Drąsos įkvepia meilė

„Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią“ (2 TIMOTIEJUI 1:7).

1, 2. a) Kokiam poelgiui žmogų gali įkvėpti meilė? b) Kodėl galime tvirtinti, kad Jėzus buvo nepaprastai drąsus?

RYTŲ Australijos pakrantėje, netoli vieno miesto, jaunavedžių pora nardė su akvalangais. Kai jiedu jau ruošėsi iškilti į paviršių, staiga pasirodė didelis baltasis ryklys. Jis nėrė tiesiai prie moters. Vyras stumtelėjo žmoną į šalį ir pastojo grobuoniui kelią. „Jis atidavė gyvybę už mane“, — pasakė per laidotuves našlė apie sutuoktinio didvyriškumą.

² Meilė tikrai gali įkvėpti žmogui nepaprastos drąsos. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“, — pasakė Jėzus Kristus (Jono 15:13). Paskui, praėjus vos keliolikai valandų po šių žodžių, pats paaukojo gyvybę, — ne už vieną žmogų, o už visą žmoniją (Mato 20:28). Maža to, šį žingsnį žengė ne impulso pagautas. Jėzus iš anksto žinojo, kad bus išjuoktas, kankinamas, neteisingai nuteistas ir nužudytas ant kančių stulpo. Apie tai jis net įspėjo savo mokinius: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys“ (Morkaus 10:33, 34).

 3. Iš kur Jėzus sėmėsi didelės drąsos?

³ Iš kur Jėzus sėmėsi tokios drąsos? Be abejo, didelę reikšmę čia turėjo tikėjimas ir dievobaimingumas (Hebrajams 5:7; 12:2). Bet labiausiai Jėzų įkvėpė meilė Dievui ir žmonėms (1 Jono 3:16). Kaip jis, mes irgi nepristigsime drąsos, jeigu sykiu su tikėjimu ir dievobaimingumu ugdysimės tokią pat meilę (Efeziečiams 5:2). Kaip galime ją puoselėti? Pirmiausia turime žinoti, kas yra meilės Šaltinis.

„Meilė yra iš Dievo“

 4. Kodėl galime sakyti, kad Jehova yra meilės Šaltinis?

⁴ Meilės įsikūnijimas ir jos Šaltinis yra Jehova. Apaštalas Jonas rašė: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:7, 8). Taigi tokią kaip Dievo meilę žmogus gali išsiugdyti, jeigu stengiasi suartėti su Jehova: semiasi tikrojo pažinimo ir įgytų žinių skatinamas iš širdies paklūsta savo Kūrėjui (Filipiečiams 1:9; Jokūbo 4:8; 1 Jono 5:3).

5, 6. Kas padėjo pirmiesiems Jėzaus sekėjams ugdytis tokią kaip jo meilę?

⁵ Kad meilė stiprėja per Dievo pažinimą, aišku iš paskutinės Jėzaus maldos, pasakytos girdint vienuolikai ištikimų jo apaštalų: „Aš paskelbiau tavo vardą ir dar skelbsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jono 17:26). Jėzus padėjo savo mokiniams ugdytis tokią meilę, kokia vienijo jį su Tėvu. Žodžiu ir pavyzdžiu parodė sekėjams, kokios yra Dievo neprilygstamos savybės, — apie jas byloja pats Jehovos vardas. Todėl Kristus pasakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jono 14:9, 10; 17:8).

⁶ Tokia kaip Kristaus meilė yra Dievo šventosios dvasios vaisius (Galatams 5:22). Kai per 33 m. e. m. Sekmines, kaip ir buvo žadėta, krikščionys gavo Dievo dvasios, jie galėjo prisiminti daugybę Jėzaus pamokymų ir gebėjo dar aiškiau perprasti šventuosius Raštus. Per didesnį dvasinių tiesų pažinimą tikriausiai stiprėjo ir jų meilė Jehovai (Jono 14:26; 15:26). Kokie buvo vaisiai? Net rizikuodami savo gyvybe, jie be baimės ir uoliai skelbė gerąją naujieną (Apaštalų darbų 5:28, 29).

Meilė ir drąsa

 7. Ką Pauliui ir Barnabui teko patirti misionieriškoje kelionėje?

⁷ Apaštalas Paulius rašė: „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią“ (2 Timotiejui 1:7). Paulius kalbėjo iš savo patirties. Pamąstyk, ką jiems su Barnabu teko išgyventi misionieriškoje kelionėje. Gerąją naujieną jiedu skelbė daugelyje miestų, tarp jų Antiochijoje, Ikonijuje, Listroje. Visur kai kurie žmonės įtikėjo, bet buvo ir nusiteikusių labai priešiškai (Apaštalų darbų 13:2, 14, 45, 50; 14:1, 5). Štai Listroje įtūžusi minia net apsvaidė Paulių akmenimis ir paliko mirti! „Susirinkus aplink jį mokiniams, jis atsikėlė ir parėjo į miestą. Rytojaus dieną kartu su Barnabu iškeliavo į Derbę“ (Apaštalų darbų 14:6, 19, 20).

 8. Kaip Pauliaus ir Barnabo drąsa bylojo apie jų meilę žmonėms?

⁸ Ar šis pasikėsinimas į gyvybę Paulių ir Barnabą išgąsdino? Anaiptol! Derbėje parengę „nemaža mokinių“, abu vyrai „pasuko atgal į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją“. Kokiam tikslui? Kad sustiprintų naujų krikščionių dvasią. „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“, — pasakė Paulius ir Barnabas. Be abejo, drąsius būti juos skatino didelė meilė Kristaus „avims“ (Apaštalų darbų 14:21-23; Jono 21:15-17). Paskyrę vyresniuosius visoms naujai įkurtoms bendruomenėms, abu tikėjimo broliai pasimeldė ir „pavedė [krikščionis] Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję“.

 9. Kaip Efezo bendruomenės vyresnieji atsakė į Pauliaus meilę?

⁹ Daugelis pirmojo amžiaus krikščionių labai pamilo Paulių už jo rūpinimąsi kitais ir drąsą. Prisimink, kas vyko sueigoje, į kurią apaštalas sukvietė bendruomenės vyresniuosius iš Efezo — miesto, kur jis praleido trejus metus ir kentė priešininkų neapykantą (Apaštalų darbų 20:17-31). Prisakęs broliams ganyti Dievo jiems patikėtą kaimenę, Paulius atsiklaupė ir pasimeldė. Paskui „visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo. Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, jog nebematysią jo veido“. Kaip broliai mylėjo apaštalą! Atėjus metui atsisveikinti, Paulius ir jo bendrakeleiviai turėjo tiesiog ‘išsiplėšti iš jų glėbio’ — vyresnieji tiek nenorėjo su jais skirtis (Apaštalų darbų 20:36—21:1).

10. Kaip šių laikų Jehovos liudytojų drąsa byloja apie jų meilę vienas kitam?

¹⁰ Šiandien keliaujantieji prižiūrėtojai, bendruomenių vyresnieji bei daugelis kitų krikščionių irgi labai mylimi už tai, kad yra drąsūs ir noriai aukojasi Jehovos avių labui. Štai pilietinio karo alinamose šalyse arba ten, kur skelbimo darbas uždraustas, keliaujantieji prižiūrėtojai ir jų žmonos, net žinodami, kad gali prarasti gyvybę arba laisvę, nepaliauja lankyti bendruomenių. Nemažai liudytojų buvo varginami priešiškai nusiteikusių valdovų bei jų parankinių, nes neišdavė savo bendratikių ir atsisakė pranešti, iš kur gauna dvasinio maisto. Tūkstančiai kitų buvo persekiojami, kankinami, net nužudyti dėl to, kad neperstojo skelbti gerosios naujienos ir palaikyti ryšio su bendratikiais — rinktis į krikščionių sueigas (Apaštalų darbų 5:28, 29; Hebrajams 10:24, 25). Sekime šių drąsių brolių ir seserų tikėjimo ir meilės pavyzdžiu! (1 Tesalonikiečiams 1:6)

Neleiskime, kad mūsų meilė atšaltų

11. Kokia taktika Šėtonas naudojasi dvasinėje kovoje su Jehovos tarnais ir kokia savybe šie turi pasižymėti, kad atsilaikytų?

¹¹ Kai Šėtonas buvo išmestas žemėn, visą pyktį ėmė lieti ant Jehovos tarnų, nes šie „laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“ (Apreiškimo 12:9, 17). Viena iš Velnio taktikų — persekiojimai. Tačiau, kitaip nei jis tikisi, dėl tokio puolimo Dievo tarnų krikščioniškos meilės saitai ir uolumas paprastai dar labiau sustiprėja. Kita Šėtono taktika — mėginimas paveikti žmogų pasinaudojant jo įgimtu polinkiu į nuodėmę. Kad atsilaikytume, irgi reikia drąsos: juk kovojame vidinę kovą, grumiamės su netinkamais savo ‘klastingos ir nenuspėjamos’ širdies troškimais (Jeremijo 17:9, NW; Jokūbo 1:14, 15).

12. Kaip Šėtonas naudojasi „pasaulio dvasia“, kad susilpnintų mūsų meilę Dievui?

¹² Dar vienas galingas ginklas Šėtono arsenale — „pasaulio dvasia“, tai yra vyraujanti nuostata arba paskata, visiškai priešinga Dievo šventajai dvasiai (1 Korintiečiams 2:12). Toji dvasia skatina „akių geismą“ — godumą ir materializmą (1 Jono 2:16; 1 Timotiejui 6:9, 10). Nors materialiniai dalykai ir pinigai patys savaime nėra blogi, jeigu mylime juos labiau nei Dievą, pergalę skina Šėtonas. Kodėl pasaulio dvasia turi galią, arba ‘viešpatauja’? Kadangi ji pataikauja nuodėmingam kūnui, veikia nepastebimai, nepaliaujamai ir yra skvarbi kaip oras. Neleisk, kad šia dvasia užsikrėstų tavo širdis! (Efeziečiams 2:2, 3; Patarlių 4:23)

13. Kaip išmėginama mūsų moralinė drąsa?

¹³ Kad pasipriešintume blogai pasaulio dvasiai ir jai nepasiduotume, reikia ir moralinės drąsos. Turėdami šią savybę, pavyzdžiui, pakilsime ir išeisime iš teatro, atsitrauksime nuo kompiuterio arba televizoriaus, kai tik ims rodyti ką nors nepadoraus. Drąsa neleis pasiduoti blogai aplinkinių įtakai, padės nutraukti ryšį su nedorėliais, suteiks ryžto laikytis Dievo įstatymų ir principų net tada, kai esame išjuokiami bendramokslių, kolegų, kaimynų, giminių (1 Korintiečiams 15:33; 1 Jono 5:19).

14. Ką turime daryti, jeigu esame paveikti pasaulio dvasios?

¹⁴ Tad labai svarbu stiprinti meilę Dievui, taip pat tikėjimo broliams ir seserims. Nepagailėk laiko permąstyti užsibrėžtus tikslus, gyvenseną ir patikrinti, ar tavęs kaip nors nepaveikė pasaulio dvasia. Jeigu ji daro bent mažiausią įtaką, melsk Jehovą valios jos visiškai atsikratyti ir šalintis. Dievas nenuleis negirdomis tokio nuoširdaus maldavimo (Psalmyno 51:19 [51:17, Brb]). Atmink, kad jo dvasia nepalyginamai galingesnė už pasaulio dvasią (1 Jono 4:4).

Nepraraskime drąsos, kai spaudžia savi vargai

15, 16. Kaip mums padeda iškęsti vargus tokia kaip Kristaus meilė? Pateik pavyzdį.

¹⁵ Jehovos tarnus dėl įgimto netobulumo arba senyvo amžiaus neretai vargina depresija, neįgalumas, kitos ligos ir bėdos (Romiečiams 8:22). Visa iškęsti padeda tokia kaip Kristaus meilė. Štai Zambijoje gyvenančios liudytojos, Namangolvos, pavyzdys. Ji užaugo krikščionių šeimoje. Nuo dvejų metukų yra neįgali. Sesė pasakoja: „Drovėjausi žmonių. Maniau, jie baisėsis matydami mane tokią. Bet tikėjimo broliai ir seserys padėjo pakeisti požiūrį: nustojau varžytis ir po kurio laiko pasikrikštijau.“

¹⁶ Nors Namangolva ir turi neįgaliojo vežimėlį, dažnai jai tenka eiti keturpėsčiai smėlėtais, purvinais keliais. Bet kasmet ši liudytoja bent du mėnesius tarnauja pagalbine pioniere. Viena moteris, kuriai Namangolva skelbė tiesą, net apsiverkė matydama jos tikėjimą ir ryžtą. Jehova dosniai laimina mūsų sesę: penki jos studijuotojai pasikrikštijo, o vienas jau tarnauja bendruomenės vyresniuoju. Namangolva sako: „Nors ir labai gelia kojas, nepasiduodu.“ Ji tik viena iš daugelio liudytojų, kurie yra silpno kūno, bet stiprios dvasios. Jų tvirtybės šaltinis — meilė Dievui ir artimui. Jehovos akimis, tokie jo tarnai yra tikras lobis! (Agėjo 2:7)

17, 18. Kas daugeliui padeda iškęsti ligą bei kitus išmėginimus? Pateik pavyzdžių iš pažįstamų bendratikių patirties.

¹⁷ Lėtinė liga irgi žmogų alina, net stumia į depresiją. Vienos bendruomenės vyresnysis pasakoja: „Mano lankomoje knygos studijų grupėje viena sesė serga diabetu ir inkstų nepakankamumu, kita — vėžiu, dvi kamuoja artritas, vieną — vilkligė ir fibromialgija. Kartais jos jaučiasi labai prislėgtos. Bet sueigų nepraleidžia, nebent labai pasiligoja arba atsigula į ligoninę. Visos reguliariai darbuojasi lauko tarnyboje. Joms tinka Pauliaus žodžiai: „Būdamas silpnas, esu galingas.“ Mane žavi jų drąsa. Dėl susiklosčiusių aplinkybių šios sesutės tikriausiai dar aiškiau įžvelgia, kas gyvenime svarbiausia“ (2 Korintiečiams 12:10).

¹⁸ Jeigu ir tu kenti neįgalumą, ligą ar kitą vargą, ‘be paliovos melsk’ pagalbos, kad nepasiduotum nevilčiai (1 Tesalonikiečiams 5:14, 17). Žinia, nuotaika gali svyruoti ir džiaugsmą neretai keičia liūdesys. Bet visada stenkis mąstyti apie ugdančius, dvasinius, dalykus, ypač guoskis Karalystės viltimi. „Lauko tarnyba — geriausias mano vaistas“, — pasakė viena sesė. Dalydamasi gerąja naujiena su kitais, pati nepraranda optimizmo.

Meilė padeda nusidėjėliui grįžti prie Jehovos

19, 20. a) Kas padės nusidėjusiam žmogui įgyti ryžto susitaikyti su Jehova? b) Apie ką kalbėsime kitame straipsnyje?

¹⁹ Daugeliui tų, kurie nusilpo dvasiškai arba nusidėjo, nelengva sugrįžti prie Jehovos. Drąsos jie įgis, jeigu iš širdies atgailaus ir atgaivins meilę Dievui. Tai patvirtina Jungtinėse Valstijose gyvenančio Marijausa gyvenimo patirtis. Jis paliko krikščionių bendruomenę, tapo alkoholiku ir narkomanu, o galiausiai, po 20 metų, atsidūrė kalėjime. Marijus pasakoja: „Pradėjau rimtai svarstyti apie savo ateitį ir iš naujo sėdau prie Biblijos. Laikui bėgant įsitikinau, kaip reikia branginti Jehovos savybes, ypač gailestingumą. Dažnai melsdavau pasigailėti manęs. Išėjęs į laisvę, nutraukiau senas pažintis, vėl ėmiau lankyti krikščionių sueigas ir buvau priimtas į bendruomenę. Aišku, dabar pjaunu tai, ką kadaise sėjau kūne, tačiau bent galiu guostis puikia ateities viltimi. Esu labai dėkingas Jehovai, kad jis gailestingas ir man atleido (Psalmyno 103:9-13; 130:3, 4; Galatams 6:7, 8).

²⁰ Kas pateko į tokią kaip Marijaus padėtį ir nori susitaikyti su Jehova, tikrai turi negailėti pastangų. Bet drąsos ir ryžto įkvepia meilė Dievui ir artimui; ją žmogus gali atgaivinti per Biblijos pažinimą, maldą, apmąstymus. Marijų sustiprino dar ir Karalystės viltis. Ji sykiu su meile, tikėjimu ir dievobaimingumu suteikia mums daug jėgų. Apie šią brangią dvasinę dovaną plačiau pakalbėsime kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Ar gali atsakyti?

• Kaip meilė įkvėpė Jėzui nepaprastos drąsos?

• Kaip meilė suteikė Pauliui ir Barnabui didelės drąsos?

• Kaip Šėtonas mėgina atšaldyti krikščionišką meilę?

• Kokius mėginimus ištverti suteikia ryžto meilė?

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kadangi Paulius mylėjo žmones, nestokojo ryžto tarnauti Dievui nepaliaujamai

[Iliustracija 24 puslapyje]

Laikytis Dievo normų reikia drąsos

[Iliustracija 24 puslapyje]

Namangolva Sututu