morališkai nugalėti savo persekiotojus, pasilikdami ištikimais savo Dievui. Ta viltis nuima nuo mūsų rūpestį, dėl kurio galėtume prarasti širdies ramybę, būtiną tam, kad išstovėtumėm išbandymuose.
56. Kodėl mes negalime nerūpestingai reaguoti į bandymus, nors dedame savo rūpestį į Jehovą?
56 Tačiau tai nereiškia, kad kaip patikime savo rūpesčius Jehovai, galime būti savimi pasitikinčiais arba abejingais. Mes galų gale turime priešą. „Būkite blaivūs ir budėkite“, rašo Petras, „nes jūsų priešininkas velnias aplink eina kaip kriokiąs liūtas, ieškodamas ką praryti“ (1 Petro 5:8).
57. Kuo domisi šėtonas?
57 Pagal apaštalo patarimą, mes negalime būti nerūpestingi kaip liečia sielvartą. Priešininkas tik ir laukia galimybės, kad privestų mus iki nupuolimo. Kaip šėtonui pasiseks mus nusilpninti dvasiniu atžvilgiu arba kaip mes suabejosime savo brolių ištikimybe, jis tą padarys. Jeigu mes paliktume krikščionišką susirinkimą arba daugiau nekalbėtume apie savo tikėjimą, tai būtų ženklas, kad mus prarijo šėtonas, „rėkiantis liūtas“, kuris ieško neatsargios aukos!
58. Koks supratimas mūsų brolių atžvilgiu gali padėti pasilikti mums ištikimais?
58 Kad pasiliktume budrūs mums padės tai, jeigu mąstysime, kad nesame vieninteliai, kenčiantys sunkumą. Visoje žemėje mūsų krikščioniški broliai neša įvairius sielvartus ir padedant Dievo dvasiai jie bandymuose pasilieka ištikimi. Toksai supratimas padeda mums išvengti velnio žabangų, nes duoda užtikrinimą, kad ir mes galime kentėti su Jehovos jėga. Todėl kviečiama: „Jam priešinkitės tvirtai tikėjimu, žinodami, kad tie patys kentėjimai atsitinka mūsų broliams, esantiems pasaulyje“ (1 Petro 5:9).
59, 60. Kaip mes galim turėti didžiausią naudą iš mūsų tikėjimo bandymų?
59 Dievas Jehova nori, kad mes turėtumėm pasisekimą ir būtume išgelbėti; mes galime dėti viltis į Jį ir tikėtis pagalbos. Visa tai, ką Jis prileidžia mums, mes galime laikyti drausmingumu, kuris gali mus padaryti tobulais ir subrendusiais krikščionimis, turinčiais stiprų tikėjimą. Tai gerai išreiškia ap. Petras:
„Visokios malonės Dievas, kuris mus pavadino į savo amžinąją garbę Jėzuje Kristuje. Pats jus truputį kentėjusius patobulins, sustiprins ir patvirtins. Jam garbė ir viešpatavimas per amžių amžius. Amen“ (1 Petro 5:10, 11).
60 Taip pat kaip Jėzus Kristus trumpą laiką kentėjo žemėje, o paskui buvo aukštai pakeltas, Dievo Sūnaus mokiniai laukė nuostabaus apdovanojimo. Jeigu Dievo prileisti kentėjimai sustiprins mūsų ištikimybę bibliniams mastams ir padarys mus ramiais, užjaučiančiais ir gailestingais Dievo Sūnaus mokiniais, tada ir mokymo forma pasieks savo tikslą. Bet, kad šitas galėtų įvykti, mes turime dėti viltį į dangiškąjį Tėvą, kad viskas, ką Jis prileidžia, pasirodys dėl mūsų amžinos gerovės ir laisvės, jeigu kantriai viską priimsime (Romiečiams 8:28). Ap. Petro dvasioje galime pakelti galvas ir pasakyti: „Dėkojame Dievui, kad drausmina mus per išbandymus ir padeda išstovėti ir pasilikti švariais ir stipriais, kaip Jo išbandyti tarnai su perspektyva amžinam gyvenimui!“