13 SKYRIUS

Išlaisvinimas iš mirties

 1. Kas ištinka vaikus-našlaičius, kaip aprašyta vienoje mažoje istorijoje, ir kas duoda jiems pagrindą būti dėkingais?

DĖL BAISIŲ mūsų xx amžiaus karų daugelis vaikų tapo našlaičiais. Įsivaizduok grupę vaikų, kurie netekę tėvų tapo visiški našlaičiai ir dabar nusivylę žvelgia į gyvenimą be namų jaukumo, be jokios paramos, alkani, silpni ir be vilties ateičiai. Sakykime, koks nors geras žmogus mato jų sunkią padėtį ir parodo jiems meilę. Jis nurodo savo sūnui susidraugauti su tais našlaičiais ir atvesti juos namo. Sūnus rūpinasi netgi tuo, kad jie apvalytų save, kad turėtų ką pavalgyti ir kuo apsirengti ir net padengia jų skolas. Jis auklėja juos ir padeda jiems pasiekti pilno amžiaus, džiaugiantis gyvenimu. Taigi, jis tampa jų įtėviu. Ar neturėtų tie vaikai-našlaičiai būti labai dėkingi tam geram žmogui ir Jo Sūnui? Žinoma, taip!

 2. Kaip tapo našlaičiu kiekvienas iš mūsų? (Romiečiams 5:12)

² Ar mes žiūrime į save, kaip į tokios grupės vaikus-našlaičius? Mes visi priklausome prie jų, kadangi esame Adomo palikuonys, kuris, būdamas žmonijos tėvu, dėl sąmoningos nuodėmės padarė žalą visai žmonijos šeimai ir yra kaltas už sunkią padėtį, kurioje ji yra šiandieną. Kaip tapę našlaičiais vaikai mes esame „perduoti nuodėmei“, kadangi paveldėjome tą nelaimingą stovį iš Adomo (Romiečiams 7:14).

 3. Kokie būdu savęs išpirkimas mums ne pagal jėgas? (Psalmyno 50:5)

³ Kadangi mes nuo gimimo nuodėmingi, mes visi randamės beviltiškoje situacijoje, aprašytoje Psalmyno 48:8:

„Žmogus niekaip neišpirks savo brolio ir neduos išpirkos už jį“.

Jeigu mums nebūtų suteikta pagalba iš kitos pusės, mes turėtume mirti ir amžinai pasilikti mirusiais, nes Dievas negali prileisti, kad tvariniai, nuolat „nepataikantys į tikslą“ (darantys klaidas), t. y. nesielgiantys pagal Jo teisingą mastą — gyventų amžinai. Jie būtų nešvaria įtaka švariame universe (visatoje).

 4. (a) Kaip nurodoma į Dievo rūpestį žmonija? (1 Jono 4:9, 10) (b) Kas toks Jo Sūnus?

⁴ Tačiau Dievas Jehova įrodė, kad Jis rūpinasi žmonija, kaip geras žmogus, priėmęs vaikus-našlaičius. Biblija mums sako, ką Jis padarė:

„Nes taip pamilo Dievas pasaulį, kad atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, tikintis į Jį, nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jono 3:16).

Tas Sūnus pažymimas kaip „viengimis“, nes Jis buvo pirmu Dievo tvariniu ir vieninteliu, kuris betarpiškai buvo Jo sukurtas. Kaip jau buvo paminėta ankščiau, tas Sūnus bendradarbiavo kartu su Jehova, kaip „Sumanus Meistras“, sukuriant visus likusius tvarinius. Kaip svarbiausias Dievo Žodžio vadas Jis vadinasi taip pat „Žodis“ (Jono 1:1-3).

SŪNUS ATEINA Į ŽEMĘ

 5. (a) Kaip tas Viengimis sūnus tapo žmogumi? (Luko 1:30-35) (b) Kaip atitiko Jėzus tobulą Adomą?

⁵ Jehova pasirūpino, kad Jo Sūnus ateitų iš dangaus į žemę. Dievas paruošė Jam kūną, tobulą žmogišką kūną, pernešdamas Savo Sūnaus gyvybinę jėgą iš dangiškos sferos į jaunos mergaitės Marijos įsčias, kuri buvo kilusi iš Dovydo linijos ir taip po devynių mėnesių ji pagimdė Jį kaip „Žmogaus Sūnų“, čia žemėje (Hebrajams 10:5; Jono 3:13). Jėzus, tapęs suaugusiu, tiksliai atitiko pirmąjį žmogų Adomą. Jis atspindėjo Dievo šlovę, taip, kaip ją atspindėjo tobulas žmogus Adomas:

„Ir Žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų, ir mes regėjome Jo šlovę — šlovę kaip viengimio iš Tėvo, pilno malonės ir tiesos“ (Jono 1:14).

 6. (a) Kodėl Jėzus turėjo būti tobulu? (1 Timotiejui 2:5, 6) (b) Kodėl Jis nesukūrė šeimos? (c) Kaip pagal Dievo užduotį Jėzus išpirko žmoniją? (1 Petro 1:18, 19)

⁶ Jėzus nebuvo pusiau Dievas, pusiau žmogus. Jis nebuvo įsikūnijusiu Dievu. Kad išpirktų vieno žmogaus (Adomo) nusidėjimą (klaidą), tas vienintelis žmogus Jėzus Kristus turėjo tiksliai atitikti tobulą žmogų Adomą. Jis turėjo būti tobulu žmogumi, ne daugiau ir ne mažiau (Roiečiams 5:15). Kaip ir Adomas, Jėzus galėjo vesti ir sukurti savo šeimą, kuri pagaliau būtų susidėjusi iš milijardų tobulų žmonių. Tačiau ne tokia buvo Jo Tėvo valia. Dievas norėjo, kad Jėzus pasiliktų nevedęs ir atiduotų Save Patį, kaip tobulą žmogišką auką. Pralietas Jo kraujas turėjo vaizduoti tobulą žmogišką gyvybę, kuri tiksliai atitiktų Adomo gyvybei ir tuo pačiu galėtų išpirkti visą žmogišką Adomo šeimą, kuri paskui priklausytų Jam. Taip Jėzus taptų tos likusios našlaičiais šeimos Tėvu. Tai tie „daugelis“, apie kuriuos Jis kalbėjo Mato 20:28:

„Žmogaus Sūnus ne tam atėjo, kad Jam tarnautų, bet kad Pats tarnautų ir atiduotų savo gyvybę išpirkimui už daugelį“.

NUODĖMĖS KALTĖS APMOKĖJIMAS

 7. (a) Kaip įsigijo Jėzus „asmeninius pinigus“, kuriais Jis galėtų apmokėti žmonių nuodėmės kaltę? (b) Kaip Jis pasiekė stovį, kuriame galėjo sumokėti Jehovai tą „išpirką“? (1 Korintiečiams 15:45)

⁷ Taip pat, kaip iliustracijoje, gero žmogaus sūnus apmokėjo našlaičių vaikų skolas, lygiai taip ir Jėzus apmokėjo nuodėmės kaltę, žmogiškos šeimos paveldėtą iš Adomo. Kad išpirktų tokią kaltę, Jėzus pirmiausia turėjo turėti savo gyvybės vertę tolygią „asmeniniams pinigams“. Jis turėjo numirti kaip žmogus, kad galėtų panaudoti savo teisę į žmogišką gyvybę kitam tikslui. Todėl Jis laisvanoriškai prileido, kad būtų nužudytas Dievo priešų. Tai, ko priešai negalėjo iš Jo atimti, buvo Jo teisė į žmogišką gyvybę. Tai panašu „asmeniškiems pinigams“ Jo rankoje. Kai Dievas prikėlė Jį „dvasioje“ ir Jis vėl įžengė į dangų, Jis tuos „asmeninius pinigus“ visada turėjo Savo žinioje, kad pateiktų juos Jehovai, kaip išpirką. Taip Jis galėjo vėl išpirkti tai, ką prarado Adomas: „gyvenimą visiems savo palikuonims“ (1 Petro 3:18; Romiečiams 3:24).

 8. Kokį pranašišką nuodėmių išpirkimo paveikslą mes randame Biblijoje? (Kunigų 16:34)

⁸ Pagal Dievo užduotį Jėzus ėmėsi įsipareigojimo išlaisvinti žmones iš jų liūdnos padėties, kaip buvo pasakyta apie vaikus-našlaičius. 15-a šimtmečių iki Jėzaus didžiosios aukos atnešimo, Jehova liepė Izraelitams pranašiškai pažymėti tą įvykį kaip kasmetinę šventę. Vyriausias Izraelio šventikas kasmetinę susitaikymo dieną pjaudavo sveikus gyvulius ir jų kraują įnešdavo į susirinkimo Skiniją (vėliau į šventyklą) ir šlakstydavo juo malonės sostą, kuris vaizdavo Dievo sostą. Taip jis išpirkdavo tautos nuodėmes vieniems sekantiems metams.

 9. Kaip Jėzus įvykdė pranašišką nuodėmių atleidimo paveikslą?

⁹ Apaštalas Povilas savo laiške Žydams aprašo to pavyzdžio išsipildymą ant Jėzaus:

„Nes Kristus įėjo ne į rankomis padarytą šventyklą, tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad dabar Dievo akivaizdoje pasirodytų už mus ir ne tam, kad daug kartų Save atnašautų, kaip kad vyriausias kunigas kasmet, nes šiaip Jis daug kartų būtų turėjęs kentėti nuo pasaulio sukūrimo. Bet dabar Jis vieną kartą pasirodė amžių pabaigoje, kad pašalintų nuodėmę Savo auka. Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o paskui eina teismas, taip ir Kristus, vieną kartą aukotas daugelio nuodėmėms ant savęs pasiimti, antrą kartą pasirodys, būdamas be nuodėmės, tiems, kurie jo laukia išgelbėjimui“ (Hebrajams 9:24-28).

Taip Jėzus įvykdė danguje reikalaujamus veiksmus, kuriais Jis ne tik išgelbėjo žmoniją nuo paveldėtos iš Adomo nuodėmės, bet ir įsūnijo ją, kaip savo nuosavą šeimą, kuriai dabar Jis gali duoti amžiną gyvenimą.

DIDINGAS MEILĖS IŠREIŠKIMAS

10. (a) Kaip išpirka yra puikus meilės išreiškimas? (Jono 15:9, 13) (b) Kaip mes galime parodyti dėkingumą už tą priemonę ir ką reiškia tai? (Kolosiečiams 3:17)

¹⁰ Kokią didelę kainą buvo pasiruošęs Jėzus išpirkti žmoniją iš nuodėmės! Kokie mes galime būti laimingi, kad Tėvas ir Sūnus ėmėsi tokios meilingos priemonės žmonių šeimai! Ji tikrai yra puikos Jo meilės išreiškimas žmonėms, džiaugsmingai priimdami tas sąlygas, kurias Jis stato mums dėl gyvenimo. Kas praktikuoja tikėjimą į Jėzaus auką, tas gali būti tikras dėl amžinojo gyvenimo. Jėzus tai parodė žodžiais:

„Aš esu gyvybės duona, kuri nužengė iš dangaus. Kas valgo šitos duonos, bus gyvas per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra Mano kūnas, duodamas pasaulio gyvenimui“ (Jono 6:47-51).

11. (a) Ką turi daryti, norintys pasiekti amžiną gyvenimą? (Romiečiams 12:2) (b) Kas įvyks su tais, kurie priima Dievo namų svetingumą?

¹¹ Benamiai našlaičiai mūsų iliustracijoje turi atitikti mastams, praktikuojamiems jų naujame namų gyvenime. Jie turi apvalyti save. Perkeltine prasme Jis taip pat yra „Amžinybės Tėvu“ tiems, kurie tiki Jėzaus auka (Izaijo 9:6). Jie turi daryti tai, ką kalbėjo Jėzus savo mokiniams:

„Jei kas nori eiti paskui Mane, teatsižada savęs, tegu ima savo kryžių ir teseka Mane“ (Mato 16:24).

Mes neturime galvoti, kad tai per daug sunku, bet prisiminkime, ką kalbėjo Jėzus: „Nes Mano jungas švelnus, ir Mano našta lengva“ (Mato 11:30). Jeigu mes priimame Dievo namų vaišingumą ir iš širdies tarnaujame Jam, mes jausime nepaprastą džiaugsmą. Taip, kaip sūnus padėjo našlaičiams apvalyti save, aprengdamas juos, taip ir Jėzus maitins mus dvasiniu maistu iš Dievo Žodžio, Biblijos, kad padėtų mums priimti naują asmenybę „sukurtą pagal Dievo panašumą teisume ir tiesos šventume“ (Efeziečiams 4:24).

GYVENIMO DOVANA VEIKIA

12. (a) Dėl kieno praveda Jėzus pirmoje eilėje nuodėmių išpirkimo veiksmą ir kodėl? (b) Kas vyksta su tais, kurie buvo atvesti į „Naują Sąjungą“? (Hebrajams 8:10)

¹² 6000 metų mirtis viešpatauja žmonėms. Tai atpildas už nuodėmę, paveldėtą iš Adomo. Tačiau Dievas siūlo mums nuostabią „amžino gyvenimo dovaną per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Romiečiams 5:14; 6:23). Kaip veikia ta dovana? Pirmiausia Jėzus praveda nuodėmių išpirkimo darbą dėl „mažosios kaimenės“ iš 144 000 pasekėjų, kurie išsaugojo savo nekaltumą ir yra „išpirkti kaip pirmgimiai iš žmonių Dievui ir Avinėliui Jėzui, kurie valdys su Juo kaip karaliai virš žemės“ (Luko 12:32; Apreiškimo 14:4; 5:9, 10). Per atneštą Jėzaus auką jie yra dvasinio Izraelio nariai „Naujoje sąjungoje“ su Dievu (Hebrajams 8:8). Kiekvienas atskirai turi baigti savo gyvenimą žemėje, būdamas ištikimu. Todėl jie turi dalį dangiškame prisikėlime. „Mažosios kaimenės“ nedidelis likutis dar ir šiandieną tarnauja žemėje.

13. (a) Kokia kita žmonių grupė išstojo nesenoje praeityje? (Rom. 8:21, 22) (b) Kokią laimingą perspektyvą jie turi? (Apreiškimo 7:15-17)

¹³ Nesenoje praeityje iškilo „didžioji žmonių minia“ žemėje iš visų tautų, genčių ir kalbų, kuriai priklauso šimtai tūkstančių žmonių. Jie taip pat tiki Jėzaus išperkamąja auka ir įrodo savo nekaltumą Dievo Suvereniteto atžvilgiu. Artimoje ateityje jie pergyvens „didįjį sielvartą“, kuriame Dievas sunaikins piktą šėtono daiktų sistemą, ir gyvens išvalytoje žemėje, paverstoje į rojų (Apreiškimo 7:9-14). Tada Jėzus Kristus, dėka Karalystės valdymo, kuri vadovausis meilės principais, pritaikys Savo aukos nuopelną jų naudai, kad atvestų juos į žmogišką tobulybę. Tie, kurie išbandymuose palaikys Dievo Suverenitetą pasieks amžiną gyvenimą.

14. (a) Kas aprašyta Apreiškimo 20:11-13? (Jono 5:28, 29) (b) Kaip turi būti teisiami prisikėlusieji? (Apaštalų darbų 24:15)

¹⁴ Dvasinėmis tikėjimo akimis mes galime matyti, kaip bus atstatytas rojus žemėje ir išsipildys Apreiškimo 20:11-13:

„Tuomet aš regėjau didelį baltą sostą (danguje) ir jame Sėdintįjį (Dievą Jehovą)... Aš regėjau mirusiuosius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą ir knygos buvo atvertos... Jūra atidavė savo mirusiuosius“.

Daugelis žmonių, gulinčių kapuose, vėl prisikels gyvenimui žemėje. Taip pat ir jūs priklausote tiems „daugeliui“ iš Jėzaus šeimos, kurie buvo išpirkti Jo auka ir kurių netobulybę Jis dabar šalina (Hebrajams 9:28). Jis neteisia juos pagal tai, ką jie darė anksčiau savo nuodėmėse, bet atitinkamai tam, ką jie daro, kad atitiktų darbams, „užrašytiems knygose“, būtent, Dievo reikalavimams dėl tų, kurie nori pasiekti gyvenimą rojaus žemėje.

15. Kas yra tokios puikios priemonės priežastimi ir kaip mes galime išreikšti savo dėkingumą? (1 Korintiečiams 15:55, 57)

¹⁵ Kaip geras žmogus ir jo sūnus, duotoje iliustracijoje, dangiškas Tėvas Jehova ir Jo sūnus Jėzus Kristus duoda mums puikią meilės paslaugą, išpirkdami mus, našlaičius, iš to stovio, kuriame mes esame ir duoda mums vėl tikrą gyvenimą. Jeigu mes pagalvojame apie tą nuostabią priemonę, tai paskatins mus sušukti:

„O Dievo turtų, išminties ir žinojimo gelme! Kaip neištiriami Jo teismai ir nesusekami jo keliai!“ (Romiečiams 11:33).