11 skyrius
Gyventi laukiant pažadų išsipildymo
1, 2. (a) Kas pagal neklaidingą Dievo Žodį dar įvyks ir kokie klausimai iškyla? (b) Kaip aprašo ap. Petras, kas atsitiks su dabartine tvarka?
BENDRAS pasaulinės tvarkos pasikeitimas stovi prieš akis. Tai lies bet kurią žmonių sferą. Tas pasikeitimas neišvengiamas, nes pagal neklystantį „Dievo Žodį“ dabartinio dangaus ir žemės galas ir jų pakeitimas nauju dangumi ir nauja žeme išspręstas reikalas. Ką dėl mūsų reikš toks vystymasis? Kaip mes galime įrodyti, kad gyvename laukdami Dievo Jehovos pažadų išsipildymo?
2 Po to, kaip ap. Petras priminė tvaną, jis rašo: „O dabartiniai dangūs ir žemė laikomi ir sergimi ugniai, teismo ir žmonių bedievių žuvimo dieną“ (2 Petro 3:7). Toliau ap. Petras rašo, kad dangus su dideliu smarkumu praeis, elementai nuo karščio sutirps, o žemė ir ant jos esamieji dalykai (bus sudeginti, N. P.) (2 Petro 3:10).
3. Kokios išvados dėl materialinės visatos, įskaitant žemę, mes turime prieiti pagal sutvėrimo ataskaitą?
3 Ar mes iš tų inspiruotų žodžių turime padaryti išvadą, kad mūsų tiesioginė žemė, saulė, mėnulis ir žvaigždės bus sunaikinti? Kad būtų galima atsakyti į tuos klausimus mums reikia ištirti Dievo požiūrį į nuosavus tvarinius. Apie tvėrimo periodo pabaigą, ką Jis sukūrė, sakoma: „Ir pamatė Dievas, kad visa, ką jis sukūrė, buvo gera“ (Pradžios 1:31). Pirmieji žmonės turėjo perspektyvą amžinam gyvenimui žemėje su sąlyga, kad pasiliks paklusnūs (Pradžios 2:16, 17; 3:3). Niekur skaitydami apie sutvėrimą mes nerandame nurodymo, kad žemė yra tik pereinama gyvenimo vieta žmonėms ir galų gale ji bus sunaikinta ateinančio teismo dienoje. Iš to išeina, kad mūsų materialinė visata, įskaitant žemę, egzistuos amžinai pagal Dievo ketinimą.
4. (a) Kokį skirtumą darė Petras tarp padėties prieš ir po tvano? (b) Ko nesunaikino tvanas?
4 Be to, ap. Petras darė skirtumą tarp 1) pradžioje egzistuoja dangaus ir žemės, kilusios iš vandens ir per vandenį, 2) tarp dabartinio dangaus ir žemės (2 Petro 3:5, 7). Bet žemė, kuri buvo iki tvano, yra ta pati planeta, kokia ir šiandieną. Žinoma, tvanas pakeitė žemės paviršių, kadangi aukštai ant žemės paviršiaus daugiau nebebuvo vandens, pasikeitė matomos visatos vaizdas stebint žmogaus požiūriu. Tačiau tie pasikeitimai buvo tik šalutiniai tvano padariniai. Jo tikslas nebuvo sunaikinti tiesioginiai planetą, bet bedievišką žmonių bendruomenę už laivo ribų. Per tvaną žuvo visi bedievių žmonių bendruomenės darbai ir sutvarkymai.
5. Kas turi įvykti atpildo dieną, kad tai atitiktų tvanui?
5 Kad atitiktų tvanui turi pražūti visa, kas surišta su dabartine piktų žmonių bendruomene tegul tai būtų sunaikinta ugnimi. Kaip visi žmogiški darbai, kilę po tvano, yra saugojami teismo dienos sunaikinimui arba atpildui.
6. Ar sena tvarka bus sunaikinta tiesiogine ugnimi?
6 Kad čia prisiminta „ugnis“ vaizduoja visišką sunaikinimą, patvirtinama apreiškime, kur viešpats Jėzus Kristus aprašomas kaip vedantis karą Karalius. Ten kalbama, kad po kovos žemės paviršiuje liks daug lavonų, kuriais turės pasisotinti paukščiai (Apreiškimo 19:15-18). Tas paveikslas negalėtų išsipildyti nei mažiausiu mastu, jeigu žemė būtų paversta į negyvą pelenų krūvą.
7. Ką duoda suprasti žodžiai iš 2 Petro 3:10 dėl ateinančio sunaikinimo?
7 Reiškia Petro aprašytas dabartinis žemės sunaikinimas, taip pat ir dangaus, liečia bedieviškos bendruomenės sunaikinimą. Žmonių vyriausybės, viešpataujančios kaip „dangūs žmonių bendruomenei praeis“ (Sulyg. Izaijo 34:2-5; Michėjo 1:3, 4). Kaip jos suirs, bus ūžesys, panašus garsui, besiveržiančiam su spaudimu, ir tolyn tas ūžesys bus smarkesnis. „Stichijos“, reiškiančios dvasią, kuri skatina bedievišką žmoniją galvoti, planuoti, kalbėti ir veikti darant gėdą Dievui, pavirs jos nieku (Sulyg. Apaštalų darbų 9:1; Efeziečiams 2:1-3). Tai reikš galą visoms filosofijoms, teorijoms, struktūroms ir planams, atspindintiems Dievui svetimų žmonių dvasią. „Žemė ir visi daiktai bus ant jos atidengti“. Kas reiškia bus baigta, kad jie nusipelnė sunaikinimo. Nebus galimybės pabėgti nei vienam piktos bendruomenės nariui, kurie sudaro žemę (Sulyg. Pradžios 11:1; Izaijo 66:15, 16; Sofonijo 1:12-18). Bus atidengta, kad visi bedievių žmonių darbai — jų institucijos ir organizacijos, taip pat visa, kas parašyta ryšium su tuo, — Dievui netinka ir bus pašalinta kaip bevertės sąšlavos.
8. Kokį Petro patarimą mes turime paimti į širdį, kadangi bet kokia dabartinės sistemos dalis bus sunaikinta?
8 Mes, Dievo tarnai, turime įrodyti savo gyvenimu, kad tikrai tikime, kad bet kokia dabartinės bedieviškos daiktų sistemos dalis pražus visam laikui. Prie to mus kviečia ap. Petras žodžiais:
„Kadangi visa tai turi pragaišti, kaipgi labai reikia jums pasirūpinti šventu pasielgimu ir pamaldumu. Laukiant ir besiskubinant į atėjimą Viešpaties dienos, dėl kurios dangus sudegintas pragaiš ir elementai ugnies karštyje (sudegs) sutirps“ (2 Petro 3:11, 12).
9. Tiktai kas pergyvens ateinantį sunaikinimą su perspektyva amžinai palaimai?
9 Jeigu kiekviena tos sistemos dalis „suirs“ dėl Dievo rūstybės „ugnies“ per Jėzų Kristų, išbėgs tik asmenys, kurie skiriasi teisingu gyvenimu ir atsidavimu Dievui. Tikras garbinimas nėra pasyvus, jis nepasireiškia tiktai tuom, kad šalinamės neteisingų veiksmų. Nors yra svarbu pasilikti moraliai švariais ir dvasiniai, bet mums taip pat reikia parodyti meilę artimiesiems, kad visada būtumėm pasiruošę padėti jiems fiziniu ir dvasiniu atžvilgiu. O tai teikia didelį džiaugsmą, nes „palaimingiau yra duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35).
ATEINANČIA PABAIGA
10. Kokį paraginimą davė Petras savo skaitytojams dėl artėjančio „visų daiktų galo“?
10 Sekantys ap. Petro žodžiai patvirtina, ką mes turime daryti, kadangi artėja „visų daiktų pabaiga“. „Būkite išmintingi ir budrūs maldose. Bet visų pirma turėkite vieni kitiems nuolatinę meilę, nes meilė pridengia daugybę nuodėmių. Būkite vieni kitiems svetingi be murmėjimo“ (1 Petro 4:7-9).
11. Kas reikalaujama, kad išliktume „išmintingais“?
11 Kad pasiliktume morališkai švarūs arba teisūs ir aktyviai prisidėtume prie kitų dvasinės gerovės, mes turime sutikti su tuom paraginimu būti „išmintingais“. O tai reikalinga, kad mes neprarastume dvasios, pusiausvyros ir nebūtume nugalėti mūsų jausmų. Mes turime suprasti, kas tikrai svarbu gyvenime, ir protingai žiūrėti, kam priklauso pirmenybė (Filipiečiams 1:9, 10).
12. (a) Kodėl svarbu „budėti maldose“? (b) Kaip Petras pasimokė iš savo patyrimo, kad malda labai svarbu?
12 Jeigu norime pasilikti ištikimais Dievo tarnais, neturime galvoti, kad tikslą pasieksime savo jėgomis. Mes turime prašyti Dievo Jehovos pagalbos ir budėti maldose. Ap. Petras savo patyrimu išmoko, kaip svarbu „budėti“ maldose. Prieš tai, kaip ginkluota minia sučiupo Kristų Getsemanės sode, Jis pasikvietė Petrą, Jokūbą ir Joną ir ragino juos melstis, kad neįpultų į pagundą. Tačiau visi trys apaštalai užsnūdo tokiu svarbiu laiku (Mato 26:36-46; Morkaus 14:32-42; Luko 22:39-46). Dėl savo „nebudėjimo maldose“ pats nusilpo ir vėliau tris kartus išsigynė Jėzus Kristus (Jono 18:17, 18, 25-27). Tačiau prieš tai Petras užtikrino: „Viešpatie, aš esu pasiryžęs eiti su Tavimi į kalėjimą ir mirti“ (Luko 22:33). „Jei ir visi tavimi pasipiktintų, aš tavimi nepasipiktinsiu“ (Mato 26:33).
13. Ko mes galime pasimokyti iš Petro patyrimo, kaip jis „nebudėjo maldose“?
13 Kas įvyko su Petru, mums yra svarbi pamoka. Ji parodo, kaip pavojingas pasitikėjimas savimi. Dėl mūsų ribotumo ir silpnybių, mes tik su Dievo pagalba galime išlaikyti bandymus. Visada melskimės budėdami mintyse ir širdyje, neišardomai tarnaudami Dievui Jehovai ir Jėzui Kristui.
14. Iš kokio paskatinimo mes turime vykdyti krikščioniškas pareigas ir kaip tai bus matyti mūsų elgesyje su tikėjimo broliais?
14 Kaip Jėzaus Kristaus mokiniai mes turime ne tik budėti ir laikytis pusiausvyros, bet darysime gerai, jeigu pamąstysime, ar vykdome savo pareigas iš meilės (1 Korintiečiams 13:1-3). Ap. Petras kalbėjo, kad turėtume nuolatinę meilę savo tikėjimo broliams. Tokia meilė yra pasiruošusi atleisti kitiems. Mes neatkreipsime kitų dėmesio į brolių silpnybes ir neperdėsime jų klaidų. Mes neieškosime kitų klaidų ir neiškelsime jų prasižengimo į blogą šviesą. Jeigu būsime pasiruošę atleisti, mūsų meilė pridengs daugybę nuodėmių, vietoje to, kad atskleistume jas kitiems.
15.
15 Svetingumas taip pat yra meilės požymis. Kaip puiku, kaip savo maistu ir kitais gyvenimo dalykais dalijamės su kitais, o ypač su tais, kurie neturi (Luko 14:12-14). Kaip tikėjimo palydovai dėl gamtos katastrofų ar persekiojimų praranda viską, galbūt juos teks priimti į savo namus. Tai galbūt sudarys kai kuriuos nepatogumus ir mes būsime linkę skųstis papildomu mūsų krūviu jėgomis ir lėšomis. Tokiu metu nereikia skųstis, kad turime parodyti svetingumą, bet turime pripažinti, kad turime puikią galimybę parodyti meilę tiems, ką myli Dievas.
16, 17. (a) Kaip mes turime galvoti apie esančias pas mus dovanas? (b) Kokią gerą kryptį rekomendavo ir turėjo Povilas?
16 Kiekvienas iš mūsų turi gabumus, kuriuos gali panaudoti kitų naudai. Jeigu norime pasilikti Dievo tarnais, reikia uoliai panaudoti tas dovanas. Išmintingai nelyginkime savęs su kitais. Taip prarasime drąsą matydami, kad kiti daro daug daugiau. Iš kitos pusės nelaikykime savęs aukščiau kitų, kaip tam tikroje srityje padarome daugiau už juos (Galatams 6:3, 4). Atkreipk dėmesį, ką sako ap. Petras: „Patarnaukite vienas kitam kiekvienas ta dovana, kurią jis yra gavęs kaip gėrį daugeriopos Dievo malonės atvaizdui (1 Petro 4:10). Dėl to mes privalome pilnai panaudoti esančias pas save dovanas. Dėka neužtarnautos malonės mes esame ir turime tai, ką turime. Todėl mes galime visas savo jėgas, sugebėjimus ir talentus pritaikyti kaip dovanas, kurias gavome neužtarnautos malonės dėka, kad už tai garbintume Aukščiausiąjį Dievą Jehovą.
17 Ap. Povilas pabrėžia teisingą kryptį, iškeldamas sekančius klausimus: „Nes kas gi tave išskiria? Ką turi, ko nesi gavęs? O jei gavai, ko giries, lyg nebūtum gavęs?“ (1 Korintiečiams 4:7). Nors ap. Povilas galėjo pasakyti apie save, kad darbavosi už visus daugiau kitus apaštalus, jis pats sau nesuteikė garbės, bet pridūrė: „Bet su manimi esanti Dievo malonė“ (1 Korintiečiams 15:10).
18. Kaip turime panaudoti savo dovanas?
18 Kaip ištikimi namų valdytojai mes turime būti suinteresuoti pilnai panaudoti esančias pas mus dovanas ir padėti kitiems dvasiniu ir materialiniu atžvilgiu. Ir kaip mes tą darome, taip pat svarbu. Apie tai rašė Petras:
„Jei kas kalba, tegul kalba kaip Dievo žodžius, jei kas eina tarnystę, tegul padaro kaip Dievo suteikiamąja galia, kad visame būtų pagarbintas Dievas per Jėzų Kristų, kuriam yra garbė ir viešpatavimas per amžių amžius. Amen“ (1 Petro 4:11).
19. Kaip mes galime pašlovinti Dievą, kaip padedame kitiems dvasiniu ir materialiniu atžvilgiu?
19 Todėl kaip padedame kitiems dvasiniu atžvilgiu, turime su jais kalbėti taip, kad jie pastebėtų, juk mūsų raminantys, malonūs žodžiai eina iš Dievo Jehovos. Jeigu taip tai mūsų skelbimas ir mokymas bus pamokinantis ir neprisidės prie to, kad asmenys, kuriems norime padėti, pasijustų nugalėti arba sugėdinti. Panašiai yra kada panaudojame laiką ir jėgas padėti kitiems fiziškai. Ir tuo atveju mes turime pasilikti Dievo jėga. Mes nestumsime į antrą planą savo sugebėjimus ir pabrėšime, kad Dievas pasinaudojo mūsų gabumais daryti gera. Tokiu būdu pašlovinamas mūsų dangiškasis Tėvas (1 Korintiečiams 3:5-7). Kai Tėvui parodoma pagarba arba Jis garbinamas todėl, kad mes Jo Sūnaus mokiniai, Jis pašlovinamas per Jėzų Kristų. Taip, gabumus ir jėgą daryti gera gauname iš Aukščiausiojo.
20. Kodėl su viltimi turime žiūrėti pasitikdami didžiąją Jehovos dieną ir todėl, ką turime daryti?
20 Kaip panaudojame savo laiką, lėšas ir jėgas padėti kitiems, mes parodome, kad esame dvasiniai pasiruošę didžiajai Jėzaus dienai. Faktas, kad mums aišku, jog Viešpats Jėzus Kristus gali bet kuriuo metu ateiti kaip Dievo keršto vykdytojas, paskatins mus pasilikti dvasiniai budriais. Todėl visada ženkime pirmyn į Jehovos dienos atėjimą. Kadangi ta diena atvers Jėzaus Kristaus ištikimiems mokiniams puikias galimybes, mes galime teisėtai žiūrėti į ateitį pilni vilties. Jehovos diena reikš dėl mūsų, kad visam laikui būsime išlaisvinti iš dabartinės daiktų sistemos ir spaudimo ir pamatysime „naujo dangaus ir naujos žemės“ palaimas. Todėl labai svarbu prisiminti šitą dieną ir nuoširdžiai jos laukti (2 Petro 3:12, 13). Mūsų uolus dalyvavimas skelbiant Dievo ketinimą yra tolimesnis mūsų teisingos krypties ženklas. Tai parodo, kad mes esame įsitikinę Jehovos dienos atėjimu ir kiti turi apie tai sužinoti ir gyventi pagal tą svarbų pažinimą.
21. (a) Kuo galime būti įsitikinę, ryšium su Dievo pažadu sukurti naują dangų ir naują žemę? (b) Kaip tai turi mus liesti?
21 Dievo pažadas sukurti „naują dangų ir naują žemę“, kuris pirmą kartą buvo duotas per pranašą Izaiją, išsipildys didelėje apimtyje (Izaijo 65:17 ir 66:22). Teisingas viešpatavimas per Jėzų Kristų kartu su Jo bendrakaraliais ir kunigais žemiškai bendruomenei, kuri laikosi Dievo įstatymo, turi tapti realybe (Apreiškimo 5:9, 10; 20:6). Šitas įsitikinimas gali mus paskatinti padaryti viską, kad būtume tarp tų, kurie dalyvaus teisingo viešpatavimo palaimose. Ap. Petras ragina savo skaitytojus: „Todėl, mylimiausieji, to laukdami stenkitės, kad būtumėt Jo akyse rasti nesutepti ir nepeiktini ramybėje“ (2 Petro 3:14). Kaip Dievo tarnai mes esame suinteresuoti būti pripažintais Viešpaties Jėzaus Kristaus, todėl nesusitepkime pasaulio mąstymu ir veiksmais. Mes norime būti švarūs nuo nuodėmės. Kadangi nuodėmė griauna taiką su Dievu, mes didžiąją Dievo dieną galime būti rasti „pasaulyje“ tik kaip pasiliekame tokiame stovyje, kokiame gali būti išpirktos mūsų nuodėmės.
VERTINK DIEVO KARALYSTĘ
22. Kodėl neturime tapti nekantrūs dėl Dievo pažado išsipildymo?
22 Kaip mes teisėtai džiaugiamės „nauju dangumi ir nauja žeme“, tuo pačiu mes neturime tapti nekantrūs dėl pažadų išsipildymo. Kad Jehovos didžioji diena dar neatėjo, tapo galimybė mums išsigelbėti. Ap. Petras rašo:
„Ir mūsų Viešpaties kantrumu matykite savo išganymą, kaip ir mylimiausias mūsų brolis duota išmintimi Povilas yra jums rašęs ir tai visuose laiškuose, kame jis apie tai kalba. Tuose laiškuose yra dalykų, kurie vargu suprasti; juos neišmanantieji svyruojantieji iškreipia kaip ir kitus raštus savo pačių žuvimui“ (2 Petro 3:15, 16).
23. (a) Kodėl mes neturime naudotis Dievo kantrybe? (b) Ką parodė kai kurie krikščionys pirmame šimtmetyje, kad nepažino Dievo kantrybės priežasties?
23 Kadangi vertiname Dievo kantrybę, turime saugotis panaudoti ją egoistiniams tikslams dėl pasitenkinimo, kad didžioji Dievo diena dar toli. Matyt pirmame šimtmetyje buvo tikinčiųjų, kurie taip darė. Ap. Petras vadina juos „neišmanančiais ir svyruojančiais“. Jie neturėjo aiškaus Dievo Žodžio supratimo ir nebuvo įsitvirtinę krikščioniškame mokyme. Jie pasisakymus iš ap. Povilo laiško ir kitų Raštų vietų bandė net panaudoti savo neteisingo elgesio pateisinimui. Galbūt jie nurodė, ką rašė Povilas dėl sąžinės panaudojimo ir pateisinimo tikėjimui, vietoje įstatymo darbų ir tuom remdamiesi panaudojo visokią laisvę, kuri buvo priešinga Dievo valiai! (Sulyg. Romiečiams 3:5-8; 6:1, 7:4; 8:1, 2; Galatams 3:10). Jie galbūt piktnaudžiavo tokiais prisakymais:
„Taigi pasilikite laisvėje, kurią dovanojo mums Jėzus Kristus ir nebesiduokite vėl įkinkyti į vergijos jungą“ (Galatams 5:1). „Viskas man leista“ (1 Korintiečiams 6:12). „Nesuteptiems viskas yra nesutepta“ (Titui 1:15).
Tačiau jie ignoravo kitus Povilo žodžius:
„Nes jūs broliai yra pašaukti į laisvę, tik ta laisve neduokite progos kūnui; verčiau tarnaukite dvasios meile vieni kitiems. Nes visas įstatymas įvykdomas vienu pasakymu: Mylėsi savo artimą kaip pats save“ (Galatams 5:13, 14). „Nei vienas teneieško, kas jam naudinga, bet kas kitiems“ (1 Korintiečiams 10:24).
24. Kodėl mes net susirinkimo viduje turime atkreipti dėmesį į mūsų bendravimą?
24 Kaip ir pirmojo šimtmečio krikščionių susirinkime, šiandieną yra taip pat asmenų, kurie mielai peržengtų krikščioniškos laisvės ribas tiek toli, kad juos vėl pavergtų nuodėmė. Todėl gerai darome atkreipdami dėmesį į mūsų bendravimą tarpusavy, jeigu nenorime pasiduoti žalingai įtakai ir patekti į suklaidinimą. Į tą atkreipė dėmesį ap. Petras: „Taigi jūs, broliai, laiku žinodami sergėkitės, kad neišmanančių paklydimų patraukti, neiškristumėte iš savo tvirtumo“ (2 Petro 3:17).
DARYK PAŽANGĄ KAIP KRIKŠČIONIS
25, 26. Ką mums reikia daryti pagal 2 Petro 1:5-7 po to, kai įsigijome tikėjimą?
25 Kad neprarastume palaimų, kurias yra paruošęs mums Dievas Jehova, mums reikia turėti norą daryti pažangą mūsų krikščioniškame gyvenime ir veikloje (2 Petro 3:18). Jeigu mes tai darysime, tada seksime ap. Petro patarimu:
„Tai ir jūs prisidėkite su rūpestingumu ir rodykite savo tikėjimo dorybę, dorybėje žinojimą, žinojime susilaikymą, susilaikyme kantrumą, kantrume pamaldumą, pamaldume brolių meilę, o brolių meilėje, meilę“ (2 Petro 1:5-7).
26 Dievas davė mums per savo Sūnų sugebėjimą tikėti. Atsakydami į tai, ką padarė mūsų Dievas, mes turime turėti norą vystyti kitas geras savybes, kurių dėka mes įrodome, kad turime tikrą tikėjimą. Tai galima padaryti kaip tai mums vadovauja Dievo Žodis ir Jo šventoji dvasia (2 Petro 1:1-4). Ap. Petras ragina mus dėti visas pastangas, kas reiškia sąžiningai stengtis ir padėti mūsų dangiškajam Tėvui, kuris nori padaryti mus tobulais krikščionimis (Sulyg. 1 Korintiečiams 3:6, 7; Jokūbo 1:2-4).
27. Kas turima mintyje, kaip turime parodyti savo tikėjime dorybę?
27 Parodyti savo tikėjimo dorybę reiškia, kad mes turime išsiskirti dorovingu atžvilgiu ir sekti mūsų atvaizdu Kristumi. Dorybė arba moralinis pranašumas yra teigiama kokybė. Kas ją turi, tas vengia daryti pikta arba suteikti žalą artimui, bet stengiasi daryti gera ir parodo domėjimąsi dvasiniais, fiziniais ir emociniais kitų poreikiais.
28. Kodėl svarbu augti žinojime?
28 Moralinis pranašumas negali būti be pranašumo pažinimo. Mums reikia turėti žinojimą, kad mokėtume atskirti teisingą nuo neteisingo (Hebrajams 5:14). Jis mums reikalingas, kad tam tikroje situacijoje galėtume daryti gera (Filipiečiams 1:9, 10). Priešingai lengvatikystei, kuri mažai ką turi su žinojimu arba net prieštarauja jam, tvirtai pagrįstas tikėjimas rėmėsi žinojimu. Todėl kaip sąžiningai pritaikome Šventą Raštą, jis sustiprins mūsų tikėjimą, o mes augame žinojime, kas liečia Dievą Jehovą ir Jo Sūnų.
29. (a) Kodėl būtinas žinojimas savitvardos išvystymui? (b) Koks santykis yra tarp savitvardos ir kantrybės?
29 Tas pažinimas gali apsaugoti mus, kad nepasiduotume nuodėmingoms aistroms, kad netaptume neprotingi ir nesuvaldomi, bet atspindėtume Dievo paveikslą savo mąstyme, kalba ir veiksmais. Žinojimas taip pat paduoda savitvardą praktikuoti sugebėjimą sutramdyti save žodžiuose ir veiksmuose. Praktikuodami savitvardą mes išvystysime kantrumo kokybę. Vidinė jėga, įsigyta kantrybės dėka, gali taip pat mus apsaugoti nuo nuodėmingų aistrų, kad neitume į nuolaidas dėl persekiojimo, kad nebūtume per daug užimti kasdieniniais rūpesčiais, pramogomis arba materialine nuosavybe. Tokia kantrybė galima tik dedant viltis į Aukščiausiąjį ir laukiant iš Jo jėgos ir vadovybės (Sulyg. Filipiečiams 4:12, 13; Jokūbo 1:5).
30. (a) Kas toks atsidavimas Dievui ir kaip jis išreiškiamas? (b) Kas parodo, kad atsidavimo Dievui negalima atskirti nuo brolių meilės?
30 Kantrybė reikalinga ir Dievo garbinime. Visas tikro krikščioniško gyvenimo kelias išsiskiria ta maniera. Ji pasireiškia dėka Dievo garbinimo ir gilios pagarbos tėvams ir kitiems, kurie to nusipelnė (1 Timotiejui 5:4). Bet be broliškos meilės negali būti atsidavimas Dievui. Apaštalas Jonas rašo:
„Jei kas sakytų: Aš myliu Dievą ir nekestų savo brolio, tas melagis. Nes kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip jis gali mylėti Dievą, kurio nemato?“ (1 Jono 4:20).
Galbūt kas gėrisi atsidavimu Dievui ir pagarba, bet jeigu savo broliams jis neparodo meilės, gerumo ir malonumo, pas jį yra didelis trūkumas. Mes negalime savo širdį atiduoti Dievui, o mūsų broliams parodyti abejingumą.
31. Kam turime parodyti meilę ir kodėl?
31 Meilė yra žymi kokybė, kuri ypač turi pasireikšti mūsų gyvenime. Ta meilės rūšis neturi apsiriboti mūsų krikščioniškos meilės broliams. Krikščionys turi turėti simpatiją mūsų dvasiniams broliams, bet ir kitiems visiems žmonėms turi parodyti meilę. Ta meilė nepriklauso nuo atskiro asmens moralinio stovio. Mums reikia ją parodyti netgi priešams, o ypatingai todėl, kad norime padėti jiems dvasiniu atžvilgiu (Mato 5:43-48).
32. Prie kokio rezultato atves, kaip pritaikysime patarimą iš 2 Petro 1:5-7?
32 Koks bus rezultatas, jeigu pridėsime dorybę, žinojimą, susilaikymą, kantrybę, brolių meilę ir meilę? Ap. Petras į tai atsako: „Nes jie, tie dalykai, jumyse yra ir tarpsta, jie nepaliks jūsų tuščių ir be vaisių mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo“ (2 Petro 1:8). Mes tada nestovėsime vietoje ir nebūsime neveiklūs arba dvasiniai mirę. Kaip mūsų širdyje gyvena Dievui įtinkančios kokybės ir jos yra mūsų sudėtine dalimi, mes pajusime paskatinimą galvoti, kalbėti ir veikti taip, kaip patinka Dievui (Sulyg. Luko 6:43-45). Jeigu taip, tuomet, kaip ateis Viešpats Jėzus Kristus priimti pasaulio valdžią, prasidės palaimos, viršijančios viską, ką mes galime sau įsivaizduoti.
33-35. Kokia nauda mums gyventi, kaip Jėzaus Kristaus mokiniams?
33 Todėl visada būkime rūpestingi mūsų gyvenime vykdant krikščioniškas pareigas, prie kurių priklauso svarbus skelbimo darbas. Jeigu pasirinkome gyvenimą kaip Jėzaus Kristaus mokiniai, galime džiaugtis švaria sąžine ir gera bendruomene su tikėjimo palydovais. Bandymų metu galime pajusti Dievo stiprinančią pagalbą, o mūsų santykiai su kitais nuolatos gerės sąžiningai pritaikant biblinius principus.
34 Bet kokioje gyvenimo sferoje — namuose, darbo vietoje, ryšiuose su valstybės autoritetais įvairiose srityse — mūsų pastangos gyventi pagal Dievo Žodį visur duos gerą įtaką. Mes dar labiau suprasime svarbumą iš visos širdies perduoti raminančią Biblijos žinią žmonėms, kiek tas įmanoma. Mes būsime laimingi rūpindamiesi savo artimųjų dvasiniais poreikiais.
35 Tačiau svarbiausia yra tai, kad tikro Jėzaus Kristaus mokinio gyvenimas yra vienintelis kelias, turintis viltį į amžiną, laimingą ateitį. Ir mes, žinoma, nenorime prarasti to, ką įsigyjame. Būkime pasiruošę kiekvieną dieną mūsų Viešpaties atėjimui kaip tobulo pergalingo karaliaus! Tik tada galėsime dalyvauti begaliniame džiaugsme, kurį jausime todėl, kad pasirinkome tvirtai laikytis mūsų sprendimo ištikimai tarnauti Dievui Jehovai.