Duodamas džiaukis!

„Palaimingiau duoti negu imti“ (APAŠTALŲ DARBŲ 20:35).

 1. Kaip Jehova džiaugiasi duodamas?

DŽIAUGSMAS bei palaimos, lydinčios tiesą sužinojusį žmogų, yra brangios Dievo dovanos. Tas, kas pažino Jehovą, gali daug kuo džiaugtis. Vis dėlto ne tik gauti, bet ir duoti dovaną — laimė. Jehova yra „kiekvieno gero davinio ir tobulos dovanos“ Davėjas (Jokūbo 1:17; 1 Timotiejui 1:11). Jis siūlo savo sveikus mokymus visiems jų trokštantiems ir džiaugiasi besimokančiųjų klusnumu, panašiai kaip tėvai džiaugiasi, jei vaikai paklūsta meilingiems nurodymams (Patarlių 27:11).

 2. a) Ką Jėzus pasakė apie davimą? b) Kokią laimę jaučiame mokydami kitus Biblijos tiesos?

² Būdamas žemėje Jėzus irgi jautėsi laimingas, kai žmonės susidomėdavo jo mokymais. Apaštalas Paulius citavo šiuos Jėzaus žodžius: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35). Laimė mokyti kitus Biblijos tiesos — tai ne tik pasitenkinimas, jog kas nors pritaria mūsų religiniams įsitikinimams. Labiausiai džiaugiamės, kad dalijamės tuo, kas nepaprastai svarbu ir turi begalinę vertę. Mūsų dvasinės dovanos žmogui gali būti naudingos dabar ir visą amžinybę (1 Timotiejui 4:8).

Duoti džiugu

 3. a) Kaip apaštalai Paulius ir Jonas išreiškė džiaugsmą, kad padėjo kitiems dvasiškai? b) Kodėl įdiegdami Biblijos tiesas savo vaikams įrodome, jog mylime juos?

³ Kaip Jehova bei Jėzus, taip ir krikščionys džiaugiasi dalydami dvasines dovanas. Apaštalas Paulius buvo laimingas padėdamas žmonėms sužinoti Dievo Žodžio tiesą. Tesalonikos krikščionims jis rašė: „Kas gi yra mūsų viltis, džiaugsmas ir pasididžiavimo vainikas prieš mūsų Viešpatį Jėzų, kai jis ateis, jeigu ne jūs?! Taip, jūs esate mūsų garbė ir džiaugsmas!“ (1 Tesalonikiečiams 2:19, 20) Panašiai kalbėjo apaštalas Jonas apie savo dvasinius vaikus: „Nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano vaikai gyvena tiesoje“ (3 Jono 4). Argi ne džiugu, kai mūsų atžalos tampa ir dvasiniais vaikais! Tėvai rodo meilę vaikams „drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Efeziečiams 6:4). Taip jie pasirūpina amžina vaikų gerove ir patiria daug džiaugsmo bei pasitenkinimo, jei šie klusniai leidžiasi auklėjami.

 4. Kaip vienas pavyzdys rodo, jog dvasinių dovanų davėją lydi džiaugsmas?

⁴ Delė, visalaikė pionierė, auginanti penkis vaikus, sako: „Pati būdama be galo dėkinga, kad keturi mano vaikai ‛gyvena tiesoje’, puikiai įsivaizduoju, ką jautė apaštalas Jonas tardamas šiuos žodžius. Žinau, kokia šlovė Jehovai, kai šeimas vienija jo teisingas garbinimas, todėl esu kupina pasitenkinimo, kad jis laimina už pastangas įdiegti vaikams tiesą. Nuostabi viltis gyventi amžinai su šeima Rojuje padeda ištverti sunkumus ir kliūtis.“ Deja, dėl nekrikščioniško elgesio viena Delės dukra buvo atskirta nuo susirinkimo. Vis dėlto mama stengiasi būti optimistė. „Tikiuosi, jog dukrai pakaks nuolankumo ir nuoširdumo sugrįžti pas Jehovą, — tęsia ji. — Dėkoju Dievui, kad kiti vaikai toliau ištikimai jam tarnauja. Mane lydi džiaugsmas — tikras stiprybės šaltinis“ (Nehemijo 8:10).

Įgykime draugų amžiams

 5. Dėl ko jaučiame pasitenkinimą ruošdami mokinius?

⁵ Jėzus nurodė savo sekėjams ruošti mokinius krikščionis ir mokyti juos apie Jehovą bei jo reikalavimus (Mato 28:19, 20). Jehova ir Jėzus nesavanaudiškai padeda žmonėms sužinoti tiesą. Tad jei ruošiame mokinius, jaučiame malonumą, kad mes kaip ir pirmieji krikščionys sekame Jehovos bei Jėzaus pavyzdžiu (1 Korintiečiams 11:1). Toks bendradarbiavimas su Visagaliu Dievu ir jo mylimu Sūnumi teikia mūsų gyvenimui tikrąją prasmę. Kokia palaima būti vienu iš Dievo bendradarbių! (1 Korintiečiams 3:9) Ar ne džiugu, kad angelai irgi prisideda prie gerosios naujienos skelbimo? (Apreiškimo 14:6, 7)

 6. Su kuo susidraugaujame dalydamiesi dvasinėmis vertybėmis?

⁶ Dalydamiesi su kitais dvasinėmis vertybėmis galime ne tik būti Dievo bendradarbiai, bet ir susidraugauti su juo amžiams. Abraomas dėl savo tikėjimo buvo pramintas Jehovos bičiuliu (Jokūbo 2:23). Vykdydami Dievo valią, mes irgi pasidarome Dievo draugai. Taip pat susidraugaujame su Jėzumi. Jis pasakė mokiniams: „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jono 15:15). Daug kas džiaugiasi bičiuliaudamiesi su įtakingais žmonėmis ar aukštais pareigūnais, o mes galime susidraugauti su dviem didingiausiais visatos asmenimis!

 7. a) Kaip viena moteris surado tikrą draugę? b) Ar tu patyrei ką nors panašaus?

⁷ Be to, padėdami žmonėms pažinti Dievą, susidraugaujame su jais ir tai mus ypač džiugina. Jungtinėse Valstijose gyvenanti Džoana pradėjo Biblijos studijas su Telma. Nors šeima ir nepritarė, Telma ištvermingai studijavo Raštą ir po metų pasikrikštijo. Džoana rašė: „Bendravimas nenutrūko ir virto draugyste, besitęsiančia jau apie 35 metus. Mudvi dažnai drauge skelbdavome ir keliaudavome į kongresus. Paskui aš apsigyvenau kitur, už 800 kilometrų. Telma rašo nuoširdžius, šiltus laiškus, prisimena mane su meile, dėkoja už draugystę, pavyzdį ir Biblijos tiesų mokymą. Ši artima, brangi draugė — puikus atlygis už tai, kad padėjau jai pažinti Jehovą.“

 8. Koks optimistiškas požiūris padės mums tarnyboje?

⁸ Viltis surasti žmogų, trokštantį sužinoti tiesą, padeda nenuleisti rankų net ir tada, kai dauguma mažai domisi ar visai nesidomi Jehovos Žodžiu. Toks abejingumas gali būti nelengvas mūsų tikėjimo bei ištvermės išmėginimas, tačiau likdami optimistais nenusivilsime. Iš Gvatemalos kilęs Faustas pasakoja: „Liudydamas kam nors galvoju, kaip puiku būtų, jei tas žmogus taptų dvasiniu broliu ar seserimi. Manau, jog bent vienas iš tų, kuriems skelbiu, kada nors priims Dievo Žodžio tiesą. Tokios mintys padeda man skelbti toliau ir neprarasti džiaugsmo.“

Kraukimės lobį danguje

 9. Ką Jėzus pasakė apie lobį danguje ir ko galime iš to pasimokyti?

⁹ Padėti savo vaikams ar kitiems tapti Jėzaus mokiniais dažnai nėra lengva ir tam reikia laiko, kantrybės, atkaklumo. Tačiau nepamiršk štai ko: daug žmonių negaili triūso, kad turėtų gausybę materialinių dalykų, kurie paprastai neatneša jiems laimės ir yra laikini. Jėzus kalbėjo savo klausytojams, jog geriau darbuotis dėl dvasinių dalykų. Jis pasakė: „Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia“ (Mato 6:19, 20). Įgyvendindami dvasinius siekius, pavyzdžiui, ruošdami Jėzaus mokinius, jaučiame pasitenkinimą, nes žinome vykdą Dievo valią ir sulauksią iš jo atlygio. Apaštalas Paulius parašė: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui“ (Hebrajams 6:10).

10. a) Iš kur Jėzus turi dvasinių lobių? b) Kaip Jėzus pasiaukojo ir kuo tai naudinga kitiems?

¹⁰ Uoliai stengdamiesi ruošti Jėzaus mokinius, pasak jo, krauname „lobį danguje“ ir taip džiaugiamės atlygiu. Be to, nesavanaudiškai duodami patys turtėjame. Jėzus ištikimai tarnavo Jehovai nesuskaičiuojamus amžius. Pagalvok, kokius turtus jis sukaupė danguje! Tačiau Jėzui rūpėjo ne asmeniniai siekiai. Apaštalas Paulius rašė: „[Jėzus] atidavė save už mūsų nuodėmes, kad nuo dabartinio blogo amžiaus išgelbėtų mus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią“ (Galatams 1:4, kursyvas mūsų). Jėzus ne vien pasiaukojamai tarnavo, bet ir atidavė savo gyvybę kaip išpirką, kad kiti taip pat galėtų krautis lobį danguje.

11. Kodėl dvasinės dovanos geresnės už materialias?

¹¹ Mokydami apie Dievą padedame žmonėms suvokti, kaip jie irgi gali kaupti negendančius dvasinius lobius. Ar įmanytum pasiūlyti didesnę dovaną? Jei dovanotum draugui brangų laikrodį, automobilį, net namą, tikriausiai jis būtų dėkingas, kupinas laimės ir tu pats jaustum džiaugsmą. Tačiau kaip atrodytų ta dovana po 20 metų? O po 200 ar 2000 metų? Bet jei išmokei žmogų tarnauti Jehovai, jis galės džiaugtis šia dovana amžinai.

Ieškokime tų, kurie trokšta tiesos

12. Kaip daugelis liudytojų aukojasi teikdami žmonėms dvasinę paramą?

¹² Norėdami pasidalyti dvasinėmis vertybėmis ir patirti dėl to džiaugsmą, Jehovos žmonės aplanko tolimiausius žemės kampelius. Palikę namus, tūkstančiai liudytojų keliauja tarnauti misionieriais į kitas šalis, kur reikia išmokti kalbą ir prisitaikyti prie naujos aplinkos. Kiti persikelia į tas savo krašto vietas, kuriose trūksta Karalystės skelbėjų, dar kiti išmoksta užsienio kalbą ir skelbia savo teritorijoje imigrantams. Štai viena pora, gyvenanti Niu Džersio valstijoje (JAV) ir išauginusi du sūnus, dabar dirbančius pagrindiniame Jehovos liudytojų biure, pradėjo tarnauti pionieriais ir mokėsi kinų kalbos. Per trejus tarnybos metus jiedu vedė 74 Biblijos studijas kaimynystėje besimokantiems kinų studentams. Gal ir tu gali išplėsti savo tarnystę, kad patirtumei daugiau džiaugsmo ruošdamas Jėzaus mokinius?

13. Ką turėtumei daryti, kad tavo tarnyba būtų vaisingesnė?

¹³ Galimas dalykas, tu trokšti rasti Biblijos studijuotojų, bet vis nepavyksta. Kai kuriose šalyse tai nelengvas uždavinys; galbūt tavo teritorijoje irgi mažai kas domisi Biblija. Reikėtų dažnai apie tai pasakyti maldoje, nes juk Jehova ir Jėzus Kristus labai rūpinasi šiuo darbu ir gali suvesti tave su aviai prilygintu žmogumi. Klausk patarimo daugiau patyrusių ir vaisingai besidarbuojančių susirinkimo bendratikių. Taikyk pamokymus bei pasiūlymus, kuriuos girdi krikščionių sueigose, semkis patirties iš keliaujančiųjų prižiūrėtojų ir jų žmonų tarnystės. Svarbiausia, niekada nenusimink. Vienas išminčius pasakė: „Rytą sėk savo sėklą, iki vakaro neleisk savo rankoms ilsėtis, nes niekada nežinai, ar šis ar anas darbas pasiseks, o gal abu bus sėkmingi“ (Mokytojo 11:6). Pagalvok apie tokius Dievui ištikimus vyrus kaip Nojus bei Jeremijas: nors tik nedaugelis palankiai klausėsi jų skelbiamos žinios, jų tarnyba buvo sėkminga ir patiko Jehovai.

Darbuokis visomis išgalėmis

14. Kaip Jehova žiūri į savo tarnus, sulaukusius senatvės?

¹⁴ Galbūt dėl kokių nors aplinkybių, pavyzdžiui, senyvo amžiaus, nepajėgi tarnauti Jehovai tiek, kiek norėtum. Tačiau atsimink išmintingo žmogaus žodžius: „Žili plaukai — šlovės vainikas, jei įgytas teisumo kelyje“ (Patarlių 16:31, Brb). Jehova puikiai vertina gyvenimą, kuris buvo paskirtas jo tarnybai. Be to, Rašte sakoma: „Liksiu vis tas pats, kai jūs pasensite; kai jūs pražilsite, nešiosiu ir tada. Aš [Jehova] — tas, kuris nešiojau, aš — tas, kuris nešios, aš — tas, kuris jus neš ir išgelbės“ (Izaijo 46:4). Tai mūsų mylinčio dangiškojo Tėvo pažadas palaikyti savo ištikimus tarnus.

15. Ar esi tikras, kad Jehova žino tavo aplinkybes? Kodėl taip manai?

¹⁵ Galbūt kenti dėl ligos, netikinčio sutuoktinio priešiškumo, nelengvų šeimos pareigų ar kitų sunkumų. Jehova mato mūsų ribotumus bei aplinkybes ir myli už uolumą tarnyboje, jei net nuveikiame mažiau nei kiti (Galatams 6:4). Jis žino, jog esame netobuli ir ko galima iš kiekvieno tikėtis (Psalmyno 147:11). Jei tarnaujame visomis išgalėmis, būkime tikri, jog Dievas mus brangina ir nepamirš tikėjimo darbų (Luko 21:1-4).

16. Kaip visas susirinkimas padeda ruošti mokinį krikščionį?

¹⁶ Taip pat nepamiršk, kad Jėzaus mokinių ruošimas yra daugelio darbas: vienas žmogus nieko nepadarys, kaip lietaus lašas nepasotins augalo. Tiesa, liudytojas gali rasti susidomėjusį asmenį ir studijuoti su juo Bibliją. Tačiau kai studijuotojas ateina į Karalystės salę, visas susirinkimas padeda jam suvokti tiesą. Savo meile brolija liudija, jog yra veikiama Dievo dvasios (1 Korintiečiams 14:24, 25, Brb). Vaikai bei paaugliai gražiai atsakinėja ir svečias mato, kad jie skiriasi nuo pasaulio jaunuolių. Iš ligotų, neįgalių, pagyvenusių susirinkimo narių susidomėjusieji mokosi kantrybės. Amžius ar kiti ribotumai nekliudo mums visiems padėti naujokams augti meile Biblijos tiesai ir ruoštis krikštui. Kiekviena tarnybos valanda, kiekvienas pakartotinis aplankymas ar pokalbis su besidominčiu žmogumi Karalystės salėje gali atrodyti nereikšmingi dalykai, bet tai yra dalelė didžiulio darbo, kurį padaro Jehova.

17, 18. a) Be mokinių ruošimo, kaip dar galime patirti davėjo džiaugsmą? b) Kuo sekame būdami džiugūs davėjai?

¹⁷ Mes, krikščionys, jaučiamės laimingi ne vien ruošdami Jėzaus mokinius. Džiaugsmą taip pat patiriame savo lėšomis remdami tyrą Dievo garbinimą ir padėdami stokojantiems (Luko 16:9; 1 Korintiečiams 16:1, 2). Džiaugiamės rodydami svetingumą (Romiečiams 12:13). Galime „daryti gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams“ (Galatams 6:10). Laiškas, skambutis, dovana, ištiesta ranka, paskatinantis žodis — netgi toks paprastas dėmesingumas kai kam gali būti labai svarbus.

¹⁸ Duodami kitam, sekame savo dangiškuoju Tėvu, taip pat rodome brolišką meilę — skiriamąjį tikrųjų krikščionių bruožą (Jono 13:35). Visa tai padeda mums patirti davėjo džiaugsmą.

Ar galėtum paaiškinti?

• Kaip Jehova ir Jėzus rodo mums pavyzdį būdami dvasinių dovanų davėjai?

• Kaip galime įgyti draugų amžiams?

• Kas padėtų mums sėkmingiau tarnauti?

• Kaip visi susirinkimo nariai gali būti džiugūs davėjai?

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Jei vaikai leidžiasi auklėjami, tėvai jaučia didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą

[Iliustracija 15 puslapyje]

Ruošdami mokinius, įgyjame tikrų draugų

[Iliustracija 16 puslapyje]

Jehova nešioja mus ir senatvėje

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Paprastas, bet svarbus dėmesingumas kitiems gali mums būti džiaugsmo šaltinis