8 SKYRIUS
„Įėjo į juos gyvybės dvasia nuo Dievo“
1. Kokia ypatinga šv. Dvasios veikla Kristaus žodžiais Mato 28:18-20 greitai nutrūks?
YPATINGA Šv. Dievo Dvasios veikla stebina nuo 19 šimtmečio ir ji greitai nutrūks. Kai ji baigsis, tai bus baigtas darbas, kurį šiuo atžvilgiu turi atlikti Mesijo Jėzaus mokiniai. Prisikėlęs Dievo Sūnus rėmėsi tuo, kai Jis pasakė savo apaštalams kalne Romos provincijoje Galilėjoje: „Duota man visokia valdžia danguje ir žemėje. Ir taip, eikite ir išmokykite visas tautas (krikštydami) žegnodami jas Tėvo ir Sūnaus ir Šv. Dvasios vardu ir mokydami juos laikytis visko, ko aš jus išmokiau. Aš su jumis visose dienose iki amžiaus pabaigos. Amen (iki šios senos santvarkos pabaigos, N. P.) (Mato 28:18-20).
2. Kas dar turi būti iki „šios santvarkos pabaigos“ pagal pašlovintus J. Kristaus žodžius?
2 Apaštalai buvo gerai pažįstami su šia Šv. Dvasia, kurios vardu turėjo žmones iš visų tautų daryti mokiniais ir krikštyti. Tais metais, kuriais jie su J. Kristumi, jų Viešpačiu, skelbė kartu, jie galėjo stebėti kaip galingai per juos veikė Dvasia, kai jie skelbė Karalystę, mokė ir darė stebuklus (Apaštalų darbų 10:38). 33 m. e. m. 14 Nisano, kai jie paskutinį kartą praleido su juo Velykų vakarą, Jis pasakė juos ramindamas: „Aš maldausiu Tėvo ir Jis pasiųs kitą ramintoją (Pagalbininką, N. P.) ir bus su jumis amžinai, Tiesos Dvasia, kurios pasaulis negali priimti“ (Jono 14:16, 17). Taigi, ne tiktai prisikėlęs J. Kristus bus su jais iki „šios santvarkos pabaigos“, bet taip pat ir veiklus Pagalbininkas, Šv. Dvasia, kuri bus su jais amžinai.
3, 4. (a) Kodėl mes čia pateikiame klausimus apie tai, ar visas dienas J. Kristus yra tarp krikščionių? (b) Kas, pagal Jėzaus žodžius, yra lemiama vadinti save krikščionimi arba turėti šventą Dvasią?
3 Mums tai labai reikšminga. Kadangi mes gyvename paskutiniu laiku, pažymėtu kaip „ši santvarkos pabaiga“ (Mato 24:3). Nuo 1914 m. pirmojo pasaulinio karo pradžios pasaulyje vykstančių įvykių ir to, ir ką atlieka Jėzaus mokiniai, išsipildo Jėzaus iš Mato 24:3 iki 25:46 (taip pat žiūr. Morkaus 13:3-37; Luko 21:7-36) pranašystė: J. Kristus, kuriam duota visokia valdžia danguje ir žemėje, yra visomis dienomis ir šiandien su savo mokiniais. Taip pat žadėtas „Ramintojas“ (Pagalbininkas, N. P.) yra su jais. Mūsų laikais daugelis žmonių patvirtina, kad yra Kristaus mokiniai arba krikščionys. Pagal paskutinį paskelbtą paskaičiavimą yra daugiau kaip 900000000 bažnyčios narių. Ar mes turime tiktai tuo pagrindu sutikti, kad Kristus iki šiol tebėra krikščionybėje? Ar per juos veikia Šv. Dvasia?
4 Ar galima atsakyti į šiuos klausimus, turint omenyje tiktai pripažįstančių save krikščionimis skaičius? Ne, kadangi pagal Jėzaus žodžius, Dievui patinkami darbai yra lemiamas faktorius:
„Pagal jų vaisius juos pažįstate: bet koks medis, neduodantis gerų vaisių, yra nukertamas ir metamas į ugnį. Ir taip, pagal vaisius pažįstate juos.
„Ne kiekvienas, sakantis man: „Viešpatie, Viešpatie“ įeis į dangaus Karalystę, bet vykdantis Dangiškojo mano Tėvo valią“ (Mato 7:16-21).
5. Ar krikščionybė davė „dvasios vaisius“ ar „kūno vaisius“?
5 Nuo savo įkūrimo laiko pagonių imperatoriumi Konstantinu Didžiuoju 4-me amžiuje krikščionybė neduoda puikių vaisių. Po to, kai jie 16 šimtmečių bėgyje turėjo puikią progą duoti „dvasios vaisius“, jie nesiveržė prie meilės, džiaugsmo, taikos, kantrybės, gėrio, mielaširdingumo, tikėjimo, romumo, susilaikymo. Vietoj to jie davė „kūno vaisius“ (Galatams 5:19-23).
6, 7. Kokia prasme galima sulyginti krikščionybę su „susirinkimu Laodikėjoje“, ir ar jie atgailauja ir kreipia dėmesį į patarimą, kurį Jėzus davė šiam susirinkimui?
6 Krikščionybę su jos nesuskaičiuojamais nariais galima sulyginti su „susirinkimu Laodikėjoje“. Apreiškimo 3:14-18 pašlovintasis Jėzus kalba šiam susirinkimui:
„Žinau tavo darbus: tu nei šaltas, nei karštas, o jeigu tu būtum šaltas arka karštas! Bet kaip tu šaltas, o ne karštas, tai išmesiu tave iš mano lūpų. Nes tu kalbi: „Aš turtingas, praturtėjau ir nieko man netrūksta“, o nežinai, kad tu nelaimingas ir apgailėtinas, ir vargšas, ir aklas, ir nuogas. Patariu tau iš manęs nusipirkti aukso, išvalyto ugnimi, kad praturtėtum, ir baltus rūbus, kad nebūtų matyti tavo nuogumo gėdos, ir akių tepalu patepti tavo akis, kad matytumei“ (Apreiškimo 3:14-18).
7 Ar atgailavo krikščionybė ir ar ji priėmė į širdį Kristaus patarimą? Jų aktyvus dalyvavimas 2-juose pasauliniuose karuose, jų religinių mažumų persekiojimas, jų materializmas, nedorovingumas ir įsivėlimas į politiką už viešpatavimą ir šiuolaikinės senos santvarkos išsaugojimą, visa tai ir dar daug kas verčia mus neigiamai atsakyti į šiuos klausimus.
8. Kodėl pašlovintasis Jėzus turi, taip sakant, išmesti iš Savo lūpų krikščionybę ir negali jos panaudoti reikalui, kuris šiandien turi būti atliekamas?
8 „Šios santvarkos pabaigos“ laiku J. Kristui nelieka nieko kito, kaip tik „išmesti“ juos iš Savo lūpų. Dvasiniu atžvilgiu jie nebuvo Jam nei gaivinančiu šalčiu, nei maloniu karščiu. Jie Jam nereikalingi ir todėl nenaudingi. Jie šalti, nes tvirtina, kad yra krikščionys, bet kartu su tuo jie šio pasaulio šalininkai ir įrankis. Šito valdantis J. Kristus negali ištverti arba tarsi „suvirškinti“. Jis laiko juos Savo Tėvo Dievo priešais (Jokūbo 4:4). O su Savo Tėvo priešais Jis neturi nieko bendro. Jie nėra su Juo dvasiniame rojuje. Taigi, Jis negali jų panaudoti reikalui, Jo išpranašautam mūsų laikams ir kurį turi atlikti Jo ištikimi mokiniai (Mato 24:14).
9. Ar tapo krikščionybė pasaulinės neapykantos objektu už tai, kad veikia religijos vardu, ir kas, priešingai, iš tikrųjų užsitraukia tą neapykantą?
9 Tiesa, krikščionybė veikia religijos vardu. Bet ar atitinka jų darbai tam, ką pasakė Kristus: „Būsite nekenčiami visų tautų dėl vardo Mano“? (Mato 24:9). Priešingai tam, yra kiti, esantys neapykantos objektu. Kas? Naujųjų laikų istorija duoda į tai atsakymą. 1-ojo pasaulinio karo bėgyje tarptautinė Biblijos tyrinėtojų grupė inspiruotų Raštų pagalba nurodė, kad „pagonių laikai“ baigėsi 1914 m., kai prasidėjo 1-asis pasaulinis karas (Luko 21:24). Be to, jie kalbėjo, kad bus sunaikintos visos tautos: ir tos, kurios ne tokios, kurios priešinasi nustatytai J. Kristaus Karalystei, kuris dabar valdo, kaip Karalius, Dievo dešinėje danguje. Visi, kas nenori būti sunaikinti kartu su krikščionybe, turi išeiti iš šios nominalios krikščionybės, iš jos bažnyčių. Šis drąsus mokymas, kurį skelbė sąžiningi Biblijos tyrinėtojai, užtraukė ant jų viso pasaulio neapykantą.
10. Kokią religinę mažumą krikščionybė norėjo sunaikinti 1-ojo pasaulinio karo bėgyje ir kokiu būdu?
10 Ši nematoma religinė mažuma sudaryta iš krikščionių, žinomų kaip tarptautiniai Biblijos tyrinėtojai. Biblijos nagrinėjimu ir skelbimo darbu jie artimi su Sargybos Bokšto, Biblijos ir traktatų Draugija, kurios centras yra Brukline (Niujorkas). Prieš šiuos Biblijos tyrinėtojus 1-ojo pasaulinio karo bėgyje buvo nukreipta krikščionybės neapykanta. Ji gundė, ji naikino. Jų šventikai iškeldavo melagingus kaltinimus ir nukreipdavo politikus ir teisėjus prieš juos, imdavosi represijų.
11. Kaip Sargybos Bokšto Biblijos ir traktatų Draugija buvo persekiojama?
11 Po to Sargybos Bokšto, Biblijos ir traktatų Draugijos leidiniai buvo uždrausti. Daugelyje šalių buvo uždrausta Biblijos tyrinėtojų veikla. Įvairiose vietose patriotiškai nusiteikę piliečiai siundė nepažabotą minią prieš melagingoje šviesoje parodytą taikingą mažumą. 1918 m. pavasarį kai kurie atsakingi Bruklino centrinės Draugijos nariai pagal sufabrikuotus kaltinimus buvo pasodinti į Federalinį kalėjimą.
12. Ką parodo Apreiškimo 11:7-12 klausimu, ar buvo krikščionių liudytojai visam laikui sunaikinti?
12 Dabar Sargybos Bokšto, Biblijos ir traktatų Draugijos prezidentas, sekretorius-kasininkas ir šeši kiti vadovaujantys bendradarbiai buvo uždaryti po spyna, ir kaip tikintys ištikimų liudytojų organizacijos krikščionys, skelbiantys apie Dievo nustatytą Karalystę, tam tikru laipsniu buvo neveiksmingi. Vienu metu atrodė, kad šitų skelbėjų kūnai buvo tarsi mirę. Bet ar jiems buvo suduotas mirtinas smūgis? Apreiškimo 11:7-12 duoda mums atsakymą simboline kalba:
„Ir kada jie baigs savo liudijimą, žvėris, išeinantis iš bedugnės, susikaus su jais, ir nugalės juos, ir užmuš juos. Ir jų lavonus paliks gatvėje dideliame mieste, kuris dvasiškai vadinasi Sodoma ir Egiptas, kur ir mūsų Viešpats buvo nukryžiuotas. Ir daugelis iš tautų ir genčių, ir kalbų žiūrės į jų lavonus tris su puse dienos ir neleis įeiti jų kūnų į karstus. Ir gyvenantys žemėje džiaugsis tuo ir linksminsis ir dovanas siųs vieni kitiems, nes tuos du pranašus kankino, gyvenančius ant žemės.
„Bet po trijų su puse dienos įėjo į juos gyvybės dvasia nuo Dievo ir jie abu atsistojo ant savo kojų, ir didelė baimė apėmė tuos, kurie į juos žiūrėjo“.
13. Ko, krikščionybės nuomone, reikėjo laukti iš liudytojų organizacijos, vienok, į kokią jėgą jie neatkreipė dėmesio?
13 Trumpą laiką, tarsi tris su puse dienos biblinių pranašysčių skelbėjų ir liudytojų apie teisingą Dievo Karalystę organizacija buvo pasmerkta viešai gėdai, žmonės, kuriuos kankino biblinės tiesos skelbimas, triumfavo kartu su tais, kas slopino liudijimą apie Karalystę. Krikščionybės požiūriu liudytojų organizacija buvo „mirusi“. Bet ar buvo sumažinta Dievo dvasia? Ji nebuvo mirusi, kai nužudyto ant stulpo J. Kristaus kūnas tris dienas gulėjo karste. Taip pat ji nebuvo mirusi ir po 19 šimtmečių po to, kai Karalystės skelbėjų organizacija trijų su puse simbolinių dienų bėgyje buvo mirusi.
14. Kas buvo būtina Mato 24:14 išsipildymui ir kas įvyko 1919 m. pavasarį?
14 Prasidėjo penkti „šios santvarkos galo“ metai. Turėjo išsipildyti Jėzaus pranašystė iš Mato 24:14: „Ir bus paskelbta ši Karalystės Evangelija visoje Visatoje, paliudyti visoms tautoms, ir tada ateis galas“. Krikščionybė, kuri buvo susitepusi pasaulinio karo krauju, nebuvo pasiruošusi ir nebuvo tiek švari, kad įvykdytų šią pranašystę. Taigi, kas įvyko? Visagalė Dievo Dvasia turėjo imtis atvirų veiksmų. Ji pradėjo veikti, vienok, ne krikščionybės naudai, bet Karalystės Liudytojų, kurie atrodė mirę, naudai. Kaip simboliškai pavaizduota Apreiškimo 11:11: „Įėjo į juos gyvybės Dvasia nuo Dievo ir jie abu atsistojo ant savo kojų“. Šis pakartotinas atėjimas įvyko po pasaulinio karo, 1919 m. pavasarį.
15. Kas po išlaisvinimo ėmėsi darbo ir kokiu mastu buvo atkreiptas dėmesys į Mato 24:14?
15 1919 m. kovo pabaigoje Sargybos Bokšto, Biblijos ir traktatų Draugijos tarnautojai ir su jais įkalinti bendradarbiai nelauktai buvo paleisti pagal užstatą ir nedelsdami ėmėsi darbo. Vėl buvo atkreiptas dėmesys į Jėzaus pranašystę Mato 24:14. Sargybos Bokštai angliškame leidime 1920 m. liepos 1 d. pusl. 199, 200 (vokiečių kalboje 1920 m. rugsėjyje, psl. 142) pateikė sukrečiantį šio teksto paaiškinimą. Iš to aiškiai išplaukė, kad išpranašautas skelbimo darbas nepanašus į „Evangelijos amžiaus“ skelbimą praėjusiais 19-to šimtmečio metais apie artėjančią Karalystę. Dar reikia skelbti apie jau atėjusią Karalystę. Būsimoji skelbimo veikla, tokiu būdu, buvo pasauliniu skelbimu, kuris turėjo vykti nuo 1914 metų.
16. Kaip šis apreiškimas liečia liudytojus ir koks įvykis sudarė kulminacinį 1919 m. tašką?
16 Šis apreiškimas per „Tiesos Dvasią“ liudytojų Karalystės veiklos lavonams suteikė naują gyvybę. Kaip aukščiausias kulminacinis 1919 m. naujo pagyvėjimo taškas, įvyko pirmasis bendras po karo Karalystės skelbėjų susirinkimas Sidar Pointe (Ohajo, JAV). Jis truko 8 dienas. Buvo tūkstančiai iš Jungtinių Valstijų ir atvažiavusių iš Kanados. Sargybos Bokšto ir traktatų Draugijos prezidentas, visiškai reabilituotas, paskelbė apie laukiantį naują Karalystės darbą. Prieš 7000 asmenų auditoriją jis padarė viešą pranešimą.
17. Kokį pagrindą priešai turi bijoti liudytojų pakilimo iš mirties būsenos?
17 Žymiai pagyvėjus įkurtos Dievo Karalystės liudijimui, didelė baimė apėmė šios Karalystės priešus, ypač krikščionybę. Jeigu priešai jau tada turėjo pagrindo bijoti, nežiūrint to, kad naujai gimusi Karalystė sudarė tiktai mažą likutį, tai vėliau jie turės dar daugiau pagrindo bijoti. Tokiu būdu, šis liudijimas turėjo įeiti į pirmą planą, apimdamas visą pasaulį taip, kaip niekada dar nebuvo atsitikę anksčiau, prie Kristaus mokinių. Jie garsaus balso iš dangaus buvo pakviesti užimti aukštą padėtį, kai jiems buvo pasakyta: „Įeikite čia!“
18. Kaip 1922 m. liudytojai įrodė, kad jie neišsigando darbo, per kurį turėjo atkreipti viso pasaulio dėmesį?
18 Jie nepabijojo pakelti Karalystės skelbimo reikalo, dėka ko jie buvo tarsi pakelti prie dangaus ir atkreipė viso pasaulio dėmesį. Per stipriausią Dievo Dvasią jie gavo stimulą be baimės vykdyti darbą. Įkvėpimas išaugo 2-me bendrame susirinkime Sidar Pointe (1922 m.), kai Draugijos prezidentas pareiškė baigiamajame pranešime kulminacinį tašką ir pakvietė: „Skelbkite, Skelbkite, Skelbkite Karalių ir Jo Karalystę!“ Tūkstančiai kongreso dalyvių priėmė šį dinamišką kvietimą skelbti Karalystę iki galo garsiais aplodismentais.
LAIKAS, SKIRTAS PASAULINIAM LIUDIJIMUI
19. Kodėl vietoje tai, ką Jonas praneša savo regėjime apie naują liudytojų pagyvėjimą, apie ką mes skaitome Apreiškimo 11:15-18?
19 Kad būtų atliktas pasaulinis Karalystės skelbimo darbas, 1919 m. „gyvybės Dvasia nuo Dievo“ įėjo į engiamus liudytojus. Ap. Jonas labai vietoje praneša apie du liudytojus, kurie buvo pakelti:
„Septintas angelas sutrimitavo ir pasigirdo danguje garsūs balsai, sakantys: „Pasaulio Karalystė tapo mūsų Viešpaties ir Jo Kristaus Karalyste ir karaliaus per amžių amžius“.
„Ir 24 seniai, sėdintys priešais Dievą ant savo sostų, puolė ant savo veidų ir nusilenkė Dievui, sakydami: „Dėkojam Tau, Viešpatie Dieve Visažini, kuris esi ir buvai (N. P.), kas priėmė Tavo jėgą ir įžengė į sostą. Ir įnirto pagonys, ir atėjo Tavo pyktis ir laikas teisti mirusius ir duoti atpildą Tavo vergams, ir pranašams, ir šventiesiems, ir bijantiems Tavo vardo, ir mažiems, ir didiems, ir sunaikinti naikinusius žemę“ (Apreiškimo 11:15-18).
20. (a) Ar tiktai dangų liečia garsiai paskelbta žinia? (b) Kas dabar būtina pagal Jėzaus paskelbtą pranašystę?
20 Garsiai paskelbta žinia: „Pasaulio Karalystė tapo Viešpaties ir Jo Kristaus Karalyste ir karaliaus per amžių amžius“, šiandien verta to, kad Jehovos pateptieji liudytojai kartotų ją visoje žemėje. J. Kristus gavo karališkąją valdžią pasauliui nuo tautų galo 1914 metais. Ši žinia buvo girdėti ne tik danguje. Tai lietė ir visą žmonių pasaulį. Ši žinia verta to, kad žmonės ją išklausytų. Vienok, kaip jie galėtų klausytis, jeigu jos niekas neskelbtų? Jėzus išpranašavo, kad ji bus paskelbta visoje žemėje, kol neateis šios santvarkos galas. Jo pateptų mokinių likutis gavo pavedimą atlikti šią skelbimo veiklą nuo savo antrinio dvasinio atgimimo laikų (Mato 24:14; Morkaus 13:10; Romiečiams 10:14, 15).
21. Kodėl tai nėra pasitikėjimas savimi iš J. Kristaus mokinių pusės dirbti Karalystės skelbimo darbą ir kokiu būdu Zacharijo 4:6 juos pateisina?
21 Pateptų Jėzaus mokinių likutis buvo įgaliotas ir pasiųstas atlikti šį skelbimo darbą (Izaijo 61:1-3). Jeigu krikščionybė prikaišioja šiems Jėzaus mokiniams, kad jie pasisavino teisę skelbti Karalystę, tai kodėl tada ji pati neskelbia šio darbo? Vienok, ji aiškiai šito nedaro. Bet, vietoj to, kišasi į politiką ir laimina nekrikščioniškas Suvienytąsias Nacijas. Kadangi likutis, palyginti su daugeliu šimtų milijonų krikščionių bažnyčios narių toks mažas, tai turi pasiteisinti Jehovos apie jį pasakyti žodžiai Zacharijo 4:6: „Ne kariauna ir ne jėga, bet Mano Dvasia“.
22. Kas įgyvendina nustatytą skelbimo darbą dėl Joelio pranašystės 2:28, 29 išsipildymo?
22 Mūsų dienomis žadėtoji Jehovos Šv. Dvasia vis dar nenutraukia savo veiklos per likutį, Šv. Dvasios vardu krikštytų Kristaus mokinių (Mato 28:19; Joelio 2:28, 29; Apaštalų darbų 2:14-21). Dievas siekia savo visiškai apibrėžto tikslo, kada išliejo savo Dvasią ant visokių kūnų: gavę Dvasią turi pranašauti. Šie faktai pasitvirtina tuo, kad pateptų J. Kristaus mokinių likutis iš tikrųjų skelbia visoms nacijoms ir liudija apie Karalystę. Ir taip, Dievo Dvasia faktiškai buvo išlieta. Ši Dvasia eina už pasaulinę skelbimo veiklą. Kas gali tai nuginčyti?
23. Kas davė sekančių 12 metų bėgyje išpranašautą liudijimą, ir kodėl tai būtina?
23 Po to, kai likučio nariai 12 metų skelbė Dievo Karalystę, jie dar geriau pažino Dievą Jehovą — Dangiškąjį jiems išlietos Dvasios šaltinį. Jie išplėtė liudijimą apie Dievą ir skelbė visur Jo vardą, kaip patį didingiausią vardą visoje Visatoje. Jie iš tikrųjų dirbo, kaip Jo liudytojai ir gyveno taip, kad tapo žinomi, kaip „tauta dėl Jo vardo“ (Izaijo 43:10-12; Apaštalų darbų 15:14). Mes neturime nedavertinti svarbos ir neatidėliotinumo liudijimo apie Jehovą ir Jo Mesiją Jėzų. Sutinkamai su Joelio 2:28-32 pranašyste, ši veikla turėjo būti prieš „didžią ir šlovingą Jehovos dieną“. Jeigu žmonės nebus supažindinti su tuo, jie negalės šauktis, kad išgelbėtų tą „dieną“. Iš Joelio 2:32 seka, kad bet kas, kas šauksis Viešpaties vardo (Jehovos, N. P.) išsigelbės. Ir taip, reikia liudyti apie Jehovą.
24. Kokį naują pavadinimą 1931 m. priėmė pateptasis likutis ir kokiu būdu tai nebuvo dvasinis nuskurdimas?
24 Neatsitiktinai 1931 m. liepos 26 d. sekmadienį internacionalinio Tarptautinės Biblijos tyrinėtojų Draugijos kongreso programa Kolombe (Ohajo, JAV) daugelis tūkstančių jo dalyvių iš visos širdies priėmė rezoliuciją, kurioje jie ryžtingai paskelbė apie reikšmingo atitinkamo Raštui vardo priėmimą. Pagal šią rezoliuciją jie priėmė „Jehovos liudytojų“ vardą. Todėl jie tapo žinomi kaip Jehovos liudytojai. Nuo pat savo patyrimo pradžios dvasinių izraeliečių likutis nebuvo dvasiškai nuskurdęs. Tuo, kad jis vykdė savo atsakomybę, priimdamas šį vardą, jis įrodė, kad vertas šio naujo pavadinimo.
25. Kaip naujai atgaivintas liudijimas apie Karalystę surištas su Dievo Vardu ir su įsipareigojimo priėmimu pagal Izaijo 43:10-12 užimti aukštą padėtį?
25 Nenuginčijama, kad „gyvybės Dvasia nuo Dievo“ nusileido ant pateptojo likučio ir Dievas pašaukė juos aukštai padėčiai, kurioje jie atkreipė visų savo pačių dėmesį. Be baimės prieš priešus likučio nariai seka kvietimu: „Įeikite čia“ (Apreiškimo 11:11, 12). Jie nesigėdija nešioti Jehovos vardo, švenčiausio iš visų vardų. Pasėkoje to, kad jie šio vardo pagrindu skelbia ir pranašauja iš namų į namus, iš miesto į miestą, šis vardas šlovinamas visoje žemėje. Todėl jie yra Didžiausio Vardo Visatoje gynėjai. Izraelio nariai senovėje neatitiko Izaijo 43:10-12 pranašystei, tai buvo pasakyta daugiausia jiems: „Jūs — Mano Liudytojai“ — kalba Jehova, —„Ir mano vergas, kurį aš išsirinkau. O kito nėra pas jus ... Ir jūs Mano liudytojai“ — kalba Jehova, — „kad Aš — Dievas“. Todėl šiandieninio dvasinio Izraelio nariai turi mielai prisiimti pareigą būti Jehovos liudytojais.
26. Kokioje dvasinėje būsenoje, panašioje į susirinkimą Sardine (Mažoji Azija) negali vėl būti atgaivintas likutis?
26 Šiuo metu dvasinių izraeliečių likutis, atgaivintas per „gyvybės Dvasią nuo Dievo“, negali grįžti į tą būseną, kurioje buvo susirinkimas Sardiroje (Mažoji Azija). Ir Kristus pasakė jiems:
„Taip kalba, turintis septynias Dievo dvasias ir septynias žvaigždes, žinau tavo darbus, tu nešioji vardą, tartum tu gyvas, bet tu miręs. Budėk ir tvirtink likusį artimą mirčiai, nes Aš nerandu, kad tavo darbai būtų tobuli prieš Mano Dievą. Prisimink, ką tu priėmei ir girdėjai, ir saugok, ir atgailauk. Jeigu nebudėsi, tai aš ateisiu ant tavęs, ir tu nesužinosi, kurią valandą ateisiu ant tavęs“ (Apreiškimo 3:1-3).
27. Kokios pirmenybės nepaliks dvasinių izraeliečių likutis, priėmęs į širdį žodžius iš Apreiškimo 2:5?
27 Šiame pasaulyje, esančiame religinėje tamsoje, dvasinių izraeliečių pateptojo likučio nariai trokšta tarnauti kaip aukojimo žibintas, atspindintis Jehovos vardo ir Jo ketinimų dėl žmonijos išgelbėjimo šviesą. Tuo jie apsaugo nuo praradimų savo pirmenybę tarnauti kaip dvasinis „žibintas“. Jie priima į širdį žodžius, kuriuos pašlovintasis J. Kristus pasiuntė susirinkimui senovės Efeze:
„Atgailauk ir daryk ankstesnius darbus, o jeigu ne taip, greitai ateisiu pas tave, ir nustumsiu tavo žibintą iš jo vietos, jeigu neatgailausi“ (Apreiškimo 2:5).
„DIDŽIOJI DAUGUMA“ ŠAUKĖSI DIEVO VARDO
28. Kodėl pateptasis likutis 2-me pasauliniame kare neturėjo tokių pat išbandymų kaip 1-me pasauliniame kare, nors laukinis žvėris iš bedugnės vėl vedė prieš juos karą?
28 1935-1945 metais žmonija buvo įtraukta į antrąjį pasaulinį karą. Turėjo vėl atgaivinto dvasinių izraeliečių likučio nariai, nuo 1931 m. žinomi kaip Jehovos liudytojai, tokius pat išbandymus, kaip ir per pirmąjį karą. Nežiūrint į stipresnį religinį persekiojimą antrojo pasaulinio karo metu, kada laukinis žvėris išėjo iš bedugnės ir vedė karą su jais, to neįvyko. Nežmoniški persekiojimai neprivedė prie to, kad pateptojo likučio liudijimo veikla pasidarytų tarsi mirusi. Likučio nariai ir toliau buvo „pripildyti Dvasios“ jų Dangiškojo gyvybės Davėjo (Efeziečiams 5:18). Jie liko dvasiškai gyvi tuo metu, kai jie ir toliau liudijo apie Karalystę, o kai buvo būtina, tai ir pogrindyje. Kaip pilietinė, taip ir karinė valdžia draudė jiems skelbti gerąją žinią apie Karalystę. Jie meldė Dievo, kad galėtų ir toliau vykdyti pavedimą skelbti.
29. Kiek iki šių dienų likučio veiksmai panašūs įvykiui, aprašytam Apaštalų darbų 4:31?
29 Šis veikimas jiems buvo tiksliai toks, kaip Jeruzalės susirinkimui, kada religinė valdžia iš apaštalų pareikalavo, kad jie daugiau nebeskelbtų apie Kristų. „Prisipildė visi Šv. Dvasios ir drąsiai kalbėjo Dievo Žodį“ (Apaštalų darbų 4:31). Tą patį sužinojo likutis iki šių dienų, kad jis pripildytas Šv. Dvasios ir toliau kalbėjo galingą „Dievo Žodį drąsiai“. Todėl likučio „žibintas“ nebuvo nustumtas iš vietos.
30. (a) Ką ryšium su Dievo vardu padarė ištikimas likutis? (b) Kokiu būdu, atkreipdami dėmesį į tekstą iš Apreiškimo 7:14-17, turime pagrindo klausimui, ar vienintelis tik likutis gali išsigelbėti per Jehovos dieną?
30 Pateptojo likučio nariai patys šaukėsi Jehovos vardo ir skelbė Jį visame pasaulyje. Vienok, ar jie buvo vieninteliai, laukę „Viešpaties (Jehovos, N. P.) dienos atėjimo, „didžios ir šlovingos“? Daugelis, kurie nepriklauso likučiui, trokšta žinoti atsakymą į šį klausimą, nes apie šią „šlovingą dieną“ pasakyta Apreiškimo 6:14-17:
„Ir dangus (vyriausybė, kuri aukštai stovi virš žmonių, N. P.) pasislėpė, susisukęs kaip ritinys, ir kiekvienas kalnas ir sala pasijudino iš savo vietų. Ir žemiški karaliai ir kilnieji, ir tūkstantininkai, ir stipresni, ir visi vergai, ir visi laisvieji pasislėpė urvuose ir kalnuose. Ir sako kalnams ir akmenims: „Kriskite ant mūsų ir uždenkite mus nuo Sėdinčio soste ir Avinėlio veido“.
31. (a) Kaip skamba atsakymas į anksčiau minėtų asmenybių klausimą, kurios per „Jehovos dieną“ gali saugiai pasislėpti? (b) Kas neieško žemiškosios ginybos, kaip tai daro žemiškieji karaliai ir jų pasekėjai?
31 Atsakymas į anksčiau minėtą klausimą asmenims, nesišaukiantiems išsigebėjimui Jehovos vardo, skamba taip, nei vienas iš jų neatsilaikys didžiąją Jehovos dieną ir neliks gyvas. Simbolinis šturmo vėjas, kuris juos sunaikins, minimas sekančiame šios biblinės knygos skyriuje Apreiškimo 7:1-3. Ryšium su tuo mes ir toliau informuosime apie 144000 Dievo vergų, kurie turi ant savo kaktų Gyvojo Dievo antspaudą. Jie, kai izraeliečiai, buvo suskirstyti į kartas. Vienok tai nebuvo izraeliečiai, kurie pripažino Avinėlį Jėzų kaip Mesiją ir buvo Jo pasekėjai (Apreiškimo 7:4-8; 14:1-5). Koks bus mums kitas atsakymas? Tiktai neapibrėžtas asmenų skaičius, kurie nesišaukia ir neprašo, kaip žemiški karaliai ir jo pasekėjai, vyriausybės, kad sulygintų su kaliniais ir asmenimis, kad uždengtų juos nuo Dievo ir Jo Avinėlio pykčio. Jie nebijo Dievo pykčio.
32. Kam priskiria išgelbėjimą „didžioji žmonių daugybė“?
32 Atkreipkime dėmesį, kas kalbama Apreiškimo 7:9-17 apie tą neapibrėžtą „žmonių daugybę“, kurie atėjo nuo didelio skausmo?
„Po to aš mačiau didelę minią, kurios niekas negalėjo suskaityti, iš visų tautų, giminių žmonių kuopų ir kalbų; jie stovėjo ties sostu ir Avinėlio akivaizdoje, apvilkti buvo baltais rūbais ir palmės jų rankose. Jie šaukė dideliu balsu, tardami: „Išganymas mūsų Dievui, sėdinčiam soste, ir Avinėliui“.
„Tie, kurie apvilkti baltais rūbais, kas jie yra ir iš kur jie atėjo? Tai tie, kurie ateina iš didelio sielvarto, apiplovė savo rūbus ir išbaltino Avinėlio kraujuje. Todėl jie yra ties Dievo sostu ir Jam tarnauja dieną ir naktį, Jo bažnyčioje. Tas, kuris sėdi soste, išties ant jų savo padangtę. Jie daugiau nebealks ir nebetrokš, jų neištiks saulė, nei jokia kaitra, nes Avinėlis, kuris yra viduryje sosto, ganys juos ir nuves prie gyvybės šaltinių. Dievas nušluostys nuo jų akių kiekvieną ašarą“.
33. Iš kokių avių sudaryta „didžioji daugybė žmonių“, ir kokią viltį jie turi būsimajam gyvenimui?
33 Tos „didžiosios žmonių minios“ nariai nepriklauso prie dvasinio Izraelio, kurio skaičius 144000. Jų kakta neužantspauduota Gyvojo Dievo antspaudu. Jonas nematė kartu juos stovinčius su Dievo Avinėliu Dangiškojo Siono kalne. Taip pat nesakoma, kad jie išpirkti iš žmonių kaip pirmagimiai Dievui ir Avinėliui. Tautybės atžvilgiu jie sugretinami su 144000 dvasinių izraelitų, kilusių iš visų tautų. Tačiau susipažino su Dievu Jehova ir pripažįsta jį, kaip sėdintį soste visos visatos Sutvėrėją Suvereną. Jie žino ir pripažįsta paaukotą Dievui Avinėlį, tik apvalomąja Jo kraujo galia, ir ateina švarūs prieš Dievo sostą. Švariame stovyje jie dieną ir naktį tarnauja Dievui dvasinės šventovės žemiškame prieangyje.
34. Iš kokių avių sudaryta „didžioji daugybė žmonių“, ir kokią viltį jie turi būsimajam gyvenimui?
34 Kokią jie turi bendrą viltį? Tai ne dangiška viltis. Apreiškimo 7:17 jie sulyginti su avimis, kurių Ganytojas Avinėlis. „Gyvojo vandens šaltiniai“, prie kurių Jis juos ves dėka dieviškų priemonių, padės jiems žadėtame žemiškame rojuje pasiekti tobulo žmonių gyvenimo. Jie priklauso simboliškoms puikaus žemiškųjų sielų Ganytojo avims. Po to, kai Jėzus užsiminė apie „kiemą“, į kurį durys bus atvertos per Joną Krikštytoją kaip atvertėją 29 m. e. m. Jis toliau pasakė: „Yra pas Mane ir kitos avys, kurios ne iš šio kiemo, ir tas man reikia atvesti, ir jos išgirs mano balsą, ir bus viena banda ir vienas Ganytojas“ (Jono 10:3, 16). Taigi, esanti Apreiškimo 7:9-17 vadinamoji „didžiulė daugybė žmonių“ kitų avių, kurios šiandien gyvena ir seka J. Kristumi, puikiu Ganytoju.
35. Su kuo „didžioji daugybė žmonių“ sudaro „vieną bandą su vienu Ganytoju“?
35 Su kuo ši „didžioji daugybė žmonių“ sudaro vieną bandą su vienu ganytoju? Su „kito kiemo avimis“, tai yra, su dvasinio Izraelio „mažosios bandos“ likučiu (Luko 12:32; 1 Petro 2:25). Nors „didžioji daugybė“ nėra naujoje santvarkoje su dvasiniu Izraeliu per tarpininką J. Kristų, vis tik Jis sujungė juos su pateptuoju likučiu į „vieną bandą“ su vienu ganytoju. Nuo kurio laiko taip veikia puikusis Ganytojas?
36, 37. (a) Koks įvykis pažymėjo kitų avių susirinkimo pradžią? (b) Kokią viltį amžinam džiaugsmui jie turi perspektyvoje?
36 Nuo 1935 m. gegužės pabaigos vyko penkių dienų krikščionių Jehovos liudytojų kongresas Vašingtone (Kolumbijos valstija, N. P.). Ypač į šį kongresą buvo likučio, kurie domėjosi tuo, kaip pergyventi ir įeiti į naują Dievo santvarką Jo žemiškame rojuje. Jie nesistengė patekti į dangų. Amžinas gyvenimas rojaus žemėje buvo jų širdingiausio troškimo išsipildymas.
37 Todėl buvo didelis jų džiaugsmas, kada Draugijos prezidentas kongrese Vašingtone pasakė kalbą apie „didelę minią“ iš Apreiškimo 7:9-17 (Liuteris). Jis paskelbė, kad ši „minia“ nėra dvasinė klasė arba dvasiškai gimusiems 144000 Kristaus bendraįpėdiniams. Jo pagalbininkams, kurių kūnai bus kaip angelų. Vietoj to jie yra žemiška klasė, turinti viltį pasiekti amžino gyvenimo ir tobulumo žemiškame rojuje po Dievo Karalyste. Dievas Jehova, tarpininkaujamas puikaus Ganytojo J. Kristaus, pradeda sujungti šias „avis“, kad jos energingai tarnautų kartu su pateptuoju likučiu.
38. Kaip reagavo „didžiosios daugybės“ narių „dvasia“ į tą viltį, kuri buvo akivaizdžiai jiems pateikta ir ypač kokią viltį nurodė nuo to laiko visiems, ieškantiems Dievo?
38 Šimtai tų, kurie aplankė kongresą Vašingtone, niekada neturės vilties būti Kristaus bendraįpėdiniais. Ir tuos, kuriems paskelbta žemiškoji viltis, užrašyta Apreiškimo 7:9-17, skatina „Dvasia“, veikianti juose jėga, iš visos širdies audringai plojimais. Kai vėliau tūkstančiai kitų asmenų perskaitė atspausdintuose „Sargybos Bokštuose“ pranešimą apie „didelę daugybę žmonių“, jų „dvasia“ taip pat prisijungė prie to. Nuo to laiko visame pasaulyje visiems, kurie ieškojo Dievo, nurodydavo žemiškąją viltį. Šimtai tūkstančių krikštijosi Dievo Sūnaus vardu ir gavo perspektyvą pergyventi šios nuostabios vilties išsipildymą.
39. Dėl kokio skirtumo tarp jų ir pateptojo likučio iškyla klausimas, ar turi pašventusi save Dievui krikštyta „kita minia“ Šv. Dvasią?
39 Suprantama, ši per krikštijimą pašventusi save Dievui „kita minia“, „didžioji daugybė žmonių“ nebuvo gimę, kaip dvasiniai Dievo Sūnūs ir todėl neturėjo perspektyvos į Dangiškąjį paveldėjimą. Jie nebuvo dvasinis Izraelis ir nebuvo priimti į naują sąjungą, jiems neduota galimybė būti „šventikų Karalyste ir šventa tauta“ (Išėjimo 19:5, 6). Jie niekada nebus pažymėti Šv. Dvasia, kaip jų dangiškojo paveldėjimo garantija. Jie taip pat nepatepti šventąją Dvasia, kad būtų Kristaus bendraįpėdiniais Jo Dangiškoje Karalystėje (Izaijo 61:1-3; 1 Jono 2:20 ,27; 2 Korintiečiams 1:21, 22). Vienok, ar jie nežiūrint to, turi Dievo Šv. Dvasią?
40. Kaip Biblija mums padeda sužinoti, ar turi kas nors, atsidavęs Dievui, būtinai gimti nuo Šv. Dvasios, kad per jį galėtų veikti Šv. Dvasia?
40 Faktai leidžia atsakyti: „taip“. Ypač nuo 1935 m. „Didžioji daugybė žmonių“ dirbo kartu su pateptuoju dvasiškai gimusiu likučiu. Jie turi įtikinamą įrodymą, atskleidžiantį tai, kad Dievo Šv. Dvasia veikia juose. Nebūtinai reikia gimti nuo Dievo Dvasios, kad veiktų efektyvi Dievo jėga. Užtenka tik pagalvoti apie pranašą Mozę, teisėją Gafonielą, Gedeoną arba Samsoną, karalių Dovydą ir Joną Krikštytoją. Taip, pagalvokime apie visus iki krikščioniškus pranašus, kurie turėjo Jehovos Dvasią ir kurie buvo įkvėpti parašyti įvairias biblines knygas nuo pradžios iki Malachijo. Nors tie senų laikų vyrai neturi dangiškosios vilties, Jehova davė jiems Savo Dvasią, todėl kad jie atsidavė Jam ir su pilna meile atidavė save Jo žinion. Dievas saugojo juos savo veikiančia jėga. Jis pripildė juos savo Šv. Dvasios. Jo Dvasia veikė juose.
41. Kaip Dievas rūpinasi apie tai, kad skelbimo ir mokinių paruošimo darbas būtų atliekamas visame pasaulyje, nors likutis dabar ir nedidelis?
41 Kiek šiandien priskaičiuojama dvasinio Izraelio likučio narių, gimusių nuo Šv. Dvasios? Pagal skaičių tų, kas šiandien per paskutinės vakarienės šventę priima simbolius — duoną ir vyną — šiuo metu jų 10000. Bet krikštytų krikščionių, kurie Dvasios dėka turi viltį amžinąjį gyvenimą žemiškame rojuje, priskaičiuojama virš 2000000. Kas šiandien labiau dalyvauja visą pasaulį apimančiame Karalystės skelbime ir mokinių paruošime? (Mato 24:14; 28:19, 20). Senėjantis pateptasis likutis, kuris jau toks neskaitlingas, jau nebegali vienas atlikti tokio kolosalaus darbo. Bet dėka to, kad Dievo dvasia galingai veikia per „didelę daugybę“ „kitų avių“, tapo galima jiems, drauge su pateptuoju likučiu vesti pasaulinį liudijimo darbą, kokio dar nebuvo krikščionybės istorijoje.
42, 43. (a) Kam pasaulinio skelbimo darbo dalyviai priskiria garbę už pasiekimus? (b) Į kokį biblinį tekstą atkreipdami dėmesį, jie tiki, kad juos lydi angelai?
42 Skelbiamos žinios apie Karalystę garsas girdimas visoje žemėje, 210 šalių ir salų teritorijoje. Virš 38000 susirinkimų visame pasaulyje aktyvių skelbėjų džiaugiasi dvasiniu rojumi.
43 Šis pasaulinis Dievo Karalystės skelbimas tolimiausiose žemės dalyse visiems, kas jį atlieka, reiškia didelį darbą, ir tą darbą jie dirba nemokamai (Mato 10:8). Visi šie veiklūs Karalystės skelbėjai, krikščioniški Jehovos liudytojai nepriskiria sau garbės už didingus pasiekimus. Jie žino, kad šio darbo vykdymo metu juos palaiko ir jiems vadovauja angelai. Jie tiki, kad Hebrajams 1:14 kalbama apie angelus, kad būtent jie „tarnybinės dvasios“ (Dvasios viešam tarnavimui, N. P.), „siunčiamos tarnavimui tiems, kurie turi paveldėti išsigelbėjimą“. Taip pat Jėzus kalbėjo apie mūsų laikus, apie „šios santvarkos galą“: „Ir pasiųs Savo angelus su garsiu baisiu trimitu, ir surinks Jo išrinktuosius iš keturių vėjų, nuo dangaus krašto iki krašto“ (Mato 24:3, 30, 31).
44. (a) Kodėl nenuostabu, kad angelai naudojami tokiam tikslui? (b) Nuo ko turi būtu išpranašautoji nematoma pagalba, atskiriant tikruosius krikščionis nuo formaliosios krikščionybės tam, kad surinktų „didelę daugybę žmonių“ „kitų avių“?
44 Ar turi tai mus stebinti? Dar iki krikščioniškais laikais angelai padėdavo tikriesiems Jehovos garbintojams (Pradžios 32:1, 2, 24-30; Išėjimo 14:19; 2 Samuelio 6:15-17; Izaijo 37:36; Psalmyno 33:7). Mes šiandien gyvename tokiu laiku, kada ištikimi Dievo Karalystės įpėdiniai turi būti surinkti ir atskirti nuo formaliosios krikščionybės, ir šiuo lemiamu metu, pagal Mato 13:39-43, 49, 50 ir Apreiškimo 14:6 pateptajam likučiui turi padėti angelai. To pasėkoje, angelai, vadovaujami Karaliaus Kristaus, vaidina vadovaujantį vaidmenį surenkant pateptųjų mokinių likutį, Jo „išrinktuosius“. Jėzus naudojasi angelais, kurie yra Jo vadovaujami, taip pat ir tam, kad surinktų minią žmonių, kurių daug daugiau, negu pateptojo likučio, tai yra „didelė daugybė“ Jo „kitų avių“ (Mato 25:31-46; Jono 10:16).
SIMBOLINIS PRISIKĖLIMAS
45, 46. (a) Kokiu būdu stebuklo, aprašyto Ezechielio 37:1-14, akivaizdoje nėra pagrindo nepaisyti tos dienos, kaip nereikšmingo reikalo? (b) Ką įdėjo Jehova tiems izraeliečiams, kurie buvo ištremti, kad jie galėtų grįžti?
45 Ar kas nors turi pagrindo laikyti „šią dieną“ nesvarbia? (Zacharijo 4:10). Kokia vis tik susidarė nuostabi įvykių grandinė, kai 1919 m. „įėjo į juos gyvybės dvasia nuo Dievo“, tai yra į ryžtingus pateptojo likučio veiksmus! (Apreiškimo 11:11). Tai mums primena, ką matė pranašas Ezekielis regėjime. Jis matė lygumą, kuri buvo pilna sausų mirusių izraeliečių kaulų. Šių izraeliečių kūnai buvo atstatyti, bet dar gulėjo negyvi. Paskui Ezekielis pasakė apie juos pranašystę Dievo įsakymu. Kas tada įvyko? „Ir įėjo į juos dvasia ir jie atsigavo ir stojo ant savo kojų gana, gana didelė minia“ (Ezechielio 37:1-10).
46 Dievo šventa Dvasia stos už būsimą naują santvarką. Kodėl? Todėl, kad jos poveikyje buvo parašytas Šv. Raštas, ir ši knyga pripildyta gerosios žinios apie džiaugsmingą naują santvarką vargo prisisotinusiai žmonijai. Kai pagaliau ši nauja santvarka taps dar prie mūsų kartos, tai visi pergyvenę su pasigėrėjimu pasakys: „Taip, tai iš tiesų kažkas nauja!“ Visagalis Dievas Jehova iš tiesų išpildys Savo pažadą: „Sutversiu viską nauja“ (Apreiškimo 21:5).
47. (a) Kokiu tikslu Dievas uždėjo Savo Dvasią ant pateptojo likučio, kai Jis jį atstatė? (b) Kiek šio atstatymo sėkmė atitinka Romiečiams 8:11?
47 Šiandien, 20-me šimtmetyje, o būtent, po pirmojo pasaulinio karo pabaigos (1918) pateptasis likutis vėl dvasiškai atsigavo. Po to jis paliko didžiojo Babilono nelaisvę ir atnaujino tarnavimą Karalystei. Tuo tikslu Jehova vėl atvedė jį į teisėtą dvasinę „šalį“ žemėje ir vėl jiems padovanojo Savo palankumą. Jis uždėjo ant jų savo Dvasią, kad jie širdingai ir be baimės tarnautų Karalystei. „Kur Viešpaties (Jehovos, N. P.) Dvasia, ten laisvė“ (2 Korintiečiams 3:17). Nuo to laiko pateptasis likutis savo veiksmais Karalystės tarnyboje įrodė, kad jis gyvas. Taip pat ir „didžioji daugybė“, prisijungusi vėliau, įrodė, kad ji bendradarbiauja su jais tame darbe. Už tai yra atsakinga šventa veikianti Jehovos jėga, apie kurią kalbama Romiečiams 8:11: „Jeigu Dvasia To, kuris prikėlė Jėzų iš numirusiųjų, atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus Savo Dvasia, gyvenančia jumyse“.
48. Kokia jėga stovi už likučio ir „didžiosios daugybės“?
48 Taip susivieniję ėjo pirmyn likutis ir „didelė daugybė“. Su jumis nenugalima jėga, kuri stoja už būsimą Dievo naują santvarką (Zacharijo 4:6). Jeigu jūs šią gerąją žinią apie Karalystę nesvyruodami skelbiate toliau, turėsite ištverti kančias ir įžeidinėjimus. Vienok jūs veikiate dėl Jehovos ir Jo Kristaus ir taip pat aukšta garbė, kuri gali tekti žmogaus daliai. Pagalvokime apie tai: „Jeigu piktžodžiaus ant jūsų; tą Kristaus vardą, tai jūs palaiminti, nes šlovės dvasia ilsisi ant jūsų, tų ji koneveikiama, o jūsų šlovinama“ (1 Petro 4:14). Jeigu jūs nešate Dievo Karalystės priešų plūdimą, tai nesiskaito peikimas, kad jūs turite Dievo Dvasią. Ta Dvasia tarnauja garbei, o ne gėdai. Tai jums suteiks vertės ir padarys jus panašiais į Kristų. Tai įrodo, kad jūs būsite verti šlovingo tarnavimo būsimojo Dievo naujoje santvarkoje. Kokia laime ir privilegija jūs turite tai laikyti!