Koks žmogus turėčiau būti

1, 2. Kas būtina, kad pelnytume Dievo palankumą?

NIEKO keista, kad mums rūpi, ką apie mus pagalvos kiti. Krikščioniui vis dėlto labiausiai turi rūpėti, kaip į jį žiūri Jehova, pats didingiausias Asmuo visatoje, mūsų „gyvenimo šaltinis“ (Ps 36:10 [36:9, Brb]).

² Pabrėždamas, kaip svarbu būti tokiais žmonėmis, kokius mus nori matyti Jehova, apaštalas Petras skatina „pasižymėti šventais poelgiais ir dievotumo darbais“. (Perskaityk 2 Petro 3:11.) Dievo palankumą pelnysime tik tada, jei visose gyvenimo srityse būsime šventi — mąstysime, elgsimės ir garbinsime Dievą tyrai. Taip pat turime daryti „dievotumo darbus“. Tam mus skatina nuoširdi meilė ir pagarba Dievui. Vadinasi, svarbu ir ką darome, ir kokie esame širdyje. Kadangi Jehova tiria širdis, žino, ar mūsų poelgiai išties šventi, ar išties jam esame atsidavę (1 Met 29:17).

 3. Ką kiekvienas turime patyrinėti?

³ Šėtonas nenori, kad įtiktume Dievui. Mūsų ryšį su Jehova jis stengiasi suardyti. Norėdamas krikščionį atitraukti nuo teisingo garbinimo, piktasis nesibodi net melo ir apgaulės (Jn 8:44; 2 Kor 11:13-15). Todėl turime gerai patyrinėti, kaip Šėtonas bando suvedžioti ir kaip mums draugystę su Jehova išsaugoti.

 4. Į ką taikosi Šėtonas ir kodėl jis pasirinko šį taikinį?

⁴ „Kiekvienas yra mėginamas, kai jo paties geismas jį traukia ir vilioja, — rašė Jokūbas. — Geismas pradėjęs pagimdo nuodėmę, o padaryta nuodėmė užtraukia mirtį“ (Jok 1:14, 15). Siekdamas sugadinti mūsų santykius su Dievu, Šėtonas taikosi į visų troškimų šaltinį — širdį.

5, 6. a) Kaip Šėtonas pasiekia žmogaus širdį? b) Kokius geismus Šėtonas kursto ir kaip savo spąstais naudojasi?

⁵ O kaip Šėtonas taikosi į mūsų širdį? Biblijoje sakoma: „Visas pasaulis yra piktojo valdžioje“ (1 Jn 5:19). Taigi, jis naudojasi tuo, kas būdinga jo valdomam pasauliui. (Perskaityk 1 Jono 2:15, 16.) Per tūkstančius metų jis gudriai kurpė tokią aplinką, kurioje būtų lengva mus suvedžioti. Turime kiekviename žingsnyje saugotis jo vingrių apgavysčių (Jn 17:15).

⁶ Šėtonas stengiasi sugadinti mūsų širdį ir žadina joje nederamus troškimus. Kaip? Anot apaštalo Jono, kurstydamas (1) „kūno geismą“, (2) „akių geismą“ ir (3) „puikavimąsi pragyvenimo ištekliais“. Šitaip Šėtonas mėgino sugundyti ir Jėzų dykumoje. Kadangi tokiais dalykais piktasis manipuliuoja jau ištisus amžius, jis sukaupė didžiulę patirtį ir gerai žino, kokie spąstai tinkamiausi vienam ar kitam žmogui. Kaip tad mums Šėtono klastų išsisaugoti? Kad tai išsiaiškintume, pakalbėkime, kaip jam pavyko suvedžioti Ievą ir kodėl nepasisekė į savo spąstus įvilioti Dievo Sūnaus.

 7. Kaip Šėtonas sužadino Ievai „kūno geismą“?

⁷ Gyvybei palaikyti mums būtina maitintis. Kūrėjas žemę sutvarkė taip, kad maisto ji duotų apsčiai. O Šėtonas šiuo natūraliu žmogaus poreikiu mėgina pasinaudoti tam, kad pastūmėtų mus elgtis prieš Dievo valią. Pažiūrėkime, kaip jis šito griebėsi gundydamas Ievą. (Perskaityk Pradžios 3:1-6.) Pirmajai moteriai jis pasakė, kad jei ši valgys „gero bei pikto pažinimo medžio“ vaisių, tikrai nemirs, o taps kaip Dievas (Pr 2:9). Taip Šėtonas įteigė Ievai, jog gyventi gali ir neklausydama Dievo. Koks baisus melas! Kai tik Šėtonas pakišo šią mintį, Ieva galėjo rinktis: arba ją iškart atmesti, arba toliau brandinti ir leisti geismui užvaldyti širdį. Ieva turėjo maisto — juk Jehova buvo leidęs valgyti nuo visų sodo vaismedžių. Tačiau jai ir toliau magėjo anas medis sodo viduryje, tad galų gale „skynėsi jo vaisių ir valgė“. Taip Šėtonas paskatino Ievą geisti to, ką Dievas buvo uždraudęs.

 8. Kaip Šėtonas gundė Jėzų pasiduoti „kūno geismui“ ir kodėl jam nepavyko?

⁸ Tuo pačiu jauku Šėtonas mėgino pasinaudoti ir gundydamas Jėzų. Jį, išpasninkavusį dykumoje keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, piktasis mėgino paveikti ragindamas čia pat numalšinti alkį. „Jei tu Dievo sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“, — masino jį (Lk 4:1-3). Jėzus irgi galėjo rinktis vieną iš dviejų: pasinaudoti suteikta stebuklinga galia savo poreikiui patenkinti arba ja nesinaudoti. Jėzus žinojo, jog ta galia jam duota ne asmeniniams interesams siekti. Kad ir kaip alkanas, brangios draugystės su savo Tėvu jis nė neketino iškeisti į duonos kąsnį. Gundytojui ryžtingai pasakė: „Parašyta: ‘Žmogus bus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Jehovos lūpų’“ (Mt 4:4).

 9. Kaip kyla „akių geismas“ ir kuo Šėtonas sugundė Ievą?

⁹ Jonas taip pat paminėjo „akių geismą“. Iš šių žodžių aišku, kad jei žmogus į kokį nors dalyką vis žiūri, gali jo ir užsigeisti. Šėtonas būtent tuo ir pasinaudojo. Jis pasakė: „Atsivers jums akys.“ Kuo daugiau Ieva žiūrėjo į uždraustą vaisių, tuo labiau jo troško. Taigi, medis jai ėmė rodytis „žavus akims“.

10. Kaip „akių geismą“ Šėtonas mėgino sukelti Jėzui ir koks buvo atsakas?

¹⁰ O kaip šį geismą Šėtonas mėgino sukelti Jėzui? „Akimirksniu parodęs jam visas gyvenamos žemės karalystes, Velnias pasakė: ‘Duosiu tau visą šią valdžią su jų šlove, nes ji man atiduota, ir kam noriu, tam ją duodu’“ (Lk 4:5, 6). Plika akimi visų pasaulio karalysčių iškart pamatyti neįmanoma, todėl jų didybę Šėtonas parodė tikriausiai vizijoje ir taip mėgino Jėzų suvilioti. Po to įžūliai pasiūlė: „Jei pagarbinsi mane, [ši valdžia] bus tavo“ (Lk 4:7). Tačiau Jėzui buvo svetima net mintis tapti tuo, kuo tapti siūlo Šėtonas. Nė nesudvejojęs jis iškart pareiškė: „Parašyta: ‘Jehovą, savo Dievą, garbink ir dievatarnystę eik jam vienam’“ (Lk 4:8).

11. Kodėl Šėtonui pavyko apgauti Ievą?

¹¹ Tarp pasaulio dalykų apaštalas Jonas paminėjo ir „puikavimąsi pragyvenimo ištekliais“. Adomas su Ieva, kol žemėje tebuvo vienu du, neturėjo prieš ką puikuotis. Vis dėlto į puikybę jie pasikėlė. Gundydamas pirmąją moterį, Šėtonas įpiršo mintį, jog Dievas nuo jos nuslėpė kažką labai nuostabaus. Piktasis sakė, jog paragavusi vaisiaus nuo „gero bei pikto pažinimo medžio“, ji tą pačią dieną taps „kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pr 2:17; 3:5). Taip Šėtonas pasiūlė Ievai tapti nepriklausomai nuo Dievo. Viena, dėl ko Ieva leidosi suklaidinama, matyt, buvo jos išdidumas. Todėl ji ir ragavo uždrausto vaisiaus patikėjusi, jog mirti nereikės. Kaip skaudžiai Ieva apsiriko!

12. Kaip dar Šėtonas gundė Jėzų ir ką Jėzus jam atsakė?

¹² Priešingai nei Ieva, Jėzus buvo visiškai nuolankus. Šėtonas skatino jį atlikti kai ką, kas padarytų kitiems įspūdį. Tačiau Jėzus tą pasiūlymą atmetė, nes nenorėjo mėginti Jehovos ir puikuotis visų akyse. Jis tarė: „Pasakyta: ‘Nemėgink Jehovos, savo Dievo.’“ (Perskaityk Luko 4:9-12.)

13, 14. Kaip Šėtonas gundo mus šiandien? Paaiškink plačiau.

¹³ Šiandien Šėtonas mus gundo panašiai kaip kadaise Ievą, o vėliau ir Jėzų. Kad paskatintų žmones elgtis amoraliai, piktnaudžiauti maistu ar alkoholiu, Šėtonas sužadina „kūno geismą“. Neatsargaus žmogaus dėmesį jis gali patraukti pornografija, šiandien ypač lengvai prieinama internete, o tai sukelia „akių geismą“. Jis taip pat kursto turtų, valdžios ir garbės troškimą, vedantį į išdidumą ir „puikavimąsi pragyvenimo ištekliais“.

¹⁴ Pasaulio dalykais Šėtonas naudojasi nelyginant žvejys masalu: iš pažiūros patrauklu, bet viduje — aštrus kabliukas. Net kasdienes mūsų reikmes piktasis geba paversti žabangomis, į kurias pakliuvę elgtumės priešingai, nei reikalauja Dievo normos. Šitaip klastingai gundydamas jis pavergia mūsų širdį ir pažadina joje netinkamus troškimus. Ir tada nejučiomis savo poreikius, patogų gyvenimą iškeliame aukščiau visko, o tarnybą Dievui nustumiame į antrą vietą. Ar pats saugaisi nepakliūti į tokius spąstus?

15. Ko galime pasimokyti iš to, kaip Jėzus atsilaikė gundomas?

¹⁵ Ieva Šėtono jauku susiviliojo, o Jėzus tvirtai atsilaikė. Jis kaskart rėmėsi Dievo Žodžiu tardamas „parašyta“ arba „pasakyta“. Todėl ir mes turime stropiai studijuoti Bibliją, kad gerai išmanytume jos mokymus ir gebėtume gundymams užklupus prisiminti Šventojo Rašto žodžius, kurie padės atsilaikyti (Ps 1:1, 2). Jei apmąstome Biblijoje aprašytus ištikimų Dievui žmonių pavyzdžius, tikėtina, kad jais ir seksime (Rom 15:4). Didžiulė pagarba Jehovai skatina mylėti, ką myli jis, ir nekęsti to, ko jis nekenčia, ir tai mus sergi nuo suklupimo (Ps 97:10, Brb).

16, 17. Kodėl būtina mąstyti apie ugdančius dalykus?

¹⁶ Apaštalas Paulius mus ragina ugdytis Jehovos, o ne pasaulio, mąstyseną, susitelkti į tai visa proto galia (Rom 12:1, 2). Pabrėždamas, kaip svarbu kontroliuoti savo mintis, jis rašė: „Mes juk griauname išvedžiojimus ir visa, kas iškeliama aukščiau Dievo pažinimo, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“ (2 Kor 10:5). Nuo to, kokias mintis puoselėjame, labai priklauso, kokia asmenybe tampame, tad mąstykime apie ugdančius dalykus (Fil 4:8).

¹⁷ O jeigu mūsų galvoje sukasi blogos mintys, nederami troškimai, negalėsime būti šventi. Jehovai tarnauti privalome „iš tyros širdies“ (1 Tim 1:5). Tačiau širdis gali būti labai klastinga, ir kartais net nepajuntame, kaip stipriai mus ima veikti pasaulis (Jer 17:9). Todėl tyrinėkime Dievo Žodį ir vis tikrinkime save, ar esame tikėjime (2 Kor 13:5).

18, 19. Kam turime būti pasiryžę?

¹⁸ Priešintis pasaulio dvasiai padės ir šis apaštalo Jono priminimas: „Pasaulis praeina, jo geismas irgi, o kas vykdo Dievo valią, lieka per amžius“ (1 Jn 2:17). Šėtono sukurta santvarka kai kam atrodo tvirta ir stabili. Tačiau vieną dieną jai tikrai ateis pabaiga. Žinodami, kad visa, ką siūlo piktasis, yra laikina, jo gundymams atsispirsime ryžtingiau.

¹⁹ Todėl, „laukdami ir aiškiai turėdami omenyje būsiant Jehovos dieną, kai dangūs suirs ugnyje ir elementai ištirps nuo karščio“, ugdykimės tokią asmenybę, kokia Dievas gėrisi (2 Pt 3:12). Tas metas, kai Jehova sugriaus visas Šėtono valdomo pasaulio struktūras, visai nebetoli. Tačiau kol jis dar neatėjo, piktasis mus ir toliau gundys, pasinaudodamas tais pačiais dalykais, kokiais suviliojo Ievą ir kokiais nesėkmingai gundė Jėzų. Nesielkime kaip Ieva, nepasiduokime savo geismams. Taip daryti būtų tas pats, kas sakyti Šėtonui: „Tu — mano dievas.“ Turime sekti Jėzumi ir priešintis gundymams, kad ir kaip patraukliai Šėtonas masintų. Dėkime visas pastangas, kad būtume tokie žmonės, kokius mus nori matyti Jehova.