Biblijos požiūris

Ar žemė sudegs liepsnose?

APANGLĖJUSI po branduolinio karo, virtusi pelenais besiplečiant saulei ar sudeginta įniršusio dievo — įsivaizduojama galbūt skirtingai, bet daug kas įsitikinę, jog Žemės planeta, žmonijos namai, susilauks galo viską ryjančiose liepsnose, gaivalinėje apokalipsėje.

Kai kas remiasi Biblijos vietomis, kur pranašaujama, kad Dievas siųs ugnį atlyginti už žmogaus prasižengimus žemei. Kiti sutinka su Poliu Deiviu, Adelaidės (Australija) universiteto profesoriumi, rašančiu, iš kur, jo manymu, žemei gresia neišvengiamas sunaikinimas ugnimi. Knygoje The Last Three Minutes (Paskutinės trys minutės) jis iškelia tokią teoriją: „Vis labiau plėsdamasi, saulė praris... Žemę savo ugniniais liežuviais. Iš mūsų planetos teliks šlakas.“ Kas iš tikrųjų lemta žemei? Kaip suprasti tas Biblijos vietas, kuriose, rodos, pranašaujamas sunaikinimas ugnimi?

Ar Dievas rūpinasi?

Jeremijo 10:10-12 pranešama: „Viešpats gi yra tikras Dievas, ... kurs padarė žemę savo galybe, pataisė pasaulį savo išmintimi ir savo išmanymu ištiesia dangų.“ Dievas padarė žemę ir įtvirtino ją. Taigi išmintimi, meile ir protu jis rūpestingai paruošė žemę, kad ji amžinai būtų nuostabūs žmonijos namai.

Kaip Dievas sukūrė žmones, Biblijoje rašoma: „Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę. Ir Dievas juodu palaimino ir tarė: Veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir ją paverkite“ (Pradžios 1:27, 28). Baigęs kūrybos darbą, jis galėjo užtikrintai pareikšti, kad tai „buvo labai gera“ (Pradžios 1:31). Jis norėjo, kad taip ir pasiliktų. Kaip kad kai kurie būsimieji tėvai įrengia laukiamam naujagimiui kambarį, taip Dievas pasodino puikų sodą ir įkurdino ten žmogų Adomą, kad jį prižiūrėtų, juo rūpintųsi (Pradžios 2:15).

Adomas atsisakė tobulybės ir pareigos rūpintis žeme. Bet ar Kūrėjas atsisakė savo tikslo? Iš Izaijo 45:18 matyti, kad ne: „Štai ką sako Viešpats, kurs sutvėrė dangų, kurs padarė žemę ir ją sutvarkė... Jis ne veltui ją sutvėrė; jis padarė ją, kad būtų gyvenama.“ (Taip pat žiūrėk Izaijo 55:10, 11.) Nors žmogus nebeatliko globotojiškų pareigų, Dievas ir toliau laikėsi savo sutarties su žeme ir gyvybe joje. Senovės Izraelio tautai duotas Įstatymas numatė „sabato poilsį žemei“ kas septynerius metus. Į jį įėjo ir humaniški įstatymai, garantuojantys tam tikrą gyvūnų apsaugą (Kunigų 25:4, Brb red.; Išėjimo 23:4, 5; Pakartoto Įstatymo 22:1, 2, 6, 7, 10; 25:4; Luko 14:5). Tai tik keletas pavyzdžių iš Biblijos, aiškiai rodančių, kad Dievas labai rūpinasi žmonija ir visu tuo, kas pavesta žmogaus globai.

„Pirmoji žemė“

Tad kaip suderinti Biblijos vietas, kurios rodosi esą prieštaringos? Viena iš jų, 2 Petro 3:7, skamba taip: „Dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu yra palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai.“ Kitur, Apreiškimo 21:1, sakoma: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko.“

Jeigu Petro žodžiai turi būti suprantami tiesiogiai ir Žemės planeta tikrai supleškės ugnyje, tuomet ir tikras dangus — žvaigždės bei kiti dangaus kūnai — turės būti sunaikinti ugnimi. Tačiau toks požiūris prieštarauja užtikrinimui, duotam Rašte, pavyzdžiui, Mato 6:10 (NTP): „Teįvyksta tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ bei Psalmių 36:29: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje per amžius.“ Be to, kaip ugnis paveiktų jau ir taip labai kaitrią saulę bei žvaigždes, kuriose nuolat vyksta branduoliniai sprogimai?

Kita vertus, Biblijoje terminas „žemė“ dažnai vartojamas simboline prasme. Pavyzdžiui, Pradžios 11:1 sakoma: „Žemė tuomet turėjo vieną kalbą.“ Čia žodis „žemė“ reiškia tiesiog žmoniją, arba žmonių visuomenę. (Taip pat žiūrėk 3 Karalių 2:1, 2; 1 Kronikų 16:31.) 2 Petro 3:5, 6 kontekstas rodo, kad žodį „žemė“ reikia suprasti ta pačia simboline prasme. Ten dėmesys atkreipiamas į Nojaus dienas, kai Tvanu buvo sunaikinta sugedusi žmonių visuomenė, bet Nojus ir jo šeima, kaip ir pats žemės rutulys, buvo išsaugoti (Pradžios 9:11). Be to, 2 Petro 3:7 sakoma, kad sunaikinti turės būti „bedieviai žmonės“. Toks supratimas neprieštarauja likusiai Biblijos daliai. Sugedusi, sunaikinti pasmerkta visuomenė yra ir „pirmoji žemė“, minima Apreiškimo 21:1 — tai citavome anksčiau.

Tikrai, kaip kad rūpestingas žemiškas tėvas imasi visų galimų priemonių užsitikrinti namų saugumą, taip ir Jehova Dievas didžiai rūpinasi savo kūrinija. Kadaise jis išvarė nedorus ir blogus žmones iš derlingo Jordano slėnio, o sandorą su juo sudariusius naujus žemės prižiūrėtojus patikino, kad jeigu jie laikysis jo įstatų, kraštas ‛jų neišvems, kaip kad išvėmė pirm jų buvusią tautą’ (Kunigų 18:24-28).

„Nauja žemė“

Šiandien ištvirkusi, pašėlusiai žiauri ir politiškai paperkama visuomenė užteršė žemę. Tik Dievas gali išgelbėti ją. Jis kaip tik tai ir padarys. Apreiškimo 11:18 jis pažada „sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę“. Atkurtą ir atnaujintą žemę apgyvens Dievo bijantys ir nuoširdžiai savo artimą mylintys žmonės (Žydams 2:5; palygink Luko 10:25-28). Valdant Dievo dangiškajai Karalystei bus tokių didelių pokyčių, kad Biblijoje kalbama apie „naują žemę“ — naują žmonių visuomenę.

Skaitydami tokias vietas kaip Psalmių 36:29 ir įsisąmonindami, ką Jėzus pasakė Mato 6:10, įsitikiname, kad nei aklos gamtos jėgos, nei žmogus visa savo griaunamąja galia nepadarys galo mūsų planetai. Niekas nesutrukdys Dievui pasiekti tikslo (Psalmių 118:90; Izaijo 40:15, 26). Ištikima žmonija gyvens žemėje, kur viešpataus beribis grožis, begalinis džiaugsmas. Štai kas iš tikrųjų laukia žemės, nes toks yra ir visuomet buvo meilingo žmonijos Kūrėjo tikslas (Pradžios 2:7-9, 15; Apreiškimas 21:1-5).