Tvirtai laikykimės savo brangaus tikėjimo!
„Tiems, kurie gavo tikėjimą, lygiavertį su mūsuoju“ (2 PETRO 1:1, NTP).
1. Ką Jėzus pasakė perspėdamas savo apaštalus, tačiau kuo pasigyrė Petras?
TĄ VAKARĄ prieš savo mirtį Jėzus pasakė, kad visi jo mokiniai paliks jį. Vienas iš jų, Petras, gyrėsi: „Jei net visi kiti dėl tavęs sukluptų, aš niekuomet nesuklupsiu!“ (Mato 26:33, NW) Bet Jėzus žinojo, kad bus kitaip. Štai kodėl jis tuomet pasakė Petrui: „Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas neišsibaigtų; o tu, kartą apsigręžęs, stiprink savo brolius“ (Luko 22:32, NTP).
2. Nors Petras labai pasitikėjo savimi, kokie jo veiksmai parodė, jog jo tikėjimas silpnas?
2 Petras, pasidaręs pernelyg tikras dėl savo tikėjimo, išsižadėjo Jėzaus tą pačią naktį. Tris kartus jis paneigė net pažįstąs Kristų! (Mato 26:69-75) Kai ‛apsigręžė’, jo ausyse tikriausiai garsiai ir aiškiai skambėjo jo Mokytojo žodžiai: „Stiprink savo brolius.“ Tas perspėjimas turėjo didelį poveikį likusiam Petro gyvenimui, kaip matosi iš dviejų Biblijoje išsaugotų jo parašytų laiškų.
Kodėl Petras rašė savo laiškus
3. Kodėl Petras rašė savo pirmąjį laišką?
3 Praėjus maždaug 30 metų po Jėzaus mirties, Petras rašė savo pirmąjį laišką, adresuodamas jį savo broliams, gyvenusiems Ponto, Galatijos, Kapadokijos, Azijos ir Bitinijos srityse, kurios yra dabartinės Turkijos šiaurinėje ir vakarinėje dalyje (1 Petro 1:1). Dalis žydų, tapusių krikščionimis per Sekmines 33 m. e. m., be abejo, buvo tarp tų, kuriems rašė Petras (Apaštalų darbai 2:1, 7-9). Daugelis buvo nežydai, patiriantys didelius išbandymus nuo priešo rankos (1 Petro 1:6, 7; 2:12, 19, 20; 3:13-17; 4:12-14). Taigi Petras rašė tiems broliams norėdamas juos padrąsinti. Jo tikslas buvo padėti jiems gauti „[jų] tikėjimo siekinį — [jų] sielų išganymą“. Todėl baigdamas savo perspėjimą jis ragino: „Pasipriešinkite [Velniui] tvirtu tikėjimu“ (1 Petro 1:9; 5:8-10).
4. Kodėl Petras rašė savo antrąjį laišką?
4 Vėliau šiems krikščionims Petras parašė antrą laišką (2 Petro 3:1). Kodėl? Kadangi grėsė dar didesnis pavojus. Amoralūs asmenys mėgino skleisti savo netyrą elgesį tarp tikinčiųjų ir kai kuriuos suklaidino! (2 Petro 2:1-3) Be to, Petras įspėjo, jog atsiras šaipūnų. Savo pirmajame laiške jis parašė, kad „visų dalykų galas arti“, ir dabar kai kurie, matyt, pajuokė tą mintį (1 Petro 4:7; 2 Petro 3:3, 4). Panagrinėkime antrąjį Petro laišką ir pažiūrėkime, kaip jis sustiprino brolius likti tvirtus tikėjimu. Šiame pirmajame straipsnyje mes apsvarstysime 2 Petro laiško 1 skyrių.
Pirmojo skyriaus tikslas
5. Kaip Petras ruošia savo skaitytojus svarstyti problemas?
5 Petras ne iškart nagrinėja rimtas problemas. Veikiau ruošia kelią šioms problemoms aptarti, sužadindamas savo skaitytojų dėkingumą už viską, ką jie gavo tapę krikščionimis. Jis primena jiems nuostabius Dievo pažadus ir Biblijos pranašysčių patikimumą. Tai jis daro pasakodamas apie persimainymą, regėjimą, kuriame pats matė Kristų Karalystės galybėje (Mato 17:1-8; 2 Petro 1:3, 4, 11, 16-21).
6, 7. a) Ko galime pasimokyti iš Petro laiško įžangos? b) Ką, duodant patarimą, kartais naudinga sau prisipažinti?
6 Ar galime ko nors pasimokyti iš Petro įžangos? Ar patarimas nebūna priimtinesnis, kuomet pirmiau su klausytojais apžvelgiame mūsų visų branginamos didingos Karalystės vilties bruožus? O kaip, jeigu papasakojame ką nors iš savo patirties? Po Jėzaus mirties Petras, atrodo, dažnai kalbėdavo apie tą regėjimą, kuriame matė Kristų Karalystės šlovėje (Mato 17:9).
7 Taip pat atsimink, kad tikriausiai tuomet, kai Petras rašė savo antrąjį laišką, Mato evangelija ir apaštalo Pauliaus Laiškas galatams jau buvo plačiai išplatinti. Taigi ir Petro žmogiškieji trūkumai, ir jo ištikimybės pavyzdys galėjo būti gerai žinomi jo amžininkams (Mato 16:21-23; Galatams 2:11-14). Tačiau dėl to jis nesivaržė kalbėti. Kaip tik todėl jo laiškas galėjo būti patrauklesnis tiems, kurie suvokė savo pačių silpnybes. Taigi padedant tiems, kurie turi problemų, argi nebūtų naudinga mums pripažinti, jog mes irgi esame linkę klysti? (Romiečiams 3:23; Galatams 6:1)
Stiprinantis sveikinimas
8. Kokia prasme Petras, matyt, vartoja žodį „tikėjimas“?
8 Dabar pagalvok apie Petro sveikinimą. Jis tuoj pat pamini tikėjimą, kreipdamasis į savo skaitytojus kaip į „tuos, kurie gavo tikėjimą, lygiavertį su mūsuoju“ (2 Petro 1:1, NTP). Čia žodis „tikėjimas“ tikriausiai reiškia „tvirtą įsitikinimą“ ir nurodo krikščionių įsitikinimų ar mokymų visumą, Rašte kartais vadinamą „tiesa“ (Galatams 5:7; 2 Petro 2:2; 2 Jono 1). Žodis „tikėjimas“ dažnai vartojamas šia, o ne bendrąja pasitikėjimo ar visiško pasikliovimo kokiu nors asmeniu ar dalyku prasme (Apaštalų darbai 6:7; 2 Korintiečiams 13:5; Galatams 6:10; Efeziečiams 4:5; Judo 3).
9. Kodėl Petro sveikinimas turbūt buvo ypač malonus nežydams?
9 Petro sveikinimas tikriausiai buvo ypač malonus skaitytojams nežydams. Žydai nebendravo su nežydais, net niekino juos, ir tas nusistatymas prieš nežydus išliko tarp krikščionimis tapusių žydų (Luko 10:29-37; Jono 4:9; Apaštalų darbai 10:28). Tačiau Petras, gimimo žydas ir Jėzaus Kristaus apaštalas, pasakė, kad jo skaitytojai — žydai ir nežydai — gavo tą patį tikėjimą ir turėjo vienodas privilegijas kaip jis.
10. Ko galime pasimokyti iš Petro sveikinimo?
10 Pagalvok, kokių puikių pamokymų gauname iš Petro sveikinimo šiandien. Dievas nėra šališkas; jis neiškelia vienos rasės ar tautybės virš kitos (Apaštalų darbai 10:34, 35; 11:1, 17; 15:3-9). Jėzus pats mokė, kad visi krikščionys yra broliai, ir nė vienas iš mūsų neturi jaustis pranašesnis. Be to, Petro sveikinime pabrėžiama, kad mes tikrai esame pasaulinė brolija, turinti „lygiavertį“ su Petro bei jo brolių apaštalų tikėjimą (Mato 23:8; 1 Petro 5:9).
Pažinimas ir Dievo pažadai
11. Kokius itin svarbius dalykus Petras pabrėžia po sveikinimo?
11 Po pasveikinimo Petras rašo: „Malonė ir ramybė jums tepadaugėja.“ Kaip mums gali padaugėti malonė ir ramybė? „Pilnu [„tiksliu“, NW] Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu“, — atsako Petras. Toliau jis sako: „Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui.“ Bet kaip mums gauti visa, kas taip gyvybiškai svarbu? „Per [„tikslų“, NW] pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe.“ Taigi Petras dukart pabrėžia, kad tikslus Dievo ir jo Sūnaus pažinimas yra gyvybiškai svarbus (2 Petro 1:2, NTP; 1:3, Brb red.; Jono 17:3).
12. a) Kodėl Petras pabrėžia tikslaus pažinimo svarbą? b) Ką pirmiausia padarėme, kad džiaugtumėmės Dievo pažadais?
12 „Netikri mokytojai“, apie kuriuos Petras perspėja 2 skyriuje, krikščionis klaidina „suktais žodžiais“. Taip jie bando suvilioti juos vėl ištvirkauti, nuo ko šie buvo išlaisvinti. Jei kas nors, buvęs išgelbėtas „[„tiksliu“, NW] Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu“, vėl pasiduoda tokiai apgaulei, pasekmės būna pražūtingos (2 Petro 2:1-3, 20). Matyt, ketindamas aptarti šią problemą vėliau, Petras pačioje pradžioje savo laiško pabrėžia, jog tikslus pažinimas būtinas, norint išlikti tyriems Dievo akyse. Petras atkreipia dėmesį, kad Dievas „mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per tuos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais“. Tačiau, norėdami džiaugtis tais pažadais, kurie, anot Petro, yra neatskiriama mūsų tikėjimo dalis, pirmiausia turėjome ‛pabėgti nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai’ (2 Petro 1:4).
13. Ko tvirtai pasiryžę laikytis pateptieji krikščionys ir „kitos avys“?
13 Koks tavo požiūris į Dievo pažadus? Ar toks kaip pateptųjų krikščionių likučio? 1991 metais tuometinis Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos prezidentas Frederikas Frencas, buvęs užimtas visalaike tarnyba daugiau kaip 75 metus, jausmus tų, kurie tikisi valdyti su Kristumi danguje, apibendrino taip: „Mes tvirtai laikomės iki pat šios valandos, ir esame pasiryžę tvirtai laikytis tol, kol Dievas iš tikrųjų įrodys, kad jis ištikimai vykdo savo ‛brangius bei didžius pažadus’.“ Brolis Frencas iki galo pasitikėjo Dievo dangiškojo prikėlimo pažadu ir tvirtai laikėsi tikėjimo iki pat tos dienos, kai būdamas 99 metų mirė (1 Korintiečiams 15:42-44; Filipiečiams 3:13, 14; 2 Timotiejui 2:10-12). Milijonai kitų irgi tvirtai laikosi tikėjimo, nukreipdami savo žvilgsnį į Dievo pažadą atkurti žemės rojų, kuriame žmonės laimingi gyvens amžinai. Ar tu esi vienas iš tokių žmonių? (Luko 23:43, NW; 2 Petro 3:13; Apreiškimas 21:3, 4)
Atsiliepti į Dievo pažadus
14. Kodėl Petras dorybę nurodo kaip pirmąją savybę, kuria būtina praturtinti tikėjimą?
14 Ar esame dėkingi Dievui už tai, ką jis pažadėjo? Jeigu taip, įrodinėja Petras, turėtume parodyti tai. „Todėl“ (kad Dievas davė mums tikrai brangius pažadus) turėtume iš tikrųjų stengtis veikti. Negalime pasitenkinti vien tuo, kad tikime, ar tuo, kad esame susipažinę su Biblijos tiesa. Šito neužtenka! Galbūt Petro laikais kai kurie susirinkimuose daug kalbėjo apie tikėjimą, bet įsitraukė į amoralumą. Jie privalėjo elgtis dorai, taigi Petras ragino: „Praturtinkite savo tikėjimą dorybe“ (2 Petro 1:5, Brb red.; Jokūbo 2:14-17).
15. a) Kodėl pažinimas paminėtas po dorybės kaip savybė, kuria būtina praturtinti tikėjimą? b) Kokios kitos savybės padės mums tvirtai laikytis tikėjimo?
15 Paminėjęs dorybę, Petras išvardija dar šešias savybes, kuriomis reikia praturtinti, arba papildyti, mūsų tikėjimą. Visos jos reikalingos, jeigu norime ‛tvirtai laikytis tikėjimo’ (1 Korintiečiams 16:13). Kadangi atskalūnai ‛kraipė Raštus’ ir propagavo „apgaules“, Petras kaip itin svarbų dalyką toliau nurodo pažinimą sakydamas: „Dorybę [praturtinkite] pažinimu.“ Po to jis tęsia: „Pažinimą [papildykite] susivaldymu, susivaldymą — ištverme, ištvermę — maldingumu [„atsidavimu Dievui, NW], maldingumą — brolybe [„brolišku prisirišimu“, NW], brolybę — meile“ (2 Petro 1:5-7, Brb red.; 2:12, 13, Brb red.; 3:16).
16. Koks bus rezultatas, kai Petro išvardytomis savybėmis praturtinamas tikėjimas, ir koks, kai nepraturtinamas?
16 Koks bus rezultatas, jei šiomis septyniomis savybėmis praturtinsime savo tikėjimą? „Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, — atsako Petras, — jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus [„tiksliame“, NW] pažinime“ (2 Petro 1:8). Kita vertus, Petras sako: „Kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių“ (2 Petro 1:9). Atkreipk dėmesį, kad Petras pereina nuo žodžių „jums“ ir „mūsų“ prie žodžių „kas“, „tas“. Žinoma, liūdna, kad kai kurie yra akli, užmaršūs ir netyri, tačiau Petras kilniai nenurodo, jog skaitytojas yra vienas iš jų (2 Petro 2:2).
Stiprino savo brolius
17. Kas galbūt paskatino Petrą švelniu kreipiniu paraginti ‛tai daryti’?
17 Galbūt suprasdamas, kad neseniai įtikėjusieji gali būti ypač lengvai suklaidinti, Petras juos švelniai padrąsina: „Broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami jūs niekad neapsigausite“ (2 Petro 1:10; 2:18). Pateptieji krikščionys, praturtinantys savo tikėjimą šiomis septyniomis savybėmis, džiaugsis didingu apdovanojimu, kaip sako Petras: „Dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę“ (2 Petro 1:11). „Kitos avys“ amžiams paveldės žemiškąją Dievo Karalystės sritį (Jono 10:16; Mato 25:33, 34).
18. Kodėl Petras linkęs ‛nuolat priminti’ savo broliams?
18 Petras nuoširdžiai trokšta savo broliams tokio didingo apdovanojimo. „Todėl, — rašo jis, — aš nuolat jums priminsiu šituos dalykus, nors jūs ir žinote juos ir esate sutvirtinti turimoje tiesoje“ (2 Petro 1:12). Petras vartoja graikišką žodį ste·riʹzo, čia išverstą žodžiais „esate sutvirtinti“, bet žodžiu „stiprink“ išverstą ankstesniame Jėzaus perspėjime Petrui: „Stiprink savo brolius“ (Luko 22:32, NTP). To žodžio vartojimas gali reikšti, jog Petras prisimena veiksmingą savo Viešpaties jam duotą perspėjimą. Petras dabar sako: „Aš laikau savo priederme, kol gyvenu šitoje padangtėje [žmogiškame kūne], žadinti jus paraginimais. Žinau, kad veikiai ateis mano padangtės nugriovimo metas“ (2 Petro 1:13, 14).
19. Kokios pagalbos mums šiandien reikia?
19 Nors Petras švelniai sako, kad jo skaitytojai yra „sutvirtinti turimoje tiesoje“, jis supranta, jog jų tikėjimo laivas gali sudužti (1 Timotiejui 1:19). Žinodamas greit mirsiąs, jis stiprina savo brolius paminėdamas tai, ką jie vėliau galėtų prisiminti ir išlikti dvasiškai stiprūs (2 Petro 1:15; 3:12, 13). Mums šiandien irgi reikia nuolatinio priminimo, kad išliktume tvirti tikėjimu. Kas bebūtume ar kiek laiko bežinotume tiesą, negalime apleisti reguliaraus Biblijos skaitymo, asmeninių studijų ir susirinkimo sueigų lankymo. Kai kurie teisinasi nedalyvaują todėl, kad yra per daug pavargę, kad sueigose viskas kartojasi ar jose programa pateikiama neįdomiai; tačiau Petras žinojo, kaip greit bet kas iš mūsų gali prarasti tikėjimą, jeigu ima pernelyg pasitikėti savimi (Morkaus 14:66-72; 1 Korintiečiams 10:12; Žydams 10:25).
Tvirtas mūsų tikėjimo pagrindas
20, 21. Kaip persimainymas stiprino Petro ir jo laiško skaitytojų, bei mūsų šiandien, tikėjimą?
20 Ar mūsų tikėjimas pagrįstas gudriai išgalvotais mitais? Petras ryžtingai atsako: „Juk mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę Jo didybę liudytojai.“ Petras, Jokūbas ir Jonas buvo kartu su Jėzumi, kai regėjime matė jį Karalystės galybėje. Petras paaiškina: „Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo jam balsas: ‛Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.’ Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su juo ant šventojo kalno“ (2 Petro 1:16, Brb red.; 1:17, 18).
21 Kai Petras, Jokūbas ir Jonas matė šį regėjimą, Karalystė jiems tikrai pasidarė reali! „Taip, — pastebi Petras, — mes turime juo labiau patikimą pranašų žodį. Jūs gerai darote, kreipdami į jį dėmesį.“ Taigi Petro laiško skaitytojai, ir mes šiandien, turi svarią priežastį kreipti dėmesį į pranašystes apie Dievo Karalystę. Kaip? Petras atsako: „Lyg į kokį žiburį, šviečiantį tamsioje vietoje, kol praauš diena ir aušros žvaigždė užtekės jūsų širdyse“ (2 Petro 1:19, NTP; Danieliaus 7:13, 14; Izaijo 9:6, 7).
22. a) Iki kol mūsų širdys turi būti budrios? b) Kaip mes kreipiame dėmesį į pranašišką žodį?
22 Mūsų širdyse būtų tamsu, jeigu jų neapšviestų pranašiškas žodis. Bet kai krikščionys atkreipia į jį dėmesį, jų širdys išlieka budrios iki išauštant dienai, kuomet „aušros žvaigždė“, Jėzus Kristus, pasirodys Karalystės šlovėje (Apreiškimas 22:16). Kaip mes šiandien kreipiame dėmesį į pranašišką žodį? Studijuodami Bibliją, ruošdamiesi ir dalyvaudami sueigose bei ‛rūpindamiesi šitais dalykais ir atsidėdami jiems’ (1 Timotiejui 4:15). Jeigu pranašiškas žodis yra tarsi žiburys, šviečiantis „tamsioje vietoje“ (mūsų širdyse), turime leisti, kad jis stipriai veiktų mūsų troškimus, jausmus, motyvus ir tikslus. Turime būti Biblijos tyrinėtojai, nes Petras užbaigia 1 skyrių taip: „Jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Petro 1:20, 21).
23. Kam paruošė skaitytojus 2 Petro laiško 1 skyrius?
23 Įžanginiame savo antrojo laiško skyriuje Petras davė mums veiksmingą stimulą tvirtai laikytis savo brangaus tikėjimo. Mes dabar pasiruošę apsvarstyti svarbią tolesnę medžiagą. Kitame straipsnyje bus nagrinėjamas 2 Petro laiško 2 skyrius, kuriame apaštalas aptaria sunkumus, atsiradusius skverbiantis į susirinkimus amoraliai įtakai.
Ar tu prisimeni?
◻ Kodėl Petras pabrėžia tikslaus pažinimo svarbą?
◻ Kodėl dorybė paminėta kaip pirmoji savybė, kuria reikia papildyti tikėjimą?
◻ Kodėl Petras linkęs savo broliams nuolat kai ką priminti?
◻ Kokį tvirtą pagrindą mūsų tikėjimui duoda Petras?
[Iliustracija 9 puslapyje]
Nors Petras turėjo trūkumų, jis neatsisakė savo tikėjimo