Jėzus — Valdovas, kurio „kilmė siekia pradžios laikus“
TU LABAI jaudiniesi laukdamas atvykstant seniai nematyto giminaičio. Pagaliau pasitinki jį ir šiltai pasveikini. Atidžiai klausaisi pasakojimo, kodėl jo tėvas siuntė jį tave aplankyti. Greitai prabėga laikas ir jam tenka grįžti namo. Tau liūdna atsisveikinti. Jam išvykus jauti tuštumą, bet, gavęs žinią, kad jis laimingai pasiekė namus, nusiramini.
Vėliau rausdamasis po senus dokumentus atrandi laiškus, kuriuose trumpai aprašyti garsūs tavo giminaičio darbai, atlikti gerokai anksčiau, negu jis susiruošė tave aplankyti. Iš tų laiškų tu sužinai daug įdomaus apie jo kilmę ir imi dar labiau vertinti jo apsilankymą bei dabartinę veiklą.
„Siekia pradžios laikus“
Tarp senų dokumentų, prieinamų pirmojo amžiaus žydams, buvo Dievo pranašo Michėjo raštai, parašyti maždaug prieš septynis šimtus metų. Juose tiksliai nurodoma Mesijo gimimo vieta. „Tu, Efrata-Betliejau, nors esi mažas tarp Judo miestų, bet iš tavęs kils tas, kuris bus valdovu Izraelyje. Jo kilmė siekia pradžios laikus, amžinybės dienas“ (Michėjo 5:2, Brb red.). Tiksliai pagal šiuos žodžius, Jėzus gimė Betliejaus kaimelyje Judėjoje 2 m. p. m. e. Bet kaip galėjo jo kilmė ‛siekti pradžios laikus’?
Jėzus jau egzistavo iki savo žmogiškojo gimimo. Laiške Kolosų krikščionims apaštalas Paulius pavadino Jėzų „neregimojo Dievo atvaizdu, visos tvarinijos pirmgimiu“ (Kolosiečiams 1:15).
Jehova, išminties Šaltinis, sukūrė savo pirmąjį Sūnų — „ankstyviausią kūrinį“; tokiu įkvėptu posakiu Patarlių knygoje jį apibūdino karalius Saliamonas. Po trumpo gyvenimo žemėje ir grįžimo į dangų, jis įrodė, kad iš tiesų buvo „Dievo kūrybos Pradžia“. Kaip suasmeninta išmintis, ikižmogiškasis Jėzus pareiškė: „Kada [Jehova] rengė dangų, aš ten buvau“ (Patarlių 8:22, NW; 8:23, 27; Apreiškimas 3:14).
Nuo pat pradžių Dievo Sūnus gavo ypatingą užduotį — būti „darbų vykdytoju“ šalia savo Tėvo. Koks tai buvo džiaugsmas Jehovai! „Aš buvau tas, kurį jis [Jehova] kasdien labai mėgo“, — sakoma Patarlių 8:30 (NW) ir priduriama: „Aš visą laiką džiūgavau jo akivaizdoje.“
Jehova vėliau pakvietė savo pirmagimį Sūnų drauge kurti žmones. „Padarykime žmogų, pagal mūsų paveikslą ir mūsų panašumą“, — pareiškė jis (Pradžios 1:26). Tai sukėlė dar kitokių švelnių jausmų. Ikižmogiškasis Jėzus paaiškino: „[Aš] grožėjausi žmonių vaikais“ (Patarlių 8:31, Brb red.). Savo evangelijos pradžioje apaštalas Jonas pripažino ikižmogiškojo Jėzaus vaidmenį kūrime: „Visa per jį atsirado ir be jo neatsirado nieko“ (Jono 1:3).
Jehovos kalbėtojas
Jono žodžiai atkreipia dėmesį į kitą Dievo Sūnaus privilegiją — būti kalbėtoju. Jis iš pat pradžių tarnavo Žodžiu. Tad, kai Jehova kalbėjo Adomui, o vėliau kreipėsi į juos abu su Ieva, jis tikriausiai tai padarė per Žodį. Kas gi galėtų geriau perduoti Dievo nurodymus žmonijos labui, jeigu ne tas, kuris grožėjosi jais? (Jono 1:1, 2)
Matydamas Ievą, o vėliau ir Adomą, nepaklūstant savo Kūrėjui, Žodis tikriausiai buvo labai įskaudintas! Turbūt jis labai troško atitaisyti žalą, kurią dėl jų nepaklusnumo turėjo patirti jų palikuonys! (Pradžios 2:15-17; 3:6, 8; Romiečiams 5:12) Kreipdamasis į Šėtoną, paskatinusį Ievą maištauti, Jehova pareiškė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos“ (Pradžios 3:15, Brb red.). Pats matęs, kas įvyko Edene, Žodis suvokė, jog, būdamas pirminė moters „sėklos“ dalis, taps baisios neapykantos taikiniu. Jis žinojo, kad Šėtonas — žmogžudys (Jono 8:44).
Kai Šėtonas vėliau suabejojo ištikimojo Jobo nekaltumu, Žodį tikriausiai skaudino prieš jo Tėvą nukreipti šmeižikiški kaltinimai (Jobo 1:6-10; 2:1-4). Iš tikrųjų būdamas arkangelas, Žodis žinomas kaip Mykolas, kurio vardas reiškia „Kas yra kaip Dievas?“ ir nurodo, kaip jis kovos Jehovos pusėje prieš visus, norinčius užgrobti aukščiausiąją Dievo valdžią (Danieliaus 12:1; Apreiškimas 12:7-10).
Per visą Izraelio istoriją Žodis stebėjo Šėtono pastangas nukreipti žmones nuo teisingo garbinimo. Išeinant iš Egipto, Dievas pasakė Izraeliui per Mozę: „Štai aš siųsiu savo angelą, kad eitų pirm tavęs ir tave sergėtų kelyje, ir vestų į vietą, kurią prirengiau. Paisyk jo ir klausyk jo balso; nedrįsk jam priešintis, nes jei nusidėsi, nepaliks nenubaudęs, kadangi mano vardas yra jame“ (Išėjimo 23:20, 21). Kas buvo šis angelas? Greičiausiai ikižmogiškasis Jėzus.
Ištikimas paklusnumas
Mozė mirė 1473 m. p. m. e. ir jo kūnas buvo palaidotas „Moabo žemės slėnyje ties Betpeoru“ (Pakartoto Įstatymo 34:5, 6, Brb red.). Šėtonas, matyt, norėjo, kad Mozės lavonas būtų garbinamas. Mykolas pasipriešino tam, bet nuolankiai pripažino savo Tėvo, Jehovos, valdžią. ‛Neišdrįsdamas mesti Šėtonui piktžodiško pasmerkimo’, Mykolas jį perspėjo: „Tesudraudžia tave Viešpats!“ (Judo 9)
Vėliau Izraelis ėmėsi užkariauti pažadėtąją Kanaano žemę. Netoli Jericho Jozuė buvo patikintas, kad Žodis ir toliau rūpinsis tauta. Ten jis susitiko vieną vyrą, laikantį nuogą kalaviją. Jozuė priėjo prie nepažįstamojo ir paklausė: „Ar mūsiškis esi, ar iš priešų?“ Įsivaizduok, kaip nustebo Jozuė, kai nepažįstamasis pasisakė, kas esąs: „Visai ne; bet esu Viešpaties kariuomenės kunigaikštis ir dabar ateinu.“ Nenuostabu, kad Jozuė puolė veidu prieš šį aukštą Jehovos atstovą, be abejonės, ikižmogiškąjį Jėzų, vėliau turėjusį tapti „Kristumi vadu“ (Jozuės 5:13-15; Danieliaus 9:25).
Kitas susidūrimas su Šėtonu įvyko Dievo pranašo Danieliaus dienomis. Tuomet Mykolas padėjo kitam angelui, kai demoniškasis Persijos kunigaikštis „priešinosi“ tris savaites. Angelas paaiškino: „Štai vienas pirmųjų kunigaikščių, Mikolas, atėjo man pagalbon, ir aš pasilikau tenai, prie Persų karaliaus“ (Danieliaus 10:13, 21).
Ikižmogiškoji ir žmogiškoji šlovė
Tada, kai 778 m. p. m. e. mirė Judo karalius Uzijas, Dievo pranašas Izaijas regėjo Jehovą jo didingame soste. „Ką man pasiųsti? Kas eis už mus?“ — klausė Jehova. Izaijas pasisiūlė, bet Jehova perspėjo jį, kad jo broliai izraelitai neklausys jo nurodymų. Apaštalas Jonas palygino netikinčius pirmojo šimtmečio žydus su Izaijo dienų žmonėmis ir pastebėjo: „Izaijas tai pasakė, nes regėjo jo šlovę.“ Kieno šlovę? Jehovos ir ikižmogiškojo Jėzaus, buvusio greta jo dangiškuosiuose kiemuose (Izaijo 6:1, 8-10, Brb red.; Jono 12:37-41).
Po keleto šimtmečių atėjo laikas Jėzui gauti pačią didžiausią užduotį. Jehova perkėlė savo mylimojo Sūnaus gyvybę iš dangaus į Marijos įsčias. Po devynių mėnesių ji pagimdė kūdikį Jėzų (Luko 2:1-7, 21). Apaštalo Pauliaus žodžiais tariant: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ (Galatams 4:4). Ir apaštalas Jonas pripažino: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę — šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jono 1:14).
Pasirodo Mesijas
Turėdamas daugiausiai 12 metų, jaunasis Jėzus pradėjo suvokti, jog turi užsiimti savo dangiškojo Tėvo reikalais (Luko 2:48, 49). Maždaug po 18 metų Jėzus atėjo pas Joną Krikštytoją prie Jordano upės ir buvo pakrikštytas. Jėzui meldžiantis, atsivėrė dangus ir ant jo nusileido šventoji dvasia. Įsivaizduok, koks srautas minčių jį užplūdo: jis atsiminė nesuskaičiuojamus tūkstantmečius, ištarnautus kartu su Tėvu jam būnant darbų vykdytoju, kalbėtoju, Dievo kariuomenės kunigaikščiu ir arkangelu Mykolu. Po to jį sujaudino Tėvo balsas, sakantis Jonui Krikštytojui: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mato 3:16, 17; Luko 3:21, 22).
Jonas Krikštytojas visiškai neabejojo Jėzaus ikižmogiškuoju egzistavimu. Kai Jėzus prie jo priėjo, Jonas pareiškė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ Ir pridūrė: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: ‛Po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane’“ (Jono 1:15, 29, 30). Apaštalas Jonas irgi žinojo apie Jėzaus ikižmogiškąjį egzistavimą. „Kas iš aukštybių ateina, tas už visus viršesnis“, — rašė jis, ir: „Kas iš dangaus ateina, tas už visus viršesnis. Jis liudija, ką yra girdėjęs ir matęs“ (Jono 3:31, 32).
Apie 61 m. e. m. apaštalas Paulius ragino krikščionis žydus suvokti visą Mesijo atėjimo į žemę svarbą bei jo kaip Vyriausiojo Kunigo darbą. Atkreipdamas dėmesį į Jėzaus kaip Kalbėtojo vaidmenį, Paulius rašė: „Dabar, dienų pabaigoje, [Dievas] prabilo į mus per Sūnų, ... per kurį sutvėrė pasaulius.“ Ar tai nurodytų Jėzų kaip „darbų vykdytoją“ kūrimo metu, ar jo dalyvavimą laipsniškoje žmonijos sutaikinimo su Dievu programoje, Paulius čia paliudija apie Jėzaus ikižmogiškąjį egzistavimą (Žydams 1:1-6; 2:9).
Ištikimybė nuo „pradžios laikų“
Į pirmojo amžiaus krikščionis Filipuose Paulius kreipėsi taip paragindamas: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Filipiečiams 2:5-8). Jehova meilingai įvertino Jėzaus ištikimybę prikeldamas jį bei priimdamas atgal į dangiškuosius namus. Kokį puikų nekaltumo pavyzdį per nesuskaitomus amžius parodė mums Jėzus! (1 Petro 2:21)
Kokie mes dėkingi už tuos šviesos blyksnius, pateiktus Biblijoje apie Jėzaus ikižmogiškąjį egzistavimą! Jie tikrai stiprina mūsų pasiryžimą sekti jo ištikimos tarnybos pavyzdžiu, ypač dabar, kada jis valdo kaip Dievo mesijiškosios Karalystės Karalius. Tad sveikinkime „Taikos Kunigaikštį“, Kristų Jėzų, mūsų Valdytoją ir Valdovą, kurio „kilmė siekia pradžios laikus“! (Izaijo 9:6; Michėjo 5:2, Brb red.)
[Rėmelis 24 puslapyje]
Ikižmogiškojo egzistavimo įrodymas
Žemiau nurodyti paties Jėzaus žodžiai aiškiai liudija apie jo ikižmogiškąjį egzistavimą:
◻ „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jono 3:13).
◻ „Tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę. ... Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jono 6:32, 33, 38).
◻ „Štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną — gyvens per amžius“ (Jono 6:50, 51).
◻ „O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?!“ (Jono 6:62)
◻ „Mano liudijimas yra tikras, nes aš žinau, iš kur esu atėjęs ir kur einu. ... Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs — iš šio pasaulio, o aš — ne iš šio pasaulio“ (Jono 8:14, 23).
◻ „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs“ (Jono 8:42).
◻ „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jono 8:58)
◻ „Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui. Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ (Jono 17:5, 24).
[Iliustracija 23 puslapyje]
Jozuė susitinka Jehovos kariuomenės kunigaikštį