Keturioliktas perskyrimas
Ką reiškia „kančios ugnies ežere“?
KAIP reaguotum tu, žinodamas dabar, ką kalba Biblija apie nesąmoningą mirusiųjų stovį, atrastum joje tekstą, kuriame primenama kankinimo vieta? Ar tu laikytum, kad tai duotų teisę ignoruoti visus kitus tekstus ir laikytis tos minties, kad, vis dėlto, galėtų būti, kad egzistavimas sąmonėje tęsiasi po mirties? O gal tu tyrinėtum atidžiai kontekstą, kad nustatytum tikrą teksto reikšmę ir sužinotum, kaip jis sutinka su kitu Biblijos turiniu?
Priežastim, kodėl mes nagrinėjame šitą klausimą, yra tai, kad biblinė knyga „Apreiškimas“ kalba apie „kančią“ „ugnies ežere“. Apreiškimo 20:10 sakoma: „O jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugninės sieros ežerą, kur dega žvėris ir netikrasis pranašas. Jie bus kankinami dieną naktį per amžių amžius“ (Žiūrėk taip pat Apreiškimo 19:20).
Kaip kankinasi įmestieji į „ugninį ežerą“? Kad mums nereikėtų per daug greitai nuspręsti suprasti šitą pasisakymą paraidine prasme, parodo jau pats Apreiškimo knygos charakteris. Pirmuosiuose knygos žodžiuose sakoma: „Jėzaus Kristaus apreiškime, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų (graikiškai: deiksai) Jo tarnams, kas turi greitai įvykti. Ir Jis parodė (graikiškai: esemanen, išdėstė ženklais, NP) pasiuntęs aną per Savo Angelą Savo vergui Jonui.“ (Apreiškimo 1:1).
Šitie žodžiai parodo, kad šitas Apreiškimas buvo duotas „ženklais“. Kokie dalykai tada yra su „ugniniu ežeru“ ir su „kančia“ jame? Ar juos reikia suprasti paraidine prasme, ar jie yra taip pat „ženklais“ arba simboliais?
Pridėtinės žinios apie tai, kas metama į ugninį ežerą, apart velnio, „žvėries“ ir „klaidingo pranašo“, apšviečia dalyką. Atkreipk dėmesį į žodžius Apreiškimo 20:14, 15: „Ir mirtis ir pragaras buvo įmesti į ugninį ežerą. Tai — antroji mirtis. O kas nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą.“
Ar gali būti mirtis ir pragaras įmesti į paraidinį ugnies ežerą? Aišku, ne, todėl, kad tai ne daiktas, ne gyvuliai ir ne žmonės. Mirtis — tai stovis arba padėtis. Kaip ją galima būtų įmesti į paraidinį ugnies ežerą? Pragaras — bendras žmonijos kapas. Į kokį ežerą jis galėtų būti patalpintas?
Taip pat Apreiškimo 20:14, 15 nesakoma, kad dalykai liečia paraidinį ežerą. Vietoj to, mes skaitome, kad „ugnies ežeras“ pats yra „antrosios mirties“ ženklu arba simboliu. Apreiškimo 21:8 parodo tą patį: „O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis.“
Kadangi ugnies ežeras yra antros mirties simboliu, tai tas faktas, kad mirtis ir pragaras bus įmesti į jį, simbolizuoja, kad jie bus visiems laikams sunaikinti. Tai sutinka su Biblijos pareiškimu, pagal kurį „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis.“ (1 Korintiečiams 15:26). O kadangi pragaras (hades) — bendras žmonijos kapas iš viso ištuštės ir „mirties nebebus jau“, tai jis praras savo paskirtį ir išnyks (Apreiškimo 20:13; 21:4).
ATVAIZDINĖ KANČIA
Kokią gi „kančią“ patiria tada žmonės ir kiti, kurie įmetami į „ugninį ežerą“? Ar jie galėtų patirti paraidinę kančią be egzistavimo su sąmone? Šventajame Rašte nėra nieko, kas parodytų, kad jie toliau egzistuos su sąmone. Kodėl gi Biblija kalba apie amžiną kančią „ugniniame ežere“?
Kadangi „ugninis ežeras“ yra simboliu, tai surištos su juo kančios taip pat turi turėti simbolinę arba atvaizdinę reikšmę. Tai galima geriau suprasti šviesoje to, ką Biblija sako apie tai, kas bus įmesta į „ugnies ežerą“. Mums reikia turėtų omenyje tai, kad „ugnies ežeras“ simboliškai vaizduoja „antrąją mirtį“. Adomo mirtis, t. y. mirtis, kurią visa žmonija paveldėjo nuo Adomo ir Ievos po to, kai jie nusidėjo, niekada nėra sulyginama su kuo tai baisiu, nežiūrint į tai, kad mirtis yra „atpildu už nuodėmę“ (Romiečiams 6:23).
Jėzus Kristus stovį žmonių, kurie mirė dėl paveldėtos mirties, sulygino su miegu. Jis pasakė, pavyzdžiui, apie Lozorių, kuris gulėjo kape beveik keturių dienų bėgyje: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš eisiu jo pažadinti“ (Jono 11:11). Vėliau netgi Jėzus gulėjo užmigęs mirties miegu beveik trijų dienų bėgyje. „Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių, kaip pirmgimis užmigusiųjų tarpo (užmigusiųjų mirtyje, NP)“ (1 Korintiečiams 15:20). Mirtis yra sulyginama su miegu, todėl, kad iš miego yra pažadinimas.
Tie, kurie patiria „antrąją mirtį“ neturi, vienok, raminančios vilties prisikėlimui. Jie nemiega. Jie niekada neprabus iš „antrosios mirties“ sunaikinimo. Kadangi jie pasiliko šitoje beviltiškoje padėtyje, tai jie „kankinsis per amžių amžius“ ta prasme, kad jie amžinai bus surakinti, be jokio egzistavimo su sąmone arba be jokios veiklos. Kad jų sukaustymo stovis „antrojoje mirtyje“ yra sulygintas uždaryto kalėjime kančia, Jėzus parodė Savo palyginime apie nedėkingą ir nemielaširdingą vergą. Atžvilgiu priemonių, kurių jo valdovas ėmėsi prieš jį, Jėzus pasakė: „Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą“ (Mato 18:34). Naujojo Pasaulio Vertime parodyta, kas šitie budeliai, todėl, kad jame sakoma: „Jo valdovas, užsirūstinęs, atidavė jį į rankas kalėjimo sargų (pažodžiui versta formuluotė: kankintojų), kol jis neužmokėtų viską, ką reikėtų.“
Jau tas pats faktas, kad „ugnies ežeras“ yra „antros mirties“ simboliu, pašalina idėją, kad jis — vieta kentėjimo, esant sąmonėje. Biblija niekur netgi neužsimena apie tai, kad mirusieji patirtų kančias, būdami sąmonėje. Jie yra praradę bet kokius jutimus. Apie mirusiuosius bendrame žmonijos kape Biblija sako: „Tenai piktadariai perstoja baimę įvarę, ir ten ilsisi netekusieji jėgų (kurių jėgos išseko). Taip kaliniai kartu gėrisi poilsiu ir negirdi prižiūrėtojo šauksmų. Mažas ir didis ten lygūs, ir vergas laisvas nuo savo valdovo“ (Jobo 3:17-19).
Kaip mirtis, kuriai žmonės iš viso yra paklusnūs, nutraukia visus jutimus ir jausmus, taip šita daro ir „antroji mirtis“. Bet žmonėms, nubaustiems „antrąja mirtimi“, nebėra nuodėmių atleidimo galimybės arba išpirkimo. Tokia gėdinga padėtis visiems laikams pasilieka jų dalimi. Atminimas apie juos tartum išblėsta (Izaijo 66:24; Patarlių 10:7).
Tačiau jau iki to, kol piktieji visiškai sunaikinami, atiduodami antrai mirčiai, jie patiria kančias. Apreiškimo 14:9-11 nurodo simboliškai į šitą faktą: „Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas turės gerti Dievo pykčio vyno, įpilto ir neatmiešto jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akyse. Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį — tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą.“ Kokiu būdu kankinasi žmonės, garbinantys „žvėrį“ ir jo „atvaizdą“? Sekantys žodžiai iš Apreiškimo atveria tai: „Čia bręsta ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apreiškimo 14:12).
Nebūtų reikalinga ištvermė iš šventųjų pusės, jeigu žmonės, garbinantys „žvėrį“ ir jo „atvaizdą“, būtų uždaryti paraidinėje kančių vietoje. Klaidingieji garbintojai tada netektų bet kokios jėgos, ir negalėtų kenkti ištikimiems Dievo tarnams. Bet kol jie dar tebėra gyvi ir laisvėje, jie gali imtis, pagimdytų neapykanta ir pykčiu, priemonių prieš „šventuosius“.
Tas faktas, kad čia minimi „šventieji“, nurodo į tai, kad jie yra piktųjų kančių priežastimi. Kaip tai gali būti? Na, jie skelbia žinią, nurodančią į amžiną sunaikinimą, kuris laukia tų žmonių, kurie garbina „žvėrį“ ir jo „atvaizdą“. Šita žinia kankina klaidingus garbintojus ir neduoda jiems ramybės, nei dieną, nei naktį. Todėl jie daro viską, kas galima, kad priverstų Dievo tarnus nutilti. Tai veda prie persekiojimo, kurio metu „šventiesiems“ tenka parodyti ištvermę arba kantrybę. Kada, galų gale, žmonės, garbinantys „žvėrį“ ir jo „atvaizdą“, bus sunaikinti tartum „ugnimi ir siera“, tai šito pilnutinio sunaikinimo įrodymas visais laikais kils, kaip dūmai.
Šito sunaikinimo pilnumą galima akivaizdžiai parodyti tuo, kas atsitiko su Sodomos ir Gomoros miestais. Mokinys Judas rašė: „Taipogi Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, ... lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes“ (Judo 7). Ugnis, sunaikinusi šituos miestus, perstojo degusi jau ilgai iki to, kai Judas parašė savo laišką. Bet nuolatinis, „amžinas“ naikinančios ugnies jėgos įrodymas išliko, todėl, kad šitie miestai niekada daugiau nebebuvo atstatyti.
AMŽINA KANČIA NESUTAMPA SU DIEVO ASMENYBE
Kad visiškas sunaikinimas, o ne amžina kančia sąmonėje yra bausme, nustatyta užsispyrusiems maište žmonėms, taip pat sutinka su tuo, ką Dievas parodo apie Save Savo Žodyje Biblijoje. Dievas Jehova giliai užjaučia sutvertus Jo žmones ir gyvūnus.
Trumpai atkreipk dėmesį į Dievo įstatymą, kas liečia dirbantį jautį: „Tu kuliančiojo jaučio nasrus neprivalai užrišti“ (Pakartoto Įstatymo 25:4). Šitas įstatymas atspindėjo užjaučiantį Dievo rūpinimąsi ir Jo globą neprotingais gyvuliais. Jautį nederėjo kankinti tuo, kad jam jėga būtų trukdę patenkinti savo troškimą pasimaitinti grūdais, kuriuos jis kūlė.
Dievas daug daugiau rūpinasi žmonėmis ir myli juos daug daugiau, negu neprotingus gyvūnus. Jėzus Kristus priminė Savo mokiniams: „Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo pamirštas. Žinokite, kad netgi visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“ (Luko 12:6, 7).
Ar nebūtų tada visiškai prieštaraujančiu dalyku pareikšti apie tokį užjaučiantį Dievą, kad Jis tiesioginiai kankintų kai kuriuos žmones per amžių amžius? Kas iš mūsų norėtų nors vieną valandą stebėti, kaip kas nors baisiai kenčia? Argi ne tiesa, kad tik žiaurūs žmonės džiaugtųsi matydami, kaip kenčia kiti žmonės? Ar nepiktinasi mūsų vidujinis meilės ir teisingumo jausmas, kada mes girdime, kad tėvas beveik iki mirties nukankino savo kūdikį už kokį nors nepaklusnumo aktą? Nepriklausomai nuo to, kaip blogai besielgtų kūdikis, mes negalime jausti simpatijos tokiam tėvui.
Užjaučiantis Dievo elgimosi būdas su netobula žmonija, vienok, paliečia mūsų dorovės jausmus. Tai uždega mūsų širdis ir traukia mus arčiau prie Savo Sutvėrėjo. Pagalvok tik: netgi, jeigu žmonės užsitarnauja bausmes, Dievas neranda pasitenkinimo jų nubaudime. Pranašas Jeremijas sušuko dėl Dievo nuosprendžio neištikimai Jeruzalei: „Jis pasiuntė vargą, ir susimils iš didelio gerumo Savo. Nes Jis ne pagal Savo širdies norą baudžia ir liūdina žmonių sūnus“ (Raudų 3:32, 33).
Jeigu Dievo Jehovos širdyje nėra troškimo nubausti arba nuliūdinti žmones, užsitarnaujančius bausmes, tai kaip Jis galėtų žiūrėti amžinai su pritarimu į piktų žmonių kančias? Apart to, kokiam tikslui tarnautų tai? Pagal nebiblinę dvasininkijos teoriją apie „pragaro ugnį“, žmonės, patvirtinantys kančias, netgi, jeigu jie panorėtų pasikeisti, negalėtų padaryti šito, arba negalėtų pagerinti savo padėties. Dievo Žodis parodo, vienok, nedviprasmiškai, kad pilnutinis sunaikinimas, o ne kankinimas yra bausmė visiems, kas užsispyrusiai ir toliau daro piktą.
Kadangi mes žinome, jog Jehova — mylintis ir teisingas Dievas, mes galime būti visiškai įsitikinusiais, kad Jis turi ketinimą padaryti iš tikrųjų ką tai nuostabaus dėl trokštančių tarnauti Jam. Todėl mes, džiaugsmingai laukdami, norime tyrinėti Šventąjį Raštą, kad susipažintume su tuo, ką Jis numatė mylinčiu būdu dėl žmonijos išgelbėjimo nuo ligų ir mirties.