Kantriai laukime savo išgelbėjimo Dievo

 1. Kodėl galime pasidaryti nekantrūs?

KAI 1914-aisiais užviešpatavo Mesijo Karalystė, piktojo pasauliui stojo paskutinės dienos. Tada Jėzus danguje susikovė su Šėtonu ir nusviedė jį ir jo demonus į žemės sritį. (Perskaityk Apreiškimo 12:7-9.) Dievo priešininkas „žino turįs mažai laiko“ (Apr 12:12). Tačiau paskutinės dienos tęsiasi jau beveik šimtas metų, ko gero, ilgiau, negu kai kas tikėjosi. Kiekvienas pamąstykime: ar laukdamas, kol Jehova padarys galą šiai santvarkai, nepristingu kantrybės?

 2. Ką straipsnyje aptarsime?

² Nekantrus žmogus būna linkęs elgtis neapgalvotai ir taip neretai stato save į pavojų. Tokio polinkio reikia saugotis — Jehovos turime laukti kantriai. Čia mums padės tolesnių klausimų aptarimas: 1) ko apie kantrumą pasimokome iš pranašo Michėjo? 2) kokie įvykiai liudys, kad laukti liko visai nebedaug? 3) kaip galime parodyti esą dėkingi Jehovai už jo kantrybę?

 3. Kokia buvo Izraelio tautos padėtis Michėjo dienomis?

³ Perskaityk Michėjo 7:2-6. Michėjas savo akimis matė, kaip izraelitai traukėsi vis tolyn ir tolyn nuo Jehovos, kol galiausiai, valdant karaliui Ahazui, Dievą visai paliko. Neištikimus tautiečius pranašas prilygina „erškėčių tvorai“. Kaip erškėtynas apdrasko kiekvieną, kas jame įsipainioja, taip ir tie izraelitai su kitais elgėsi šiurkščiai, taikydavosi pakenkti. Nesantaika įsigalėjo netgi tarp šeimos narių. Michėjas suprato, jog pakeisti padėtį ne jo jėgoms. Todėl išliejo širdį Jehovai ir kantriai laukė, kol Visagalis ims veikti. Pranašas neabejojo, kad skirtu laiku Dievas viską ištaisys.

 4. Su kokiais sunkumais susiduriame?

⁴ Šiandien, kaip Michėjo laikais, dauguma žmonių irgi yra savanaudžiai, „nedėkingi, neištikimi, neturintys prigimtinės meilės“ (2 Tim 3:2, 3). Jeigu tokie yra mūsų bendradarbiai, bendramoksliai ar kaimynai, būna tikrai nelengva, jaučiame įtampą. Tačiau kai kurie Jehovos tarnai patiria dar didesnių išbandymų. Jėzus sakė, kad skleisdami gerąją žinią ištikimi jo sekėjai susidurs ir su namiškių priešiškumu. Jo žodžiai panašūs į tuos, kurie užrašyti Michėjo 7:6. Štai ką Jėzus kalbėjo: „Atėjau supriešinti žmogaus su jo tėvu, dukters su motina ir jaunamartės su anyta. Žmogaus priešais taps jo namiškiai“ (Mt 10:35, 36). Kaip skaudu, kai artimieji pajuokia dėl tikėjimo, trukdo eiti dievatarnystę! Jei ir tu patiri tokių sunkumų, nepasiduok spaudžiamas. Stenkis likti ištikimas Jehovai ir kantriai lauk, kol jis viską išspręs. Jei be paliovos melsi Dievą pagalbos, jis duos tau išminties, suteiks jėgų ištverti.

5, 6. a) Kaip Jehova atlygino Michėjui už kantrybę? b) Ko Michėjas taip ir neišvydo?

⁵ Už kantrybę Michėjui buvo atlyginta. Jehova leido pranašui pamatyti, kaip žlugo karaliaus Ahazo valdymas, o jo sostą paveldėjo sūnus Ezekijas ir vėl įtvirtino krašte teisingąjį tikėjimą. Taip pat išsipildė Michėjo lūpomis ištartas Jehovos nuosprendis Samarijai — šiaurinę Izraelio karalystę nukariavo asirai (Mch 1:6).

⁶ Tiesa, visų pranašysčių, kurias Jehova buvo įkvėpęs jį ištarti, Michėjas neišvydo išsipildant. Antai tik praėjus ilgiems amžiams po pranašo mirties tikrove tapo šie žodžiai: „Ateityje [„paskutinėmis dienomis“, Brb] bus taip, kad Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalvų ir bus aukštesnis už kalnus. Tautos plūs jo link, daug tautų ateis ir sakys: ‘Ateikite, kopkime į Viešpaties kalną’“ (Mch 4:1, 2). Michėjas buvo pasiryžęs likti ištikimas Jehovai ligi pat gyvenimo pabaigos, nesvarbu, kaip elgiasi aplinkiniai. Jis rašė: „Visos tautos žengia, kiekviena dėl savo dievų, o mes žengsime dėl Viešpaties, mūsų Dievo, per amžių amžius“ (Mch 4:5). Net ir sunkiu metu Michėjas kantriai laukė Jehovos, visiškai juo pasitikėjo ir neabejojo, kad savo pažadus jis ištesės visus iki vieno.

7, 8. a) Kodėl galime visiškai pasikliauti Jehova? b) Ką turėtume daryti, kad laikas mums bėgtų greičiau?

⁷ Ar mes irgi šitaip kliaujamės Jehova? Juk jo žodis, anuomet ištartas per Michėją, akivaizdžiai pildosi. Dabar, „paskutinėmis dienomis“, milijonai žmonių iš visų pasaulio kampelių plaukia į „Viešpaties Namų kalną“. Nors sueina iš tautų, kurios viena kitai priešiškos, šie Dievo garbintojai perkala „savo kalavijus į arklus“ ir nebesimoko kariauti (Mch 4:3). Mums didžiulė garbė būti tokios vieningos Jehovos tautos gretose.

⁸ Aišku, trokštame, kad šios netikusios santvarkos galas ateitų kuo greičiau. Tačiau kantriai to meto laukti gebėsime tik tada, jei mūsų požiūris bus toks kaip Jehovos. Jis yra nustatęs dieną, kada teis žmoniją per „savo paskirtą vyrą“, Jėzų Kristų (Apd 17:31). O tuo tarpu Dievas visiems duoda galimybę įgyti „aiškų tiesos pažinimą“, juo vadovautis ir būti išgelbėtiems. (Perskaityk 1 Timotiejui 2:3, 4.) Atminkime: pabaiga jau čia pat ir ateis labai netikėtai. Žmonių gyvybė pavojuje. Jei negailėsime jėgų padėti kitiems pažinti Jehovą, laikas, iki išauš jo teismo diena, prabėgs daug greičiau. O kai toji diena galiausiai ateis, kaip džiaugsimės, kad uoliai garsinome naujieną apie Karalystę!

9—11. Ar jau išsipildė žodžiai iš 1 Tesalonikiečiams 5:3? Prašom paaiškinti.

⁹ Perskaityk 1 Tesalonikiečiams 5:1-3. Jau netrukus tautose bus skelbiama: „Taika ir saugumas!“ Kad toks pareiškimas neužkluptų mūsų netikėtai, privalome budėti ir būti blaivūs (1 Tes 5:6). Todėl dabar trumpai aptarkime, kokie istoriniai poslinkiai ruošė kelią minėtos pranašystės išsipildymui.

¹⁰ Tiek po Pirmojo, tiek po Antrojo pasaulinio karo žmonės primygtinai reikalavo taikos. Jai užtikrinti po Pirmojo pasaulinio karo buvo įkurta Tautų Sąjunga. Vėliau, praūžus Antrajam, viltis visi dėjo į Jungtines Tautas. Politinių ir religinių lyderių akyse šios organizacijos buvo taikos žemėje laidas. Štai 1986-uosius Jungtinės Tautos paskelbė Tarptautiniais taikos metais. Nemažai politikų ir religinių organizacijų vadovų tais metais susirinko Italijoje, Asyžiaus mieste, ir drauge su popiežiumi meldėsi už taiką pasaulyje.

¹¹ Tačiau nei tada, nei kuriuo nors kitu laiku žodžiai iš 1 Tesalonikiečiams 5:3 neišsipildė. Kodėl taip teigiame? Nes kol kas dar nieko neištiko pranašystėje minima „staigi pražūtis“.

12. Ką žinome apie pareiškimą „taika ir saugumas!“?

¹² Kas ims skelbti šūkį „taika ir saugumas!“? Koks čia bus krikščionijos ir kitų religijų vadovų vaidmuo? Ką tuomet darys politiniai lyderiai? Atsakymų Biblijoje nerandame. Bet viena aišku: kad ir kokiu būdu toks pareiškimas būtų skelbiamas, kad ir kaip įtikinamai jis skambėtų, tikros taikos ir saugumo žmonės toli gražu nebus pajėgūs pasiekti. Pasaulis ir toliau bus Šėtono valdžioje. Šita santvarka iš pamatų sugedusi, jos neįmanoma pataisyti. Kaip būtų liūdna, jei patikėtume piktojo skleidžiama propaganda ir neišsaugotume savo krikščioniško neutralumo!

13. Kodėl angelai dabar laiko didžiojo suspaudimo vėjus?

¹³ Perskaityk Apreiškimo 7:1-4. Kol ateis metas išsipildyti žodžiams iš 1 Tesalonikiečiams 5:3, galingi Jehovos angelai laiko didžiojo suspaudimo vėjus. Apaštalas Jonas užsiminė, jog pirma reikia užantspauduoti „Dievo vergus“.a Kai šis svarbus darbas bus užbaigtas, anuos pragaišties vėjus angelai paleis. Kas tada dėsis?

14. Kas rodo, kad didžiosios Babelės galas jau arti?

¹⁴ „Didžioji Babelė“, tai yra visos klaidamokslės pasaulio religijos, susilauks ko nusipelnė — pražūties. Tai dienai atėjus, „gentys, minios, tautos ir kalbos“ nebegalės jai niekuo padėti. Jau dabar kai kurie požymiai rodo, kad didžiosios Babelės galas arti (Apr 16:12; 17:15-18; 18:7, 8, 21). Ji nebesusilaukia tokios paramos kaip anksčiau. Štai žiniasklaidoje religijos ir jų vadovai vis dažniau kritikuojami. Tačiau tie dvasininkai mano, kad jiems negresia joks pavojus. Kaip skaudžiai jie klysta! Pasigirdus pareiškimui „taika ir saugumas!“, Šėtono kontroliuojamo pasaulio valdžios staiga užsipuls klaidingas religijas ir visiškai jas sunaikins. Didžioji Babelė pranyks amžiams! Tokių nepaprastų įvykių iš tikrųjų verta kantriai laukti (Apr 18:8, 10).

15. Kodėl Jehova iki šiol kantriai laukia?

¹⁵ Nors daugelis Jehovos vardą niekina, jis yra kantrus — laukia tinkamiausio laiko imtis veiksmų. Dievas nenori, kad bent vienas doros širdies žmogus pražūtų (2 Pt 3:9, 10). Mūsų požiūris, be abejo, toks pat. Kaip, iki ateinant Jehovos dienai, galime parodyti dėkingumą už jo kantrybę?

16, 17. a) Kodėl norime padėti tiems, kas nutolo nuo bendruomenės? b) Kodėl asmenims, nustojusiems uolumo krikščioniškoje tarnyboje, būtina kuo greičiau grįžti prie Jehovos?

¹⁶ Padėkime tiems, kurie nutolo nuo bendruomenės. Jėzus sakė, kad danguje būna daug džiaugsmo, kai nors vienas pražuvėlis grįžta į teisingą kelią (Mt 18:14; Lk 15:3-7). Jehovai labai rūpi visi, kas jį myli, net ir tie, kurie laikui bėgant krikščioniškoje tarnyboje tapo neveiklūs. Padėdami tokiems asmenims grįžti į bendruomenę, džiuginame Jehovą ir jo angelus.

¹⁷ Gal ir tu nustojai uolumo Dievo tarnyboje? Gal kas nors iš bendruomenės tave įžeidė, todėl nebelankai sueigų? Jeigu šitaip yra jau kuris laikas, pamąstyk: „Ar mano gyvenimas dabar prasmingesnis? Ar tapau laimingesnis? Kas mane įskaudino: Jehova ar netobulas žmogus? Ar Jehova nors kartą yra padaręs man ką bloga?“ Dievas juk visada nori mums gero. Net jei žmogus ir nesilaiko pasiaukojimo Jehovai įžado, Dievas ir toliau kasdien duoda jam daug gerų dalykų (Jok 1:16, 17). Tačiau Jehovos diena nebe už kalnų, todėl dabar pats laikas grįžti pas savo dangiškąjį Tėvą, į jo tarnų bendruomenę. Tai vienintelis saugus prieglobstis šiomis paskutinėmis dienomis (Įst 33:27; Hbr 10:24, 25).

18. Kodėl turime remti brolius, paskirtus prižiūrėti bendruomenę?

¹⁸ Ištikimai remkime tuos, kas įpareigoti prižiūrėti bendruomenę. Jehova, rūpestingas Ganytojas, mus saugo ir globoja. Savo kaimenės „vyriausiuoju ganytoju“ jis paskyrė mylimąjį Sūnų (1 Pt 5:4). Kiekvienoje iš daugiau nei 100 000 bendruomenių visame pasaulyje darbuojasi vyresnieji. Jie meilingai gano Jehovos aveles, rūpinasi jomis asmeniškai (Apd 20:28). Jei ištikimai šiuos ganytojus palaikome, parodome esą dėkingi Jehovai ir Jėzui už visa, ką jie dėl mūsų daro.

19. Kaip galime suformuoti nepralaužiamą gynybinę užtvarą?

¹⁹ Puoselėkime glaudžius tarpusavio ryšius. Įsivaizduok tokią situaciją. Karių pulką netikėtai užpuola priešas. Kaip jie ginsis? Tikriausiai spiesis draugėn, suformuos glaudžias gynybines gretas. Jei tarp savęs nepaliks nė tarpelio, priešui nebus kur prasibrauti ir gynybos jis tikrai nepralauš. Dievo tautą Šėtonas atakuoja vis aršiau. Dabar ne laikas mums grumtis tarpusavyje. Priešingai: su kovos draugais turime puoselėti kuo artimesnius ryšius, nukęsti jų trūkumus. Neabejokime, kad mūsų gretoms Jehova puikiai vadovauja.

20. Ką dabar būtina daryti?

²⁰ Tad stenkimės likti dvasiškai budrūs, kantriai laukime Jehovos nustatyto meto. Jau greit išgirsime skelbiant: „Taika ir saugumas!“ Dvasia pateptieji krikščionys bus galutinai užantspauduoti. Tada keturi angelai paleis pražūties vėjus. Didžioji Babelė pragaiš amžiams. Kol šie lemtingi įvykiai dar ateityje, noriai pakluskime broliams, kuriems organizacijoje patikėtos atsakingos pareigos. Telkimės į glaudų būrį, kad pasipriešintume Šėtonui ir jo demonams. Nuolat turėkime omenyje šiuos psalmininko žodžius: „Būkite stiprūs ir drąsios širdies — jūs visi, kurie laukiate Viešpaties!“ (Ps 31:24, Jr)