Skaitytojų klausimai

Ką apaštalas Jonas norėjo pasakyti žodžiais „tobula meilė išveja baimę“? Kas yra „tobula meilė“ ir kokią „baimę“ ji išveja?

„Meilėje nėra baimės, — rašė apaštalas Jonas, — nes tobula meilė išveja baimę. Baimėje yra kančia, ir kas bijo, tas nėra tobulas meilėje.“ (1 Jono 4:18, Brb)

Kontekstas rodo, kad Jonas čia pabrėžė laisvę atvirai kalbėti, tikriau tariant, ryšį tarp meilės Dievui ir drąsos būti su juo atviram. Tai akivaizdu iš 17 eilutės (NW): „Taip meilė pasiekia mumyse tobulumą, kad galėtume atvirai kalbėti teismo dieną.“ Kiek stipriai krikščionis myli Dievą ir kiek pats jaučia Dievo meilę, tiek turi (ar neturi) drąsos atvirai bendrauti su juo per maldą.

Frazė „tobula meilė“ — labai prasminga. Žodis „tobulas“ Biblijoje dažnai reiškia ne absoliutų, o santykinį tobulumą. Pavyzdžiui, Kalno pamoksle Jėzus pasakė: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ Jėzus kalbėjo savo sekėjams, kad jeigu jie mylėtų tik juos mylinčius, jų meilė būtų netobula, nepakankama, ydinga. Jie turi ištobulinti ją, mylėti net savo priešus. Taigi ir Jono žodžiai „tobula meilė“ reiškia meilę Dievui, rodomą iš visos širdies, išpuoselėtą ir apimančią visas gyvenimo sritis. (Mato 5:46-48; 19:20, 21)

Krikščionis supranta esąs nuodėmingas, netobulas. Bet jeigu karštai myli Dievą ir aiškiai jaučia jo meilę, meldžiasi nebijodamas būti pasmerktas ar atmestas. Toks žmogus laisvai išsako tai, kas širdyje, ir prašo atleidimo remdamasis išperkamąja auka, Dievo meilingai suteikta per Jėzų Kristų. Krikščionis žino, kad Dievas maloningai išklauso jo prašymus.

Kaip galima būti „tobulam meilėje“ ir taip ‘išvyti’ pasmerkimo ar atmetimo baimę? „Kas laikosi [Dievo] žodžių, tame iš tiesų Dievo meilė tobula tapo“, — sako apaštalas Jonas. (1 Jono 2:5, Brb) Pagalvok: jeigu Dievas mylėjo mus, kai tebebuvome nusidėjėliai, argi ne labiau mylės, kai tikrai atgailavome ir stropiai ‘laikomės jo žodžių’? (Romiečiams 5:8; 1 Jono 4:10) Taigi, kol liekame ištikimi, galime neabejoti kaip ir apaštalas Paulius, apie Dievą pasakęs: „Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ (Romiečiams 8:32)