Jehova veda daug sūnų į garbę

„[Dievui], kuris daug sūnų pasiryžo nuvesti į garbę, priderėjo kentėjimais padaryti tobulą jų išgelbėjimo vadą“ (ŽYDAMS 2:10, NTP).

 1. Kodėl galime būti tikri, kad Jehovos tikslas žmonijos atžvilgiu išsipildys?

JEHOVA sukūrė žemę, kad joje amžinai džiaugtųsi gyvenimu tobula žmonių šeima (Ekleziasto 1:4; Izaijo 45:12, 18). Tiesa, mūsų protėvis Adomas nusidėjo ir perdavė nuodėmę bei mirtį savo palikuonims. Bet Dievo tikslas žmonijos atžvilgiu išsipildys per Pažadėtąją Sėklą, Jėzų Kristų (Pradžios 3:15, Brb red.; 22:18, NW; Romiečiams 5:12-21; Galatams 3:16). Meilė žmonėms paskatino Jehovą atiduoti „savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Meilė ir Jėzų skatino „savo gyvybę atiduoti kaip išpirką už daugelį“ (Mato 20:28). Ta „atitinkama išpirka“ atperka Adomo prarastas teises bei perspektyvas ir suteikia galimybę gyventi amžinai (1 Timotiejui 2:5; 2:6, NW; Jono 17:3).

 2. Kaip Jėzaus išperkamosios aukos pritaikymas buvo pavaizduotas per kasmet Izraelyje švenčiamą Permaldavimo dieną?

² Jėzaus išperkamosios aukos pritaikymas buvo pavaizduotas per kasmet švenčiamą Permaldavimo dieną. Tą dieną Izraelio vyriausiasis kunigas pirmiausia aukodavo jautį aukai už nuodėmę ir jo kraują pateikdavo ties šventąja Skrynia padangtės (vėliau šventyklos) Švenčiausiojoje. Tą auką jis duodavo už save, savo šeimyną bei Levio giminę. Jėzus Kristus irgi pateikė Dievui savo aukos vertę padengti pirmiausia savo dvasinių „brolių“ nuodėmes (Žydams 2:12; 10:19-22; Kunigų 16:6, 11-14). Permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas dar aukodavo ožį aukai už nuodėmę ir pateikdavo jo kraują Švenčiausiojoje, taip permaldaudamas už 12 Izraelio nekunigiškų giminių nuodėmes. Vyriausiasis Kunigas Jėzus Kristus irgi panaudos savo gyvybės kraują panaikinti nuodėmes tų žmonių, kurie parodo tikėjimą juo (Kunigų 16:15, Brb red.).

Daugelis nuvesti į garbę

 3. Pagal Žydams 2:9, 10, ką Dievas daro jau 1900 metų?

³ Jau 1900 metų Jėzaus „broliams“ Dievas daro kažką nepaprasta. Apie tai apaštalas Paulius rašė: „Mes matome tą, kuris trumpą laiką buvo padarytas mažesnis už angelus, Jėzų, dėl jo mirties kentėjimų ‛apvainikuotą garbe ir pagarba’, kad Dievo malone jis patirtų mirtį už kiekvieną. Nes tam [Jehovai Dievui], dėl kurio yra visata ir per kurį yra visata, kuris daug sūnų pasiryžo nuvesti į garbę, priderėjo kentėjimais padaryti tobulą jų išgelbėjimo vadą [„Vyriausiąjį Vadovą“, NW]“ (Žydams 2:9, 10, NTP). Išgelbėjimo Vyriausiasis Vadovas yra Jėzus Kristus, išmokęs tobulo paklusnumo per kančias, kurias patyrė gyvendamas žmogumi žemėje (Žydams 5:7-10). Jėzus buvo pirmasis, pagimdytas kaip Dievo dvasinis sūnus.

 4. Kada ir kaip Jėzus gimė kaip Dievo dvasinis Sūnus?

⁴ Jehova panaudojo savo šventąją dvasią, arba veikliąją jėgą, pagimdyti Jėzų savo dvasiniu Sūnumi, kad galėtų nuvesti jį į dangiškąją garbę. Būdamas vienas su Jonu Krikštytoju, Jėzus buvo visiškai panardintas į vandenį ir tuo simbolizavo savo prisistatymą Dievui. Luko evangelijoje pranešama: „Kai visai tautai krikštijantis ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: ‛Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi’“ (Luko 3:21, 22). Jonas matė šventąją dvasią, nusileidžiančią ant Jėzaus, ir girdėjo, kaip Jehova balsu pripažino jį savo mylimuoju Sūnumi. Būtent tuo metu ir per šventąją dvasią Jehova pagimdė Jėzų kaip pirmąjį iš ‛daugelio sūnų, kuriuos pasiryžo nuvesti į garbę’.

 5. Kas pirmieji turėjo naudos iš Jėzaus aukos ir kiek jų iš viso yra?

⁵ Jėzaus „broliai“ buvo pirmieji, patyrę jo aukos naudą (Žydams 2:12-18). Regėjime apaštalas Jonas matė juos jau pašlovintus ant dangiškojo Siono kalno su Avinėliu, prikeltuoju Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Jonas nurodė ir jų skaičių sakydamas: „Aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai palydovų, turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose. ... Jie yra atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui. Jų lūpose nerasta melo: jie be dėmės“ (Apreiškimas 14:1-5). Taigi ‛daug sūnų, kurie bus nuvesti į garbę’ danguje, yra tik 144001 — Jėzus ir jo dvasiniai broliai.

‛Gimę iš Dievo’

6, 7. Kas yra ‛gimę iš Dievo’ ir ką tai jiems reiškia?

⁶ Tie Jehovos pagimdytieji yra ‛gimę iš Dievo’. Apie tokius asmenis apaštalas Jonas rašė: „Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo [Jehovos] [„atkuriamoji“, NW] sėkla. Jis negali nusidėti, nes yra gimęs iš Dievo“ (1 Jono 3:9). Ta „atkuriamoji sėkla“ (NW) yra Dievo šventoji dvasia. Veikdama kartu su jo žodžiu, kiekvieną iš 144000 ji ‛atgimdė’ dangiškajai vilčiai (1 Petro 1:3-5, 23).

⁷ Jėzus gimęs žmogumi buvo Dievo Sūnus, kaip ir tobulas žmogus Adomas buvo ‛Dievo sūnus’ (Luko 1:35; 3:38). Tačiau reikšminga tai, kad po Jėzaus krikšto Jehova paskelbė: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Morkaus 1:11). Tas pareiškimas ir kartu nusileidusi šventoji dvasia rodė, jog Dievas tada pagimdė Jėzų savo dvasiniu Sūnumi. Tuomet Jėzus buvo simboliškai ‛atgimdytas’ ir įgijo teisę vėl gauti gyvenimą kaip Dievo dvasinis Sūnus danguje. 144000 jo dvasinių brolių, lygiai kaip jis, yra ‛gimę iš naujo’ (Jono 3:1-8, Brb red.; žiūrėk 1992 m. lapkričio 15 d. Sargybos bokštą rusų k., 3—6 puslapius). Kaip ir Jėzus, jie yra Dievo patepti bei įpareigoti skelbti gerąją naujieną (Izaijo 61:1, 2; Luko 4:16-21; 1 Jono 2:20).

Atgimimo įrodymas

 8. Kaip dvasinis gimimas buvo įrodytas (a) Jėzui ir (b) jo pirmiesiems mokiniams?

⁸ Jėzaus dvasinis gimimas buvo aiškiai įrodytas. Jonas Krikštytojas matė dvasią, nusileidžiančią ant Jėzaus, ir girdėjo Dievo pareiškimą apie ką tik patepto Mesijo dvasinį įsūnijimą. Bet kaip apie savo dvasinį gimimą turėjo žinoti Jėzaus mokiniai? Na, savo žengimo dangun dieną Jėzus pasakė: „Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apaštalų darbai 1:5). Jėzaus mokiniai buvo „pakrikštyti Šventąja Dvasia“ per 33 m. e. m. Sekmines. Išliejant dvasią pasigirdo ‛iš dangaus ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas’, ir ant visų mokinių nusileido „tarsi ugnies liežuviai“. Labiausiai pastebimas buvo mokinių sugebėjimas „kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“. Taigi buvo matomai bei girdimai įrodyta, kad Kristaus pasekėjams atvertas kelias įeiti į dangiškąją garbę kaip Dievo sūnums (Apaštalų darbai 2:1-4, 14-21; Joelio 2:28, 29).

 9. Kaip buvo patvirtinta, kad samariečiai, Kornelijus bei kiti, gyvenę pirmajame šimtmetyje, buvo dvasia pagimdyti?

⁹ Po kurio laiko evangelistas Pilypas skelbė Samarijoje. Nors samariečiai priėmė jo žinią ir buvo pakrikštyti, jiems trūko įrodymo, kad Dievas pagimdė juos savo sūnumis. Kai apaštalai Petras ir Jonas melsdamiesi uždėjo ant šių tikinčiųjų savo rankas, „tie gavo Šventąją Dvasią“ tam tikru stebėtojams matomu būdu (Apaštalų darbai 8:4-25). Tai buvo įrodymas, kad tikintieji samariečiai tapo dvasia pagimdytais Dievo sūnumis. 36 m. e. m. panašiai Dievo tiesą priėmė Kornelijus bei kiti nežydai. Petras ir buvę kartu su juo žydų kilmės tikintieji „labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana. Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir šlovinant Dievą“ (Apaštalų darbai 10:44-48). Daugelis pirmojo šimtmečio krikščionių gavo „Dvasios dovanas“, pavyzdžiui, sugebėjimą kalbėti kalbomis (1 Korintiečiams 14:12, 32). Taigi tie asmenys turėjo aiškų įrodymą, kad buvo pagimdyti dvasia. Bet kaip vėliau krikščionys turėjo suprasti, ar jie pagimdyti dvasia, ar ne?

Dvasios liudijimas

10, 11. Kaip, remdamasis Romiečiams 8:15-17, paaiškintum, kad dvasia liudija tiems, kurie yra bendrapaveldžiai su Kristumi?

¹⁰ Visi 144000 pateptųjų krikščionių gavo absoliutų įrodymą, kad turi Dievo dvasią. Apie tai Paulius rašė: „[Jūs] gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‛Aba, Tėve!’ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti“ (Romiečiams 8:15-17). Pateptieji krikščionys jaučiasi esą savo dangiškojo Tėvo sūnūs, tai yra jie turi aiškų įsūnystės pojūtį (Galatams 4:6, 7). Jie visiškai įsitikinę, kad yra Dievo pagimdyti kaip dvasiniai sūnūs būti bendrapaveldžiais su Kristumi dangiškojoje Karalystėje. Čia Jehovos dvasiai tenka svarbiausias vaidmuo.

¹¹ Veikiant Dievo šventajai dvasiai pateptųjų dvasia, arba vyraujantis požiūris, skatina juos teigiamai atsiliepti į tai, ką Dievo Žodis sako apie dangiškąją viltį. Pavyzdžiui, skaitydami Rašto eilutes apie Jehovos dvasinius vaikus, jie nedvejodami pripažįsta, kad tie žodžiai taikomi jiems (1 Jono 3:2). Jie žino, kad buvo ‛pakrikštyti Kristuje Jėzuje’ ir jo mirtyje (Romiečiams 6:3). Jie tvirtai įsitikinę, jog yra Dievo dvasiniai sūnūs ir mirs bei bus prikelti dangiškajai garbei kaip ir Jėzus.

12. Ką pateptiesiems krikščionims sukelia Dievo dvasia?

¹² Troškimo būti pagimdytam dvasiniu sūnumi negalima išsiugdyti. Dvasia pagimdytieji į dangų nori eiti ne todėl, kad žemėje tenka kęsti esamus sunkumus (Jobo 14:1). Ne, tikriesiems pateptiesiems Jehovos dvasia sukelia viltį bei troškimą, kuris apskritai žmonėms neįprastas. Tokie pagimdytieji žino, kad amžinasis gyvenimas žemės rojuje tobuliems žmonėms, apsuptiems laimingos šeimos bei draugų, bus nuostabus. Tačiau ne toks gyvenimas yra svarbiausias jų širdies troškimas. Pateptieji turi tokią tvirtą dangiškąją viltį, kad noriai atsisako visų žemiškųjų perspektyvų bei prisirišimo prie ko nors (2 Petro 1:13, 14).

13. Koks, remiantis 2 Korintiečiams 5:1-5, buvo Pauliaus ‛karštas troškimas’ ir ką tai nurodo dvasia pagimdytiesiems?

¹³ Dangiškojo gyvenimo viltis, Dievo duota pateptiesiems, tokia stipri, kad jie mąsto lygiai kaip ir Paulius, kuris rašė: „Mes žinome, kad, mūsų žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguje. Todėl mes dejuojame, karštai trokšdami apsivilkti savo buveinę iš dangaus, nes aprengti nebūsime nuogi. Juk mes, esantys šioje palapinėje, dejuojame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. Tam mus paruošęs yra Dievas, kuris davė mums Dvasią kaip užstatą“ (2 Korintiečiams 5:1-5, Brb red.). Paulius ‛karštai troško’ būti prikeltas danguje nemirtinga dvasine būtybe. Kalbėdamas apie žmogišką kūną, jis metaforiškai vadino jį griūvančia palapine, trapiu bei laikinu būstu, palyginus su namu. Taigi gyvendami žemėje mirtingame fiziniame kūne, krikščionys, turintys dvasią kaip būsimojo dangiškojo gyvenimo žymę, laukia „pastato iš Dievo“ — nemirtingo, negendančio dvasinio kūno (1 Korintiečiams 15:50-53). Jie gali, kaip Paulius, nuoširdžiai pasakyti: „Esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti [žmogiško] kūno būstinę ir įsikurti [danguje] pas Viešpatį“ (2 Korintiečiams 5:8).

Priimti į ypatingas sandoras

14. Įsteigdamas Minėjimo šventę, kokią sandorą Jėzus pirmiausia paminėjo ir koks jos vaidmuo dvasiniams izraelitams?

¹⁴ Dvasia pagimdyti krikščionys neabejoja, kad yra priimti į dvi ypatingas sandoras. Jėzus paminėjo vieną iš jų, kai paėmęs neraugintos duonos ir vyno įsteigė savo artėjančios mirties Minėjimą; tada jis pasakė apie vyno taurę: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Luko 22:20; 1 Korintiečiams 11:25). Kas yra tikrieji naujosios sandoros dalyviai? Tai Jehova Dievas ir dvasinio Izraelio nariai — tie, kuriuos Jehova numatęs vesti į dangiškąją garbę (Jeremijo 31:31-34; Galatams 6:15, 16; Žydams 12:22-24). Ėmusi veikti Jėzaus pralieto kraujo pagrindu, naujoji sandora atskiria iš tautų tautą Jehovos vardui ir padaro tuos dvasia pagimdytus krikščionis Abraomo „sėklos“ dalimi (Galatams 3:26-28; 3:29, NW; Apaštalų darbai 15:14). Naujoji sandora įgalina visus dvasinius izraelitus nuvesti į garbę per prikėlimą nemirtingam gyvenimui danguje. Kadangi tai „amžinoji Sandora“, jos palaimos tęsis amžinai. Ar ši sandora turės dar kokią paskirtį Tūkstantmečio laikotarpiu ir po jo, parodys ateitis (Žydams 13:20).

15. Į kokią kitą sandorą ir kada, pagal Luko 22:28-30, pradėti priimti Jėzaus pateptieji pasekėjai?

¹⁵ „Daug sūnų“, kuriuos Jehova numatė „nuvesti į garbę“, dar kiekvienas atskirai priimami į sandorą dėl dangiškosios Karalystės. Kalbėdamas apie šią sandorą tarp jo paties ir jo pėdomis einančių pasekėjų, Jėzus pasakė: „Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Luko 22:28-30). Karalystės sandora ėmė veikti tada, kai Jėzaus mokiniai buvo patepti šventąja dvasia per 33 m. e. m. Sekmines. Ta sandora tarp Kristaus ir jo bendrakaralių tęsis amžinai (Apreiškimas 22:5). Taigi dvasia pagimdyti krikščionys yra užtikrinti, kad jie yra naujojoje sandoroje ir sandoroje dėl Karalystės. Todėl Viešpaties Vakarienės metu tik palyginti nedaugelis dar likusių pateptųjų žemėje ragauja duoną, reiškiančią Jėzaus nenuodėmingą žmogišką kūną, ir vyną, simbolizuojantį jo tobulą kraują, išlietą mirštant ir įteisinusį naująją sandorą (1 Korintiečiams 11:23-26; žiūrėk 1989 m. vasario 1 d. Sargybos bokštą anglų k., 17—20 puslapius).

Pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji

16, 17. a) Ką turi parodyti visi priklausantys 144000, kad būtų nuvesti į garbę? b) Kas yra „dešimt karalių“ ir kaip jie elgiasi su žemėje esančių Kristaus „brolių“ likučiu?

¹⁶ Pirmasis Jėzaus išperkamosios aukos pritaikymas leidžia 144000 būti pašauktiems dangiškajam gyvenimui bei išrinktiems būti Dievo pagimdytais per dvasią. Kad būtų nuvesti į garbę, jie, žinoma, turi kuo ‛uoliau stengtis sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą’ bei pasirodyti ištikimi iki mirties (2 Petro 1:10; Efeziečiams 1:3-7; Apreiškimas 2:10). Žemėje tebesantis mažas pateptųjų likutis išlaiko ištikimybę, nors patiria pasipriešinimą „dešimties karalių“, vaizduojančių visas politines valdžias. „Jie kovos su Avinėliu, — pasakė vienas angelas, — bet Avinėlis juos nugalės, nes yra Viešpačių Viešpats ir Karalių Karalius ir su juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji“ (Apreiškimas 17:12-14).

¹⁷ Žmonių valdovai nieko negali padaryti Jėzui, „Karalių Karaliui“, nes jis yra danguje. Bet jie rodo priešiškumą tebesančių žemėje jo „brolių“ likučiui (Apreiškimas 12:17). Tai pasibaigs Dievo kare Armagedone, kai pergalę užtikrintai laimės „Karalių Karalius“ ir jo „broliai“ — „pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji“ (Apreiškimas 16:14, 16). O tuo tarpu dvasia pagimdyti krikščionys yra labai užsiėmę. Ką jie daro dabar, kol Jehova paims juos į šlovę?

Kaip tu atsakytum?

◻ Ką Dievas ‛veda į dangiškąją garbę’?

◻ Ką reiškia būti „gimusiam iš Dievo“?

◻ Kaip „Dvasia liudija“ kai kuriems krikščionims?

◻ Į kokias sandoras priimami dvasia pagimdytieji?

[Iliustracija 15 puslapyje]

Per 33 m. e. m. Sekmines buvo parodyta, kad kelias į dangiškąją garbę atvertas