Jehova žino, kaip išgelbėti savuosius

„Jehova žino, kaip išgelbėti dievotus žmones iš mėginimo“ (2 PT 2:9).

KODĖL GALIME BŪTI TIKRI, KAD JEHOVA...

...žino, kada yra tinkamiausias laikas įgyvendinti savo sumanymus?

...turi beribę galią ir kad niekas nesutrukdys jam išgelbėti savo tarnų?

...žino, kokia bus lemiamų įvykių raida?

 1. Kokia padėtis bus pasaulyje stojus „didžiam suspaudimui“?

DIEVO teismas šiam nedoram, Šėtono pavergtam pasauliui prasidės staiga, labai netikėtai (1 Tes 5:2, 3). Tada, „didžiąją Jehovos dieną“, visoje žemėje kils suirutė (Sof 1:14-17, NW). Stos neapsakomas sunkmetis, arba, kaip rašoma Biblijoje, „didis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar“. (Perskaityk Mato 24:21, 22.)

2, 3. a) Ką per „didį suspaudimą“ teks patirti Dievo tarnams? b) Kaip galime įgauti stiprybės ir pasiruošti būsimiems įvykiams?

² Artėjant lemiamam „didžio suspaudimo“ momentui, Gogas iš Magogo krašto visu įniršiu puls Dievo tarnus. Prieš juos „kaip debesis, uždengiantis žemę“, pakils „didžiulė kariauna ir galinga kariuomenė“ (Ez 38:2, 14-16). Jehovos garbintojų tuomet negins jokios žmonių institucijos. Jų išgelbėjimas bus tiktai Jehovos rankose. Kaip mirtino pavojaus akivaizdoje jie laikysis?

³ Veikiausiai ir tu tarnauji Jehovai. Tad pasvarstyk: ar tiki, kad Jehova per didį suspaudimą gali savo žmones išgelbėti ir tikrai išgelbės? Apaštalas Petras rašė: „Jehova žino, kaip išgelbėti dievotus žmones iš mėginimo ir išlaikyti neteisiuosius teismo dienai, kai bus atkirsti šalin“ (2 Pt 2:9). Prisimindami, kaip Jehova jau ne sykį savo tarnus gelbėjo, įgausime daugiau stiprybės, pasiruošime būsimiems įvykiams. Toliau aptarkime tris istorinius pavyzdžius, liudijančius, kad išgelbėti savus žmones Jehovai visai nesunku.

JIE IŠLIKO GYVI PER PASAULINĮ TVANĄ

 4. Kodėl Nojaus dienomis daug lėmė tai, kokį laiką Jehova pasirinks savo valiai įgyvendinti?

⁴ Pirmiausia pakalbėkime apie Nojaus dienų tvaną. Anuomet daug lėmė tai, kokį laiką Jehova pasirinks savo valiai įgyvendinti. Iki tvano vandenims užliejant žemę, reikėjo pastatyti laivą, suvesti ir saugiai viduje sutalpinti gyvūnus. Pradžios knygoje vis dėlto nesakoma, kad Jehova pirmiausia palaukė, kol šis didžiulis darbas bus baigtas, ir tik tuomet ėmėsi spręsti, kada tvaną užleisti. Tokiu atveju būtų atrodę, kad Dievas, taip sakant, apsidraudė: jei laivo statyba kartais užsitęstų, tvaną jis galės pavėlinti. Ne, Jehova reikalus tvarkė visai kitaip. Kada tvaną siųsti, jis nusprendė gerokai anksčiau negu skyrė Nojui užduotį. Iš kur tai žinome?

 5. Kaip reikia suprasti Jehovos žodžius, užrašytus Pradžios 6:3, ir kada šią nutartį jis paskelbė?

⁵ Biblija leidžia suprasti, kad Jehova danguje jau seniai buvo paskelbęs tam tikrą nutartį. Pradžios 6:3 skaitome: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tetrunka jų dienos šimtą dvidešimt metų.“ Šiais žodžiais Jehova nustatė ne vidutinę žmogaus gyvenimo trukmę, o laiką, kada vaduos žemę nuo bedievių ir jų piktų darbų.a Kadangi tvanas prasidėjo 2370 m. p. m. e., reikia manyti, jog savo sprendimą Dievas ištarė 2490 m. p. m. e. Tada Nojui buvo 480 metų (Pr 7:6). Dar po dviejų dešimtmečių, 2470 m. p. m. e., Nojaus šeima pagausėjo, jam gimė sūnūs (Pr 5:32). Iki tvano liko gal šimtas metų, o Jehova dar nebuvo Nojui apreiškęs, kad per jį numatė išsaugoti žmonių giminę. Kiek Dievas dar lauks? Kada savo tarnui pasakys apie tą ypatingą užduotį?

 6. Kada Jehova liepė Nojui statyti laivą?

⁶ Jehova, iš visko sprendžiant, savo sumanymą Nojui atskleidė tik praėjus dar keliems dešimtmečiams. Kodėl darome tokią išvadą? Šventajame Rašte užsimenama, jog kai Dievas liepė Nojui statyti laivą, jo sūnūs jau buvo suaugę ir sukūrę šeimas. Jehova jam pasakė: „Su tavimi sudarysiu sandorą. Tu, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos įlipsite į laivą“ (Pr 6:9-18). Galimas dalykas, kad pradėti statybas Nojui buvo liepta iki tvano likus tiktai 40 ar 50 metų.

 7. a) Kaip Nojus ir jo šeima parodė tikėjimą? b) Prieš kiek laiko Dievas galiausiai Nojui atskleidė, kada tvanas prasidės?

⁷ Nojus ir jo šeima statydami laivą tikriausiai svarstė, kokiu būdu Dievas žemę užtvindys ir kada tvanas prasidės. Nors ne viską žinojo, šiaip ar taip, jie kibo į darbą ir laivą užbaigė. Biblijoje rašoma: „Kaip Dievas buvo [Nojui] įsakęs, taip jis ir padarė“ (Pr 6:22). O kada konkrečiai tvanas užeis, Jehova Nojui pasakė vos septynios dienos prieš vandenims prapliumpant, — kai laiko buvo likę tik tiek, kad šeima spėtų suvesti gyvūnus į laivą. Taigi „šeši šimtaisiais Nojaus gyvenimo metais, antro mėnesio septynioliktą dieną“, kai atsivėrė „dangaus skliauto užtūros“, visi pasirengimo darbai jau buvo atlikti (Pr 7:1-5, 11).

 8. Kaip pasakojimas apie tvaną mus įtikina, kad Jehova žino, kada savo tarnus išgelbėti?

⁸ Pasakojimas apie tvaną liudija, kad Jehova tiksliai laikosi savo tvarkaraščio, ir dar — kad jis geriausiai žino, kaip savo tarnus išgelbėti. Artėjant šios santvarkos pabaigai, būkime tikri: Jehova visus savo sumanymus įgyvendins skirtu metu, būtent tą, o ne kitą „dieną ir valandą“ (Mt 24:36; perskaityk Habakuko 2:3).

JUOS IŠGELBĖJO PRIE RAUDONOSIOS JŪROS

9, 10. Kaip Jehova pasitelkė savo tautą egiptiečių kariuomenei į spąstus įvilioti?

⁹ Iš to, ką jau aptarėme, akivaizdu, kad savo sumanymams įgyvendinti Jehova visada pasirenka tinkamiausią laiką. Toliau pereikime prie kito įkvepiančio pavyzdžio. Matysime, kokia beribė Jehovos galia — niekas nesutrukdys jam padaryti, ką yra užsimojęs, ir, aišku, išgelbėti savo tarnų. Kadangi savuosius garbintojus Dievas tikrai geba užstoti, kartais net pasitelkia juos lyg masalą priešams įvilioti į spąstus. Šitaip jis pasielgė ir tada, kai vadavo izraelitus iš Egipto vergijos.

¹⁰ Izraelio žmonių galėjo būti kokie trys milijonai. Jehova nurodė Mozei vesti juos iš Egipto tokiu maršrutu, kad faraonas pamanytų, jog bėgliai, visiškai sutrikę, tiktai be tikslo klaidžioja. (Perskaityk Išėjimo 14:1-4.) Neatsispirdamas pagundai čiupti juos it lengvą grobį, faraonas su visa kariuomene leidosi įkandin ir užspeitė izraelitus prie Raudonosios jūros. Atrodė, niekur jie nebepaspruks (Iš 14:5-10). Bet iš tikrųjų joks pavojus jiems negrėsė. Kodėl? Todėl, kad jų gelbėti pakilo Jehova.

11, 12. a) Kaip Jehova grūmėsi už savo tautą? b) Kuo viskas baigėsi ir ko tas įvykis pamoko apie Jehovą?

¹¹ Izraelio gretas vedantis „debesies stulpas“ dabar perėjo į užnugarį ir faraono kariams užtvėrė kelią, apgaubė juos tamsa. O izraelitams tas pats stulpas visą naktį stebuklingai skleidė šviesą. (Perskaityk Išėjimo 14:19, 20.) Tuojau Jehova paleido stiprų rytų vėją — šitaip „nuseklino jūrą ir pavertė ją sausa žeme“. Takas per jūrą atsivėrė ne iš karto, tautai reikėjo palūkėti, mat rašoma, kad vėjas pūtė „per visą naktį“, ir tik paskui „izraelitai žengė į jūrą sausuma“. Palyginti su greitaeigiais egiptiečių karo vežimais, izraelitai judėjo gana lėtai. Bet persekiotojai jau nebegalėjo jų pulti, nes pats Jehova grūmėsi už saviškius. Dievas „sukėlė klaiką egiptiečių gretose. Jis taip įklampino jų vežimų ratus, kad tie vos besisuko“ (Iš 14:21-25).

¹² Kai visi izraelitai saugiai pasiekė kitą krantą, Jehova Mozei liepė: „Ištiesk ranką viršum jūros, kad vandenys sugrįžtų ant egiptiečių, jų kovos vežimų ir vežėjų!“ Faraono karius, skubančius gelbėtis nuo vandenų griūties, „Viešpats nubloškė [...] į jūrą“. Ištrūkti buvo nebeįmanoma, ir „nė vienas jų neišsigelbėjo“ (Iš 14:26-28). Jehova parodė tikrai galįs išvaduoti savo tautą, net jeigu ir didžiausias pavojus jai grėstų.

JIE BUVO SAUGŪS PER JERUZALĖS SUNAIKINIMĄ

13. Kokį priesaką davė Jėzus ir kas jo sekėjams tikriausiai rūpėjo?

¹³ Jehova, įgyvendindamas savo sumanymus, gerai žino būsimų įvykių raidą. Tai matysime iš trečio pavyzdžio. Aptarkime, kas dėjosi pirmajame amžiuje, kai romėnų kariuomenė atžygiavo pulti Jeruzalės. Dar gerokai anksčiau, nei priešai miestą sugriovė (o tai įvyko 70 m. e. m.), Jehova per savo Sūnų buvo nurodęs, kaip krikščionys, gyvenantys Jeruzalėje ir Judėjoje, turi gelbėtis. Jėzus štai prisakė: „Kai pamatysite nuniokojimo bjaurastį, apie kurią pasakyta per pranašą Danielių, stovinčią šventoje vietoje [...], tie, kurie Judėjoje, tebėga tuomet į kalnus“ (Mt 24:15, 16). Kokie įvykiai Jėzaus sekėjus įtikins, kad šita pranašystė jau pildosi?

14. Kokie įvykiai leido suprasti, jog atėjo metas paklusti Jėzaus priesakui?

¹⁴ Ką pranašiški Jėzaus žodžiai reiškia, paaiškėjo ne iš karto, o tiktai 66 m. e. m. Romėnų kariuomenė, vadovaujama Cestijaus Galo, tuomet atžygiavo į Jeruzalę malšinti žydų sukilimo. Kai žydų maištininkai, vadinami zelotais, užsiėmė pozicijas tvirtovėje greta šventyklos, romėnai ėmė kastis po šventyklos siena. Budrūs krikščionys įvykių reikšmę puikiai suprato: pagonių pulkai su savo stabmeldiškais kariuomenės ženklais („bjaurastis“) stovėjo prie pat šventyklos sienų („šventoje vietoje“). Atėjo metas Jėzaus sekėjams ‘bėgti į kalnus’. Tačiau kaip iš apsupto miesto ištrūkti? Įvykiai greit pakrypo visai netikėta linkme.

15, 16. a) Ką svarbaus Jėzus pabrėžė ir kodėl jo sekėjams buvo privalu to nurodymo laikytis? b) Nuo ko priklausys mūsų išgelbėjimas?

¹⁵ Cestijus Galas ir jo kariai be jokios akivaizdžios priežasties nuo Jeruzalės ėmė trauktis ir pasuko atgal, iš kur atėję. Zelotai puolė jiems iš paskos. Kai mieste kovotojų nebeliko, Jėzaus sekėjams staiga atsivėrė proga pasišalinti. Jėzus, žinia, buvo prisakęs palikti visą turtą ir bėgti nedelsiant. (Perskaityk Mato 24:17, 18.) Bet argi reikėjo skubėti? Pasirodo, reikėjo. Vos po keleto dienų zelotai sugrįžo ir Jeruzalės bei Judėjos gyventojus jėga vertė jungtis prie maišto. Skirtingoms judėjų grupuotėms kovojant dėl valdžios, padėtis mieste tolydžio blogėjo. Kuo toliau, tuo sunkiau buvo pabėgti. O jau 70 m. e. m., kai romėnai atžygiavo antrąkart, iš miesto pasprukti išvis nebebuvo įmanoma (Lk 19:43). Jeigu kas delsė, dabar atsidūrė spąstuose. Niekaip kitaip, tik paklusdami Jėzaus priesakui ir pasitraukdami į kalnus krikščionys išsaugojo savo gyvybę. Jie patys įsitikino, kad Jehova žino, kaip išgelbėti savuosius. O ko iš tų įvykių pasimokome mes?

¹⁶ Užėjus didžiajam suspaudimui, krikščionys turės rūpestingai laikytis Dievo Žodžio ir jo organizacijos nurodymų. Tada, pavyzdžiui, bus aktualus ir Jėzaus priesakas ‘bėgti į kalnus’. Kaip ir kokia prasme mes bėgsime, paaiškės vėliau.b Tačiau neabejojame, kad kai reikės nurodymus vykdyti, Jehova jų prasmę mums tikrai atskleis. Kadangi išgelbėjimas priklausys nuo asmens klusnumo, imkime kiekvienas ir pasvarstykime: kaip reaguoju į nurodymus, kuriuos savo garbintojų bendruomenei Jehova duoda jau šiandieną? Ar iškart darau kaip prašomas? O gal delsiu paklusti? (Jok 3:17)

ĮGAVĘ STIPRYBĖS PASITIKTI BŪSIMUS ĮVYKIUS

17. Ką apie būsimą Dievo tautos puolimą atskleidžia Habakuko pranašystė?

¹⁷ Dabar vėl grįžkime prie straipsnio pradžioje minėtos pranašystės, kad Dievo garbintojus visu įniršiu puls Gogas. Turėdamas omenyje tą įvykį, kitas pranašas, Habakukas, rašė: „Girdžiu ir drebu visu kūnu; išgirdus balsą, virpa mano lūpos. Suguro mano kaulai, netvirti tapo mano žingsniai. Vis dėlto ramiai laukiu dienos, kuri [nuo Dievo] atneš nelaimę mus puolančiai tautai“ (Hab 3:16). Vos išgirdęs žinią apie būsimą Dievo tautos užpuolimą, pranašas neteko jėgų, ėmė drebėti, net jo lūpos virpėjo. Habakuko išgąstis liudija, kokia beviltiška atrodys mūsų padėtis, kai tarsi viesulas atūš Gogo ordos. Bet pranašas didžiosios Jehovos dienos anuomet nusiteikė ramiai laukti. Jis tvirtai tikėjo, kad Jehova savuosius išgelbės. Tuo ir mes neabejokime (Hab 3:18, 19).

18. a) Kodėl mums nereikia bijoti būsimo antpuolio? b) Apie ką kalbėsime kitame straipsnyje?

¹⁸ Trys istoriniai pavyzdžiai, kuriuos aptarėme, nepalieka abejonių, kad Jehova žino, kaip saviškius išgelbėti. Neįmanoma, kad jo užmojis nepavyktų; pergalė absoliučiai garantuota. O kad ir mes ta šlovinga pergale džiaugtumės, turime likti Jehovai ištikimi iki galo. Kaip Dievas dabar mums padeda savo nepriekaištingumą sergėti? Apie tai pakalbėsime kitame straipsnyje.

[Išnašos]

[Iliustracija 24 puslapyje]

Ar faraono kariuomenė kėlė izraelitams bent menkiausią pavojų?