6 skyrius
Dievas ateina į pagalbą žmonijai
1. Kodėl mes galime būti tikri, kad Dievas ateis į pagalbą žmonijai?
DIEVAS Jehova yra pajėgus išspręsti atrodo neišsprendžiamas problemas. Ir, peržiūrėdami rezultatus, mes sakome: „Kitaip problema ir negalėjo būti išspręsta — taip pilnai, taip teisingai ir taip gerai“ (Žiūr. Izaijo 55:9). Kaip parodo Biblija, Dievas jau tada, kai iškilo ginčas dėl Jo viešpatavimo teisėtumo, atvėrė, kad Jis ateis į pagalbą žmonija, nes Jis pranešė: „Ji (sėkla) sutrins tau (šėtonui) galvą“ (Pradžios 3:15). Laiko bėgyje Dievas numatė žmonėms parodyti, kaip Jis įvykdys Savo sumanymą.
2, 3. (a) Kas buvo Dievo paskirtas tam, kad taptė pažadėta „sėkla“? (b) Dėl kokių priežasčių buvo logiška, kad būtų išrinktas kaip tik Jis?
2 Kas buvo Dievo paskirtas būti „Sėkla“, kuri galiausiai sunaikins šėtono galvą? Viengimis Jehovos Sūnus! Jis buvo išrinktas, kad daugiausiai prisidėtų, sprendžiant ginčo klausimą dėl Dievo suvereniteto. Kodėl kaip tik šita Asmenybė, buvusi taip artima Jehovos širdžiai? Kai šėtonas iškėlė ginčo klausimą, jis sukėlė abejones dėl visų žmonių, taip pat ir Dievo Sūnaus lojalumo. Iš tikrųjų, abejonės lojalumo atžvilgiu koncentravosi daugiau ant Jo, negu ant kitų Dievo sutvėrimų, todėl kad Jis buvo svarbiausiu Jehovos Sūnumi ir užėmė visatoje antrą vietą po Dievo. Jis buvo Dievo bendradarbis sukuriant visatą (Kolosiečiams 1:15-17). Metantis Dievui iššūkį galėtų pasakyti: „Iš Jo reikėtų daugiausia tikėtis ištikimybės Dievui“. Tokiu būdu, šis galingas Dievo Sūnus dėl šėtono iššūkio pateko „į rampos šviesą“ arba į dėmesio centrą.
3 Be to, Patarlių 8 sk., šitas Sūnus, atvaizduotas simboliškai, apie Dievo tvėrimo darbus pasakė sekančiai: „Ir mano džiaugsmas buvo su žmogaus sūnumis“ (31 eil.). Jis labai mylėjo žmoniją. Jis su džiaugsmu priėmė užduotį išteisinti Savo Tėvą, svarbiausia dėl lojalumo Jo atžvilgiu, bet taip pat ir iš meilės žmonijai.
4. Kodėl Dievas negalėjo ignoruoti ir palikti be bausmės nuodėmę?
4 Ar Dievas, mylėdamas žmoniją, galėjo atleisti piktam, kurį į visatą atnešė šėtonas kartu su Adomu? Ar galėjo Dievas kokiam nors nusikaltėliui pasakyti: „Tu man patinki ir Aš noriu būti mielaširdingas. Aš praleisiu tavo nuodėmę“? Pagal Savo teisingumą Jis negalėjo ignoruoti nuodėmės ir palikti be bausmės. Jeigu Jis taip būtų padaręs, būtų sugriovęs Savo viešpatavimo pagrindą (Psalmyno 88:15).
5. Kokios yra pasekmės, jeigu vyriausybė atleidžia neteisingumui arba leidžia įstatymo pažeidėjams tęsti savo teisių pažeidimus?
5 Pas mus, šiandieną, kai kuriose šalyse yra pavyzdžių, prie ko prieinama, jeigu su įstatymo pažeidėjais elgiamasi per daug švelniai, ir atleidžiami nusikaltimai. Daugelyje atvejų buvo per daug nuolaidžiaujama ir nesiimta griežtų priemonių nusikaltėliams nubausti. Įstatymo pažeidėjai likdavo laisvėje. Rezultate daugelis žmonių nebepasitiki vyriausybėmis ir galų gale viskas sugriūva. Visatos Valdovas neprileis, kad taip atsitiktų su Jo įstatymais.
6. Kaip išreiškė Abakukas ir apaštalas Povilas, kad Dievas nežiūri per pirštus į nuodėmę?
6 Todėl Jehova, universalus Suverenas, nešdamas atsakomybę už įstatymo ir tvarkos išsaugojimą visatoje, negali pateisinti nuodėmės. „Dievas nesiduoda išjuokiamas“ (Galatams 6:7). Habakuko knygoje 1:13 apie Jehovą kalbama: „Tavo tyroms akims nebūdinga žiūrėti į piktadarybes, ir į priespaudą Tu negali žiūrėti. Kodėl gi Tu žiūri į piktadarius?“ Jis prileidžia pikta tik dėl gero tikslo ir tik palyginti trumpą laiką. Iš tikrųjų Dievo numatytas kelias yra vienintelis, kuriuo jis gali padėti žmonijai.
TEISINĖ PROBLEMA
7. (a) Kaip Adomas „pardavė“ žmoniją į nuodėmės ir mirties vergiją? (b) Kaip išreiškia Psalmyno 48:7-10 žmogaus bejėgiškumą pastangose išlaisvinti patį save?
7 Adomas savo būsimuosius palikuonis pardavė į nuodėmės ir mirties vergiją be jų sutikimo. Šito „pardavimo“ vertė buvo ta, kad jis pasielgė egoistiškai ir sukilo prieš Dievą (Romiečiams 7:14). Žmogaus bejėgiškumas išsivaduoti iš mirties vergijos parodomas psalmėje 49, eil. 7 iki 10: „Kurie tik savo ištekliais remias, didžiuojas gausiais savo lobiais? Juk nieks negalės iš mirties išsigelbėt, išsipirkti iš Dievo. Išgelbėt gyvybei per daug reiktų lėšų — jų tiek neturėsi, kad amžiaus gyventum, karsto neregėtum“. Kaina buvo per daug brangi, joks žmogus negalėjo užmokėti jos. Netobuli žmonės negali duoti išlaisvinimo. Jeigu žmogus kada nors turėjo būti išlaisvintas, čia turėjo dalyvauti Dievas ir imtis priemonių (Sulyg. Psalmyno 78:9).
8, 9. Ką turėjo daryti Dievas Jehova, kad padėtų žmonijai, jeigu Jis norėjo išsaugoti Savo orumą ir viešpatavimo teisingumą?
8 Kad bendrauti su asmenimis, gimusiais nuodėmėje, nors jie ir nebuvo kalti, Dievui reikėjo turėti teisinį pagrindą (Psalmyno 50:7; Romiečiams 5:12). Priešingu atveju visiems žmonėms tektų mirti, nes Dievo įstatymas reikalauja, kad nusidėję turi būti pašalinti nuo žemės. Tik kito, tobulo žmogaus, auka, būdama „brangia“ kaina, galėjo išpirkti tai, ką prarado Adomas (1 Timotiejui 2:5, 6).
9 Taigi, Jehovai buvo reikalingas kažkas — kurio auka sudarytų teisinį pagrindą — per kurį Jis galėtų veikti. Taip pat, kaip žmonių vyriausybės tinkamu būdu negali vesti derybų su nusikaltėliais, taip pat ir Jehova negalėjo betarpiškai bendrauti su nuodėmingais žmonėmis, jeigu Jis nori išsaugoti Savo viešpatavimo orumą ir teisingumą.
10, 11. Kodėl atleisdamas nuodėmes ir išteisindamas žmones, Dievas įrodo (a) Savo nuosavą teisingumą ir (b) nuodėmės pasmerkimą, taip pat Savo gailestingumą?
10 Tuo, kad Jehova sudarė teisinį pagrindą, Jis galėjo pademonstruoti Savo universalaus viešpatavimo teisėtumą ir parodyti žmonėms mielaširdingumą. Apaštalas Povilas paaiškino tai sekančiu būdu:
11 „Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą jo kraujo galia. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų“ (Romiečiams 3:23-26).
12. Prieš kokias problemas stovi kas nors, kas trokšta parodyti gailestingumą „nusidėjėliui“, ir priimti jį į savo šeimą? (Romiečiams 5:8)
12 Mes, paimdami pavyzdį iš kasdieninio gyvenimo, galime parodyti, kad Dievo veiksmai buvo teisėti ir protingi. Daleiskime, kad koks nors vyriškis, tvarkingos, padorios, paklusnios šeimos tėvas pažįsta jauną žmogų, atliekantį kalėjime bausmę, todėl kad įvykdė nusikaltimą. Šitas jaunas žmogus pateko į blogą aplinką ir išklydo iš teisingo kelio. Tačiau vyriškis galvoja, kad jis gali padėti nuteistajam ir perauklėti jį. Gerbdamas save ir savo šeimą, jis negali tuoj pat priimti jauną žmogų į savo butą ir leisti jam tokiomis aplinkybėmis bendrauti su savo šeima. Ką jis gali padaryti, kad padėtų jam?
13. Kokių priemonių galėtų imtis žmogus, jeigu jis norėtų priimti šitą jaunuolį teisėtu būdu kaip gerbiamą narį į savo šeimą?
13 Jis gali paprašyti sumokėti baudą kokį nors draugą, kad nuteistajam būtų panaikintas teismo nuosprendis ir pasiūlyti, kad rūpintis jaunu žmogumi būtų pavesta jam. Kada jaunuolis dėka teisingo auklėjimo ir mokymo pasitaisys, draugas gali jį perduoti šeimos tėvui ir jis tada bus priimtas kaip gerbiamas šeimos narys. Tokiu būdu būtų išpildyti visi teisiniai reikalavimai. Šeimos tėvas pasielgtų pagal įstatymą, o jaunam žmogui būtų parodytas mielaširdingumas.
14. Kokiu pagrindu Dievas sutaiko žmonijos šeimą su Pačiu Savimi?
14 Dievas panašiu būdu bendrauja su žmonių šeima per Savo Sūnų, Jėzų Kristų, kuris veikia kaip Jo įgaliotinis. Kas pripažįsta Dievo sutvarkymą, tas gauna teisėtą padėtį. Jis išperkamas ir susitaiko su Dievu (Kolosiečiams 1:13, 14, 20). Jis sueina į asmeninius santykius su Juo ir gali vadinti Jį „Tėvu“ (Mato 6:9).
DIEVO SŪNUS ATEINA Į ŽEMĘ
15. Kodėl Dievo Sūnus turėjo būti pasiųstas į žemę?
15 Taigi, Dievo Sūnus buvo pasiųstas į žemę, kad gimtų kaip žmogus. Dėka to Jis galėjo įrodyti Savo nepriekaištingą elgesį čia žemėje, kur buvo iškeltas ginčo klausimas. Jis galėjo tapti išperkamąja žmonijos auka. Gimęs stebuklingu būdu per mergaitę Mariją, Jis buvo Dievo Sūnus (Galatams 4:4).
16. (a) Kodėl Jėzus gimė tobulu vaiku, nors Jo motina buvo netobula? (b) Kodėl Jėzui reikėjo ypatingos apsaugos, kai Jis buvo vaikas ir taip pat vėliau?
16 Šitas Sūnus, tiesa, buvo gimęs iš netobulos moters, bet Jis Pats buvo tobulas. Jo tobula gyvybė buvo pernešta iš dangaus, iš dvasinės sferos į Marijos organizmą. Angelas Gabrielius pranešė Marijai: „Šventoji dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave Savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Luko 1:35). Šventoji Dievo dvasia saugojo Mariją, kad Jėzus gimtų tobulu kūdikiu. Šėtonas velnias norėjo sunaikinti šitą Sūnų arba atnešti Jam žalą, kol Jis dar nebuvo gimęs. Pagalvokim tik apie vėlesnes jo pastangas užmušti Jėzų, apie ką mes skaitome Mato 2:7-16 ir Luko 4:28-30.
17. Kaip Biblija parodo, kad Jėzus išsaugojo Savo tobulybę iki pat mirties?
17 Per visą Savo žmogišką gyvenimą Jėzus liko tobulas. Jis buvo šventas, nekaltas, tyras, visiškai skirtingas nuo nusidėjėlių (Hebrajams 7:26). Savo gyvenimo žemėje pavyzdžiu Jėzus įrodė tobulą paklusnumą Dievui. Prieš Savo mirtį Jėzus pasakė: „Ateina šio pasaulio kunigaikštis, ir jis neturi Man galios“ (Jono 14:30). „Dabar teisiamas šitas pasaulis, netrukus šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“ (Jono 12:31; 2 Korintiečiams 4:4). Šėtonui nė karto nepavyko palenkti Jėzaus į savo pusę, ir todėl jis neturėjo Jam galios ir negalėjo priekaištauti Jėzui. Jis „nugalėjo pasaulį“, atsisakęs eiti kartu su juo (Jono 16:33; 8:46).
18. (a) Kodėl teisingumas, kurį Jėzus turėjo kaip žmogus, nebuvo dovana? (b) Kodėl kiekvieno kito žmonių šeimos nario išteisinimas yra neatlyginama dovana?
18 Apaštalas Povilas pasakė apie Jėzų: „Jis Savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasiekęs tobulumą visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Hebrajams 5:8, 9). Dėl Kristaus asmeninių nuopelnų Dievas paskelbė Jį teisiu Jo gyvenimo pabaigoje. Jis buvo prikeltas dvasiniam gyvenimui ir buvo „dvasios paliudytas“ (1 Timotiejui 3:16). Jis buvo tinkamas dangiškam tarnavimui kaip vyriausias Šventikas ir paskirtas toms pareigoms. Dievui nereikėjo suteikti Jėzui teisingumą kaip dovaną, nes, būdamas teisus, Jis išsaugojo Savo nekaltumą prieš Dievą nuo pradžios iki galo. Todėl Jėzaus auka buvo tobula ir tarnavo pagrindu, kad išteisinti kitus žmones. Jeigu išteisinami kiti, tai nėra jų nuosavas teisingumas, nes tai įvyksta tik Jėzaus Kristaus išperkamosios aukos pagrindu. Šiuo atveju kalbama apie suteiktą jiems dovaną (Romiečiams 5:17).
19. Kokią padėtį užima Jėzus atžvilgiu tų, kas trokšta tarnauti Dievui?
19 Savo asmeninio gyvenimo pavyzdžiu Jėzus turi teisę būti advokatu visiems tiems, kas nori tarnauti Dievui. Apaštalas Jonas rašė: „O jei kuris nusidėtų, tai mes turime užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų, Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes“ (1 Jono 2:1, 2). Jis pažymėtas taip pat kaip „tarpininkas tarp Dievo ir žmonių“ (1 Timotiejui 2:5). Velnias jau nuo Adomo sūnaus Abelio dienų stengėsi apkaltinti Dievo tarnus. Šėtonas parodomas kaip „mūsų brolių kaltintojas“, kuris „skundė juos mūsų Dievui dieną ir naktį“ (Apreiškimo 12:10).
20. Ką daro Jėzus dėl Dievo tarnų kaip advokatas ir tarpininkas?
20 Šitoje teismo byloje Jėzus išstoja prieš Dievą kaip advokatas. Jeigu ištikimi Dievo tarnai suklysta, t. y. nusideda, Jėzus pateikia Dievui Teisėjui įrodymus, kad jie neužsitarnauja mirties bausmės, nes išperkamoji auka pridengia jų klaidas ir nuodėmes. Jis įrodo, kad jie, nežiūrint savo netobulybės, norėjo elgtis teisingai (Romiečiams 7:15-19). Jis atkreipia Dievo dėmesį į jų tikėjimo darbus ir į tai, kad jie kreipiasi į Dievą su tikra atgaila, kada nusideda (Hebrajams 6:10). Jie visa tai daro Jėzaus aukos pagrindu (Jono 16:23). Ir Dievas priima Jėzaus užtarimą už juos.
KAIP JĖZUS ĮSIGYJA „VAIKŲ“
21. (a) Kodėl Jėzus, kaip atskiras žmogus, galėjo atiduoti Savo sielą „kaip išpirką už daugelį“? (b) Kodėl Jis žinomas, kaip „paskutinis Adomas“?
21 Kada Jėzus gyveno žemėje kaip žmogus, Jis galėjo sukurti šeimą. Tačiau Jis nepadarė šito. Jis atsisakė šitos galimybės, padarydamas ją Savo aukos dalimi. Jis Pats pasakė: „Žmogaus Sūnus atėjo ne tam, kad Jam tarnautų, bet Pats tarnauti ir Savo gyvybę atiduoti kaip išpirkimą už daugelį“ (Mato 20:28). Todėl tapo „paskutiniu Adomu“. Adomo netobulos šeimos palikuonys gimė su blogais charakterio bruožais. Kristaus sukurta šeima pasiekė teisingumo. Atskiri asmenys iš Adomo šeimos gali pereiti į Jėzaus šeimą ir vėl atgimti Jėzaus Kristaus teisingumo pagrindu. Tapę nauja asmenybe, jie gali taip pat nešioti „Jo paveikslą“. Jie gali būti atnaujinti kaip „paskutinio Adomo“ sūnūs (1 Korintiečiams 15:45, 49).
22. (a) Kaip parodo Izaijo 53:10, kokiu būdu Kristus įsigijo vaikų? (b) Ar Jėzus visam laikui išsaugos Sau šituos vaikus kaip Savo nuosavus, arba ką padarys Jis?
22 Įkvėptas pranašas Izajas aprašė kai kuriuos Kristaus kentėjimus ir po to pasakė Jehovai: „Kai Jis atneš permaldavimo auką, Jis įsigys palikuonių“ (Izaijo 53:10). Jėzus įsigyja sau palikuonių ne natūraliu keliu. Tačiau kaip „amžinybės Tėvas“ Jis sukuria šeimą tokiu būdu, kaip aprašo Izajas, todėl kad Jehova atneš „Jo sielą“ kaip „permaldavimo auką“ dėl žmonijos (Izaijo 9:6). Mes neturime pamiršti, kad Jėzus Kristus, atvedęs išpirktą žmoniją į tobulybę, perduos ją Dievui Jehovai, Tėvui, „nuo Kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Efeziečiams 3:14, 15; 1 Korintiečiams 15:26, 28).
IŠPIRKA ATLYGINA NUODĖMĘ
23. Kodėl galima pasakyti, kad atnešta Jėzaus išpirka kompensuoja nuodėmę?
23 Išvadoje mes galime pasakyti, kad Dievo Sūnaus išpirka atlygina arba kompensuoja Adomo nuodėmę. Adomo nuodėmė prislėgė kiekvieną žmogų. Išpirka, žinoma, neišgelbsti kiekvieną žmogišką sielą, bet ji kompensuoja įgimtos nuodėmės pasekmes. Kokiu būdu? Kiekvienas, kas nori išsilaisvinti iš nuodėmės ir netobulybės, gali tapti laisvas nuo šito ir švarus. Netgi tie, kurie bus prikelti iš mirusių, turės galimybę pasinaudoti išpirka (Apaštalų darbų 24:15). Tiktai asmenys, nenorintys Jehovos viešpatavimo, negaus gyvenimo. Jie nemyli teisingumo nei neapkenčia neteisybės. Jie nuteisia patys save, pridurdami prie paveldėtos nuodėmės savo sąmoningą nuodėmę (Jono 3:17-21, 36).
24. (a) Ar atėjus galui paliks Adomo maištas kokius nors pėdsakus? (b) Ar šėtono pastangos paliks kokį pėdsaką visatoje?
24 Kristaus išperkamoji auka, kurios nauda bus matoma per Jo karalystės viešpatavimą, pilnai atlygins tai, ką padarė Adomas. Paskutinis priešas, mirtis, (paveldėta žmonijos per Adomo nuodėmę) bus sunaikinta. Jeigu tada nebebus daugiau mirties, tai visa, ką Adomo nuodėmė atnešė žmonijai — daugiau nebeegzistuos. Adomo nuodėmė nepaliks jokių pėdsakų (1 Korintiečiams 15:26, 55-57). Taip pat nebebus ir šėtono nuodėmės, nes Biblija sako: „Dėl to ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jono 3:8). Šėtono pastangos pasirodys tuščios ir jis netgi praras savo gyvenimą. Šešėlis, mestas Dievo vardui, bus visiškai pašalintas. Dievo vardas bus amžinai išteisintas, o palaikantys Jo suverenitetą gyvens Jo garbei (Psalmyno 150).
25. Kaip turėtų reaguoti mūsų širdis, kai mes sužinome, ką padarė Dievas, kad pagelbėtų žmonijai?
25 Koks tai mylintis gerumas iš Dievo pusės! Ir kokia tai meilė iš Jėzaus Kristaus pusės! Mes galime pasakyti kartu su apaštalu Povilu: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo sprendimai ir nesusekami Jo keliai!“ (Romiečiams 11:33). Ką bedarytų pasaulis, norėdamas sukelti abejones ir susilpninti mūsų tikėjimą, mes tikrai vertindami visa tai, galime sušukti: „Toks Dievas pilnai užsitarnauja mūsų neriboto atsidavimo ir tarnavimo“ (Žr. Filipiečiams 3:8, 9).