14 SKYRIUS
Gyvojo Dievo garbinimas
1. (a) Kokiai garbinimo formai pritaria Dievas? (b) Kodėl yra pavojinga paprastai priklausyti kokiai nors bendruomenei? (Mato 15:14)
TIKRAS garbinimas yra kažkuo pamokančiu. Jis reikalauja meilės Dievui ir artimui ir neturi nieko bendro su šio pasaulio nešvara. Jokūbas, Jėzaus pusbrolis, aprašė tai tokiais žodžiais:
„Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo Tėvo akivaizdoje yra tas: aplankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuteptą šiuo pasauliu“ (Jokūbo 1:17).
Tikras garbinimas yra ne tai, kad paprastai priklausyti kokiai nors religinei bendruomenei, panašiai, kaip pakylama į kalną įvairiais keliais, vedančiais ten. Tie keliai gali būti pavojingi ir kas nors gali būti suklaidintas, nes šiandieną yra daug religinių bendruomenių su skirtingais mokymais ir jų vadovai dažnai klysta arba turi savanaudiškus motyvus. Priešingai tam, tu laikysies tikro garbinimo pagal „išmintį, išeinančią iš aukščiau“, kuri, „pirmiausia tyra, paskui taiki, švelni, paklusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nė vieno neišskirianti, be veidmainystės“ (Jokūbo 3:17).
2. (a) Kodėl daugelis iš mūsų protėvių pakeitė savo religiją? (b) Todėl ką mes turime daryti šiandieną? (1 Tesalonikiečiams 5:20, 21)
2 Kai kurie asmenys teisina savo priklausomybę kokiais nors religinei bendruomenei, sakydami: „Mūsų šeima iš kartos į kartą išpažįsta tą religiją“. Tačiau istorija parodo, kad daugelis iš jų protėvių buvo pasiruošę pasikeisti, jeigu skaitė tai naudingu. Taip, pavyzdžiui, Japonijoje iki 9-to šimtmečio beveik kiekvienas pilietis buvo šintoizmo šalininku. Paskui daugelis pajuto potraukį budizmui ir priėmė tą religiją. Priežastis buvo ta, kad jų protėviai neturėjo tokio nusistatymo: „Mano tėvų religija mane tenkina“. Jie buvo pasiruošę klausyti kieno tai kito. Dabar daugelis asmenybių įsiklauso į Bibliją.
3. Kokį klaidingą požiūrį į garbinimą atmetė Jėzus, kai kalbėjo su Samariete? (Izaijo 46:5-7)
3 Kokią garbinimo formą rekomenduoja Biblija? Kai Jėzus buvo žemėje, bendrai buvo tinkama, kad ceremonijos ir tradicijos yra svaria garbinimo sudėtine dalimi. Todėl kai kurie garbino Dievą ant kalno, kiti Jeruzalės šventykloje. Tačiau Jėzus kalbėjo apie tokius žmones:
„Tikėk manimi, ateina laikas, kai jūs nei šitame kalne, nei Jeruzalėje negarbinsite Tėvo. Jūs nežinote, ką garbinate, mes garbiname, ką pažįstame... bet atėjo laikas, kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas ieško tokių garbintojų. Dievas yra Dvasia, ir Jo garbintojai turi garbinti dvasioje ir tiesoje“ (Jono 4:21-24).
4. Ką reiškia garbinti Dievą „dvasioje ir tiesoje“? (Luko 10:27)
4 Ką čia Jėzus turėjo galvoje? Jėzus norėjo pasakyti, kad Dievas nėra garbinamas kokioje nors bažnyčioje ceremonijų pagalba. Dievas Jehova yra DVASIA (2 Korintiečiams 3:17). Jam nėra svarbi forma, bet dvasia, kurioje mes jį garbiname, visiškai nesvarbu, kokioje vietoje. Kaip Dievas myli mus, parodydamas tai per nuostabias priemones, pritaikytas dėl mūsų, taip ir mes galime garbinti jį „dvasioje“ parodydami Jam meilę ir savo artimiesiems. Mes galime garbinti Jį „tiesoje“, vykdydami Jo valią išdėstytą Jo Žodyje, Biblijoje, ryšium su Jo ketinimais mūsų atžvilgiu. Jeigu mes Jį garbiname tiesoje, mes turime ryžtingai atmesti religinį klaidžiojimą.
„IŠEIK IŠ JOS, MANO TAUTA“
5. (a) Kokios garbinimo formos mes turime saugotis, pagal Bibliją? (Jeremijo 10:3-5) (b) Kaip aprašo Apreiškimas pasaulinę klaidingos religijos valdžią ir kodėl? (Jokūbo 4:4)
5 Kad mūsų garbinimas patiktų Jehovai, mes turime absoliučiai atmesti bet kokią klaidingą garbinimo formą. Daugelyje tekstų Biblija padeda mums aiškiai suprasti tai:
„Vaikeliai, saugokitės stabų“. „Mano mylimieji, bėkite nuo stabmeldystės“. „Jūs negalite gerti iš Viešpaties Jehovos taurės ir piktųjų dvasių taurės: negalite dalyvauti prie Jehovos stalo ir piktųjų dvasių stalo“ (1 Korintiečiams 10:14, 21; 1 Jono 5:21).
Tekstas iš Apreiškimo skelbia: „Išeik iš jos, Mano tauta“. Iš kur mes turime išeiti? Iš Babilono Didžiojo, kuris yra žemės paleistuvysčių ir bjaurumų motina — iš pasaulinės klaidingos religinės valdžios, katalikiškos, protestantiškos ir nekrikščioniškos, kurios atmeta Biblijos tiesą. Kaip jau buvo paminėta, jos dvasinis paleistuvavimas pasireiškia tame, kad ji meilikauja pasaulio valdovams ir politikams, palaikydama juos. Ji pati organizavo nuosavas įtakingas religines partijas. Kartu su sektantiškomis religinėmis bendruomenėmis, kurias galima sulyginti su „dukterimis“, istorijos bėgyje ji rėmė karus, diktatorių ir kitų politinių valdovų prievartos ir engimo programas. Iš išorinės pusės ji buvo gražiai išpuošta, nes ji dėjosi iniciatoriumi laikyti politiką „švaroje“ ir teikė valdovams šventumo išvaizdą, laimindama jų karinius ginklus. Tačiau iš dangaus mes gauname įkvepiantį reikalavimą: „Laikykitės toli nuo jos!“, nes politinės valdžios — iki šio laiko „jos meilužiai“ — jau yra susirėmime, kad sunaikintų ją (Apreiškimo 17:3-5; 18:4).
6. Ar tu gali praktikuoti kai kurias religines tradicijas, kylančias iš senovės Babilono?
6 Taigi, mes turime atsiskirti nuo visų klaidingų religinių planų, mokymų ir tradicijų. Kokie yra kai kurie iš jų? Anglų kardinolas Neumanas išvardino kai kurias iš šių tradicijų savo kūrinyje, pavadintame „Religijų vystymasis“, išleistame 1878 m. anglų kalba:
„Šventyklų tradicija, būtent, kai kurių šventųjų pašventinimas, puošimas medžių šakelėmis, smilkalai, žvakės, dovanos, išgijus nuo ligų, švęstas vanduo, priebėgos vietos, švenčių dienos ir laikai, šventinių kalendorių tradicija, procesijos, šventiški rūbai... touzūra (išskusta vieta viršugalvyje katalikų dvasininkams)... vėliau paveikslai (atvaizdai), gal būt ir bažnytinis giedojimas“ (vokiečių leidimas, Maine, 1969).
Savo rašinyje toliau kardinolas rašo, kad katalikų bažnyčia „pašventino“ tradicijas, perėmusi jas iš nekrikščioniškų religijų, nors, kaip jis pripažįsta, jos yra „demonų kūriniu“ ir priklauso „demoniškam kultui“.
7. (a) Kokių religinių švenčių Dievas nepalaiko? (b) Iš kur, pagal Amerikiečių Enciklopediją, kyla Kalėdų tradicijos? (c) Kaip galvoja tikrieji Dievo garbintojai apie Kalėdas ir kodėl? (2 Korintiečiams 6:17) (e) Kokį vienintelį įvykį Kristus liepė prisiminti savo pasekėjams? (Luko 22:19, 20)
7 Tačiau tokios tradicijos nėra priimtinos tiesos Dievui. Jis taip pat nepritaria šventėms, kilusioms iš babiloniškos religijos. Pavyzdžiui, kiekvienais metais švenčiamas Kristaus gimimas, tai yra Kalėdos, nors ta šventė kilo senovės Babilone. Iš Biblijos išeina, kad Jėzus tikrai gimė spalio 1-ą dieną antrais metais prieš m, erą. Tik penktame m. e. šimtmetyje buvo pradėta švęsti Kalėdas gruodžio 25 dieną. Amerikiečių Enciklopedijoje, 1959 m. leid. 6 tomas, 622 psl. apie tai galima perskaityti:
„Dauguma tradicijų, šiandien surištų su Kalėdomis, pradžioje nebuvo kalėdinėmis, kurias pasisavino krikščioniškos bažnyčios. Saturnalija, šventė, kuri buvo švenčiama pagoniškoje Romoje gruodžio viduryje, yra daugelio kalėdinių linksmybių pavyzdžiu. Iš jos atsirado iškilmių paplitimas, dovanos ir žvakių deginimas“.
Kai kuriose žemės dalyse nekrikščioniški budistai, žydai ir kiti švenčia Kalėdas taip pat, kaip katalikai ir protestantai. Dažnai ta šventė surišta su sandoriais ir gobšumu. Tai nekrikščioniška. Niekur Biblijoje nėra pritarimo, kad mes turėtume švęsti Jėzaus arba kito žmogaus gimimą. Viena, ką liepė Jėzus savo pasekėjams prisiminti tai Jo mirties diena, kaip „prisiminimas“ apie Jį. Nes Jo mirtis buvo pagrindas žmonių giminės išpirkimui (1 Korintiečiams 11:23-26).
8. Kodėl mes turime atsiskirti nuo klaidingos religijos? (Izaijo 51:6)
8 Gyvasis tiesos Dievas negali pritarti stabmeldiškoms tradicijoms ir politiniams pasaulinės klaidingos religijos valdžios „meilikavimams“. Tuomi ji tikrai pasirodo esanti „Babilonu didžiuoju“, apie kurį pranešama Apreiškimo 18:21:
„Tada vienas galingas Angelas pakėlė akmenį, lyg kokias dideles girnas, ir jį numetė į jūrą, tardamas: Su tokiu smarkumu bus numesta Babelė, didysis miestas, ir jos nebebus galima rasti“.
Jeigu mes nenorime būti jos nuodėmių dalyviais ir gauti sunaikinimą, mums būtina absoliučiai atsiskirti nuo klaidingos religijos (Apreiškimo 18:2-4).
GARBINIMAS, KURIAM PRITARIA DIEVAS
9. Kodėl turi rinktis kartu tikrieji garbintojai? (Efeziečiams 4:15, 16)
9 Apaštalas Povilas aprašė, ką turi daryti šiandieną tikrieji Dievo garbintojai:
„Tiksliai laikykimės vilties išpažinimo, nes ištikimas Tas, kuris davė pažadą. Būkime dėmesingi vienas kitam, skatindami į meilę ir gerus darbus. Neapleiskime savo susirinkimo, kaip kai kurie įpratę, bet padrąsinkime vienas kitą, tuo labiau, kuo arčiau matote besiartinančią dieną“ (Hebrajams 10:23-25).
Dėl to, kad taip greitai artinasi diena, kurioje Dievas sunaikins Babiloną Didįjį ir visas kitas neteisėtas sistemas, ir vėl atstatys žemėje rojų, visi mylintys Jį, rinksis kartu, kad pažintų Dievo Žodį ir pasidrąsintų.
10. Kokį vaidmenį vaidina mūsų asmenybė ryšium su tikruoju garbinimu? (Kolosiečiasm 3:9, 10, 12-14)
10 Tačiau tikrasis garbinimas apima daugiau negu tik susieiti su kitais, mylinčiais Dievą. Kad įtiktume Dievui, mes turime atsitraukti ne tik nuo klaidingos religijos, bet ir nuo pasaulio gyvenimo būdo. Apaštalas Povilas duoda mums patarimą palikti „senąją asmenybę“ su jos apgaulingais geiduliais, netyrumu ir godumu. Jis sako:
„Jie pasidarė nejautrūs ir atsidavė smaguriavimui... Jūs turite nusirengti senąjį žmogų, kuris genda savo apgaulingais geiduliais... ir apsirengti nauju žmogumi, kuris sukurtas pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Efeziečiams 4:19-24).
Mes turime elgtis tyrai ir nepriekaištingai ir nuteikti mūsų artimuosius dvasiniai. Mes turime įrodyti savo lojalumą Dievui, pripažindami Jo Suverenitetą mūsų gyvenime.
11. Kaip parodė Jėzus, kas dar priklauso prie tikrojo garbinimo? (Luko 8:1)
11 Jėzus Kristus savo pavyzdžiu parodė, kas dar be šito priklauso tikrajam garbinimui. Tuoj po to, kai buvo išbandytas šėtono, Jis pradėjo darbą, apie kurį pranašavo Mato 4:17:
„Nuo to laiko Jėzus pradėjo skelbti ir sakyti: Darykite atgailą, nes prisiartino dangaus Karalystė“.
Praėjus daugiau kaip trims metams, Jėzus patvirtino, būdamas pas Pilotą, kad Jo tiesos liudijimas apie Dievo Karalystę yra svarbiausia Jo garbinimo dalimi žemiškos tarnybos metu. Jis pasakė:
„Aš tam esu gimęs ir tam atėjau į pasaulį, kad liudyčiau apie tiesą. Kiekvienas, kuris yra iš tiesos, klauso Mano balso“ (Jono 18:37).
Ar tu girdėjai balsą? Tada ir tu gali patirti džiaugsmą, kaip darė Jėzus.
12. Kokį maldos pavyzdį davė mums Jėzus? (Jono 14:13, 14; 15:16)
12 Kita tikrojo garbinimo sudėtine dalimi yra malda. Mes turime melstis Jehovai Jėzaus vardu, kurio išperkamoji auka duoda mums galimybę artintis prie Dievo. Biblija smerkia formalias, nuolat kartojamas tais pačiais žodžiais maldas. Pats Jėzus pasakė:
„Ir kada meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad žmonėms pasirodytų... O melsdamiesi netuščiažodžiaukite, kaip pagonys, nes jie mano, kad žodžių gausumu būsią išklausyti. Nebūkite panašūs jiems, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, prieš jums prašant Jį“ (Mato 6:5, 7, 8).
Po to Jėzus išdėstė pavyzdinę maldą. Ta malda neturi būti išsakyta, kaip ritualas vis iš naujo, bet kaip vadovas mūsų maldoms. Jėzus pasakė, kad pirmiausia mes turime melstis, kad būtų švenčiamas mūsų Tėvo Jehovos vardas, kad ateitų Jo Karalystė ir būtų vykdoma Jo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Antra, mes galime melstis, kad Dievas palaikytų mūsų kasdieninius poreikius, atleistų mums mūsų nuodėmes ir padėtų išsaugoti nekaltumą dėl piktos šėtono įtakos (Mato 6:5-13). Niekada mes neturime melstis šaltu tonu, nesvarbu, ar vieni, ar šeimoje, ar krikščioniškoje sueigoje. Mūsų maldos turi būti nuoširdžios ir išeiti iš širdies. Jos taip pat turi būti laisvos nuo babiloniškos religijos prietarų. Ar kenkia prietarai? — gali tu paklausti. Mes norime pamatyti.