12 skyrius
Kaip toli pažengė pasiruošimai?
1, 2. (a) Kaip supranta paprastai žmonės išsireiškimą „Dievas miręs“? (b) Kodėl tai tvirtina kai kurie žmonės?
MŪSŲ svarstymuose jau daug buvo kalbama apie Dievo ketinimus. Tačiau, ką padarė Dievas, kad tai įgyvendintų? Kai kurie asmenys, matydami, kad pasaulinės sąlygos negerėja, tvirtina, jog Dievas miręs, kadangi, jų manymu, Jis nieko nedaro, kad padėtų žmonijai.
2 Šitą požiūrį galima paaiškinti tuo, kad reikalingas tikėjimas, norint matyti progresyvius Dievo pasiruošimus dėl teisingos naujos daiktų sistemos, kuri viešpataus žemėje. „Tikėjimas“, sakoma Biblijoje, „yra pasitikėjimas tuo, ko viliamės, tvirtas įsitikinimas apie tai, kas neregima“ (Hebrajams 11:1, NP).
3. Koks įspūdis yra pas tą, kas netiki?
3 Be tikėjimo žmogus neturi tikros vilties Dievo atžvilgiu, nes jis nepasitiki Dievo pažadais. Pas tokį asmenį, žiūrint paviršutiniškai, susidaro įspūdis, kad faktai yra priešingi tam, ko laukia tikintysis. Tačiau kodėl Dievas reikalauja tikėjimo?
4. Kodėl Dievas reikalauja tikėjimo?
4 Dievas panašus tėvui, norinčiam, kad jo vaikai mylėtų jį, kadangi jis geras, ir tikėtų jo pažadams, nematydami visko iš anksto. Vaikas, netikintis savo geru tėvu, tikriausiai, taps nepaklusniu ir, galų gale, sudarys šeimai problemas ir užtrauks jai gėdą. Toks vaikas nepasieks savo tėvų palankumo. Tačiau, kaip geras tėvas, Dievas džiaugiasi Savo žemiškais tvariniais, kurie tiki Juo, ir Jis jiems padeda (Psalmyno 118:65-68).
5, 6. (a) Parodyk pavyzdžio pagalba, kad tas, pas kurį nėra tikėjimo, gali būti įvykių suklaidintas? (b) Kuo skyrėsi 66-70 m. m. krikščionys nuo daugumos judėjų?
5 Pavyzdys, kad išorinis vaizdas gali būti apgaulingas, tuo tarpu kai tikėjimas padeda pažinti tikrą situaciją, yra Jeruzalės sugriovimas 70 m. e. m. Maždaug prieš trisdešimt tris metus Jėzus nusakė, kad Jeruzalė vieną gražią dieną bus apsupta kariuomenės. Kai šita įvyks, pasakė Jis, krikščionys turi nedelsiant palikti miestą, nes tada Jeruzalės sugriovimas bus arti (Luko 21:20-24). Pagal judėjų istoriko Juozapo pranešimą pirmame šimtmetyje, romiečiai apsupo Jeruzalę 66 m. e. m., vadovaujami generolo Cestijaus Galo, ketindami užimti miestą. Tačiau dėl neaiškių priežasčių Galas staiga atsitraukė. Judėjai ir kiti krikščionys, nedelsiant bėgo, nes suprato Jėzaus pranašystę išsipildant. Kiti judėjai persekiojo Galo armijas ir padarė joms didelius nuostolius.
6 Dauguma judėjų Jeruzalėje džiūgavo dėl savo pergalės. Pavojaus, atrodė, išvengta. Tačiau krikščionys nesistengė grįžti į Jeruzalę. Pasilikusiems judėjams tai galėjo atrodyti kvaila. Bet po nepilnų keturių metų romiečiai grįžo vadovaujami generolo Tito ir visiškai sugriovė miestą Žuvo daugiau kaip devynios dešimtosios jo gyventojų. Tie, kurie turėjo tikėjimą, matė tai, kas žiūrint paviršutiniškai, nebuvo matoma, ir dėka to išgelbėjo savo gyvybę. Jie matė ką tai tokio, ko judėjai nematė, nors turėjo tam galimybę. Kaip tauta, jie atmetė Jėzų Kristų, o tuo pačiu atmetė ir išmintį, kuri galėjo išgelbėti jiems gyvybę (Sulyg. Jeremijo 8:9).
7. Iš kur mes galime žinoti, kad Dievas siekė išpildyti Savo pažadus?
7 Mes turime teisingai žiūrėti, ką jau Dievas pagal Savo pažadą padarė, kad pasibaigtų žmonių kančios. Kaip mes galime tai daryti? Tyrinėdami istorinius pranešimus. Mes nustatysime, kad Dievas progresyviai siekė įgyvendinti savo ketinimus nuo pat žmonijos sunkumų pradžios. Ką mes pamatysime, tai nebus teorija arba spekuliacija, bet „akivaizdus tikrovės įrodymas“, kuria mes galime tvirtai tikėti.
PAGRINDAS PADĖTAS
8. Kodėl taip ilgai tęsiasi, kol Dievas nustatys Savo viešpatavimą ant žemės?
8 Jehova pažadėjo, kad Jis viešpataus ant visos žemės ir sukurs taiką ir vienybę. Tačiau Jis neviešpataus tik jėga. Jis numato žmones apšviesti ir išmokyti, kad jie galėtų pažinti Jį ir būti pasiruošę paklusti Jo valdymui (Psalmyno 109:3). Todėl buvo reikalingas laikas, kad padėti pagrindą visam žmonijos pasauliui, kuris Jam tarnautų. Dievas turėjo pranešti Savo teisingo valdymo mastus ir principus ir paaiškinti, kaip jie funkcionuoja.
9. Kodėl metodas, kuriuo mus moko Dievas, geresnis, negu kad Jis kalbėtų griausmingu balsu iš dangaus?
9 Tačiau Jehova — nematomas Dievas (1 Timotiejui 1:17). Kaip Jis galėjo žmogui iš kūno ir kraujo paaiškinti, ką norėjo padaryti? Ne demonstruodamas jėgą sukeliančiu baimę balsu iš dangaus. Ne, Dievas norėjo atskleisti Savo principus ir kokybes bendraudamas su žmonėmis. Labiau įtikinančiu ir pamokančiu yra ne tik klausyti ir skaityti Dievo mintis, užrašytas ištikimų vyrų, bet taip pat atrasti istorijoje įrodymus, kad tai, ką Jis kalbėjo, išsipildė.
10. Kada Dievas pirmą kartą pasauliui aiškiai parodė, kad Jis nėra neaktyvus Dievas, bet domisi žmonių reikalais?
10 Žmonijos istorijos pirmosios dalies metu — iki tvano — Dievas leido žmonėms daryti, ką jie norėjo; jie galėjo tikėti į Jį arba netikėti. Kai Jis sunaikino tą pasaulį, Jis įrodė, kad nebuvo „miręs“ arba neaktyvus. Priežastis buvo ta, kad pasaulis ištvirko iki tokio laipsnio, jog teisingi Dievo garbintojai atsidūrė pavojuje. Dievas išsaugojo laive tik tuos nedaugelį, kas tuo metu pripažino Jo viešpatavimą (Pradžios 6:11-13, 17-20; 1 Petro 3:20).
11, 12. (a) Ką padarė Dievas po tvano? (b) Kokias prielaidas sudarė Jehova, padėdamas pagrindą Savo viešpatavimui ant žemės?
11 Po tvano Dievas būsimam žemės reikalų valdymui padėjo pagrindą per pažadėtą „sėklą“, Mesiją. Tuo tarpu Dievas leido tautoms eiti nuosavais keliais, ir štai jų praeitis įrodo, kad žmonės patys nesugeba valdyti.
12 Jehova, padėdamas pagrindą Savo viešpatavimui ant žemės, sudarė sekančias būtinas prielaidas: 1. tvirtą pagrindą tikėjimui vyriausybe, kurią Jis numatė pastatyti; 2. Jo viešpatavimo principų pripažinimą; 3. Jo kokybių kaip visatos Valdovo demonstravimas ir 4. patikimas ir nedviprasmiškas Mesijo pažymėjimas — To, Kas turėjo išlaisvinti žmoniją ir viešpatauti Jehovos vardu (Galatams 3:24). Tuo pačiu metu sulyginimas su žmonijos viešpatavimu įrodė, kad Dievo Viešpatavimas yra aukštesnis, vertingesnis ir teisėtesnis.
TAUTOS IŠRINKIMAS VISŲ NAUDAI
13, 14. Ką mūsų naudai padarė Dievas, kad Jis pasinaudojo senovės Izraelio tauta?
13 Kokiomis priemonėmis pasinaudojo Dievas, kad padėtų šitą pagrindą? Pradžioje Jis išsirinko vieną tautą, Izraelį. Sąryšyje su ja, Jis norėjo taikliai pademonstruoti, kokie yra Jo principai ir kaip Jis elgiasi su žmonėmis. Taip, Jehova atvėrė Patį Save ir Savo nuostabias teisingumo ir išminties kokybes, kada Jis teisė izraelitus už jų nuodėmes, nes jie didesne dalimi pasirodė nepaklusnūs (Romiečiams 10:21). Jis taip pat jiems parodė savo meilę, mielaširdingumą ir kantrumą, kada jiems tai buvo reikalinga.
14 Be to, izraelitų istorija parodo, kas įvyksta, jeigu klausoma arba neklausoma išmintingų ir teisingų Dievo įstatymų; tačiau pasaulio istorija parodo, kokios pasekmės bus tiems, kas gyvena nepripažindami Dievo įstatymų (1 Korintiečiams 12:2; Efeziečiams 4:17-19).
IZRAELIO IŠRINKIMO PRIEŽASTIS
15. Ar parodė Dievas šališkumą, pasinaudodamas Izraelio tauta? Paaiškink tai.
15 Kodėl Dievas kaip tik pasirinko Izraelį, o ne kokią nors kitą tautą? Ne todėl, kad izraelitai būtų buvę geresni, negu kitos tautos, o todėl, kad Dievas mylėjo jų protėvį Abraomą (Pakartoto Įstatymo 7:7, 8; 2 Karalių 13:23). Praėjus maždaug keturiems šimtams metų po tvano Jehova Abraomo asmenyje surado žmogų, kuris priėmė Dievą ir Jo Žodį su tvirtu tikėjimu ir paklusnumu (Pradžios 15:1, 6; Romiečiams 4:18-22). Todėl Abraomo palikuonys per jo ištikimą žmoną Sarą gavo vienintelį savo rūšies palaiminimą būti išrinktais kaip tauta, kurią Jehova panaudotų Savo sumanymų įgyvendinimui. Pažadėtoji „sėkla“ turėjo ateiti per Abraomą, Izaoką ir Jokūbą.
16, 17. Ar Dievas elgėsi neteisingai su kitomis tautomis, kai Jis tuo metu sudarė sąjungą su Izraeliu? Paaiškink tai.
16 Kitos tautos tuo laiku ėjo savo nepaklusnumo keliais. Jehova suteikė joms galimybę gėrėtis saulės šviesa, lietumi ir žemės vaisiais (Apaštalų darbų 14:16, 17; Mato 5:45). Tačiau Jis nepalaikė santykių su jais, tik jeigu atskiri šitų tautų asmenys kreipdavosi su tikėjimu į Jį arba šitos tautos sueidavo į sąlytį su Jo išrinktąja tauta (Pakartoto Įstatymo 32:8).
17 Bet Jehova nepamiršo kitų tautų. Tiesa, Jis bendravo išimtinai su Izraeliu, tačiau Jis pastoviai imdavosi priemonių savo sumanymų įgyvendinimui palaiminti vėliau šitų tautų narius, nors jie ir nieko nežinojo apie tai (Pradžios 22:18).
18. Ar Izraelis nešė sunkesnę atsakomybę, kadangi Dievas išsirinko ir laimino jį?
18 Niekas negali skųstis, kad Dievas išsirinko tautą, kad padėtų pagrindą mūsų tikėjimui ir supratimui. Tiesa, kad Izraelis tuo metu naudojosi didesnėmis palaimomis, negu kitos tautos. Tačiau kadangi tauta turėjo Jehovos vardą, ji taip pat nešė sunkią atsakomybę, kuri nebuvo uždėta kitoms tautoms. Izraelis buvo betarpiškai pavaldus Dievui. Jehova savo tautą griežtai bausdavo, jeigu ji pažeisdavo Jo įstatymus (Pakartoto Įstatymo 28:15-68).
19. Kokią tolimesnę naudą mes turime iš to, kad Dievas naudojosi Izraeliu, kaip tai parodoma Romiečiams 3:1, 2?
19 Kitas tikslas, pasiektas išrinkus šitą tautą, buvo tiesos išsaugojimas. Dievas šito pasiekė per tai, kad Jis Izraelio tautą laikė atskyręs nuo aplink ją gyvenančių netikinčių tautų ir kad Jis baudė ją ir laikė Savo sąjungoje. Jis taip pat pavedė jai savo „šventus įsakymus“, kuriuos mes dabar randame Biblijoje (Romiečiams 3:1, 2, NP). Kitos tautos viešpataujant žmonėms tarnavo daugybei susikurtų dievų ir tikėjo klaidingu mokslu (Psalmyno 95:5; 113:10-16).
20. (a) Kokiam pagrindiniam tikslui tarnavo įstatymas, duotas Izraeliu (Romiečiams 10:4) (b) Ką dar gero gauname mes, studijuodami Žydų Raštus?
20 Be to, šito laiko bėgyje Jehova ėmėsi priemonių suteikti žmonijai savo geriausią dovaną — svarbiausią pažadėtos „sėklos“ Narį, Jėzų Kristų, Dievo Karalystės Karalių, kuris turi viešpatauti ant žemės. Per Jį Dievas duos amžiną gyvenimą visiems paklusniems žmonėms (Apaštalų darbų 17:30, 31). Kai pagaliau atėjo Mesijas, Jį buvo galima nedviprasmiškai pažinti, taigi, žmonės turėjo pagrindą tikėti į Jį. Koks tai Dievo išminties liudijimas! Genealogija, chronologija ir Žydų Raštų pranašystėmis Aukščiausias Dievas tiksliai nustatė Mesijo asmenybę (Jono 5:39). Be to, išsaugotas Žydų Raštuose istorinis pranešimas duoda ne tik nusiraminimą ir viltį, bet jis taip pat tarnauja kaip vadovas mūsų dabartiniam gyvenimui. Jame randami pavyzdžiai dėl mūsų „gyvenančių amžių pabaigoje“ (1 Korintiečiams 10:11; Hebrajams 10:1).
JĖZUS IŠSIRENKA SAVO BENDRAVALDYTOJUS
21, 22. Kodėl Jėzus, būdamas žemėje, buvo reiklus, pasirinkdaamas Sau artimiausius mokinius? (Luko 9:57-62)
21 Pagaliau pasirodė ilgai lauktas Mesijas. Kaip Dievo Pateptasis, Jėzus Kristus rinkdamas Savo mokinius, buvo toks pat reiklus, kaip Dievas (Luko 8:38, 39). Jis, tiesa, buvo čia žemėje, kad atneštų auką visų žmonių išgelbėjimui, kurie priims Jį (Mato 20:28; Jono 3:16). Bet Jis taip pat žinojo, kad tik vėliau bus Karaliumi Karalystės, kuri atneš visiems žmonėms palaimas. Kaip kiekvienas valdovas, dar neužimantis pareigų, pradžioje galvoja apie asmenybes, kurioms jis paskirs svarbias pareigas, taip ir Jėzus pradžioje įdomavosi tais, kurie su Juo viešpataus Jo Karalystėje (Luko 22:28, 29; Jono 17:12).
22 Todėl Jėzus maldoje ir vadovaujant Dievo dvasiai pradžioje išsirinko Savo apaštalus (Luko 6:12 iki 16). Jie turėjo būti Jo vadovybės pagrindas.
23. (a) Kokią viltį statė ateičiai Jėzus ir Jo apaštalai skelbimo darbe? (b) Ar Jėzaus mokiniai turėjo viešpatauti ant kitų žmonių, kol jie dar gyveno žemėje? (1 Korintiečiams 4:8)
23 Skaitydami krikščioniškus Graikų Raštus mes nustatome, kad tiems, kas priėmė Kristaus ir Jo apaštalų mokslą, perspektyvoje buvo duota viltis valdyti kartu su Jėzumi Kristumi Jo dangiškoje Karalystėje (2 Timotiejui 2:12; Hebrajams 3:1; 1 Petro 1:1-4). Tačiau kol Jo mokiniai gyveno žemėje, jie neturėjo būti „valdovais“, jie turėjo būti žinomi tik kaip „Dievo susirinkimas“. Jų užduotis buvo skelbti žmonėms Dievo „dorybes“ (1 Petro 2:9).
24. Koks svarbus Dievo darbas buvo pravedamas nuo Kristaus prisikėlimo iki mūsų laikų?
24 Ilgas laiko periodas, kuris sekė po Kristaus mirties iki Jam priimant karališką valdžią, tarnavo išrinkimui, apmokymui, išbandymui ir įsigijimui tų, kas valdys su Kristumi. Reikalavimai buvo labai aukšti. Pagal Bibliją, Dievas apribojo šitos vyriausybinės Korporacijos vadovaujant Jėzui Kristui skaičių iki 144000 asmenų (Apreiškimo 14:1-3).
25. Kokiam tikslui tarnauja sunkūs išbandymai, kurie teko numatytiems Kristaus karališkosios vyriausybės nariams?
25 Jehova apmoko ir formuoja šituos numatomus karalius ir šventikus daugeliu išbandymų, kurie jiems tenka. Tokiu keliu jie tampa tinkami tai vietai, numatytai jiems Dievo Jo vyriausybėje (Efeziečiams 2:10; Romiečiams 8:29). Dėka šito tobulo apmokymo ir išbandymo Jis gali būti įsitikinęs, kad jie, kaip valdovai, visada bus lojalūs ir nepaperkami. Apie juos sakoma: „Ir jų burnoje nerasta melo; jie be dėmės“ (Apreiškimo 14:5). Tai reiškia, kad jų ištikimybė ir atsidavimas tobuli (Sulyg. Romiečiams 7:25). Jie visokiu atžvilgiu verti pasitikėjimo. Jehova be baimės gali duoti jiems nemirtingumą danguje (1 Korintiečiams 15:50-54). Bet dabar mums įdomu pamatyti, kaip Dievas žiūrėjo į likusią žmoniją, tuo metu, kai Jis bandė tuos, kurie turėjo būti įtraukti į Jo vyriausybę.
GAILESTINGI VALDOVAI PAŽADĖTI
26. Kodėl Kristus yra tinkamas tapti Vyriausiu Šventiku ir žmonijos Valdovu?
26 Jėzus Kristus, susirinkimo Galva, pateko labai sunkiam išmėginimui, kad įrodytų savo tinkamumą. Apie Jį sakoma: „Nes mes turime vyriausią Kunigą ne tokį, kuris negalėtų užjausti mūsų silpnybių, bet gundytą visais atžvilgiais panašiu būdu, tačiau be nuodėmės“ (Hebrajams 4:15). Koks tai Dievo išminties ir teisingumo įrodymas! Valdovas, Kurį Jis pastatys vadovauti žmonijai, niekada nebus neteisingas arba šališkas.
27. Koks patyrimas darė Jį tinkamu būti Valdovu, Kuriuo mes galime pilnai pasitikėti?
27 Be to, Jėzus, savo ankstesnio patyrimo danguje pagrindu, kur Jis bendradarbiavo su Savo Tėvu tvėrimo darbe, pažįsta žmonių prigimtį, kaip vyrų, taip ir moterų (Jono 1:10; 2:25). Dar daugiau, tapdamas žemėje žmogumi iš kūno ir kraujo, Jis išbandė Pats, ką reiškia tarnauti Dievui nepalankiose sąlygose. Jis pilnai supranta žmonių problemas. Jis žino, ką reiškia kentėti (Hebrajams 5:7-9). Visi žmonės gali pasitikėti Kritaus viešpatavimu, kadangi Jis sėkmingai išlaikė tuos pačius mėginimus ir žino, ko reikia žmonėms (Hebrajams 4:16; Jono 16:33).
28. Kodėl nebuvo bereikalingas laiko gaišinimas, kad Dievas leido praeiti devyniolikai šimtmečių?
28 Atkreipk taip pat dėmesį į tai, kaip išmintingai Dievas išrinko šituos 144000 karalių ir šventikų. Jis neleido veltui laiko. Paskutinių devyniolikos šimtmečių bėgyje šitie vyrai ir moterys buvo išrinkti iš visų socialinių sluoksnių, iš visų rasių ir kalbų ir iš visokios kilmės žmonių. Jie patys taip pat turėjo įvairių problemų ir įveikė jas. Todėl jie bus užjaučiantys ir gailestingi Kristaus bendravaldytojai, galintys padėti įvairios kilmės vyrams ir moterims.
PAGRINDAS DĖL „NAUJOS ŽEMĖS“
29. Kokių tolimesnių pasiruošimų turi imtis Dievas, kad Jo valia galėtų būti per Jo Karalystę „kaip danguje, taip ir žemėje“? (Mato 6:10)
29 Ar baigsis Dievo pasiruošimai, kai bus išrinkti paskutiniai numatyti Kristaus bendrakaraliai ir kunigai? Ar galės tuomet prasidėti tūkstantmetinis viešpatavimas ir įvykti mirusiųjų prisikėlimas? Ne, pradžioje Dievui reikia išvalyti žemę, sunaikinant dabartinę piktą daiktų sistemą. Tačiau padaręs tai, Jis nepaliks „tuštumos“. Jis nepaliks žemę nuniokotu dangišku kūnu, be gyvybės ir be žmonių, kurie tarnautų Jam. Jis to nepadarė ir tvano metu (Izaijo 45:18). Ir čia Dievas turės žmonių, kurie pasiliks gyvi ir atstatys rojaus sąlygas. Jie dalyvaus, kai ateis laikas pasitikti prisikėlusius ir jie padės stoti jiems į gyvenimo kelią.
30. Kokią kitą grupę surinks Dievas, kad ji galėtų pergyventi dabartinės daiktų sistemos sunaikinimą?
30 Kas priklausys prie pergyvenusių šitą sunaikinimą? Apaštalas Jonas, aprašydamas duotą jam Kristaus regėjimą, po to, kai jis prisiminė 144000 Karalystės paveldėtojų, pasakė: „Po to aš mačiau didelę minią, kurios niekas negalėjo suskaityti, iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų“. Angelas, parodęs regėjimą, po to paaiškino apie šitą nesuskaitomą daugybę žmonių: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje“ (Apreiškimo 7:9, 14; Izaijo 2:2-4).
31. Koks vaidmuo teks „didžiajai žmonių miniai“ progresyviame Dievo numatyme?
31 Šitie žmonės sudarys branduolį arba „naujos žemės“ pagrindą (Sulyg. Izaijo 51:16). Pergyvenę „didįjį sielvartą“, jie nedelsiant pradės užvaldyti žemę, vadovaujami „naujo dangaus“ — Kristaus ir Jo 144000 karalių ir šventikų. Kaip Dievo įgalioti, jie pratęs teisingą garbinimą ir mokys jo prisikėlusius. Jie, žinoma, taip pat rūpinsis, kad šitie žmonės turėtų maisto ir gyvenimo vietą, ir bus mokytojais, kad nukreiptų į teisingumo kelią.
32. Kas sudarys „didžiąją žmonių minią“, ir kada ji bus išrinkta ir surinkta?
32 Kadangi „didelė daugybė žmonių“ turi pergyventi „didįjį sielvartą“, ji, žinoma, turi būti surinkta iš žmonių, gyvenančių betarpiškai dabartinės daiktų sistemos gale. Todėl šitas surinkimas yra sudėtinė dalis pasiruošimų, kurių ėmėsi Dievas, prieš prasidedant tūkstantmetinei Kristaus karalystei. „Didelės daugybės žmonių“ surinkimas nesitęs šimtmečius kaip tęsėsi Dievo bendravimas su Izraeliu ir vėliau 144000 Kristaus bendrapaveldėtojų surinkimas. Ir visgi šitam reikia laiko. Šitas išrinkimas ir surinkimas vyksta dabar, ir jis bus užbaigtas vienos kartos gyvenimo bėgyje. Kai kurie iš šitos kartos išliks gyvi ir gyvens tūkstantmetinio Kristaus viešpatavimo metu (Luko 21:32).
33, 34. (a) Ko pasiekė Dievas maždaug 6000 metų žmonijos istorijos bėgyje? (b) Ar galima teisėtai pasakyti, kad Dievas miręs arba per daug lėtas?
33 Tokiu būdu mes matome, kad Dievas negaišo laiko (2 Petro 3:9). Jis akivaizdžiai parodė, kad žmogus nepajėgia sėkmingai valdyti pasaulį. Jis įrodė Savo kantrybę ir kitas geras savybes, pastoviai darydamas žygius, kad įvesti Savo viešpatavimą. Jis parodė, kokios rūšies viešpatavimą Jis vykdo. Ir Jis mums davė gausybę įrodymų, kad Jėzus Kristus yra pagrindinis pažadėtos Abraomo „sėklos“ narys, Mesijas, Karalius, Kuris valdys žemę teisingai (Galatams 3:16).
34 Taigi, visi, kas tikrai nori susipažinti su Jehova, turi tam galimybę. Jie gali įsigyti tvirtą tikėjimą į Jį ir Jo ketinimus, nes jie savo tikėjime gali remtis tikrove.