Ar nenuniokosime Žemės nepataisomai?

Šis senovėje gyvenęs Biblijos rašytojas trumpą žmogaus egzistenciją priešpriešina Žemės amžinumui. Tūkstančius metų karta keičia kartą, tačiau mūsų planeta, Žemė, stebėtinai geba atsinaujinti ir nuolatos palaikyti sąlygas gyvybei tarpti. Bent jau taip buvo iki šiol.

Laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo kai kas vadina didžiųjų pokyčių metais. Vos per vienos kartos gyvenimo tarpsnį transporto, ryšių priemonės ir kitos technologijos taip patobulėjo, kad ekonomikoje įvyko dar neregėtų permainų. Daugelis gali sau leisti tai, apie ką anksčiau nė nedrįso svajoti. Per tą laiką Žemės gyventojų beveik patrigubėjo.

Tačiau už viską reikia mokėti. Teigiama, kad žmonių veikla pažeidžia gamtos ciklų pusiausvyrą. Kai kurie mokslininkai tvirtina, jog įžengėme į naują geologinį periodą, vadinamą antropocenu, — laikotarpį, kai darome vis akivaizdesnį poveikį planetai.

Biblijoje išpranašautas metas, kai žmonės niokos Žemę (Apreiškimo 11:18). Kai kam kyla klausimas, ar mes ir gyvename būtent tais laikais? Kiek dar žalos bus padaryta? Ar jau pasiektas taškas, kai nebėra kelio atgal? Ar nenuniokosime Žemės nepataisomai?

Ar padėtis Žemėje artėja prie kritinės ribos? Kai kurių mokslininkų nuomone, numatyti visus pokyčių padarinius sunku. Todėl jie susirūpinę, kad galbūt artėjame prie lemiamo momento, kai staiga ištiks neprognozuojami pražūtingi klimato pokyčiai.

Pavyzdžiui, atkreipkime dėmesį į Vakarų Antarktidos ledo kepurę. Kai kas mano, jog dėl užsitęsusio globalinio atšilimo šio ledyno tirpsmas gali tapti nebesustabdomas. Taip gali nutikti dėl to, kad ledo danga natūraliai atspindi saulės spindulius. Bet jai plonėjant ir traukiantis, ilgainiui atsiveria didesni plotai vandens, kuris šviesą atspindi prasčiau. Tamsus vandenyno paviršius sugeria daugiau šilumos, ir ledas ima tirpti dar sparčiau. Taip susidaro užburtas ratas. Dėl tirpsmo pakilęs vandenyno lygis gali būti pražūtingas šimtams milijonų žmonių.

Siekiant išgelbėti mūsų planetą, Žemę, kuriamos įvairios strategijos. Viena ilgalaikių strategijų — darnusis vystymasis. Tai ekonomikos ir socialinė plėtra, nepažeidžiant planetos ekologinės pusiausvyros. Ko tuo pasiekiama?

Gaila, tačiau skola gamtai, panašiai kaip pasaulinė skolų krizė, vis didėja. Mūsų planetos išteklius visuomenė ir toliau naudoja sparčiau, nei šie atsinaujina. Ar įmanoma kaip nors pakeisti padėtį? Vienas ekologijos specialistas atvirai pripažino: „Kaip tinkamai Žemėje tvarkytis, tam tikra prasme neturime jokio supratimo.“ Šitokia situacija labai taikliai apibūdinta Biblijoje: „Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio, nei savo žingsnius gyvenime pakreipti“ (Jeremijo 10:23).

Antra vertus, Biblija mus patikina, kad Dievas, visa ko Kūrėjas, žmonijai neleis visiškai nuniokoti planetos. Psalmyno 115:16 skaitome: „Žemę [Dievas] davė žmogui.“ Tai išties puiki dangiškojo Tėvo dovana (Jokūbo 1:17). Ar manytume, kad ši dovana trumpaamžė, kitaip tariant, turi nustatytą galiojimo laiką? Aišku, ne! Ir tai akivaizdu įsigilinus, kaip viskas sukurta.

Biblijoje, Pradžios knygoje, nuosekliai pasakojama, kaip rūpestingai Dievas kūrė Žemę. Iš pradžių ji buvo „tuščia [...], tamsa gaubė gilius vandenis“. Čia paminėta įdomi detalė — vanduo, be kurio gyvybė būtų neįmanoma (Pradžios 1:2, Jr). Tada Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ (Pradžios 1:3) Matyt, tuomet Saulės spinduliai jau galėjo prasiskverbti pro atmosferą, ir Žemėje pirmąsyk ėmė rastis šviesa. Paskui aprašoma, kaip formavosi sausuma ir jūros (Pradžios 1:9, 10). Po to atsirado „augalai, duodantys savo sėklą, ir visų rūšių medžiai, vedantys vaisius su sėklomis“ (Pradžios 1:12). Taigi dabar jau buvo elementų, būtinų, kad vyktų tokie gyvybei palaikyti svarbūs procesai bei ciklai, kaip antai fotosintezė. Koks buvo šitokio plataus masto pasiruošimo tikslas?

Senovės pranašas Izaijas apie Dievą rašė: „Dievas, kuris paruošė ir padarė žemę, davė jai pradžią, jis, kuris nesukūrė jos dykos, bet padarė gyvenamą“ (Izaijo 45:18). Taigi Kūrėjo tikslas yra, kad žmonės Žemėje gyventų amžinai.

Deja, tą gražią Dievo dovaną — Žemę — žmonės tiek nugyveno, kad situacija gali pasidaryti nebepataisoma. Tačiau Kūrėjo tikslas nepasikeitė. Vienas senovėje gyvenęs vyras pasakė: „Dievas nėra žmogus, kad meluotų, ar mirtingasis, kad keistų savo mintį. Tai argi jis neįvykdys, ką pažadėjo?“ (Skaičių 23:19) Artėja metas, kai Dievas, užuot leidęs sunaikinti Žemę, sunaikins tuos, kurie ją niokoja (Apreiškimo 11:18).

Jėzus Kristus garsiajame Kalno pamoksle pasakė: „Laimingi romieji — jie paveldės žemę“ (Mato 5:5). Tame pačiame pamoksle Jėzus atskleidė, kaip Žemė bus išsaugota. Savo mokiniams jis davė priesaką melstis: „Teateina tavo karalystė. Tebūna tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje.“ Dievo Karalystė, arba Jo valdžia, Žemėje įgyvendins visa, ką Jis yra numatęs (Mato 6:10).

Apie nepaprastas permainas, kurios vyks valdant Karalystei, Dievas pareiškia: „Štai aš visa darau nauja“ (Apreiškimo 21:5). Ar tai reiškia, kad Dievas Žemę pakeis kita? Ne, nes iš esmės mūsų planeta sukurta kuo puikiausiai. Jis tiesiog imsis priemonių prieš tuos, kurie kalti dėl esamos padėties, tuos, „kurie niokoja žemę“, tai yra pašalins dabartinę santvarką ir visuomenę valdančias struktūras. Visa tai pakeis „naujas dangus ir nauja žemė“ — nauja dangiškoji vyriausybė, Dievo Karalystė, kuri valdys naują visuomenę Žemėje (Apreiškimo 21:1).

Kad atstatytų žmonių padarytą žalą gamtai, Dievas atkurs ekologinę pusiausvyrą. Apie būsimus Dievo darbus psalmininkas Jo įkvėptas rašė: „Tu lankai kraštą ir palaistai, padarai jį turtingą ir derlingą.“ Atkurtame rojuje, kur nebebus klimato anomalijų, Dievo laiminama žemė išaugins apsčiai maisto (Psalmyno 65:10-14 [65:9-13, Brb]).

Kaip rašė jau mirusio Indijos dvasinio vadovo Mohando Gandžio sekretorius Pjareilalas (Pyarelal), Gandis yra pasakęs: „Žemė visko išaugina pakankamai, kad patenkintų kiekvieno poreikius, bet ne godulystę.“ Dievo Karalystė pašalins pagrindinę Žemės niokojimo priežastį — pakeis žmonių širdies nuostatą. Izaijas išpranašavo, kad, valdant Karalystei, žmonės neskriaus vienas kito ir nesielgs niekšingai su Žeme (Izaijo 11:9). Jau šiandien milijonai įvairių kultūrų žmonių mokosi laikytis aukštų Dievo normų. Jie mokomi mylėti Dievą ir savo artimą, turėti dėkingą dvasią, rūpintis aplinka, tausoti gamtos išteklius ir savo gyvensena įrodyti, kad palaiko Kūrėjo tikslą. Jie ruošiami gyventi žemės rojuje (Mokytojo 12:13; Mato 22:37-39; Kolosiečiams 3:15).

Pasakojimas apie sukūrimą Pradžios knygoje baigiamas tokiais žodžiais: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pradžios 1:31). Ir išties Žemė per daug vertinga, kad viskas baigtųsi ekologine katastrofa. Mus guodžia tai, kad jos ateitis yra saugiose mus mylinčio Kūrėjo, Jehovos, rankose. Jis žada: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Psalmyno 37:29, Brb). Ar būsite priskirtas prie teisiųjų, kurie Žemę vadins savo amžinaisiais namais?